Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,

ekspertams Gintautui Serbentai, Janušui Rybalkai (Januš Rybalko)

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 140 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šių nusikaltimų požymių.

Nukentėjusiųjų D. V. ir L. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kaltinant jį tuo, kad 2013 m. kovo mėnesį naktį iš 17 dienos į 18 dieną, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, eidamas keliu iš (duomenys neskelbtini) sodybos į namus, kuriuose gyveno bei gyvenamame name, esančiame Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) gatvė 5, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas nukentėjusiajai V. V. ne mažiau septyniolikos smūgių į įvairias kūno vietas ir padarydamas daugybines, masyvias kraujosruvas ir nubrozdijimus kaktoje, nosies nugarėlėje, dešiniame skruoste, dešinėje plaštakoje, dešiniame sėdmenyje, dešinėje šlaunyje, dešiniame kelyje, kairėje šlaunyje, kairiame skruoste, lūpose, pilve, nugaroje, kairiame kelyje ir kairėje blauzdoje, kraujosruvas pilvo minkštuosiuose audiniuose, kas komplikavosi sunkaus laipsnio trauminiu šoku, nuo ko dėl sužalojimų visumos nukentėjusioji mirė, taip tyčia nužudė savo sugyventinę V. V..

Bylos teisminio nagrinėjimo metu gavus komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadą dėl V. V. mirties priežasties, prokuroras atsisakė šio kaltinimo ir 2015 m. kovo 24 d. pateikė prašymą pakeisti D. Č. kaltinimą, kaltinant jį pagal BK 140 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2013 m. kovo mėnesį, iš 17 dienos į 18 dienos naktį, tiksliai nenustatytu laiku, Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, eidamas keliu iš (duomenys neskelbtini) sodybos į namus, kuriuose gyveno ir grįžus į namus, gyvenamajame name, esančiame Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. Nr. 5, tiksliai nenustatytoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl nesutarimų ir pykčio, sudavė V. V. vieną smūgį į kaktos sritį ir vieną smūgį į pilvo sritį, padarydamas jai vidines kraujosruvas galvoje ir pilve, išrovė iš galvos kuokštą plaukų, tokiu būdu nežymiai sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą sugyventinei V. V..

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu D. Č. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, taip pat pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šių nusikaltimų požymių. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, remiantis teismo medicinos komicijinės ekspertizės akto išvadomis konstatavo, kad V. V. mirties priežastis yra ūminis apsinuodijimas alkoholiu eliminacijos stadijoje lėtinio alkoholizmo fone. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. Č. padarė jam inkriminuotą, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Ekspertai, atlikę komisijinę ekspertizę, nenustatė, jog iki mirties V. V. padaryti sužalojimai buvo smurtinio pobūdžio, nes nukentėjusiajai nenustatyti kaulų lūžiai ar vidaus organų sužalojimai. Greičiausiai daugybiniai odos nubrozdinimai ir kraujosruvos veide, dubens srityje bei galūnėse galėjo būti padaryti jai pačiai griuvinėjant. Dalis sužalojimų (kraujosruvos pilvo srityje) galėjo būti padaryti V. Č. nukentėjusiąją bandant įkelti į karutį ir iš jo iškelti, o kraujosruva kaktos kairėje pusėje galėjo būti padaryta nukentėjusiajai atsitrenkus į kietą buką paviršių, pavyzdžiui, atsitrenkiant į durų staktą, tuo tarpu odos nušalimai galėjo atsirasti jai kontaktuojant su apšalusia žeme ar sniegu, kas visiškai atitinka D. Č. parodymus apie įvykio aplinkybes. Byloje nėra abejonių nekeliančių, patikimų įrodymų, kad D. Č. savo veiksmais nežymiai sužalojo V. V., todėl D. Č. negali atsakyti ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūra prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendį dalyje dėl D. Č. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – D. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam vienerių metų laisvės apribojimo bausmę. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius tenkinti iš dalies.

Apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas D. Č. iš kaltinimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė dvi prieštaringas išvadas, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, kad nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog D. Č. sudavė V. V. smūgį į pilvą, kaktą, išpešė iš galvos plaukų kuokštą, šio procesinio sprendimo rezoliucinėje dalyje jau nurodė, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas išteisindamas D. Č. dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, iš esmės rėmėsi tik teismo medicinos ekspertų, atlikusių komisijinę teismo medicinos ekspertizę, išvadomis, kuriose nurodyta, kad kraujosruva pilve galėjo atsirasti D. Č. bandant V. V. įkelti į karutį, kuomet V. V. pilvo apatine dalimi galėjo forsuotai kontaktuoti su karučio kraštu, o kraujosruva kaktos kairėje pusėje galėjo būti padaryta nukentėjusiajai atsitrenkus į kietą buką paviršių, pvz. į durų staktą D. Č. įnešant V. V. ant rankų į namus.

Apelianto nuomone, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. Č. išteisinimo iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį turi būti panaikintas dėl teismo padarytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir šioje dalyje priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas 2013 m. rugsėjo 2 d. (papildomą trečią) specialisto išvadą, nepagrįstai nurodė, kad ekspertui buvo pateikti tik patikslinantys klausimui, neatspindintys esminių įvykio aplinkybių, ir kad ekspertas davė išvadą neturėdamas išsamios tyrimui reikalingos informacijos. Pasak apelianto, iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ekspertui G. Serbentai buvo pateikta visa bylos medžiaga, tame tarpe ir D. Č. parodymų patikrinimo vietoje protokolai bei karučio apžiūros protokolai. Įvertinęs visus bylos duomenis ekspertas davė kategorišką išvadą, kad kraujosruvos kaktos kairės pusės minkštuosiuose audiniuose ir pilvo apatinės dalies minkštuosiuose audiniuose atsirado nuo tiesioginių stiprių bukų trauminių poveikių, t. y. nuo smūgių. Apklausiamas apygardos teisme, ekspertas G. Serbenta kategoriškai teigė, kad sužalojimas pilvo apačioje buvo padarytas nuo tiesioginio smūgio į pilvą, o dėl kitų sužalojimų – galėjo būti ir smūgiai ir griuvimas. Taigi, priešingai nei nurodoma nuosprendyje, ekspertas atmetė ir tokią galimybę, kad sužalojimas pilvo apačioje galėjo atsirasti kaltinamajam užgriuvus ant V. V., nes abu kūnai yra minkšti ir dėl užgriuvimo taip neatsitinka. Dėl išrautų plaukų ekspertas nurodė, kad nelabai tikėtina, jog paprastai imant iš plaukų sagę, galima išsirauti tokį kiekį plaukų. Be to, prieš apklausą teisme, ekspertas susipažino su D. Č. parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu. Tokiu būdu ekspertui buvo žinoma visa bylos medžiaga. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad ekspertui nebuvo žinomos tam tikros bylos aplinkybės. Vienok, pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik teismo medicinos ekspertų, atlikusių komisijinę ekspertizę, išvadomis. Ekspertų išvados nėra kategoriškos, daromos tik prielaidos, kurios neatitinka kitų bylos duomenų, t. y. D. Č. parodymų.

Skunde pažymima, kad skiriant užduotį ekspertams, nebuvo klausiama, ar V. V. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti D. Č. parodymų patikrinimo vietoje nurodytu būdu įkeliant V. V. į karutį (t. 2, b. l. 114-119), o sprendžiant iš padarytų išvadų, ekspertai šių D. Č. parodymų nevertino. Tuo tarpu, šių parodymų patikrinimo vietoje metu, D. Č. su manekenu parodė, kaip jis V. V., suėmęs už pažastų, užtempė ant karučio. Iš pastarojo parodymų matyti, kad V. V. pilvas su jokia karučio dalimi nekontaktavo. Be to, tokį pat įkėlimo į karutį būdą D. Č. nurodė ir teisminio nagrinėjimo metu, t. y., kad jis paėmė V. V. už pažastų ir nugaros puse dėjo į karutį. Iš karučio apžiūros protokolo matyti, kad karutis yra pagamintas iš pilkos spalvos metalo-aliuminio, jo kraštai yra neaštrūs. Dėl to manytina, kad šioje dalyje ekspertų nurodytas galimas sužalojimo pilve atsiradimo mechanizmas yra nepagrįstas bylos duomenimis ir teismas negalėjo tokia išvada vadovautis.

Skunde dėl kraujosruvos atsiradimo mechanizmo kaktoje teigiama, kad ekspertams nurodžius, jog tokia kraujosruva galėjo atsirasti atsitrenkus V. V. į kietą buką paviršių, buvo padaryta niekuo nepagrįsta prielaida, kad toks sužalojimas galėjo atsirasti V. V. atsitrenkus į durų staktą, D. Č. įnešant V. V. ant rankų į namus. Anot apelianto, šioje dalyje vertinant D. Č. parodymus, matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs: 2013 m. kovo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad įnešė V. V. į namo vidų ir toliau ją pritraukė prie lovos; parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad V. V. įvilko į vidų, virtuvėje paguldė ant žemės, po to nunešė ir paguldė ant lovos, tačiau tęsdamas parodymų patikrinimą vietoje toje pačioje apklausoje jau nurodė, kad įnešė V. V. į virtuvę; teisminio nagrinėjimo metu D. Č. vėlgi kitaip nurodė tas pačias aplinkybes, teigdamas, kad bandė įnešti V. V., tačiau nepralindo pro duris, todėl paėmęs ją už pažastų pro duris įtraukė vidun. Anot apelianto, teismas negalėjo remtis ekspertų padaryta prielaida apie kraujosruvos kaktoje atsiradimo būdą. Juo labiau, įvertinus D. Č. smulkų kūno sudėjimą, kritiškai vertintini jo parodymai, kad jis iš viso galėjo pakelti ir panešti apsinuodijusią alkoholiu V. V.. Be to, vertinant D. Č. parodymus teisme, kuriais jis nurodė, kad po to, kai jis V. V. įkėlė į karutį, ji daugiau niekur negriuvo, o iš 2013 m. kovo 21 d. papildomos įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad ant keliuko, vedančio link V. B. sodybos nebuvo rasta jokių kietų bukų paviršių į kuriuos V. V. būtų galėjus susižaloti, apelianto vertinimu dėl sužalojimo kaktoje teismas vienareikšmiškai negalėjo remtis ekspertų padaryta prielaida. Pažymima, kad ekspertų išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais duomenimis, todėl manoma, kad šioje byloje komisijinę ekspertizę atlikusių ekspertų išvadas teismas turėjo vertinti atsižvelgdamas į D. Č. parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, jo parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, įvykio vietos apžiūrų protokolus. Skundu nepagrįstais laikomi ir teismo teisingais pripažinti D. Č. parodymai, kuriais jis nurodė, kad V. V., būdama girta, traukdama besimaskatuojančią sagę iš plaukų, galėjo pati išsirauti plaukus, akcentuojant tai, kad ir šioje dalyje D. Č. parodymai nebuvo nuoseklūs. Pažymima, kad D. Č. 2013 m. liepos 16 d. papildomai apklausiamas įtariamuoju, į klausimą iš kur ant keliuko atsirado išrauti plaukai ir sulūžusi plaukų sagė, atsakė, kad nežino, negali pasakyti. Tačiau apklausiamas 2014 m. vasario 18 d. jau prisiminė, kad einant namo V. V. atsisegė plaukų sagė, ji ją išplėšė ir numetė, gal išplėšė su plaukais, gal metant sagė sulūžo, jis nematė ir nežiūrėjo. Teisminio nagrinėjimo metu D. Č. įtikinamai negalėjo paaiškinti, kodėl davė nenuoseklius parodymus, tačiau teigė, kad jis V. V. plaukų neišrovė, o matė, kad ji pati rovė plaukus. Apelianto manymu, tokie D. Č. parodymai, teismo turėjo būti įvertinti kritiškai dėl jų nenuoseklumo ir neatitikimo kitiems bylos duomenims. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog iš 2013 m. kovo 21 d. papildomo įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad nuo asfalto iki V. B. sodybos keliuko ilgis yra apie 70 metrų, sulūžusios sagės dalys rastos ties nedideliu posūkiu į V. B. sodybos gyvenamąjį namą, 3,5 m nuo namo kampo į pietvakarius, tuo tarpu išrautas plaukų kuokštas rastas už 34,2 m nuo sankryžos, t. y. sulūžusi sagė ir kuokštas plaukų rasti visiškai skirtingose vietose. Mano, kad tokie objektyvūs duomenys paneigia D. Č. parodymus kad V. V., išplėšdama iš plaukų sagę, galėjo tuo pačiu metu pati išsirauti ir kuokštą plaukų.

Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad ekspertai, vertindami V. V. nustatytus sužalojimus nurodė, kad autopsijos metu papildomi pjūviai siekiant nustatyti kraujosruvų išplitimą nebuvo daromi, o kraujosruvų išplitimas į gilesnius minkštuosius audinius yra patvirtinamas tik atlikus minėtus papildomus pjūvius. Tokiu būdu, anot apelianto, lieka neaišku, kodėl ekspertai, nesant objektyvių duomenų, teigia, kad kraujosruvos nebuvo masyvios, nebuvo išplitusios giliai į minkštuosius audinius.

Ekspertas G. Serbenta teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad kuomet žmogaus kraujyje yra daug alkoholio, jam nugriuvus atsiranda nubrozdinimai, iš kurių smarkiai kraujuoja. Komisijinės ekspertizės išvadose taip pat teigiama, jog kepenų alkoholinė liga galėjo sąlygoti greitesnį kraujosruvų susidarymą ir kraujavimą iš odos nubrozdinimų. Tačiau, kaip matyti D. Č. nurodytose griuvimų vietose aptiktas tik iki 2 cm skersmens rusvos spalvos biologinis pėdsakas panašus į kraują. Ant karučio šonų rastos nedidelės dėmės panašios į kraują. Ant V. V. džinsų taip pat rastos nedidelės dėmės, panašios į kraują, kas rodo, kad tuomet, kai V. V. griuvinėjo ji smarkiai nekraujavo. D. Č. V. V. su karučiu parvežė į namus praėjus tam tikram laiko tarpui ir jo teigimu V. V. daugiau negriuvinėjo. Tačiau įvykio vietoje, lovoje, kur buvo rastas V. V. lavonas, buvo rasta daug kraujo.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu, gavus teismo medicinos ekspertų išvadą, prokuroras prašė į teismo posėdį iškviesti teismo medicinos ekspertą, atlikusį komisijinę ekspertizę, tačiau teismas šį prokuroro prašymą atmetė. Tokiu būdu, įvertinus visus bylos duomenis ir D. Č. parodymus, nebuvo galimybės patikslinti sužalojimų pilve ir kaktoje padarymo mechanizmo.

Apelianto vertinimu, D. Č. elgesys – greitosios pagalbos neiškvietimas, nors sužalojimai buvo akivaizdžiai matomi, po V. V. mirties savęs žalojimas, pasislėpimas, nepranešimas artimiesiems, nukentėjusiosios rūbų deginimas – rodo, kad D. Č. jautė savo kaltę ir jeigu nebūtų vartojęs smurto nukentėjusiosios atžvilgiu, būtų elgęsis esamoje situacijoje adekvačiai, t. y. būtų pranešęs atitinkamoms tarnyboms bei V. V. artimiesiems apie jos mirtį.

Įvertinus visas šias aukščiau nurodytas aplinkybes, manoma, kad apygardos teismas, išteisindamas D. Č. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, padarė išvadas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismas neanalizavo ir nevertino nenuoseklių D. Č. parodymų, negretino jų su kitais bylos duomenimis, tokiu būdu, nepagrįstai pripažino, kad D. Č. duoda teisingus parodymus, neigdamas savo kaltę dėl smūgių sudavimo V. V. ir nepagrįstai jį išteisino.

Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Atlikus apeliacinėje instancijoje įrodymų tyrimą, prokurorė prašė Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacino skundo netenkinti ir Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio nekeisti.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstu ir teisėtu pripažįsta apygardos teismo nuosprendį, kuriuo D. Č. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, jam nepadarius nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo požymius. Tokios teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra pagrįstos objektyviais įrodymais.

Apeliantas – prokurorė nesutinko su pirmosios instancijos teismo išvada ir teigė, kad ji neatitinka bylos aplinkybių. Prokurorė skunde nepateikė naujų bylai teisingai išspręsti reikšmės turinčių duomenų, tik ginčijo pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, dėstė savitą byloje surinktų įrodymų vertinimo versiją ir remiantis ja teigė, kad byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog D. Č. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl nesutarimų ir pykčio, sudavė V. V. vieną smūgį į kaktos sritį ir vieną smūgį į pilvo sritį, padarydamas jai vidines kraujosruvas galvoje ir pilve, išrovė iš galvos kuokštą plaukų, taigi prašė pripažinti D. Č. kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už nežymų sveikatos sutrikdymą ir fizinio skausmo sukėlimą.

Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų. Išsakius tokią poziciją bei išdėsčius esmines įrodymų vertinimo taisykles, skunde aptariami įrodymai, kurie, anot prokurorės, pagrindžia D. Č. kaltę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su prokurorės vertinimu nesutinka.

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir neprieštaringos. Visi byloje nepašalinti prieštaravimai, abejonės, prielaidos aiškinamos kaltinamojo naudai. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nagrinėjant bylą nenustatyta.

Prokurorė skunde ginčija atskiras teismo išvadas jų vertinimo aspektu, kolegija, nagrinėdama apeliantės skundą, iš naujo nedėsto visų įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, o atsako į esminius skundo argumentus, susijusius su įrodymų vertinimu.

Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai įvertino išteisintojo D. Č. parodymų turinį, nepagrįstai suabejojo pakartotinos teismo medicinos specialisto išvadomis dėl V. V. sužalojimų padarymo mechanizmo ir pobūdžio bei be pagrindo sureikšmino teismo medicinos ekspertų, atlikusių komisijinę ekspertizę, išvadas dėl padarytų sužalojimų mechanizmo kaktoje ir pilvo apatinėje pusėje. Apeliantės nuomone, iš dalies paties D. Č. parodymai, pakartotinės teismo medicinos specialisto išvados ir teisme duoti teismo medicinos eksperto G. Serbentos paaiškinimai, įvertinti kitų bylos įrodymų kontekste, įrodo, kad D. Č. smurtavo prieš nukentėjusiąją.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir iš naujo įvertinusi byloje surinktus ir teisme ištirtus bei patikrintus bylos įrodymus ir jų visumą, sprendžia, kad prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvadomis argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nepakanka neabejotinų D. Č. kaltumo įrodymų.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine ir netiesiogine tyčia.

Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta, kad 2013 m. kovo 20 d. gyvenamame name, esančiame Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. 5, buvo rastas mirusios V. V. lavonas su smurto žymėmis.

D. Č. neigia smurtavęs prieš V. V., nurodydamas, kad jo sugyventinė susižalojo dėl girtumo pati griuvinėdama, taip pat nubrozdinimai ir kraujosruvos galėjo atsirasti atsitiktinai įkeliant ir iškeliant nukentėjusiąją iš karučio bei ją velkant (nešant) už pažastų namo.

Tokie nuteistojo parodymai nepaneigti.

Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad D. Č. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme, yra neatitikimų, kurie rodo jų prieštaringumą, nenuoseklumą, todėl jie nepagrįstai pripažinti patikimais. Neatitikimus apeliantė įžvelgia išteisintojo parodymuose dėl padaryto sužalojimo mechanizmo kaktoje (prokurorė netiki išteisintojo tik teisme iškelta versija, kad šis sužalojimas galėjo atsirasti V. V. atsitrenkus į durų staktą, D. Č. įnešant V. V. ant rankų į namus), apatinėje pilvo dalyje (akcentuojant D. Č. parodymus jų patikrinimo vietoje metu, atkreipiamas dėmesys į tai, kad tokie sužalojimai negalėjo būti padaryti įkeliant nukentėjusiąją į karutį, nes su karučiu kontaktavo tik jos nugara) bei dėl išrautų plaukų (iš pradžių D. Č. apie šią aplinkybę nieko nurodyti negalėjo ir tik vėliau iškėlė versiją, jog pati nukentėjusioji bandė nesėkmingai išsisegti plaukų sagę ir nusitraukė ją su plaukais). Be to, apeliantė teigia, kad teismas neįvertino D. Č. kūno sudėjimo ir galimybės jam pakelti dėl apsvaigimo nepajudančią nukentėjusiąją, kas galėjo turėti įtakos ir komisijinę ekspertizę atlikusių ekspertų išvadoms. Apeliantės teigimu, D. Č. parodymai, kad V. V., būdama girta traukdama sagę iš plaukų, galėjo pati sau išsirauti plaukus, neatitinka realios situacijos, nes plaukų sagė ir išrautų plaukų sruoga buvo surastos skirtingose vietose, toli viena nuo kitos. Išvada apie V. V. sužalojimų padarymo aplinkybes turėjo būti daroma atsižvelgiant į įrodymų visumą, o ne remiantis atskiromis D. Č. nurodytomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teisėjų nmuomone, skunde nurodomas išteisintojo D. Č. parodymų neatitikimas dėl sužalojimų padarymo eiliškumo ir būdo, akcentuojant kada ir kur buvo padarytas sužalojimas, kokia buvo pasakyta frazė ir pavartotas žodis apibūdinant padarytus veiksmus, atsižvelgiant į įvykio aplinkybes, jog išteisintasis ir pats buvo neblaivus, o dalis jo nurodytų aplinkybių atitiko objektyviai nustatytas aplinkybes (V. V. didelį apsvaigimą, gulėjimą sniege, karučio panaudojimą atsigabenant V. V. namo, surastas kraujo dėmes atitinkamose vietose ir kitas aplinkybes), yra logiškai paaiškinamas ir negali būti vertinamas kaip esminis.

Aplinkybė, jog D. Č. nepranešė policijos pareigūnams apie V. V. mirtį, bandė žudytis, o vėliau užrakino namų duris ir pasislėpė nuo teisėsaugos, dar neįrodo, kad jis smurtavo prieš nukentėjusiąją. Apeliantės teiginiai dėl sagės ir plaukų kuokšto suradimo vietos, didelio atstumo tarp jų, galimybės pačiam išrauti tokį kuokštą plaukų vertinami kaip prielaidos.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pažymėtina, kad nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nenurodė apie įvykio vakarą buvusius nesutarimus tarp D. Č. ir V. V., priešingai, minėti asmenys patvirtino, jog pastarieji nekonfliktavo ir kartu išėjo namo, V. V. buvo labai apsvaigusi, D. Č. buvo apsvaigęs mažiau. Šią aplinkybę patvirtino ir rašytinė bylos medžiaga.

Byloje nustatyta, kad V. V. kraujyje rasta 3,57 promilės alkoholio, kas kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b. l. 163).

Apeliantė skunde neginčija, kad dalį sužalojimų V. V. galėjo patirti pati griuvinėdama. Taigi kažkuria D. Č. parodymų dalimi prokurorė tiki, patvirtindama, kad tokia situacija realiai įmanoma. Byloje nustatatyta, kad įvykis vyko kovo mėn., prisnigus ir esant apledėjusiai kelio dangai. Šią aplinkybę objektyviai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros metu darytos fotonuotraukos (t. 1, b. l. 36, 42-45). Byloje esanti pažyma apie hidrometeorologines sąlygas liudija, kad 2013 m. kovo 17 d. 22 val. iki kovo 18 d. 8 val. buvo giedra, oro temperatūra 23 val. buvo -4,1 °C, 2 val. -7,4°C , 5 val. -10,7°C, 8 val. -12,2°C (t. 1, b. l. 182). Taigi, objektyvūs bylos duomenys leido daryti išvadą, kad tamsiu paros metu ir esant slidžiai kelio dangai namo ėjusi nukentėjusioji dėl girtumo galėjo daug kartų griūti ir patirti įvairius kūno sužalojimus.

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neprieštarauja rašytinei bylos medžiagai.

Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir negretino D. Č. parodymų su teismo medicinos ekspertų, atlikusių komisijinę ekspertizę, išvadomis, kurios padarytos neatsižvelgus į visas nurodytas sužalojimų nukentėjusiajai padarymo aplinkybes.

Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamo nuosprendžio turinys liudija, kad teismas detaliai ir išsamiai išanalizavo visas teismo medicinos specialisto išvadas (Nr. (duomenys neskelbtini) ir dvi papildomas Nr. (duomenys neskelbtini)), teisme duotus teismo medicinos eksperto G. Serbentos paaiškinimus dėl nukentėjusios sužalojimų mechanizmo, komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvadas, šiuos įrodymus sugretino su kitais įrodymais (išteisintojo, liudytojų parodymais, išteisintojo parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenimis, kita bylos medžiaga) ir nustatė, kad nėra jokių abejonių nekeliančių įrodymų, kad įvykio metu D. Č. smurtavo prieš nukentėjusiąją V. V.. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu buvo pašalintos visos abejonės dėl komisijinės ekspertizės išvadų pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teisme ekspertas J. Rybalka, atlikęs komisijinę ekspertizę, atsakydamas į klausimus, kategoriškai patvirtino, kad V. V. mirtis įvyko ne dėl patirtų sužalojimų, o dėl ūminio apsinuodijimo alkoholiu eliminacijos stadijoje lėtinio alholizmo fone. Jis paaiškino, jog nukentėjusiosios kraujyje buvo rasta didelė alkoholio koncentracija, kuriai esant gali įvykti mirtis.

Dėl V. V. patirtų sužalojimų, ekspertas pažymėjo, jog komisijinės ekspertizės išvadoje taip pat buvo nurodyta, kad visi sužalojimai, išskyrus du, būdingi kontaktui su šiurkščiais paviršiais (konkrečiu atveju su sušalusiu sniegu). Ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad buvo įvertinta visa bylos medžiaga ir galimos manipuliacijos, kurios buvo atliekamos su nukentėjusiosios kūnu, jai esant sunkioje neblaivumo būsenoje. Eksperto nuomone, kraujosruva pilvo apatinėje dalyje galėjo būti padaryta nukentėjusiajai atsitrenkus į atsikišusį paviršių, bandant jos kūną įkelti į karutį. Šią išvadą patvirtina pailgos juostos formos poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies priekiniame šoniniame paviršiuje. Tai rodo į kontaktą su briauną turinčiu paviršiumi, galbūt su karučio briauna. Dėl kraujosruvos kaktos srityje, neatmestina galimybė, kad nukentėjusioji įnešant ją į namus, galėjo kakta atsitrenkti į kietą buką paviršių.

Ekspertas, įvertinęs apeliacinės instancijos teisme duotus D. Č. parodymus apie nukentėjusiosios kėlimo į karutį mechanizmą, pažymėjo, jog minėtomis aplinkybėmis padaryti tokį sužalojimą, koks buvo nustatytas nukentėjusiajai pilvo apatinės dalies minkštuosiuose audiniuose, įmanoma. Tam, kad būtų padarytas sužalojimas pilvo apatinės dalies minkštuosiuose audiniuose, karučio kraštai neturi būti aštrūs. Šis sužalojimas nėra padarytas aštriu daiktu. Tai kraujosruva pilvo apatinėje dalyje kiek pereinanti į minkštuosius audinius. Jeigu daryti prielaidą, jog šis sužalojimas buvo padarytas smūgiuojant, tai smūgiuojant dažniausiai pilve kraujosruvų nelieka. Nuo stipraus smūgio būna vidaus organų plyšimai. Šiuo atveju pilvo vidaus organai nesužaloti. Kraujo išsiliejimo į pilvo ertmę nebuvo, yra tik kraujosruva. Tai rodo į ilgesnį kontaktą su kietu buku paviršiumi. Smūgiuojant kontaktas trunka kelias sekundės dalis. Pilvo siena yra minkšta, todėl kraujosruvų paprastai nelieka. Šiuo atveju buvo ilgesnis kontaktas, trukęs kelias ar keliasdešimt sekundžių, kurio metu pilvas buvo taip prispaustas prie stuburo, kad kraujas išsiliejo į pilvo minkštuosius audinius. Smūgiuojant koja ar ranka plyšta vidaus organai, bet kraujosruvų nelieka. Ekspertas J. Rybalkos nuomone, tai buvo ne smūgis, o užgriuvimas ant kieto buko paviršiaus.

Ekespertas taip pat paaiškino, kad tais atvejais, kai nukentėjusieji patiria daugybines masyvias kraujosruvas, išsiliejusias į minkštuosius audinius, organizme įvyksta kraujo persiskirstymas, normalioje kraujo tėkmėje jo trūksta, įvyksta trauminis šokas. Nagrinėjamu atveju yra daugybė sužalojimų (jie išvardinti komisinės ekspertizės akto 9 psl., sunumeruoti, nurodyti dydžiai), kurie nėra didelės apimties. Įvertinus daugybinius odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis sėdmenų srityje pagal jų spalvinius pokyčius, galima teigti esant odos nušalimui. Tai visiškai atitiktų ir bylos medžiagą, nes nukentėjusioji kurį laiką buvo palikta gulėti ant sniego, kol jos sugyventinis atvažiuos su karučiu. Per tą laiką, gulėdama ant sniego, ji tikrai galėjo patirti odos nušalimus. Šie sužalojimai atrodo įspūdingai ir galbūt jie eksperto, atlikusio lavono tyrimą, buvo įvertinti kaip masyvi kraujosruva. Tačiau to masyvumo jokie kiti požymiai neįrodo. Visi kiti sužalojimai yra smulkūs (smulkios poodinės kraujosruvos ir nubrozdinimai). Tokių sužalojimų, dėl kurių galėjo išsivystyti trauminis šokas, nebuvo. Ekspertas pažymėjo, jog nebuvo nei kaulų lūžimų, nei vidaus organų plyšimų, nei išorinio nukraujavimo, todėl nukentėjusiosios patirtų traumų pobūdis tikrai nėra toks, jog būtų galima tvirtinti, kad mirtis galėjo įvykti dėl sužalojimų.

Ekspertas taip pat parodė, jog kepenų patologiniai pakitimai iš dalies netiesiogiai galėjo įtakoti kraujosruvų atsiradimą, nes dažniausiai asmenims, kurie serga kepenų distrofija, yra sutrikęs kraujo krešumas. O tai gali sąlygoti lengvesnį kraujavimą į minkštuosius audinius esant kad ir nežymiam trauminiam poveikiui. Toks asmuo yra lengviau pažeidžiamas, juo labiau, kad nukentėjusioji buvo sunkaus girtumo būsenoje. Girtumas dar labiau skatina kraujavimą.

Ekspertas G. Serbenta, atlikęs V. V. lavono tyrimą ir nurodęs, kad mirtis įvyko nuo daugybinių masyvių kraujosruvų ir nubrozdinimų, kurie komplikavosi trauminiu šoku, išklausęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje eksperto J. Rybalko paaiškinimų dėl kraujosruvų nukentėjusiosios kaktos kairės pusės ir pilvo apatinės dalies minkštuosiuose audiniuose padarymo mechanizmo, savo išvados, jog šie sužalojimai atsirado nuo tiesioginių stiprių bukų trauminių poveikių, t. y. smūgių, nepalaikė. Ekspertas G. Serbenta sutiko su eksperto J.Rybalko paaiškinimas, nurodydamas, kad komisija, kuri turėjo visą bylos medžiagą ir gilinosi į konkretų atvejį, padarė pagrįstą išvadą, jog nukentėjusiosios V. V. mirties priežastis galėjo būti ūminis apsinuodijimas alkoholiu eliminacijos stadijoje lėtinio alkoholizmo fone.

Pagal konstitucinę nekaltumo prezumpcijos sampratą, kuri įtvirtinta BPK 44 straipsnio 6 dalyje, asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Remiantis nekaltumo prezumpcija, visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, ji turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Aptartas principas draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Tokiu būdu, įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai gautus duomenis, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimams ir daro išvadą, jog šiuo atveju nėra surinkta objektyvių duomenų, kurie paneigtų išteisintojo D. Č. paaiškinimus apie V. V. patirtus sužalojimus jo nurodytu būdu, t. y. pilvo sužalojimą – keliant ją į karutį, sužalojimą kaktoje – nešant į patalpą. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių išteisintojo D. Č. parodymus dėl rastų plaukų kuokšto.

Nesurinkus neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2013 m. kovo mėnesį, iš 17 dienos į 18 dienos naktį, tiksliai nenustatytu laiku, Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, eidamas keliu iš (duomenys neskelbtini) sodybos į namus, kuriuose gyveno ir grįžus į namus, gyvenamajame name, esančiame Biržų rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) g. Nr. 5, tiksliai nenustatytoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl nesutarimų ir pykčio, D. Č. sudavė V. V. vieną smūgį į kaktos sritį ir vieną smūgį į pilvo sritį, padarydamas jai vidines kraujosruvas galvoje ir pilve, išrovė iš galvos kuokštą plaukų, jis dėl pareikšto kaltinimo pagal LR BK 140 str. 2 d. pagrįstai išteisintas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą atmesti.