Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Darius Kantaravičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarimo K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Administracinio teisės pažeidimo protokolas K. J. buvo surašytas už tai, kad ji, vairuodama transporto priemonę, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų asmenų turto saugumui, prieš sukdama į dešinę iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, dešiniojo krašto, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir susidūrė su kita, ta pačia kryptimi važiavusia transporto priemone. Eismo įvykio metu apgadintos abi transporto priemonės.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo specialisto Ž. M. 2015-09-30 nutarimu K. J. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirta 30 Eur bauda.

Motyvuojamoji dalis

K. J. apeliacinis skundas tenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 9 straipsnyje nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Pagal ATPK 257 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs apeliacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, spręsdamas K. J. administracinės atsakomybės pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį klausimą, netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai K. J. pripažino kalta padarius šį pažeidimą.

Pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), t. y. administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra materiali – atsakomybė taikoma tik tada, kai padaroma reali žala minimo straipsnio dispozicijoje išvardintam turtui ir šią žalą turi padaryti administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo.

Ginčo, jog buvo padaryti abiejų transporto priemonių, dalyvavusių 2015-09-21 eismo įvykyje, apgadinimai, bylos medžiagoje nėra, tačiau ginčijamos aplinkybės, kurio automobilio – Toyota Avensis ar Nissan Primera, vairuotojos veiksmai lėmė eismo įvykio kilimą. K. J. inkriminuoto pažeidimo protokole nurodyta, kad ji, prieš sukdama į dešinę, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, dešiniojo krašto ir neįsitikino, kad posūkio manevrą daryti saugu, todėl susidūrė su kita ta pačia kryptimi važiavusia transporto priemone. Tačiau pirmosios instancijos teisme kaltinimo K. J. ribos buvo praplėstos, kadangi tiek Toyota Avensis vairavusi S. B., tiek kartu su ja vykusios bendradarbės aiškino, kad K. J. ne tik nesilaikė savo eismo juostos ribų, važiavo labiau kairėje pusėje, tačiau ir nerodydama jokio posūkio signalo darė staigų posūkį į dešinę pusę. Pirmosios instancijos teismas tokius S. B. ir kartu su ja vykusių keleivių – N. R., M. K., J. L., R. M.-Šilienės, parodymus vertino kaip patikimus ir pripažino, jog J. J. iš tiesų nerodė posūkio signalo bei išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Tokiu būdu teismas nepagrįstai išplėtė apeliantei inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo ribas, taip pažeisdamas K. J. teisę į gynybą. Todėl apygardos teismas sprendžia, jog aplinkybių įrodinėjimas apie posūkio signalo rodymą ar nerodymą šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes tai administracinio teisės pažeidimo protokole K. J. nebuvo inkriminuota.

Atkreiptinas dėmesys, kad į įvykio vietą iš karto atvykęs vyresnysis patrulis E. G. nustatė priešingas eismo įvykio kilimą sąlygojusias aplinkybes. Minėto patrulio tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ne K. J., tačiau S. B., važiavusi iš paskos K. J. automobiliui, nepasirinko saugaus greičio bei atstumo ir atsitrenkė į priekyje stabdantį ir į dešinę (į kiemą) sukantį automobilio Nissan Primera dešinį galinį šoną. Pažymėtina ir tai, jog visi eismo įvykyje dalyvavę asmenys vieningai sutarė, kad pirmasis važiavo Nissan Primera automobilis, iš paskos važiavo Toyota Avensis automobilis. K. J. S. B. vairuojamos transporto priemonės nelenkė, ji visą laiką važiavo priekyje. Bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, kad abi minėtos transporto priemonės būtų bent kiek susigretinusios, priešingai, visos liudytojos aiškino, kad Toyota Avensis neva laikėsi saugaus atstumo ir leistino greičio, t. y. važiavo tik iš paskos.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra sužymėtos eismo juostos, kelias nėra labai platus, tačiau kelias nėra ir vienpusis. Kadangi be eismo įvykyje dalyvavusių asmenų daugiau nebuvo nustatyta jokių įvykį betarpiškai stebėjusių trečiųjų asmenų, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, jog nėra neginčytinai įrodyta, kad K. J., prieš sukdama į dešinę, iš tiesų išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą. Pirminiuose paaiškinimuose Toyota Avensis vairuotoja bei keleivės aiškino, kad Nissan Primera pilnai išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, galimai norėdama sukti į kairę, tačiau teisiamojo posėdžio metu S. B. jau nebuvo tokia kategoriška ir teigė, jog K. J. važiavo priešais ją, tačiau ji buvo kelio viduryje, labiau kairėje pusėje. Net jei K. J. iš tiesų šiek tiek įvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, S. B. vis tiek negalėjo šios pralenkti, kadangi priekyje buvo akivaizdi kliūtis – Nissan Primera automobilis, nuo kurio S. B. privalėjo laikytis saugaus atstumo. Pažymėtina, kad transporto priemonių apgadinimo pobūdis liudija ir tai, jog kai įvyko automobilių susidūrimas K. J. jau buvo pradėjusi sukimo į dešinę manevrą. Jos automobilio yra sugadintas dešinės pusės galinis žibintas, galinis bamperis, tuo tarpu S. B. vairuoto automobilio apgadintas priekinis bamperis, kairės pusės priekinis žibintas bei sparnas. Tai rodo, jog saugaus atstumo nesilaikė būtent S. B. ir dėl to susidūrė su jau posūkio manevrą atliekančia transporto priemone.

Nors Toyota Avensis važiavusių moterų parodymai sutampa, tačiau remiantis vien jais, šių parodymų nepatvirtinant kita rašytine bylos medžiaga, negali būti daroma vienareikšmiška išvada dėl K. J. kaltės įrodytumo. Apeliantė teigia, jog į priešpriešinę kelio pusę įvažiavusi nebuvo, tačiau sutinka, jog važiavo ne visiškai priartėjusi prie dešiniosios kelio pusės. Be to, nepaneigta versija, jog įvykio metu, kai oro sąlygos buvo ganėtinai prastos, S. B. galėjo sąžiningai nepastebėti stabdančios ar posūkio manevrą rodančios K. J.. Pažymėtina ir tai, kad policijos pareigūnus kvietė dėl eismo įvykio aplinkybių išsiaiškinimo, S. B. nesutinkant su pažeidimu, būtent K. J..

Atkreiptinas dėmesys, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Analizuojamu atveju nėra objektyvios galimybės išsiaiškinti, kokiu atstumu važiuodama nuo dešiniojo kelio krašto K. J. atliko posūkio į dešinę manevrą, todėl nėra galimybės įvertinti, kiek ši aplinkybė turėjo įtakos eismo įvykio kilimui. Tai, jog S. B. bei kartu su ja važiavusios keleivės negalėjo atspėti K. J. veiksmų, galvojo, jog ši suks ne į dešinę, tačiau į kairę pusę, tėra prielaidos, subjektyvus šių asmenų įvykio aplinkybių vertinimas, kuriuo, sprendžiant asmens kaltės klausimą, nesiremiama.

Dėl aukščiau aptartų aplinkybių apeliantės administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina, nesant jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

K. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Eismo įvykių registravimo skyriaus vyresniojo specialisto 2015-09-30 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą K. J. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną ir yra neskundžiamas.