Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. dėl UAB ,,Žaldokynė“ priklausančio didelės vertės turto pagrobimo laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš A. V. ir D. M. solidariai 37 602, 51 Lt nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo UAB ,,Žaldokynė“ naudai.

Daiktiniai įrodymai – mobiliojo ryšio telefonas ,,Nokia 6610i“, saugomas Vilniaus rajono PK daiktinių įrodymų saugojimo patalpoje, automobilis VW Golf, valst. Nr. XXX (kėbulo Nr. XXX), saugomas pas D. M. , gyv. (duomenys neskelbiami), konfiskuoti.

Laikinas A. V. nuosavybės teisės apribojimas į televizorių ,,TLC F1“ su distancinio valdymo pultu, televizoriaus staliuką, šaldytuvą ,,Baumatic“, plaukų kirptuvą ,,Philips“, saugomus Vilniaus rajono PK daiktinių įrodymų saugojimo patalpoje, paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, į juos nukreiptas civilinio ieškinio išieškojimas.

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas D. M. . Jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. nuteistas už tai, kad jis kartu su D. M. , iš anksto susitarę ir veikdami bendrai, 2005 m. gegužės 2 d., 01.35 val., atvyko prie UAB ,,Pas Žaldoką”, priklausančio restorano ,,Žaldokynė”, esančio (duomenys neskelbiami), kur D. M. liko lauke stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų daromam nusikaltimui, tuo tarpu A. V. , uždengęs megztiniu vaizdo kamerą ir išdaužęs restorano lango stiklą 420,00 Lt vertės, įsibrovė į restorano vidų, po to išlaužęs administracijos kabineto vidinę spyną 80,00 Lt vertės bei apgadinęs durų staktą 100,00 Lt vertės, iš kabineto pagrobė metalinį seifą DS-3 738 Lt 64 ct vertės, su jame buvusiais 37873 Lt 87 ct grynųjų pinigų bei daiktais - dviem menedžerio kortelėmis po 10,00 Lt vertės kiekviena, bendrai 20,00 Lt sumai, dviem kasininko kortelėmis po 10,00 Lt vertės kiekviena, bendrai 20,00 Lt sumai, mobiliojo ryšio telefonu ,,Nokia 6100” 600,00 Lt vertės, kasos stalčiumi 190,00 Lt vertės, kasos stalčiaus raktu 60,00 Lt vertės. Tokiu būdu, iš viso pagrobė UAB ,,Pas Žaldoką” priklausančio turto už 39502 Lt 51 ct, padarydami bendrovei 40102 Lt 51 ct turtinę žalą.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka prokuroras prašė atmesti nuteistojo apeliacinį skundą, gynėja prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nuteistojo A. V. veiką dėl svetimo, priklausančio UAB ,,Pas Žaldoką“, turto pagrobimo kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį, kaip didelės vertės svetimo turto pagrobimą. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde neneigia pagrobęs svetimą turtą, tačiau iš skundo turinio galima suprasti, kad jis nesutinka su teismo išvada, jog pagrobto turto vertė yra didesnė nei 250 MGL dydžio suma, tai yra ginčija jo veikos kvalifikaciją pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį.

Atsakomybę už turto pagrobimą įstatymo leidėjas diferencijuoja pagal turto vertę. Pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnyje pateiktame turto vertės išaiškinime nustatyta, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Nustatant pagrobto turto vertę, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi liudytojos UAB ,,Pas Žaldoką“ buhalterės L. M. parodymais. Pagal liudytojos parodymus, vagystės dieną seife buvo 37 873, 87 Lt, mobiliojo ryšio telefonas, kasos stalčius, jo raktas, dokumentai. Pinigų trūkumas buvo apskaičiuotas pagal buhalterinius dokumentus. Remiantis šiais dokumentais nustatyta, kad vagystės dieną buvo 600 Lt, skirtų pradinėms dienos operacijoms trims kasoms atlikti (kiekvienai po 200 Lt), 80,73 Lt smulkiais pinigais, kurie nebuvo užpajamuoti, ir 37 193, 14 Lt, gauti iš trijų kasų atliktų piniginių operacijų 2005 m. balandžio 29 d., 2005 m. balandžio 30 d. ir 2005 m. gegužės 1 d., tai yra iš viso 37 873, 87 Lt trūkumas. Pavogto seifo vertė buvo nustatyta 738, 64 Lt, kasos stalčiaus – 247,80 Lt. Išlaidos už lango, durų, spynos remontą, buvo įtrauktos į restorano ūkines išlaidas ir sudarė 420, 00 Lt už lango, 100, 00 už durų ir 80, 00 už spynos remontą. Kortelių, kasos rakto vertė buvo apskaičiuota pagal jų pagaminimo kainą, o mobilaus ryšio telefono pagal sutartį, kuria bendrovė įsipareigojo mokėti abonentinį mokestį ir tuo pačiu už įsigytą telefoną. Kolegija neturi pagrindo abejoti tokiais liudytojos L. M. parodymais ir kartu pirmosios instancijos teismo nustatytos pagrobto turto vertės teisingumu. Pirmosios instancijos teismo nustatyta pagrobto turto vertė atitinka ne tik liudytojos L. M. parodymams, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios teisme buvo nuoseklūs ir vienodi, bet ir duomenims, užfiksuotiems UAB ,,Pas Žaldoką“ buhalteriniuose dokumentuose (išraše iš UAB ,,Pas Žaldoką“ kasos knygos laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. gegužės 4 d., 2005 m. balandžio 29 d. kasos pajamų orderyje serija XXX Nr. XXX, 2005 m. gegužės 4 d. kasos pajamų orderyje serija XXX Nr. XXX, restorano ,,Žaldokynė“ kasos operacijų žurnalo išrašuose, kasų fiskaliniuose kvituose), 2005 m. gegužės 2 d. piniginių lėšų, dokumentų ir materialinių vertybių inventorizacijos apraše (t. 1, b.l. 44).

Kadangi apskaičiuota A. V. pagrobto turto visa vertė (40 102, 51 Lt) viršija 250 MGL dydžio sumą, nėra pagrindo laikyti, kad Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 3 dalis A. V. veikai pritaikyta netinkamai.

Pirmosios instancijos teismas už šį nusikaltimą A. V. paskyrė bausmę - laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams. Nuteistasis A. V. teigia, kad teismas, nustatydamas bausmės rūšį bei dydį, neatsižvelgė į tai, jog jis prisipažino kaltu, dėl įvykdyto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, ir nesilaikė Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio nuostatų, todėl paskyrė neteisingą bausmę. Kolegijos nuomone, šis apelianto teiginys, nepagrįstas. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė ir individualizuodamas bausmę, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 1 dalis, atsižvelgė į A. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi) ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (A. V. anksčiau buvo šešis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei), ir, įvertinęs šių aplinkybių visumą, parinko bausmės rūšį ir dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė A. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir buvo visi Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindai, A. V. paskyrė bausmę, ne didesnę, kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytos bausmės vidurkis, tai yra trejus metus šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Teismo nuosprendžiu A. V. parinktas tinkamas bausmės dydis. Nors A. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir tai yra svarbios aplinkybės į kurias turi būti atsižvelgiama skiriant bausmę, tačiau jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitų įstatymo reikalavimų bei visuomenės intereso reikšmę teisingumo vykdyme. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą. A. V. prisipažino padaręs nusikaltimą ir gailisi, tačiau padarė nusikaltimą priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai, anksčiau jau buvo šešis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, nusikaltimus darė periodiškai, paleistas iš laisvės atėmimo vietos, po neilgo laiko tarpo vėl nusikalsdavo, tai yra dėl anksčiau padarytų nusikaltimų jokių išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos bausmės jo nesulaikė nuo naujo nusikaltimo darymo, nepaveikė jo, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Visa tai rodo, kad nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde deklaruojamas noras pakeisti gyvenimo būdą į gerąją pusę neatitinka tikrovės ir yra tik bandymas tokiu būdu sušvelninti teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.