Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-06-20 · Civilinė byla Nr. 2A-1134-603/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
2A-1134-603/2013
Teisminio proceso Nr.
2-04-3-006592010-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Loreta Lipnickienė (pran.), Andrutė Kalinauskienė
Atsakovas
T. Š.
Ieškovas
UAB „General Financing“
Kategorijos
  • 121.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1134-603/2013Teisminio proceso Nr. 2-04-3-006592010-2Procesinio sprendimo kategorija: 121.20
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo T. Š. atstovės (globėjos) I. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovui T. Š. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „General Financing“ (toliau – ieškovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo T. Š. (toliau – atsakovo) 2 383,43 Lt skolos (mokėtinų įmokų) pagal vartojimo kredito finansavimo 2007-11-24, 2008-02-18 ir 2009-02-23 sandorius, 505,00 Lt delspinigių, procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškinį atsakovo globėja I. Š. (toliau – atstovė) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad dėl psichinės negalios atsakovui nuo 2006 m. nustatytas 60 proc. nedarbingumas, o nuo 2009 m. – 65 proc. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimu atsakovas pripažintas neveiksniu.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. birželio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 2 281,62 Lt pagal 2009-02-23 vartojimo kredito sutartį, 86,12 Lt delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010-04-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 71 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009-02-23 tarp šalių buvo sudarytas vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandoris Nr. 3, kuriuo atsakovui paskolinta 2 000,00 Lt iki 2010-12-21; bendra kredito suma, kartu su sandorio sudarymo mokesčiu, tvarkymo mokesčiu ir palūkanomis sudarė 2 881,62 Lt. Kredito sutarties finansavimo sandoriu Nr. 3 prisiimti skoliniai įsipareigojimai nebuvo tinkamai vykdomi, buvo atlikti tik du 600,00 Lt bendro dydžio mokėjimai. Atsakovo atstovės argumentai dėl to, kad jos sūnus finansavimo sandorio Nr. 3 negalėjo sudaryti, nes neišeidavo iš namų, neturėjo paso, atmestini kaip nepagrįsti, nes pati atsakovė prokuratūrai teiktame pareiškime teigė, jog R. D. 2009-02-23 nusivežė atsakovą į Antakalnio pašto skyrių ir, pasinaudodama atsakovo psichikos būkle, jo vardu paėmė kreditą. R. D. veiksmuose prokuratūra sukčiavimo požymių nenustatė. Atsakovo atstovė skirti ekspertizės atsakovo psichikos būklei (veiksnumui) finansavimo sandorio Nr. 3 sudarymo metu nustatyti neprašė, o remiantis vien atsakovės pateiktais medicininiais dokumentais, darbingumo lygio nustatymo pažymomis, turint omenyje tai, kad neveiksniu atsakovas pripažintas tik 2009-10-21 teismo sprendimu, konstatuoti atsakovo neveiksnumo finansavimo sandorio Nr. 3 sudarymo metu nėra pagrindo. Teismas nustatė, kad finansavimo sandoriu Nr. 3 sulygta dėl 0,5 proc. delspinigių normos. Kadangi sandorį sudariusios šalys nebuvo vienodai kvalifikuoti paskolos teisinių santykių dalyviai (atsakovas buvo vartotojas, o ieškovas – kvalifikuotas paskolas teikiantis subjektas), atsižvelgdamas į tai, kad finansavimo sandoriu Nr. 3 buvo sulygta dėl 25 kartus didesnių delspinigių, nei tų, kurie teismų praktikoje paprastai pripažįstami teisingais, protingais ir sąžiningais, vadovaudamasis CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, teismas prašomų priteisti delspinigių normą sumažino iki 0,02 proc.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde atsakovo atstovė prašė Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; paskirti teismo ekspertizę atsakovo psichikos būklei sandorio sudarymo metu įvertinti. Nurodė, kad teismas išsamiai neištyrė ir neišsiaiškino, ar atsakovas, nuo 2005 m. sergantis sunkia ir nuolat progresuojančia psichikos liga (šizofrenija), sudarydamas vartojimo kredito sutarties sandorius, galėjo būti veiksnus. Teismas privalėjo išsiaiškinti, ar būdamas atitinkamos psichinės būklės, atsakovas galėjo adekvačiai suvokti sudaromo sandorio teisines pasekmes.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atsakovo atstovės apeliacinį skundą ieškovas prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad atsakovės pateiktos medicininės pažymos negali būti traktuojamos kaip neveiksnumo pagrindimas. Preziumuojama, kad iki 2009-10-21 atsakovas buvo veiksnus.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kurioje buvo atmesta ieškinio dalis dėl 101,81 Lt nepriteistos įmokų dalies, 418,88 delspinigių dalies ir priteisti iš atsakovo 101,81 Lt įmokų, 418,88 Lt delspinigių, 87,00 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Nurodė, kad teismas klaidingai paskaičiavo ieškovui priteistinų mokėtinų įmokų sumą. Nesumokėtų įmokų suma yra 2 383,43 Lt, o ne 2 281,62Lt. Šalių sudaryto sandorio Nr. 3 4.7. punkte numatyta, kad kliento atliekami mokėjimai pirmiausia skiriami apmokėti įmokoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą. Antrąja eile skiriami mokėjimai netesyboms mokėti. 2009-06-23 atsakovo įsiskolinimas sudarė 409,90 Lt, 100,82 Lt delspinigių. 2009-07-11 atsakovas įmokėjo 300,00 Lt, 2009-07-16 dar kartą įmokėjo 300,00 Lt, padengdamas likusią einamąją 109,90 Lt skolą už įmokas, 103,57 Lt už delspinigius, padengė dalį būsimos (2009-07-21) įmokos. Teismas klaidingai nustatė netesybų pobūdį preziumuodamas, kad tai yra įskaitinės netesybos. Šalių sudarytoje sutartyje Nr. 3 netesybos yra išimtinės. Teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ir nurodydamas, kad reikalaujami delspinigiai yra per dideli, nepakankamai atsižvelgė į sutarties laisvės principą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašė skundo netenkinti jos apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovo atstovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2009 m. vasario 23 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) finansavimo sandoris Nr. 3, kuriuo ieškovas paskolino atsakovui 2 000,00 Lt iki 2010-12-21; bendra kredito suma, kartu su sandorio sudarymo mokesčiu, tvarkymo mokesčiu ir palūkanomis sudarė 2 881,62 Lt (b.l. 8). Kaip matyti, ieškovas iš pastarojo sandorio kildina reikalavimus atsakovui, kuriuos atsakovo atstovė ginčijo motyvuodama tuo, kad pasirašydamas vartojimo kredito sutartį, atsakovo valią sudaryti sandorį nulėmė globotinio psichinė būsena, dėl kurios jis negalėjo adekvačiai suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu pripažino atsakovą neveiksniu. Iš minėto procesinio sprendimo turinio matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 13 d., t.y. po 5 mėnesių nuo ginčo sandorio sudarymo dienos, atsakovui paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios 2009 m. rugsėjo 23 d. išvadoje nurodyta, kad atsakovas turi lėtinį progresuojantį psichikos sutrikimą – paprastąją šizofreniją, progresuojantį psichikos defektą ir priklausomybę nuo kelių narkotikų, pastaruoju metu susilaiko, bet saugioje aplinkoje, todėl negali pilnai suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės atsakovo gydymo nuo 2005 m. lapkričio 3 d. iki 2006 m. kovo 10 d. epikrizės – išrašo matyti, kad pacientas ilgą laiką buvo autistiškas, atsisakydavo vizitacijų, neigdavo neadekvatų elgesį, prieš išrašymą nukreiptas nustatyti darbingumo lygį, kuris buvo įvertintas 40 procentų, rekomenduojama tęsti gydymą ambulatoriškai (b.l. 146). Bylos duomenimis, neigiama atstovo psichikos būklė progresavo, jis Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimu pripažintas neveiksniu, Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi tenkintas VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymas leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti atsakovą ligoninėje konstatuojant, kad pacientas yra sunkios psichozinės būklės, jo elgesys neprognozuojamas, būtinas gydymas stacionaro sąlygomis, kadangi ambulatorinio gydymo atsisako.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojamas pagrindinis tikslas, kai sandoris galimai yra sudarytas asmens, kuris nesuvokia savo veiksmų reikšmės, - apginti sandorį sudariusį asmenį, kuomet nebuvo išreikšta asmens tikroji valia, tačiau sprendimą galėjo lemti būtent asmens būsena dėl kurios nebuvo galima suvokti savo veiksmų reikšmės, tokiu būdu realizuojant CPK 2 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso tikslus, inter alia ginti asmens pažeistas subjektinės teises ar įstatymų saugomą interesą.

Tačiau teismo galias civiliniame procese riboja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai gali laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, laikydamiesi CPK nuostatų. Bylos šalys, pasinaudodamos turimomis procesinėmis teisėmis reikšti materialinius - teisinius reikalavimus, nurodyti šiuos reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes, įrodymus, pasirinkti gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus, pačios nustato teisminio nagrinėjimo dalyko ribas. Taigi, ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimas, o taip pat ir atsikirtimų į jau pareikštą ieškinį arba kitos atsakovo naudojamos procesinės gynybos priemonės, tame tarpe ir priešieškinio pareiškimo pasirinkimas, yra šalių valios išraiška. Bylą nagrinėjantis teismas privalo likti nešališkas, t. y. jis negali apriboti šalims galimybės pačioms nustatyti teisminio nagrinėjimo dalyką. Antra vertus, teismo procesas nėra privatus ginčo sprendimo būdas, o teismas, įgyvendindamas vieną pagrindinių civilinio proceso principų – teisėjo vadovavimo procesui principą, dispozityviose privalo išaiškinti dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesines teises, pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir pan.

Atsiliepimo į ieškinį (b.l. 45) ir teismo posėdžio protokolo turinys tvirtina, kad atsakovo atstovė neturi teisinių žinių ir gebėjimų atstovauti atsakovo interesams teisme, - tai įtakojo klaidingą reikšmingų bylai faktinių aplinkybių nurodymą, tinkamų įrodymų trūkumą, reikalavimų ir atsikirtimų netinkamą formulavimą. Atsiliepime į ieškinį atsakovo atstovė nurodė nevesianti bylos per advokatą, nes neturinti tam piniginių lėšų, teismo prašė „panaikinti ieškinį“, skunde prašo skirti atsakovui psichiatrijos ekspertizę, siekiant nustatyti, ar atsakovas ginčo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Teismo 2012 m. gegužės 22 d. posėdžio protokole įrašyta, kad šalims išaiškintos procesinės teisės ir pareigos, numatytos CPK 42 straipsnyje ir, kad jos šalims yra aiškios. Tačiau iš minėto protokolo turinio, apylinkės ir apeliaciniam teismui atsakovo atstovės formuluojamų prašymų negalima daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovo atstovei buvo išaiškinta procesinė galimybė pateikti byloje priešieškinį (CPK 42 straipsnio 1 dalis) bei, kad pastarosios priešieškinio nepateikimas reiškia ne ką kitą, o atstovės suvokimą apie priešieškinio pareiškimo galimybę ir tokio pareiškimo nepateikimo pasekmes, taip pat, tai, kad sąmoningai nepareiškusi priešieškinio atsakovo atstovė nepasirinko tokios gynybos taktikos ir atsisakiusi ginčyti 2009-02-23 vartojimo kredito sutartį.

2012 m. gegužės 22 d. posėdžio protokolo turinys tvirtina, kad apylinkės teismas nepasiūlė atstovei pasirūpinti kvalifikuoto atstovo teisininko pagalba, nors įvertinus bylos aplinkybes, turėjo tai padaryti, ypač siekiant užtikrinti rungtyniškumo principą, nes kita šalis yra tinkamai atstovaujama profesionalaus teisininko. Tam, kad dėl sunkios turtinės padėties negalėjimas apmokėti už profesionalaus teisininko paslaugas netaptų teisminės gynybos prieinamumo kliūtimi, įstatymų leidėjas įtvirtino valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principą (CPK 20 straipsnis), kurio įgyvendinimas svarbus ne vien kreipiantis į teismą, bet ir viso proceso metu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (bylos Nr. 4451/70)) yra ir vienas iš reikalavimų, keliamų civilinio proceso tinkamumo ir teismo priimamo sprendimo teisėtumui užtikrinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisinės pagalbos įstatymo 12 straipsniu, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą, turi asmenų, sergančių sunkiomis psichikos ligomis globėjai (rūpintojai), kai valstybės garantuojama teisinė pagalba reikalinga globotinio (rūpintinio) teisėms ir interesams atstovauti. Teismas privalėjo informuoti atsakovo atstovę apie teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl aukščiau nurodytų pirmosios instancijos teismo pareigų nesilaikymo neveiksnus asmuo - atsakovas prarado galimybę tinkamai apsiginti nuo jam pareikšto ieškinio, o teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo bei dispozityvumo principus (CPK 13, 17 straipsniai). Kadangi apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti apylinkės teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų, skundžiamas sprendimas naikintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Atsižvelgiant į priimamo procesinio sprendimo pobūdį, teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų, kuriuos vertins pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

panaikinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. birželio 11 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski