- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- I-2655-764/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Ernestas Spruogis, Egidija Puzinskaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“
- Atsakovas
- Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Valstybinei saugumų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Neringos savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Ugnis Pėdnyčia
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Ernesto Spruogio,
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Ž. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Kristiana“ skundą atsakovėms Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Valstybinei saugumų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Neringos savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja UAB „Kristiana“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 5–14), kurį patikslino (t. II, b. l. 172–181), prašydama: 1) panaikinti Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos (toliau – Direkcija) 2013-12-30 sprendimą Nr. S1-953(6.7); 2) įpareigoti Direkciją išduoti Bendrovei specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, (duomenys neskelbtini), kapitalinio remonto darbams; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 48 489,17 eurų (167 423,42 Lt) turtinę žalą ir 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Šalies argumentai
Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad ginčo pastatus Bendrovė pagal 2000-02-03 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 424-99 už 226 000 Lt sumą įsigijo iš Lietuvos valstybės. Neringos savivaldybės administracija 2013-05-20 statinių techninės priežiūros patikrinimo aktais įpareigojo pareiškėją iki 2014-05-31 atlikti pastatų remontą. Planuojami remonto darbai būtų atliekami nekeičiant pastatų aukštingumo ir nebūtų susiję su tvarkymu. Suremontavus pastatus, fiziniai asmenys būtų apsaugoti nuo nelaimingų atsitikimų grėsmės, o Bendrovė įgytų galimybę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais nekilnojamojo turto objektais. Ginčijamu sprendimu Direkcija atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo apsaugos reikalavimus, motyvuodama tuo, kad projektiniai pasiūlymai prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtinto Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano (toliau – Tvarkymo planas) sprendiniams ir Neringos savivaldybės tarybos 2012-09-21 sprendimu Nr. T1-164 patvirtintam Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajam planui (toliau – Bendrasis planas). Pareiškėjos nuomone, toks atsakovės sprendimas prieštarauja statybą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms, nes pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias Statybos įstatymo 20 str. 3 d. nuostatas, specialieji saugomos teritorijos tvarkymo apsaugos reikalavimai turėjo būti išduodami remiantis tik pateiktu prašymu, neatsižvelgiant ir nevertinant pareiškėjos papildomai pateiktų projektinių pasiūlymų. Direkcija nepagrįstai pareiškėjos pateiktus projektinius pasiūlymus vertino kaip statinio projektą, nes jais buvo siekiama tik paaiškinti, kaip numatoma remontuoti ginčo pastatus. Be to, kapitalinis pastatų remontas nepriklauso nuo statinio buvimo vietos, todėl atsakovė nepagrįstai vadovavosi Bendruoju planu. Pareiškėjos teigimu, ginčijamas Direkcijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, nes yra teisiškai ir faktiškai nepagrįstas. Priimdama ginčijamą sprendimą, atsakovė pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 str. nuostatas, nustatančias, kad kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo turi teisę naudotis savo nuosavybe. Dėl neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aplinkos ministerijos, Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos veiksmų (neveikimo) pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią pagal Civilinio kodekso 6.271 str. nuostatas privalo atlyginti Lietuvos valstybė. 2012 metais patvirtintame Tvarkymo plane yra numatyta, kad ginčo pastatai turi būti likviduoti, tačiau iki šiol nėra priimtas joks įstatymas, kuriuo būtų pagrįstas visuomenės poreikis likviduoti ginčo pastatus, kaip ir kada tai bus įgyvendinta, nėra nustatytos kompensavimo už likviduotinus objektus sąlygos ir tvarka. Nustatydama, kad pastatai turi būti likviduojami, Vyriausybė pažeidė pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugą. Be to, nors Bendrovei nesudaromos teisės naudotis pastatais, ji privalo mokėti žemės nuomos ir nekilnojamojo turto mokesčius. 2000–2014 metais pareiškėja sumokėjo 41 887,30 eurų (144 628,46 Lt) žemės nuomos mokesčio ir 6 601,88 eurų (22 794,96 Lt) nekilnojamojo turto mokesčio.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį patenkinti. Be to, prašė vadovautis per 2016-04-05 vykusį posėdį pateiktais rašytiniais paaiškinimais. Taip pat palaikė anksčiau teismui pateiktą prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Tvarkymo plano nuostatų atitikties Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (t. II, b. l. 13–16, t. III, b. l. 29–30) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad, priimdama ginčijamą 2013-12-30 sprendimą, vadovavosi Tvarkymo planu, Bendruoju planu bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 p. nuostatomis, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Ginčijamas sprendimas yra teisiškai ir faktiškai pagrįstas, priimtinas kompetentingo subjekto, todėl negali būti pripažintas neteisėtu. Pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys objektai tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-12-19 nutarimu Nr. 1269 patvirtintą Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemą (toliau – Planavimo schema), tiek pagal Tvarkymo planą yra likviduotini. Be to, pagal Bendrąjį planą ginčo pastatai patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną M 2.2 (Miško ūkio paskirties žemė), kurioje yra rekreacinių miškų sklypai. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pareiškėja pateikė įrodymus, kad dalį 2013-05-20 statinių techninės priežiūros patikrinimo aktuose nustatytų reikalavimų yra įvykdžiusi, t. y. paskyrė asmenį, atsakingą už pastatų techninę priežiūrą, aptvėrė teritoriją, vadinasi, pastatų techninė būklė nekelia grėsmės fizinių asmenų saugumui.
Teismo posėdyje atsakovės ir Lietuvos valstybės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovė Aplinkos ministerija bei trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į pareiškėjos patikslintą skundą (t. III, b. l. 8–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad, pagal ginčijamo Direkcijos sprendimo priėmimo metu galiojusias Statybos įstatymo 20 str. 3 d. 3 p. nuostatas, statinio projektas, inter alia, privalėjo būti rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai. Be to, ginčo teritorijai turi būti taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos, kurių Bendrovė privalo laikytis. Pagal Tvarkymo planą, ginčo statiniai patenka į ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) (MRe) kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje numatytas šios teritorijos rekultyvavimas, o statyba draudžiama. Be to, statiniai pažymėti kaip likviduotini objektai. Tai, kad ginčo pastatai yra likviduotini, buvo nustatyta ir iki Tvarkymo plano patvirtinimo galiojusioje Planavimo schemoje, kuria, kaip 2007-06-27 nutarime nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, privalėjo būti vadovaujamasi priimant bet kokius su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu susijusius sprendimus. Pareiškėja neįrodė vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, t. y. neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir kitų skunde nurodytų institucijų veiksmų. Kaip nurodyta anksčiau, patvirtintame Tvarkymo plane nebuvo nustatyti jokie papildomo ginčo objekto naudojimo apribojimai.
Teismo posėdyje atsakovės ir Lietuvos valstybės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepimuose į pareiškėjos patikslintą skundą (t. II, b. l. 29–34, t. III, b. l. 16–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad, atsisakydama išduoti pareiškėjai specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, Direkcija vadovavosi jos veiklą reglamentuojančiais bei saugomų teritorijų naudojimo ir tvarkymo reikalavimus nustatančiais teisės aktais, todėl priėmė pagrįstą sprendimą. Be to, pagal galiojantį Tvarkymo planą, ginčo statinių kapitalinis remontas nėra galimas, kadangi jie turi būti likviduojami. Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. nuostatos draudžia statinių statybą, t. y. ir remontą, valstybiniuose parkuose, išskyrus kur tai leidžia planavimo schemos ir / ar teritorijų tvarkymo planai. Pareiškėja neįrodė neteisėtų Tarnybos veiksmų, todėl Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti nurodytą turtinę žalą.
Teismo posėdyje Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Direkcijos 2013-12-30 sprendimo, kuriuo ji atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus Bendrovei priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kapitaliniam remontui, taip pat dėl pareiškėjos teisės reikalauti atlyginti turtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų solidarių Direkcijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aplinkos ministerijos ir Tarnybos veiksmų.
Bylos duomenys patvirtina ir ginčo dėl to byloje nėra, kad Bendrovė nuosavybės teise valdo šiuos statinius: kareivines (duomenys neskelbtini), valgyklą (duomenys neskelbtini), sandėlį (duomenys neskelbtini) ir kiemo rūsius (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja kreipėsi į Direkciją su 2013-12-06 prašymu išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus anksčiau nurodytų statinių kapitaliniam remontui atlikti (t. I, b. l. 17–19). Išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, Direkcija 2013-12-30 sprendimu Nr. S1-953(6.7) atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kadangi pareiškėjos parengti projektiniai pasiūlymai prieštarauja Tvarkymo plano ir Bendrojo plano sprendiniams bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 p. (t. I, b. l. 16).
Nesutikdama su tokiu Direkcijos sprendimu, Bendrovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, be to, yra neteisėtas iš esmės, kadangi atsakovė nepagrįstai įvertino pateiktus projektinius pasiūlymus, nors, pagal Statybos įstatymo 20 str. 3 d. 3 p. nuostatas, privalėjo išduoti specialiuosius reikalavimus, taikytinus ginčo pastatų specialiajam remontui. Vėliau pareiškėja papildė skundą reikalavimu priteisti turtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Direkcijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Tarnybos veiksmų, pasireiškusių tuo, kad nuo 2000 metų jai trukdoma naudotis nuosavybės teise valdomais statiniais.
Iš ginčijamo Direkcijos sprendimo matyti, kad jis priimtas įvertinus tai, kad ginčo teritorija pagal Bendrąjį planą patenka į Kraštovaizdžio tvarkymo zoną (M 2.2 – miškų ūkio paskirties žemė), taip pat kad pagal Tvarkymo planą pareiškėjai priklausantys statiniai priskirti likviduotiniems objektams ir vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 p., nustatančiu, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais.
Nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėja neginčija, kad jai priklausantys statiniai, esantys Miško g. 21, Juodkrantėje, patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją. Veiklai Kuršių nerijos nacionaliniame parke, šios teritorijos apsaugai ir tvarkymui taikytinas Vyriausybės patvirtintas Tvarkymo planas. Pagal Tvarkymo planą, ginčo statiniai patenka į rekreacinių miškų ekstensyvaus pritaikymo (miško parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną – plane pažymėtą MRe. Tvarkymo plano 7.3 p. nustatyta, kad rekreaciniai miškai – tai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių gamtoje tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas. Tvarkymo plano grafinėje dalyje ginčo statiniai pažymėti kaip likviduotini objektai (t. I, b. l. 128, 129). Pagal Bendrąjį planą, ginčo statiniai patenkina į rekreacinių miškų teritoriją, priskirtą ekstensyvaus naudojimo miško parkams (plane pažymėta M 2.1).
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Statybos įstatymo 2 str. 20 d. buvo nustatyta, kad statinio kapitalinis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.).
Pagal Statybos įstatymo 20 str. 3 d. 3 p., statinio projektas rengiamas vadovaujantis teritorijų planavimo dokumentais, žemės sklypo (teritorijos) statybinių tyrinėjimų (jeigu juos atlikti privaloma) dokumentais, kultūros paveldo vertybės tyrimų medžiaga, galiojančiais teisės aktais, prisijungimo sąlygomis ir saugomos teritorijos direkcijos išduotais specialiaisiais saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimais, taikomais konkrečiam projektuojamam statiniui, sklypui ar teritorijai konservacinės apsaugos prioriteto teritorijoje ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje. To paties straipsnio 9 d. nustatyta, kad už prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų atitiktį įstatymams ir kitiems teisės aktams pagal kompetenciją atsako juos parengę asmenys teisės aktų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 6 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atliekant statinio statybinius tyrinėjimus, rengiant statinio projektą, statant statinį, jį naudojant ir prižiūrint, be šio įstatymo, privaloma vadovautis kitais įstatymais, teisės aktais ir nustatyta tvarka patvirtintais normatyviniais statinio saugos ir paskirties dokumentais, reglamentuojančiais saugomų teritorijų, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros paveldo vertybių ir jų teritorijų apsaugą.
Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 28 str. 1 d., saugomos teritorijos tvarkomos ir veikla jose plėtojama pagal bendruosius planus ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir jais nustatomus reglamentus, parengtus vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Statybos įstatymo nuostatomis, taip pat pagal saugomų teritorijų strateginio planavimo dokumentus. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 5 str. 1 d. ir 13 str. 1 d., valstybinių parkų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato šis įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai, Vyriausybės patvirtinti nacionalinių ir regioninių parkų nuostatai, saugomų teritorijų planavimo dokumentai ir kt.
Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams. Valstybiniuose parkuose draudžiama statyti statinius valstybinių parkų planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) ir (ar) bendruosiuose planuose nenustatytose vietose, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą) (3 p.). Pagal to paties straipsnio 3 d. nuostatas, statiniai valstybiniuose parkuose projektuojami, statomi ar rekonstruojami vadovaujantis teisės aktais, valstybinių parkų planavimo schemų (ribų ir tvarkymo planų) sprendiniais.
Sisteminis nurodytų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad Direkcija specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pareiškėjos valdomų statinių kapitaliniam remontui galėjo išduoti tik atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas bei Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos bei tvarkymo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, t. y. Vyriausybės patvirtintą Tvarkymo planą. Teismo nustatytų aplinkybių, kad ginčo statiniai patenka į teritoriją, kur, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 13 str. 2 d. 3 p. ir 3 d., Tvarkymo planą, Bendrąjį planą, statyba negalima, pareiškėja nenuginčijo. Vadinasi, Direkcija pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus, kurių pagrindu gali būti rengiamas statinio projektas, kadangi pagal nacionalinio parko apsaugą ir tvarkymą reglamentuojantį Tvarkymo planą bei pagal Bendrąjį planą, nustatytoje teritorijoje statyba, t. y. ir kapitalinis remontas, nėra galima. Anksčiau nurodytos Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos patvirtina, kad statyba nacionaliniuose parkuose yra galima tik ten, kur tai leidžia tvarkymo planai / schemos bei teritorijos teisinį režimą nustatantis teritorijų planavimo dokumentas, šiuo atveju Bendrasis planas. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Direkcija nepagrįstai įvertino jos pateiktus projektinius pasiūlymus, nes pagal prašymo pobūdį ji turėjo tik išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus. Kaip nustatyta Statybos įstatymo 20 str. 9 d., už specialiųjų reikalavimų atitiktį įstatymams atsako Direkcija. Vadinasi, išdavusi pareiškėjos prašomus reikalavimus statybai, ten, kur ji nėra galima, atsakovė būtų pažeidusi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas, Tvarkymo ir Bendrojo plano reikalavimus ir sukėlusi pareiškėjai teisėtus lūkesčius, kad pagal parengtą statinio projektą bus išduotas statybą leidžiantis dokumentas.
Teismas taip pat pažymi, kad Direkcija visiškai pagrįstai vadovavosi Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 137 p. nuostatomis, kad miškai, esantys nacionaliniuose parkuose, tvarkomi, naudojami ir atkuriami, miškotvarkos projektai rengiami vadovaujantis Miškų apsaugos ir naudojimo saugomose teritorijose taisyklėmis bei kitais teisės aktais ir teritorijų planavimo dokumentais. Nustatyta, kad ginčo teritorija patenka į nacionalinio parko rekreacinių parkų teritoriją, todėl, vykdant veiklą joje, privalo būti vadovaujamasi Bendruoju planu ir Tvarkymo planu.
Teismas sutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamas Direkcijos sprendimas neatitinka kai kurių formalių individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. kad nepatvirtintas antspaudu. Kita vertus, toks individualaus administracinio akto trūkumas negali būti pagrindas konstatuoti jo neteisėtumą, kadangi jis neturi įtakos sprendimo pagrįstumui. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad sprendimas yra nemotyvuotas. Priešingai, ginčijamame sprendime aiškiai nurodyta, kad, nagrinėdama pareiškėjos prašymą, Direkcija privalo vadovautis Bendruoju planu ir Tvarkymo planu, draudžiančiais statybą ginčo teritorijoje. Vadinasi, ginčijamame sprendime yra aiškiai nurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas bei pareiškėjai taikomos poveikio priemonės.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti Bendrovės skundo dalį ir panaikinti Direkcijos 2013-12-30 sprendimą Nr. S1-953(6.7) bei įpareigoti Direkciją išduoti Bendrovei specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) kapitaliniam remontui.
Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai turtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų solidarių Direkcijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Aplinkos ministerijos ir Tarnybos veiksmų.
Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str. Tam, kad reikalavimas atlyginti žalą būtų pripažintas pagrįstu, įprastai turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. įtvirtintai viešajai atsakomybei kaltės sąlyga nėra būtina, viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas atlyginti žalą (ir turtinę, ir neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).
Vadovaujantis CK 6.271 str. 4 d., valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Norint konstatuoti neteisėtumą pagal CK 6.271 str. reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiga įrodyti sąlygas civilinei atsakomybei kilti, t. y. ir valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), tenka asmeniui, pareiškusiam reikalavimą atlyginti neturtinę žalą.
Per 2016-04-05 vykusį teismo posėdį pateiktuose paaiškinimuose Bendrovė nurodė, kad: 1) neteisėti Aplinkos ministerijos veiksmai pasireiškė tuo, kad ji 2002 metais nepritarė žemės sklypo, kuriame yra pastatai, paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į reakreacinės paskirties, todėl nebuvo suformuotas žemės sklypas ir pareiškėja negalėjo jo išsinuomoti; 2) Tarnybos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, būdama Tvarkymo plano organizatorė jame nenustatė aiškios kompensavimo bei ginčo statinių likvidavimo tvarkos; 3) Direkcijos neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad ji neteisėtai atsisakė išduoti specialiuosius teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus; 4) Lietuvos Respublikos Vyriausybės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad, tvirtindama Tvarkymo planą ir nusprendusi ginčo pastatus likviduoti, nenustatė šio sprendinio įgyvendinimo tvarkos ir kompensavimo mechanizmo.
Išnagrinėjusi pareiškėjos argumentus, kad turtinę žalą ji patyrė dėl neteisėtų Aplinkos ministerijos bei Direkcijos veiksmų, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 str. kilti, t. y. neteisėtų veiksmų. Teismas nustatė, kad Direkcija visiškai teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti specialiuosius saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimus pastatų, esančių (duomenys neskelbtini) kapitaliniam remontui. Reikšdama reikalavimą atlyginti turtinę žalą, pareiškėja nepagrindė Aplinkos ministerijos veiksmų neteisėtumo, t. y. nenurodė, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, nepritarus ginčo teritorijos paskirties pakeitimui iš miškų ūkio į rekreacinę. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybei pareiga atlyginti turtinę žalą nekyla.
Pareiškėja teigia, kad Tarnyba ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė atliko neteisėtus veiksmus, nes rengdamos ir tvirtindamos Tvarkymo planą nenustatė kompensavimo už likviduotinus statinius sąlygų ir tvarkos, taip pat statinių likvidavimo sąlygų ir tvarkos.
Saugomų teritorijų įstatymo 28 str. 2 d. 4 p. nustatyta, kad valstybinių parkų, valstybinių rezervatų ir biosferos rezervatų planavimo schemos (ribų ir tvarkymo planai) – rengiamos (rengiami) šioms saugomoms teritorijoms steigti ir (ar) veiklai jose vykdyti. Šiose planavimo schemose (ribų ir tvarkymo planuose) nustatomos atitinkamos saugomos teritorijos ribos, funkcinio prioriteto zonų ribos, kraštovaizdžio apsaugai ir naudojimui reguliuoti skirtos kraštovaizdžio tvarkymo zonos ir jų reglamentai, gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų (vertybių) apsaugos ir tvarkymo kryptys bei priemonės, taip pat kraštovaizdžio formavimo, rekreacinės infrastruktūros kūrimo ir kitos tvarkymo priemonės.
Vadinasi, Saugomų teritorijų įstatymas nenustato imperatyvių reikalavimų, kad Tvarkymo plane turi būti nustatytos kompensavimo už likviduotinus statinius sąlygos bei tvarka, taip pat statinių likvidavimo tvarka ir sąlygos. Kita vertus, teismas pažymi, kad, pagal Tvarkymo planą, yra numatyta rezervinė teritorija Juodkrantėje (plane žymima NRu¹⁸), kuri skirta galimiems praradimams kompensuoti Plane numatytų pašalinti aplinkosaugos požiūriu ne vietoje pastatytų pastatų teisėtiems savininkams, užtikrinant visuomenės interesą ir sudarant teritorines prielaidas sutvarkyti pažeistas vietoves (9.4.2.17 p.). Vadinasi, Tvarkymo plane nustatyta galimybė kompensuoti galimus praradimus.
Teismo vertinimu, pareiškėja ir šiuo atveju neįrodė neteisėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiksmų, todėl jos reikalavimas atlyginti žalą negali būti tenkinamas.
Pareiškėja taip pat prašo teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-06-06 nutarimu Nr. 702 patvirtintas Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planas, tiek, kiek pareiškėjai nuosavybės teise priklausantys pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), nurodyti kaip likviduojami, neprieštarauja Konstitucijos 23 str. 1 ir 3 d. – nuosavybė neliečiama, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šis pareiškėjos prašymas iš esmės grindžiamas tuo, kad, nusprendus ginčo statinius likviduoti, buvo pažeistas pareiškėjos teisėtų lūkesčių apsaugos principas – naudotis jai nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 str. 1 d. nustatyta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 str. 2 d., jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Nagrinėdamas pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pagrįstumą, teismas visų pirma pažymi, kad ji neteisingai aiškina susiklosčiusią faktinę situaciją. Ginčo statinius iš valstybės pareiškėja įsigijo 2000-02-03 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 424-99 (t. I, b. l. 57–59). Iki Tvarkymo plano patvirtinimo veiklą Kuršių nerijos nacionaliniame parke, jo apsaugos ir tvarkymo reikalavimus nustatė Planavimo schema (generalinis planas), kurios architektūrinėje-planinėje dalyje buvo nustatyta, kad ,,naikinamos karinės paskirties bazės, esančios gyvenvietės artimoje aplinkoje, parabolinėse kopose buvusio karinio objekto visi pastatai nukeliami, gamtinė aplinka pilnai atkuriama. Planavimo schemos brėžinyje ,,Juodkrantės principinio plano schema. Perspektyvinis teritorijų planavimas ir tvarkymas“ anksčiau nurodyti pastatai pažymėti kaip naikinamas karinis objektas atstatant gamtinę aplinką. Konstitucinis Teismas 2007-06-27 nutarime „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos paskelbimo“ nurodė, jog jokie su Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos administravimu (inter alia, su gyvenviečių detaliaisiais planais, miškotvarka, žemėtvarka, vandens ūkiu, gyvenviečių planavimu, kaimų regeneravimu, rekreacija, kelių bei inžinerinėmis komunikacijomis ir pan.) susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į minėtą Vyriausybės patvirtintą schemą ir negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti minėtos schemos sprendiniams. Šių sprendinių negalima nepaisyti, ypač žinant tai, kad Lietuvos valstybė visą laiką Kuršių neriją traktavo ir traktuoja kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą kraštovaizdžio kompleksą – saugotiną teritoriją, kuriai turi būti nustatytas ypatingas teisinis režimas, tai yra visuotinai žinomas faktas.
Vadinasi, pareiškėja nepagrįstai tvirtina, kad sprendinys, jog jai priklausantys statiniai yra likviduotini, buvo įtvirtintas tik patvirtintame Tvarkymo plane. Byloje neginčytinai nustatyta, kad ginčo statiniai juos įsigyjant buvo numatyti kaip likviduotini, todėl pareiškėja, kaip ūkio subjektas, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo ir apdairumo reikalavimai, turėjo įvertinti, įsigyjamo nuosavybės teisių objekto teisinį statusą, naudojimosi juo apribojimus. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad teisėti pareiškėjos lūkesčiai jos nurodytu būdu negalėjo būti pažeisti.
Konstitucijos 23 str. įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti; ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų, dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui; nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose įtvirtintos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2011-01-31 nutarimai). Savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kita vertus, nuosavybė įpareigoja savininką laikytis įstatymų apibrėžtų turto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo ribų (Konstitucinio Teismo 1997-04-08 nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių (Konstitucinio Teismo 2002-03-14, 2002-09-19, 2011-01-31 nutarimai).
Pažymėtina, kad ginčo statiniai iš pareiškėjos nėra paimami visuomenės poreikiams, tačiau naudodamasi jai priklausančiu turtu, Bendrovė negali pažeisti įstatymų. Teisė disponuoti jai priklausančiu turtu Tvarkymo plane pareiškėjai nėra apribota, tačiau, kaip nustatyta anksčiau, ji turi laikytis teisės aktų reikalavimų, pagal kuriuos statyba ginčo teritorijoje negalima.
Teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Tvarkymo plano atitikties Konstitucijos 23 str. 1 ir 3 d. nuostatoms, todėl šis pareiškėjos prašymas netenkintinas. Pareiškėja ėmėsi neteisingo savo teisių gynybos būdo, nes realias teisines pasekmes jai sukelia galimai nepagrįstas ginčo objektų įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą bei pardavimas Bendrovei.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 132 ir 133 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,,Kristiana“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.