Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui S. R. dėl nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas R. G. prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad 2011 m. gegužės mėnesį iš pažįstamo N. M. nupirko automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 800 Lt. Pirkimo – pardavimo sutarties su N. M. iš karto nesudarė, sutartis sudaryta tik 2011 m. rugpjūčio mėnesį ir tuo metu automobilį įregistravo savo vardu VĮ „Regitra“. Dar 2011 m. birželio mėnesį automobilį perdavė naudotis atsakovui, nes buvo sutarę, kad atsakovas vėliau minėtą automobilį nupirks. Atsakovas jam pinigų už automobilį nesumokėjo, automobilio jam neatidavė. Toks automobilis turguje kainuoja 3000 Lt, pagal pažymą dėl vertės – 2310 Lt, todėl atsakovas jam turi atlyginti 2310 Lt nuostolius.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė adv. Vytautė Linaburgienė prašė ieškinį tenkinti. Paaiškino, kad 2011 m. birželio mėnesį perdavė automobilį Mazda 323, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neatlygintinai naudotis atsakovui S. R.. Buvo sutarę, kad ateityje atsakovas automobilį iš ieškovo nupirks. Tačiau atsakovas nei nupirko automobilį, nei jį grąžino. Atsakovas be ieškovo sutikimo pardavė automobilį trečiam asmeniui. Ieškovas nebegali minėto automobilio išregistruoti. Atsakovui tenka automobilio praradimo rizika ir jis privalo atlyginti padarytus nuostolius. Ieškovo nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias šis būtų gavęs, jei nebūtų neteisėtų atsakovo veiksmų. Automobilį ieškovas pirko už 800 Lt iš pažįstamo, ketino parduoti už rinkos kainą, kuri yra 3000 Lt, Ketino už automobilį gauti 2310 Lt.

Teismo posėdžio metu atsakovas S. R. ieškinio nepripažino visiškai, prašė jo netenkinti. Paaiškino, kad tikrai kartu su R. G. 2011 m. balandžio-gegužės mėn. važiavo pas N. M. pirkti automobilio Mazda 323. Jis turėjo su savimi 700 Lt, tačiau pinigus, ieškovo siūlymu, perdavė ieškovui, kad už automobilį sumokėtų šis, tikėjosi, kad N. M. iš savo pažįstamo R. G. paprašys mažiau pinigų už automobilį. Automobilį nupirko ir nutempė iki Pravieniškių, nes automobilis buvo nevažiuojantis. Sumokėjo taksistui už nutempimą 100 Lt. Po dviejų dienų jis nuvažiavo pas N. M. ir surašė automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Ant jo sutarties egzemplioriaus N. M. pasirašė, o ant savo ne. Sutartyje įrašė automobilio kainą – 300 Lt, nes galvojo, kad tuomet registruojant reikės mažiau mokėti. Automobilio neįregistravo savo vardu, nes šis buvo nevažiuojantis, nebuvo draudimo, techninės apžiūros talono. Automobilis du mėnesius buvo pas jį, tačiau nevažiuojantis, o paskui buvo priduotas į metalo laužą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl teisinių santykių.

Kaip matyti, nagrinėjant bylą tarp šalių kilo ginčas dėl to, ar pagal faktinius panaudos santykius minėtas automobilis buvo perduotas atsakovui. Įstatymas numato, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais (CPK 178, 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Faktinį ieškinio pagrindą privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas nurodė, kad automobilį atsakovui perdavė naudotis neatlygintinai, t. y. pagal faktinius panaudos santykius. Tam patvirtinti rašytinės sutarties teismui nepateikė. Taip pat nustatyta, kad automobilis, ieškovo teigimu, atsakovui buvo perduotas vienam mėnesiui, t.y. trumpesniam nei vienerių metų laikotarpiui - ieškovas automobilį perdavė 2011 m. birželio mėnesį ir pradėjo reikalauti grąžinti 2011 m. rugpjūčio mėnesį. Tokiu atveju įstatymas nenumato privalomos sutarties rašytinės formos (CK 6.629 str. 2 d., 6.478 str. 1 d.). Perduoti daiktą neatlygintinai naudotis kitam asmeniui turi teisę tik daikto savininkas arba kiti įstatymų ar daikto savininko įgalioti asmenys (CK 6.632 str.). Ieškovas įrodinėja, kad automobilis, perduotas atsakovui, jam priklausė nuosavybės teise. Tam pateikė 2011 m. rugpjūčio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį su N. M. bei transporto priemonės registracijos liudijimą, iš kurio matyti, kad automobilis (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas jo vardu nuo 2011 m. rugpjūčio 17 d. Taip pat ieškovas nurodo, kad automobilį iš N. M. nusipirko ankščiau, t.y. 2011 m. gegužės ar birželio mėnesį, tačiau iškarto neperregistravo, nes neturėjo pinigų. Šias jos nurodytas aplinkybes tvirtino ir byloje apklaustas liudytoju automobilio pardavėjas N. M..

Atsakovas įrodinėja, kad tai jis iš N. M. nusipirko automobilį. Pateikė teismui 2011 m. birželio 17 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas N. M. nurodė, kad ieškovas ir atsakovas kartu buvo atvažiavę pas jį pirkti automobilio, dėl pirkimo tarėsi su ieškovu, ieškovas jam sumokėjo automobilio kainą – 800 Lt. Taip pat liudytojas nurodė, kad po poros dienų pas jį atvažiavo atsakovas, prašė, kad jis pasirašytų pirkimo-pardavimo sutartį su juo, tačiau ant sutarties jis nepasirašė. Ant 2011 m. birželio 17 d. pirkimo-pardavimo sutarties ne jo parašas. Automobilio pirkimo-pardavimo sutartį sudarė su ieškovu ir įregistravo VĮ Regitra (b.l. 32-33).

Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalies nuostatas pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą. Taigi ši sutartis yra konsensualinė, t. y. laikoma sudaryta ne nuo daiktų perdavimo, bet nuo susitarimo momento. CK 6.317 straipsnyje nustatyta, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo–pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (1 dalis); laikoma, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktus įvykdyta, kai pardavėjas perduoda daiktus pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų daiktus valdyti, ir pašalintos bet kokios daikto valdymo kliūtys (4 dalis). Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus (turtą) įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.

Teismas atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pardavėjo N. M. bei pirkėjo R. G. suderinta ir pirkimo–pardavimo sutartyje išreikšta valia perduoti daiktą nuosavybėn R. G. buvo įgyvendinta, pardavėjas ne tik įvykdė savo pareigą perduoti parduotą daiktą pirkėjui, bet ir išviešino nuosavybės teisės perleidimo pirkėjui faktą įregistruodamas parduotą daiktą pirkėjo vardu. Nuosavybės teisė į automobilį ieškovui perėjo 2011 m. birželio mėnesio, t.y. nuo susitarimo ir daikto perdavimo momento. Dėl to atsakovo teiginys, kad ne ieškovas, o jis įgijo nuosavybės teisės į automobilį, yra nepagrįstas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais.

Iš šalių paaiškinimų matyti, kad šalys buvo pažįstamos, tautiečiai, todėl tikėtina, kad ieškovas galėjo atsakovui duoti naudotis jam priklausančiu turtu. Tokiu būdu teismas, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu daro išvadą, kad yra labiau tikėtina, jog automobilis atsakovui buvo perduotas pagal faktinius panaudos santykius.

Dėl nuostolių dydžio.

Daikto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka panaudos gavėjui – atsakovui, todėl jis privalo atlyginti žalą ieškovui (CK 6.638 str. 1 d.). Žala pagal įstatymą nėra preziumuojama, todėl ją privalo įrodyti ieškovas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, praėjus vienam mėnesiui, automobilio negrąžino, o vėliau paaiškėjo, kad iš viso jo nebeturi. Atsakovas teismo posėdžio metu pripažino, kad atidavė automobilį į metalo laužą. Dėl to ieškovas reikalauja atlyginti patirtus nuostolius 2310 Lt. Ieškinio dydį grindžia pažyma apie automobilio rinkos vertę, nustatytą VšĮ Emprekis (b.l. 9). VšĮ Emprekis mėnesinis leidinys apima naudotų transporto priemonių vidutines kainas iki trisdešimties metų senumo. Vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu. Vertindamas minėtą VšĮ Emprekis pažymą, teismas atsižvelgia į tai, kad pažymoje nurodyta tinkamai veikiančio automobilio kaina, o iš šalių paaiškinimų bei liudytojo N. M. parodymų matyti, kad automobilis buvo nevažiuojantis. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad pats ieškovas automobilį iš N. M. nupirko už 800 Lt (b.l. 24).

CK 6.249 str. numato, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Atsižvelgiant į visų įrodymų visumą, į tai, kad pažymoje automobilio rinkos kaina yra tik orientacinė, numatyta atsižvelgiant tik į gamyklinius automobilio duomenis - automobilio markę, modelį, pagaminimo metus, o nenustatyta konkrečiam automobiliui, į tai, kad perduodant automobilį, jis buvo nevažiuojantis, laikytina, jog ieškovei realiai padaryta žala yra 800 Lt (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178, 185 str.), todėl šioje dalyje ieškinys tenkintinas. Kitoje dalyje ieškinys atmestinas kaip neįrodytas.

Kadangi ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovo ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (patenkinta 35 proc. ieškinio reikalavimų), t.y. 24,85 Lt žyminio mokesčio (b.l. 4) bei 283,56 Lt išlaidų už teisines paslaugas (b.l. 12, 27, 28, 40) (CPK 93 str. 2 d.).

Iš atsakovo nepriteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei, nes šios išlaidos yra mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali (10 Lt) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 265-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo S. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 800 Lt (aštuonis šimtus litų) nuostolių atlyginimo, 24,85 Lt žyminio mokesčio bei 283,56 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti ieškovo R. G. (R. G.) (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.