- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-368/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Linas Žukauskas, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- V. S.
- Advokatai
- Algirdas Gurauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus laisvės atėmimu šešiolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtis bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiolikai metų, pirmuosius penkerius paskiriant atlikti kalėjime, o likusius – pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 14 dieną laikotarpiu nuo 19.30 val. iki 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sugyventine – M. P. metu, tyčia sudavė pastarajai 25 smūgius rankomis ir kojomis į krūtinę, galūnes, juosmenį, galvą bei kitas kūno vietas, padarydamas M. P. poodines kraujosruvas veide, krūtinės ląstos dešinėje; kairiame žaste, kairėje plaštakoje, kairėje šlaunyje, abiejuose keliuose; poodines kraujosruvas su jų fone esančiais odos nubrozdinimais kaktoje, smakre; odos nubrozdinimais veide, juosmens dešinėje, dešinio klubo sąnario srityje, abiejuose keliuose; muštinę žaizdą dešinio antakio srityje, kraujosruvas kaktos-viršugalvio minkštuose audiniuose, smakro minkštuose audiniuose ir tokiu būdu tyčia nežymiai sutrikdė M. P. sveikatą.
Be to, V. S. nuteistas už tai, kad 2009 m. spalio 14 dieną laikotarpiu 21.30 val. iki 22.26 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, name adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sugyventine – M. P. metu, paėmęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kietą, pailgos formos, buką daiktą, jį įkišęs M. P. į išangę bei lytinius organus, praskyrė audinius juos pertempdamas ir taip tyčia, sukeldamas dideles fizines kančias nukentėjusiajai tiesioginiu poveikiu į jos kūną, dviem trauminiais poveikiais padarė nukentėjusiajai muštinius – plėtinius kiauryminius dubens, pilvo sužalojimus, pasireiškusius muštinėmis – plėštinėmis žaizdomis išangės ir lytinių organų srityje, kraujosruvą mažojo dubens minkštuosiuose audiniuose, daugybinius plonžarnės pasaito plyšimus su jų srityje esančiomis aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuosiuose audiniuose, nuo kurių pastaroji vietoje mirė ir tokiu būdu tyčia itin žiauriai nužudė savo šeimos narį – sugyventinę M. P.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo priimti teisingą sprendimą. Nurodo, kad teismas dėl jo nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendyje. Byloje nėra jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų. Taip pat nenustatyta, kad jis būtų turėjęs kokį nors motyvą taip nužudyti M. P. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, iš kurių nė vienas, kaip ir jis, iš tikrųjų nežinojo, kas įvyko tą vakarą (duomenys neskelbtini) esančiame name. Liudytojai tik patvirtino, kad jis su M. P., būdami išgėrę, kartais susimušdavo, ir, kad tą vakarą prieš įvykį jie taip pat susimušė dėl rakto, ko jis neneigia ir pats. Tačiau tai neįrodo, kad jis M. P. nužudė. Tai, kad jis negalėjo to padaryti patvirtina ir DNR specialisto išvada Nr. S21/10(01), kurioje nurodyta, kad kito asmens biologinių pėdsakų nerasta. Apelianto nuomone, galimybė, kad jis buvo su pirštinėmis, kurias vėliau tariamai paslėpė, ir dėl to specialistai nerado asmens biologinių pėdsakų, atmetama, nes jeigu jis būtų paslėpęs pirštines, tai kartu būtų slėpęs ir kruvinus drabužius, ir nebūtų kvietęs greitosios medicinos pagalbos, o užsitikrinęs sau alibi. Taip pat, apelianto nuomone, jo kaltės neįrodo ir tai, kad ant jo drabužių buvo rastas M. P. kraujas, nes šis atsirado, kai jis 2009 m. spalio 14 d. vakarą grįžęs iš bazės pamatė, kad M. P. kažkas atsitiko ir pradėjo ją kelti ant rankų, versti ant lovos. Tuo metu jis ir susitepė krauju. Po to, jis nubėgo pas kaimynus A. ir M. S. ir paprašė, kad iškviestų greitąją medicinos pagalbą, ir nubėgo atgal namo. Šias aplinkybes gali patvirtinti A. ir M. S., nes kai jie atbėgo į namus, jis taip pat laikė M. P. ant rankų ir bandė gaivinti. Teismo išvada, kad jo versija, jog jis tuo metu, kai buvo nužudyta M. P., buvo bazėse, nepasitvirtino, yra nepagrįsta. Teismas nieko nepadarė, kad ji pasitvirtintų. Jis pirmos apklausos metu nurodė, kad eidamas į bazes turėjo praeiti pro apsaugos punktą, kur yra supirkinėjamas metalo laužas, ir prašė apklausti apsaugos darbuotojus, kurie tai patvirtintų. Tačiau toks jo prašymas nebuvo tenkintas. Be to, kad jis buvo bazėse netiesiogiai patvirtina ir tai, kad nusikaltimo įrankio nebuvo rasta kieme arba namuose. Apelianto nuomone, jeigu jis nebūtų išėjęs į bazes, nusikaltimo įrankis turėjo būti paslėptas kieme arba namuose. Tačiau jo ten nerasta. O tai reiškia, kad nusikaltimo įrankis buvo išneštas. Tačiau to jis negalėjo padaryti, nes nusikaltimo įrankio išnešimas užtruktų, ir tai jau neatitiktų teismo medicinos ekspertų išvadų dėl mirties laiko. Tai leidžia daryti išvadą, kad nusikaltimo įrankį išnešė tikrasis žudikas. Be to, daugelio liudytojų parodymai yra ir melagingi. Liudytoja J. S. aiškindama, kad pas juos (apeliantą ir nužudytąją) niekas iš svetimų negalėjo užeiti, meluoja, nes liudytoja pati nevieną kartą buvo pas juos atėjusi, kaip ir jie pas liudytoją. Jie jai taip pat yra sakę, kad pas juos buvo atėjęs vienas ar kitas žmogus, atnešė išgerti, pas juos nakvojo, ir tai ši liudytoja galėtų patvirtinti. Liudytojas V. V. (V. V.), tvirtindamas, kad jis, kai dirbo pas šį, vogė, taip pat meluoja. Tai galėtų patvirtinti ir pastarojo šeimos nariai, kaimynai. Liudytojas R. G. taip pat melagingai papasakojo apie tai, kad jis sukeldavo konfliktus, nekartą mušė M. P., dėl ko M. P. nekartą gulėjo ligoninėje. Liudytojas negalėjo nei matyti, nei žinoti, kaip jie gyveno, ar konfliktavo, kas iš jų sukeldavo konfliktus, nes yra svetimas žmogus ir jie šiam nepasakodavo savo problemų. Jis tik kartą buvo sulaužęs M. P. ranką ir šonkaulius, tačiau dėl šio įvykio jam jau buvo paskirta bausmė ir jis ją atliko. Liudytojo R. G. parodymai, kad jis nedirbdavo, o dirbo tik M. P., jis prašė pastarojo atsisakyti anksčiau duotų parodymų ir daugiau po to jie nebuvo susitikę, taip pat neatitinka tikrovės. Tai galėtų patvirtinti liudytojai (pastarojo dvi seserys, motina ir kiti liudytojai). Taip pat liudytojas galėjo sumeluoti, kad jis (apeliantas) pradėjo mušti M. P. dėl rakto ir žvakės. Apelianto nuomone, tokie melagingi minėto liudytojo parodymai, leidžia manyti, jog šis pats yra prisidėjęs prie M. P. nužudymo, o duodamas melagingus parodymus bando suklaidinti pareigūnus ir teismą. O galimybę nužudyti M. P., apelianto įsitikinimu, liudytojas R. G. turėjo. Po to, kai jie susibarė ir jis (apeliantas) išėjo namo, šis galėjo pabaigti gerti ir nueiti miegoti į kitą namo pusę, ir tai tikriausia padarė. Po to, galėjo išlipti pro langą, kad niekas pastarojo nepamatytų ir ateiti pas jį ir M. P., norėdamas pratęsti muštynes arba kitokiu būdu su juo susidoroti. Tačiau jo namuose neradęs, galėjo pradėti lįsti prie M. P. O kadangi nepavyko atlikti savo darbo, užmušė M. P. ir išėjo iš namų išsinešdamas nusikaltimo įrankį ir šį vėliau paslėpė. Ši versija nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo patikrinta.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi nuteistojo V. S. skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apygardos teismas nepažeidė. Įrodymai, ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, išdėstyti nuosprendyje nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia V. S. kaltė ir nusikalstamomis veikomis kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 p. ir 6 p. reikšmingos aplinkybės. V. S. gynybos versija, kad jis nenužudė M. P., nėra nauja. Viso bylos proceso metu jis jos laikose, tačiau ji išsamiai ištirta ir pagrįstai atmesta. Apeliantas tvirtindamas, kad byloje jo kaltės įrodymų, taip pat jo nuomone, nenustatyta, kad jis būtų turėjęs kokį nors motyvą taip nužudyti M. P., neigia tikrus faktus arba aiškina juos taip, kaip pačiam naudinga savaip, pervertina teismo nuosprendžiu įvertintus įrodymus.
V. S. teigia, kad jo nekaltumą patvirtina DNR specialisto išvada Nr. S21/10(01), kurioje nurodyta, kad kito asmens biologinių pėdsakų nerasta. Matyti, kad biologinės kilmės pėdsakų tapatumui nustatyti buvo ištirtos M. P. ir V. S. rankų nagų nuokarpos su panagių turiniu. Specialisto išvadoje Nr. S21/10(01) konstatuota, kad tyrimo objektuose yra jų pačių DNR su 99,999999999 % tikimybė, kito asmens biologinių pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerasta (t. 1, b. l. 79-80). Vien tai, kad nenustatyti tapatūs, nereiškia, kad V. S. turėjo būti išteisintas dėl nužudymo. Apelianto nuomone, jo kaltės neįrodo ir tai, kad ant jo drabužių buvo rastas M. P. kraujas, nes šis atsirado, kai jis 2009 m. spalio 14 d. vakarą grįžęs iš bazės pamatė, kad M. P. kažkas atsitiko ir pradėjo ją kelti ant rankų, versti ant lovos, tuo metu ir susitepė krauju. Po to nubėgo pas kaimynus A. ir M. S. ir paprašė, kad iškviestų greitąją medicinos pagalbą, ir nubėgo atgal namo. Šias aplinkybes jis gali patvirtinti A. ir M. S., nes kai jie atbėgo į namus, jis taip pat laikė M. P. ant rankų ir bandė gaivinti. Iš bylos duomenų matyti, kad liudytoja A. J. parodė, kad pagal iškvietimą nuvyko į įvykio vietą, pastebėjo, kad V. S. drabužiai buvo kruvini, kelnės buvo stipriai kraujuotos, ant grindų taip pat buvo kraujo. Jis paaiškino, kad radęs gulinčią ant lovos sugyventinę, ją pradėjo kelti, gaivinti ir išsitepė krauju. Ji matė, kad V. S. iš pradžių buvo su vienomis kelnėmis, po to su kitomis (t. 3, b. l. 71-72). Liudytojas E. K. parodė, kad į įvykio vietą atvyko kaip patrulis, V. S. drabužiai buvo kruvini. Jo paklausė, ar turi kokius dokumentus. Jis išėjo ieškoti paso, grįžo persirengęs, bet be paso (t. 3, b. l. 72). Liudytojas P. D. parodė, kad nuvyko pagal iškvietimą. Nukentėjusioji gulėjo skersai lovoje, buvo apsirengusi tamsios spalvos striukę, juodomis kojinėmis, jos kelnės buvo pusiau numautos ir, kas keista, jos buvo sausos, nors patalynėje buvo daug kraujo, o kelnės kruvinos nebuvo. V. S. aiškino, kad grįžo namo ir rado ją tokią, mėgino kelti, buvo apsikabinęs, prisiglaudęs (t. 3, b. l. 93-94). Liudytojas A. S. parodė, kad atėjo V. S., pasakė kad M. P. blogai, prašė iškviesti pagalbą. Jis nepatikėjo, nuėjo pažiūrėti, M. P. gulėjo skersai lovos, buvo kraujo, V. S. bandė ją gaivinti. Matė V. S. kruvinas kelnes, iškvietė policiją (t. 3, b. l. 94, 95). Liudytojas M. S. parodė, kad pamatę su broliu, kad M. P. sumušta, iškvietė greitąją pagalbą (t. 3, b. l. 73). Liudytojos A. J. pranešime pažymėta, kad laukiant operatyvinių darbuotojų V. S. persirengė, buvo apsirengęs raudona maikute trumpomis rankovėmis ir šviesiai melsvomis, plačiomis džinsinėmis kelnėmis, kurių priekinėje pusėje buvo didelės kraujo dėmės ir nugarinėje kelnių pusėje taipogi matėsi kraujo dėmių (t. 1, b. l. 5). Specialisto išvadoje Nr. S381/09(01) konstatuota, kad M. P. lavono ir V. S. kraujas yra A(II) grupės. Ant marškinių (4 obj.) yra V. S. DNR su 99,999999999 % tikimybe ir M. P. DNR su 99, 999999999 % tikimybe. Ant megztinio (3 obj.), kelnių (5a obj.) biologinių pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerasta (t. 1, b. l. 65-66).
2009 m. spalio 15 d. įtariamojo apklauso protokole V. S. parodyta, kad M. P. pakėlė už rankų, pradėjo ją purtyti, bet ji nereagavo. Jis bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, t. y. pūtė orą į burną, bet ji nereagavo. Ant veido nematė kraujo ir mėlynių. Kraują matė ant šlaunų vidinės pusės. Jis ją aprengė. Savo rūbus atvykus policijos pareigūnams, dėl šoko nesuprasdamas ką daro (t. 1, b. l. 198). V. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad kruvini drabužiai, kuriuos jis buvo apsirengęs įvykio dieną, buvo jo. Jie išsikruvino, kada M. P. kėlė ant rankų (t. 3, b. l. 69). Teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinamojo iškelta gynybos versija, kad tuo metu, kai buvo mirtinai sužalota nukentėjusioji, jis nebuvo namuose, nepatvirtinta jokiais kitais įrodymais ir ši versija yra paneigta liudytojo R. G. parodymais. Pažymėtina, kad nuo pat nužudymo paaiškėjimo bandė savo paaiškinimus ir parodymus priderinti prie akivaizdžių aplinkybių ir faktų, susikurdamas sau alibi, kad nebuvo name ir nieko nežino apie nužudymą, bandė įkalbėti R. G., kad pastarasis neduotų prieš jį parodymus. Taip, teismo nuomone, jis bando pateisinti tą faktą, kad jis drabužius susitepė nukentėjusiosios krauju ne nužudymo metu, o bandydamas ją pakelti (t. 3, b. l. 127). Tokią teismo išvadą patvirtina bylos duomenys. Iš liudytojo M. S. parodymų matyti, kad jis pastebėjo, jog V. S. kelnės suteptos krauju, tačiau kokiu būdu ant jo drabužių atsirado kraujas, jis nežino (t. 1, b. l. 151). Liudytojas A. S. parodė, kad V. S. kelnės yra kruvinos, taip pat pamatė, kad jo veidas yra apibrozdintas (t. 1, b. l. 153). Liudytojai M. ir A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje neparodė, kad V. S., jiems atbėgus, būtų laikęs M. P. ant rankų ir bandęs gaivinti.
Apeliaciniame skunde nurodydamas tokią aplinkybę, apeliantas pats sau prieštarauja. Minėtame 2009 m. spalio 15 d. įtariamojo protokole nurodyta, kad nuėjus pas kaimyną jį ištiko šokas, jis tik po tam tikro laiko atsipeikėjo ir pamatė, kad M. su savo broliu A. (S.) kviečia greitąją (t. 1, b. l. 198). Teisiamajame posėdyje jis parodė vėl kitaip: nubėgo pas S., paprašė pagalbos, jam su broliu atbėgus, jis dar bandė gaivinti M. (t. 3, b. l. 69). Teismo išvados apie nepriimtinumą V. S. gynybos versijos pagrįstumą patvirtina ir specialisto išvados Nr. M1535/09(01) 16 p., kuriuo konstatuota, kad požymių, nurodančių, kad iki apžiūros buvo keičiama lavono poza, nėra (t. 1, b. l. 48). Tuo tarpu V. S. atvykusiems policijos patruliams aiškino, kad M. P. mėgino pakelti, buvo apsikabinęs, prisiglaudęs (t. 3, b. l. 93-94), vėliau apklausiamas parodė, kad nukentėjusiąją už rankų kėlė, purtė, bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, pūtė orą į burną ir spaudė krūtinę. Taigi, pagal jo parodymus, bylos duomenys paneigia nuteistojo teiginį, jog jis buvo bazėje, o kai grįžo, rado M. P. nužudytą.
Iš 2009 m. spalio 15 d. liudytojo A. S. apklausos protokolo matyti, kad kviečiant greitąją medicinos pagalbą, jam V. S. pasakė, kad jis atėjo iš kaimynės K. ir pamatė, kad M. P. guli ant lovos (t. 1, b. l. 153). Iš tarnybinio pranešimo matyti, kad A. S. apklausoje minima J. K. yra tas pats asmuo, kaip ir J. S. (t. 1, b. l. 154). Liudytoja J. S. patvirtino, kad V. S. pas ją atėjo su R. G., ji su jais gėrė, jie susipyko ir susimušė, V. S. po 21 valandos išėjo vienas į namus, R. G. liko pas ją namuose nakvoti (t. 3, b. l. 95-96). Liudytojas R. G., be kita ko, šią aplinkybę patvirtino (t. 3, b. l. 109). Esant tokiems duomenims teismas visiškai pagrįstai atmetė nuteistojo gynybos versiją, kad jis buvo bazėje. V. S. išgalvotoms aplinkybėms papildomas tyrimas nebuvo reikalingas. Iš liudytojų J. S., V. V., R. G. parodymų turinio matyti, kad jie parodė, ką žinojo apie bylą liečiančias aplinkybes, o teismas įvertino kuom šie įrodymai vertinti bylai. Jokių duomenų, duodančių pagrindo suabejoti šių liudytojų parodymų objektyvumu, teismas nenustatė. Kita vertus, liudytojų nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis ir anksčiau smurtavo prie M. P., patvirtina kiti bylos duomenys.
Nukentėjusysis I. P. parodė, kad iš sesers M. P. pasakojimų supratęs, kad V. S. ją ne kartą yra sumušęs. Dėl to ji gulėjo ligoninėje, V. S. ją kirviu sužalojo. Buvo jau sulaužyta ranka, mėlynės matydavosi (t. 3, b. l. 93). Iš nuosprendžio nuorašo matyti, kad V. S. buvo teistas už M. P. sunkų sveikatos sutrikdymą. Priešingai nei teigia apeliantas, nėra jokio pagrindo teigti, kad liudytojo R. G. parodymai neteisingi. Pirmiausia, šio liudytojo parodymai neprieštarauja teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Antra, iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo laiką R. G. davė nuoseklius, išsamius ir kategoriškus parodymus, kad apie 19 val. 30 min. jis tarp M. P. ir V. S. yra jo (G.) sesers laidotuvių pirmas konfliktas kilo prie verandos durų, kai M. P. nerado nuo durų rakto, tuomet V. S. ranka sudavė smūgį M. P. į veidą. R. G. įvedė M. P. per kitas namo duris į vidų ir pasodino ant lovos kambaryje tarp V. S. ir M. P. dėl žvakės kilo antras konfliktas. R. G. išgirdo smūgį ir įėjo į kambarį, pamatė M. P. gulinčią ant žemės. Jis pakėlė ją ir paguldė ant lovos, o V. S. išsivedė, kad šis daugiau jos nemuštų. Jie nuėjo pas J. S. ir gėrė degtinę. Tarp jo ir V. S. kilo konfliktas, jie susimušė, santykius aiškinosi lauke. V. S. išėjo namo labai piktas, susinervinęs, o jis (R. G.) liko nakvoti pas J. S. Apie 02.00 val. išgirdo vaikino balsą lauke ir per langą pamatė policijos pareigūnus prie V. S. namo. Iš jų sužinojo, kad M. P. nužudyta. V. S., kai buvo paleistas iš suėmimo, susitiko su juo ir prašė neduoti prieš jį parodymų. Jis dėl neteisybės labiau susinervino ir sudavė smūgius V. S. (t. 3, b. l. 108-111). Jokie bylos duomenys nepatvirtina apelianto prielaidos, kad V. S. galėjo nužudyti M. P. R. G. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l 166-174). Byloje yra duomenų, kad teisiant V. S. už sunkaus sužalojimo padarymą M. P., jis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, darydamas poveikį nukentėjusiajai ir liudytojams, kad šie pakeistų jį kaltinančius parodymus. Tai pažymėta teismo nuosprendyje.
2010 m. sausio 22 d. specialisto išvadoje Nr. 9OT8k-10, kuria buvo sprendžiamas klausimas ar tikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, V. S. papasakojo: ,,supranta, kuo yra įtariamas, tačiau tvirtina, kad apie įvykį negali nieko papasakoti, nes neatsimena. Tiriamojo teigimu: ,,žinau, kad buvo konfliktas dėl raktų, kad aš ją (nukentėjusiąją) pradėjau mušti neatsimenu, aš buvau išėjęs į bazę metalo ieškoti, kai grįžau ji buvo negyva. Tą dieną buvau girtas. Prieš tai dvi paras nemiegojau, buvau laidotuvėse, aš pats nežinau, ar čia mano darbas“ (t. 2, b. l. 60). Iš šių duomenų matyti, kad pats apeliantas nebuvo toks kategoriškas dėl savo nekaltumo, kaip kad ikiteisminio tyrimo metu teisme.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad R. G. parodymai yra patikimi. Savo sprendimą išsamiai ir įtikinamai motyvavo.
BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teismo nuosprendyje nuteistojo V. S. kaltės įrodymais pripažinti įrodymais, kurie kiekvienas atskirai ar visi kartu paėmus nepalieka abejonių jo kalte.
Tenkinti apeliacinį skundą tiek kiek to prašoma, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.