- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-02
- Bylos Nr.
- 2S-82-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis (pran.)
- Pareiškėjas
- T. A.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Petro Jaržemskio,
rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nutarties kuria atsisakyta priimti pareiškėjos T. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėja T. A. su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą, atsiradusį po J. P. mirties 2010 m. birželio 14 d., faktiškai pradėdama turtą valdyti.
Nurodė, kad 2010 m. birželio 14 d. mirus J. P. neturėjusiai nei vyro, nei vaikų, pareiškėja gyvenusi su ja priėmė velionės turtą faktiškai pradėdama jį valdyti, nes J. P. ir pareiškėja turėdamos negalią dar 1998 metais susitarė, kad pareiškėja persikels gyventi pas ją į butą (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes jų nuomone tokiu būdu J. P. bus lengviau išlaikyti butą ir abiems turinčioms negalią moterims bus lengviau pragyventi. J. P. ketino sudaryti testamentą, kuriuo butas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, butų atitekęs pareiškėjai, tačiau jai mirus to padaryta nebuvo. Pareiškėja gyvenamąją vietą pas J. P. deklaravo 2004 metais, tačiau be teismo leidimo primti palikimo negali, nes notarai neišduoda paveldėjimo teisės liudijimo, o kitos galimybės priimti palikimo pareiškėja neturi. J. P. užaugo vaikų namuose, tėvų nepažinojo, vaikų neturėjo. Aplinkybę, jog pareiškėja ir J. P. gyveno kartu, gali patvirtinti liudytojai.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartimi pareiškimas atsisakytas priimti.
Teismas pažymėjo, kad Civilinio kodekso 5.11 straipsnis numato kurie asmenys gali būti įpėdiniais pagal įstatymą. Tuo tarpu, pareiškėja niekaip nesusijusi giminystės ryšiais su palikėja ir jai paveldėti pagal įstatymą teisė nenumatyta, todėl sprendė, kad pareiškėja įpėdine paveldint pagal įstatymą negali būti, nes tai nesukels pareiškėjai teisinių pasekmių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Pareiškėja T. A. atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir priimti pareiškėjos pareiškimą.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą nutartį teismas neįvertino aplinkybės, jog J. P. ketino sudaryti testamentą, tačiau dėl mirties to padaryti nespėjo. Jai gulint ligoninėje gydytojai žadėjo, jog ji pasveiks ir viskas bus gerai. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad šalia gyvenę kitų butų gyventojai galėjo patvirtinti, jog nuo 1998 metų J. P. gyveno kartu su pareiškėja ir jos viena kitą palaikė. Teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja ir J. P. turi teisę į šeimos ryšius kuriais susiję ne tik kraujo giminaičiai ar sutuoktiniai, bet ir į kitus faktinius ryšius susiklosčiusius tarp pareiškėjos ir J. P.. Europos Žmogaus teisių teismas yra atskleidęs šeimos gyvenimo sampratą, kurioje konstatuojama, kad šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių,kurie teismo vertinimu turi ypatingai svarbią reikšmę. Ir nors Europos žmogaus teisių teismas prioritetą teikia ,,vertikaliems santykiams“ (nepilnamečiai vaikai, tėvai seneliai), tačiau nepaneigia ir ,,horizontalių santykių“ reikšmės ir juos pripažįsta su išlygomis, neribodamas santykių vien šeima. Europos žmogaus teisių teismo praktikoje šeimos santykiai pripažįstami ir tarp giminaičių, vertinant atsižvelgiama į tokius veiksnius kaip bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, tarpusavio įsipareigojimų pabūdį ir pan., todėl pareiškėjai gyvenant su J. P. susiklostė artimi ryšiai, plačiąja prasme šeimos ryšiai (byla Marckx prieš Belgija)
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikytinos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Teisėjų kolegija įvertinusi civilinės bylos medžiagą bei atskirojo skundo teisinius argumentus konstatuoja, kad skundžiamoji pirmos instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str.).
Civilinio kodekso 5.1 straipsnio 1 dalis nustato, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą. Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti (CK 5.50 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyti trys būdai, kai įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą: 1) kai jis faktiškai pradėjo turtą valdyti; 2) kai jis kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo; 3) kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo.
Šalies argumentai
Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji po J. P. mirties 2010 m. birželio 14 d., priėmė palikimą faktiškai pradėdama turtą valdyti. Pirmos instancijos teismas įvertinęs pareiškėjos pateiktą pareiškimą bei nustatęs, jog pareiškėjos ir J. P. nesiejo jokie giminystės ryšiai atsisakė pareiškimą priimti.
Nesutikdama su pirmos instancijos teismo nutartimi, pareiškėja atskirajame skunde remiasi aplinkybe, kad teismas neįvertino, jog J. P. ketino surašyti testamentą, kuriuo butas Savanorių g. 21-77, Vilniuje, būtų atitekęs pareiškėjai. Paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojantys įstatymai nustato specifinę įpėdinio teisių į palikimą įgyvendinimo tvarką, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, vien mirusiosios pažadai sudaryti testamentą, kol jie neįgavo materialaus pagrindo negali būti pripažįstami pakankamu argumentu įrodančiu pareiškėjos teisę į palikimą.
Šalies argumentai
Atskirajame skunde pareiškėja nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog pareiškėja ir J. P. turi teisę į šeimos ryšius kuriais susiję ne tik kraujo giminaičiai ar sutuoktiniai, bet ir į kitus faktinius ryšius susiklosčiusius tarp pareiškėjos ir J. P.. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
Teisę paveldėti įstatymas sieja su įpėdiniais. Civilinio kodekso 5.11 straipsnis nustato įpėdinių galinčių paveldėti pagal įstatymą eilę. Šio straisnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal įstatymą lygiomis dalimis paveldi: pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties; antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai; trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai; ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės; penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir tetos); šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės).
Teisėjų kolegijos vertinimu iš bylos duomenų akivaizdu, jog pareiškėja nėra susijusi su J. P. jokiais giminystės ryšiais, o vien tai, kad pareiškėja su J. P. kartu gyveno ir viena kitai padėjo, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja įgijo teisę į paveldimą turtą, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad asmenims niekaip nesusijusiems giminystės ryšiais su palikėju, paveldėti pagal įstatymą teisė nenumatyta. Atskirajame skunde pareiškėja remiasi Europos žmogaus teisių teismo sprendimo ištraukomis iš bylos Marckx prieš Belgija, tačiau nurodytoje byloje teismas iš esmės byloje aptarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje vartojamą šeimos gyvenimo sąvoką. Teismo sprendime nurodyta, kad Konvencijos 8 straipsnis, garantuodamas teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, vienodai traktuoja oficialias ir neoficialias šeimas. Kaip neoficialios šeimos pripažįstamos nesusituokusių (sugyventinių) šeimos bei partnerystė, vienišos mamos ir vaiko santykiai (Marckx v. Belgium byla) ar nesusituokusios poros, turinčios bendrų vaikų (Johnson v. Ireland byla). Teismas taip pat nurodė, kad lemiamas kriterijus sprendžiant apie šeimyninių santykių buvimą arba jų nebuvimą yra asmenų tarpusavio artumo laipsnis, o ne formalios santuokos sudarymas ar jos nesudarymas. Be to, byloje pasisakydamas apie artimus giminaičius, teismas neapsiribojo santuokos pagrindu susiformavusiomis šeimomis ir teigė, kad šeima gali apimti ir kitokius de facto santykius. Europos žmogaus teisių teismo vertinimu, šeimos gyvenimas apima mažų mažiausiai ryšius tarp artimų giminaičių. Kaip pavyzdys nurodomi ryšiai tarp artimų giminaičių, pvz., senelių ir anūkų ir pan. Teismas taip pat pasisakė, kad vertinant šeimos gyvenimą turi būti atsižvelgiama į daugelį veiksnių, tarp jų į bendrą gyvenimą, ryšių pastovumą, tarpusavio įsipareigojimų pobūdį ir kt. Taigi, akivaizdu jog pareiškėjos nurodyta byla visiškai neatitinka situacijos nagrinėjamoje byloje, kadangi joje buvo aptariami ir sprendžiami visiškai kiti klausimai, todėl ja remtis atskirajame skunde pareiškėja neturėjo pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Nurodytais argumentais atskirasis skundas atmestinas.
Sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu iš pareiškėjos T. A. valstybės naudai priteistinos 2,80 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-10401-574/2010 palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. A. atskirąjį skundą atmesti.
Priteisti iš T. A. a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 2,80 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.