Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

2011-05-04 atsakovas V. M. kreipėsi į AB DnB NORD banko (toliau -Bankas) Šiaulių klientų aptarnavimo skyrių, esantį adresu Dvaro g. 96, Šiauliuose, dėl grynųjų pinigų JAV dolerių (toliau - USD) keitimo į litus. Tačiau per klaidą Banko darbuotoja vietoj USD į sistemą suvedė eurus (toliau - EUR), t. y. buvo sumaišytos operacijos valiutos, dėl ko V. M. buvo išmokėta 3 555,70 Lt didesnė pinigų suma:

- pagal 2011-05-04 Banke galiojusį USD pirkimo kursą - 2,2990 - keista 3 100,00 USD valiutos suma turėjo būti konvertuojama į 7 126,90 Lt. Atskaičius 3,00 Lt komisinį Banko atlygį, atsakovui turėjo būti išmokėta 7 123,90 Lt.

Aukščiau išdėstyta bei pridedami valiutos pirkimo kvitai pagrindžia, kad atsakovui V. M. išmokėta 3 555,70 Lt didesnė suma (10 679,60 Lt - 7 123,90 Lt), kurios atsakovas neturėjo teisės įgyti.

Pagal LR CK 6.237 str. 1 d. asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Nepagrįstas praturtėjimas yra savarankiškas civilinės teisės institutas. Teisiniai santykiai gali būti kvalifikuojami kaip prievoliniai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo santykiai tik esant atitinkamoms įstatyme nustatytoms prielaidoms.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisinio akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau šis pagrindas išnyko. Nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimas; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą ar jį pagerino, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje E. C. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė, UAB „Automobilių stovėjimo aikštelės“, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. A. D., byla Nr. 3K-3-593/2008).

Situaciją, kai atsakovui V. M. buvo išmokėta 3 555,70 Lt didesnė pinigų suma ir atsakovas minėtos sumos Bankui negrąžina, galima kvalifikuoti kaip nepagrįsto praturtėjimo teisinius santykius, kadangi:

1. Minėta, kad V. M. turėjo teisę įgyti 7 123,90 Lt. Didesnė suma, t.y. 3 555,70 Lt, atsakovui buvo išmokėta nesant teisinio pagrindo. Po bankinės operacijos (pinigų keitimo) V. M. įgijo pinigus, kurių neturėjo teisės įgyti, todėl atsakovas negali gintis nuo kreditoriaus AB DnB NORD banko remdamasis savo teisių į turtą įgijimo teisiniu pagrindu, nes tokio teisinio pagrindo nėra. Tokiu atveju V. M. be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo.

2. Banko darbuotojos atlikti veiksmai, dėl kurių atsakovas įgijo didesnę pinigų sumą, yra teisėti. Per klaidą didesnė nei priklauso pinigų suma atsakovui buvo išmokėta Banko darbuotojai atlikus bankinę operaciją (valiutų keitimą), laikantis įstatymuose ir Banko vidiniuose teisės aktuose nustatytos tvarkos.

3. Banko patvirtintos Paslaugų teikimo bendrosios taisyklės (toliau - Bendrosios taisyklės) yra viešai prieinamos ir taikomos šalių santykiams dėl Banko paslaugų teikimo, kai Banko paslaugas teikia banko buveinė ar Lietuvos Respublikoje įsteigti Banko padaliniai (šiuo atveju -AB DnB NORD banko Šiaulių klientų aptarnavimo skyrius). Bendrųjų taisyklių 16.1. p. nustato, kad klientas privalo sugrąžinti Bankui nepagrįstai iš banko gautas pinigų sumas, vertybinius popierius ir kitą turtą. Pagal Bendrųjų taisyklių 16.3.p. klientas privalo nedelsiant informuoti Banką, kai sužinojo apie nepagrįstai iš Banko gautas pinigų sumas. Tačiau atsakovas įstatyme ir Bendrosiose taisyklėse nustatytos pareigos - informuoti Banką apie nepagrįstai gautas lėšas ir jas grąžinti - nevykdė. Pažymėtina ir tai, kad Bankas kreipėsi į atsakovą V. M. su 2011-05-10 raštu Dėl lėšų grąžinimo Nr. 3.20-810-332 ir ragino atsakovą grąžinti nepagrįstai iš Banko gautas lėšas, nustatydamas 7 dienų terminą nuo minėto pranešimo gavimo dienos minėtai prievolei įvykdyti. Atsakovas Vytautas M. B. siųsto rašto neatsiėmė (pridedamas vokas su AB Lietuvos paštas žyma). Atsakovui vengiant priimti Banko korespondenciją ir atsisakant bendradarbiauti, permokėtų lėšų negalima išsireikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais.

4. Paminėtina, kad Banko darbuotoja, atlikdama valiutų keitimo operaciją, veikė išimtinai Banko interesais, siekdama atlikti bankinę operaciją, už kurią Bankas gauna finansinę naudą -komisinį atlyginimą. Be to, didesnė pinigų suma atsakovui V. M. buvo išmokėta per klaidą, Banko darbuotojai atliekant minėtą operaciją savo rizika.

Remiantis aukščiau išdėstytu bei LR CK 6.242 str. 1 d. nuostata, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas, laikytina, kad yra teisinis pagrindas ieškovui AB DnB NORD bankui kreiptis su ieškiniu dėl 3 555,70 Lt skolos išieškojimo iš V. M.

Kadangi atsakovas jau ilgą laiką, t.y. nuo 2011 m. gegužės mėnesio negrąžina permokėtų lėšų AB DnB NORD bankui, kyla pagrįstų įtarimų, kad atsakovas V. M. gali bandyti slėpti ar perleisti jams priklausantį turtą, siekdamas ir toliau vengti prievolės Bankui įvykdymo. Todėl yra reali grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali labai pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei vadovaujantis CPK 145 str., prašome teismo taikyti atsakovui V. M. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei piniginių lėšų areštą ieškinio sumai, areštuojamą turtą pavedant surasti ir aprašyti antstoliui.

Ieškinys apmokamas 107,00 Lt žyminiu mokesčiu (CPK 80 str. 1 d. 1 p.) (pridedamas žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantis dokumentas). Taip pat pridedame ieškovo AB DnB NORD banko turėtas teisinių paslaugų teikimo išlaidas (CPK 98 str. 1 d.). Bylinėjimosi išlaidas prašome priteisti iš atsakovo ieškovo naudai.

Remiantis aukščiau išdėstytu ir vadovaudamasis LR CK 1.5 str., 6.158 str., 6.210 str., 6.237 str., 6. 242 str., LR CPK 144 str., 145 str., ieškovas teismo prašė:

1. Priteisti iš atsakovo V. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo AB DnB NORD banko, į. k. 112029270, naudai 3 555,70 Lt ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo bei visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas savo reikalavimus grindė rašytiniais ir šiais įrodymais:

- Liudytojas J. G. parodė teismui, kad trečiasis asmuo jai nėra giminaitė, o tik pavaldinė. Teigė, jog atsakovo asmeniškai nepažįsta, parodė, kad į darbo dienos pabaigą gavo informaciją iš I. P., jog jos kasoje yra trūkumas. Dėl to ji kaip vadovė turėjo pradėti tyrimą. Atlikus tyrimą trūkumas pasitvirtino. Atvykus banko apsaugos darbuotojams jie peržiūrėjo vaizdo įrašą ir stebėjo I. P. darbą su klientais. Vaizdo įrašas užfiksavo, kad vienas iš klientų paduoda dolerius. Vienas iš apsaugos darbuotojų atpažino klientą davusį I. P. dolerius ir jie nusprendė pas ji nuvažiuoti. Kitą dieną sužinojo, kad nuvykę apsaugos darbuotojai atsakovo nerado namuose, todėl skambino į jo mobilų telefoną. Kuomet pavyko jam prisiskambinti, kalbėjo su juo per konferencinį ryšį, prašė ateiti į banką, tačiau jis sakė, kad pinigus reikia skaičiuoti prie kasos, todėl jis niekur neis. Nurodė, kad atsakovas atsisakė bendradarbiauti su banku. Pripažino, kad paties vaizdo įrašo jau nebegali pateikti nes jis saugomas tik mėnesį.

- Liudytojas A. P. parodė teismui, kad nėra trečiojo asmens giminaitis, dirba apsaugos bendrovės, kuri saugo banką, pamainos viršininku. Parodė, kad iš matymo pažįsta atsakovą. Nurodė, kad peržiūrėjo su banko darbuotojais ir kitu tarnybos vadovu R. K. vaizdo įrašą ir nustatė, kad tas klientas buvo atsakovas. Teigė, kad po to vienas nuvažiavo pas atsakovą į namus, jie susitiko, pasikalbėjo koridoriuje, jis parodė atsakovui nuotraukas ir paaiškino, jog įvyko nesusipratimas. Atsakovas geranoriškai sutiko, teigė, kad jis nekaltas ir pažadėjo pirmadienį ateiti į banką, mano, kad atsakovas pripažino, tai kas įvyko. Tuo metu kaip jie kalbėjo, jis mano, kad jų pokalbį namuose matyt girdėjo moteris. Teigė, kad galvojo, jog atsakovas ateis į banką ir atneš permoką. Nurodė, kad vaizdo įrašas banke saugomas gal mėnesį. Parodė, kad šiukšlių dėžėje banko darbuotoja rado ir čekį, kurį išmetė klientas (atsakovas).

- Liudytojas V. K. parodė teismui, kad nėra trečiojo asmens giminaitis, teigė, jog tuo metu dirbo banke verslo klientų grupės vadovu. Prisiminė, kad buvo banke tokia situacija, kuomet buvo išmokėta daugiau pinigų. Tada jie peržiūrėjo vaizdo įrašą ir atsakovą atpažino banko apsaugos darbuotojas. Apsaugos darbuotojas atpažinęs atsakovą nurodė, kad pastarasis užsiima prekyba ne naujais automobiliais, tada jis jiems davė ir atsakovo adresą bei telefono numerį. Tuomet jis su G. Tušu nuvyko į Medelyną, pas atsakovą, tačiau jo nerado namuose, o tik auklę. Po to kitą dieną iš banko skambino atsakovui ir jis atsiliepė, o su juo kalbėjo J. G.. Kuomet peržiūrėjo vaizdo įrašą, jis banknotų nepažino, negali nurodyti kokia tai buvo valiuta. Patvirtino, kad atsakovą mato antrą kartą, o pirmą kartą pamatė kada jis su kitais peržiūrėjo banko lankytojų įrašą tuo metu kada buvo užfiksuotas pinigų trūkumas.

- Liudytoja R. R., parodė teismui, kad yra banko darbuotoja, dirba banke apie 2 metus, nėra trečiojo asmens giminaitė. Parodė, kad pažįsta atsakovą, nes matė ji vaizdo įraše. Prisiminė, kad banke tą dieną buvo kilęs sąmyšis, nes buvo pastebėtas pinigų trūkumas. Kuomet peržiūrėjo vaizdo įrašą, ji matė, kad atsakovas keičia dolerius. Jai nebuvo sunku atpažinti, kad pateikta valiuta yra doleriai, o ne eurai, nes jos yra skirtingų atspalvių ir ekrane matosi skirtingai.

- Liudytoja A. D., parodė teismui, jog dirba banke tiek pat kiek ir trečiasis asmuo, tačiau jos nėra giminaitės. Prisiminė, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog per daug dolerių, trūksta eurų, o taip pat ir litų. Pirmiausia, nustatė, kad neatitikimas yra dėl užsienio valiutos, o ne dėl nacionalinės valiutos trūkumo. Po to nustatė, kad tą dieną valiutą keitėsi nedaug žmonių. Parodė, kad atsakovas irgi anksčiau keitėsi pas ją valiutą, tai yra JAV dolerius.

Ieškovas ieškinį grindžia LR CK 6.327 str., t.y. Ieškovo neva man išmokėtus pinigus laiko be teisinio pagrindo gautu turtu. Pats Ieškovas remiasi kasacinio teismo aiškiai suformuota praktika, kad nepagrįsto praturtėjimo teisiniams santykiams atsirasti viena sąlygų yra tai, kad nėra konkretaus įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė. Pažymėtina, kad asmenį, atėjusį į banką konvertuoti valiutos, ir banką sieja sutartiniai mainų santykiai, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas šioje situacijoje negali būti taikomas.

Todėl, remiantis aukščiau išdėstytu, prašau ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Informuoju, kad byla nebus vedama per advokatą.

Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių jo atsikirtimus.

Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino teismui, kad ieškovas neteisėtai iš jo reikalauja permokos. Mano, kad tai yra banko vidaus problemos. Teigė, kad nėra įrodymų, jog jis būtent gavo tą sumą. Atsakovas neneigė, kad lankosi šiame banke, keičia valiutą. Parodė, kad užsiima automobilių prekyba, tačiau jam nekilo jokių abejonių, kad gavo per daug pinigų. Pripažino, kad buvo atvykęs banko darbuotojas su ginkluotu apsauginiu pas ji ir teigė, jog jis yra skolingas. Atsakovas prašė teismo ieškovo ieškinį atmesti.

Atsakovas savo baigiamąją kalbą pateikė rašytine forma, prašydamas jos tekstą pridėti prie bylos.

Dėl pirkėjo (ieškovo) ir pardavėjo (atsakovo) sutartinių santykių ir jų padarinių.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) XXIII skyriuje reglamentuojami santykiai, atsirandantys vienos iš tradicinių civilinių sutarčių - pirkimo - pardavimo sutarties - pagrindu. Pirkimo - pardavimo santykių svarba ir platus šios sutarties naudojimas civilinėje apyvartoje lėmė tai, kad naujajame CK daug detaliau, palyginti su galiojusiu 1964 m. CK, reglamentuojamos ne tik bendrosios pirkimo - pardavimo sutarties nuostatos, bet ir konkrečių pirkimo - pardavimo rūšių ypatumai atsižvelgiant į pirkimo - pardavimo sutarties dalyko specifiką. CK 6. 428 str. nustato, kad valiutos pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo ypatumus nustato ir atskiras įstatymas.

Tokiu įstatymu laikytinas Užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymas. Įstatymo 3 str., numato, kad litus į užsienio valiutą, užsienio valiutą į litus ar vieną užsienio valiutą į kitą užsienio valiutą keičia (perka, parduoda) kredito įstaigos, turinčios tokiai veiklai įstatymų nustatyta tvarka išduotus leidimus (licencijas), elektroninių pinigų įstaigos, kai tai yra susiję su elektroninių pinigų leidimu ir mokėjimo paslaugų teikimu, kiti mokėjimo paslaugų teikėjai, kai tai yra susiję su mokėjimo paslaugų teikimu, ir finansų maklerio įmonės, kai tai yra susiję su investicinių paslaugų teikimu. Tačiau nežiūrint to, kad tokiais atvejais taikomas ir atskiras įstatymas, vis dėlto šalių santykiams tuo pat metu taikytinos ir bendrosios pirkimo - pardavimo santykius reglamentuojančios CK nuostatos.

Pirkimo - pardavimo sutartis yra viena iš seniausių sutarčių. Dar klasikinėje Romos teisėje - pardavėjas (venditor) privalėjo perduoti kitai šaliai - pirkėjui (emptor) daiktą, prekę (merx), o kita šalis - pirkėjas įsipareigojo sumokėti pardavėjui už perduotą daiktą atitinkamą sumą (premium). Kaip matyti, ši pirkimo - pardavimo sutarties samprata nepakito iki šiol, nes pirkimo - pardavimo sutartis CK 6. 305 straipsnio pirmojoje dalyje apibūdinama beveik identiškai. Iš CK 6. 305 straipsnio pirmojoje dalyje pateiktos pirkimo - pardavimo sutarties sąvokos labai aiškiai matyti, kad esminis tokios sutarties elementas (požymis) yra pardavėjo pareiga perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn. Todėl, pradedant nagrinėti ginčo šalių sutartinius valiutos pirkimo - pardavimo santykius, svarbiausia iš pradžių išanalizuoti esminius su šiuo sandoriu susijusius klausimus.

Kaip minėta, pagrindinis pirkimo - pardavimo sutarties bruožas, kad sudarydamas tokią sutartį pardavėjas perduoda pirkėjui daiktą ir nuosavybės teisę į jį, t. y. remiantis sutartimi pasikei­čia daikto savininkas. Ši pagrindinė pardavėjo pareiga yra nurodyta CK 6. 317 straipsnyje. Tačiau šios pareigos aiškinimui turi reikšmę ir kiti CK straipsniai, detalizuojantys pardavėjo pareigos perduoti daiktą ir nuosavybės teisę į jį vykdymą. Pavyzdžiui, daiktų perdavimo vietą ir momentą nustato CK 6.318 straipsnis, daiktų perdavimo terminą - CK 6.319 straipsnis ir kt., kodekso normos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2011-05-04 maždaug nuo 10 val. ryto lankėsi pas ieškovą tikslu išsikeisti turimą valiutą (b.l.14). Tuo metu atsakovą priėmė, ji aptarnavo ir su juo bendravo trečiasis asmuo I. P. Šių aplinkybių neginčijo nė viena šalis, tačiau tarp jų kilo ginčas dėl to, kokią valiutą tuo metu norėjo parduoti atsakovas ir kokią valiutą faktiškai įsigijo ieškovas.

Pardavėjo pareiga perduoti daiktą apima ne tik veiksmus, kurie reikalingi daiktui faktiškai perduoti, bet ir daikto valdymo perdavimą pirkėjui bei, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise. Taigi suprantant plačiai „daikto perdavimas“ reiškia ir nuosavybės teisės perdavimą pirkėjui. Kitaip tariant, pardavėjas privalo atlikti veiksmus, kad pirkėjas galėtų valdyti daiktą nuosavybės teise. Tokia išvada darytina aiškinant CK 6.317 straipsnio ketvirtąją dalį. Iš šios normos matyti, kad tinkamas pardavėjo pareigos perduoti daiktą įvykdymas siejamas su dviem sąlygom: 1) pardavėjas turi perduoti daiktą pirkėjui valdyti arba sutinka, kad pirkėjas pradėtų jį valdyti; 2) turi būti pašalintos bet kokios pirkėjo valdymo teisės kliūtys. Todėl reikėtų pripažinti, kad pardavėjo pareiga perduoti daiktą laikoma tinkamai įvykdyta, jeigu įvykdytos abi šios sąlygos.

Be to pirmąją sąlygą detalizuoja dar kita CK norma. CK 4.28 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai, kartu su CK 6.318 straipsnio antrąja dalimi. Taigi, pavyzdžiui, kilnojamąjį daiktą pirkėjas pradeda valdyti, kai pardavėjas jį faktiškai perduoda pirkėjui į rankas (CK 4.28 str. 1 p.) arba pirkėjo nurodymu daiktas perduodamas jo nurodytam asmeniui (CK 4.28 str. 3 p., 6.318 str. 2 d. 2, 3 p.).

Antroji sąlyga, kuri keliama siekiant nustatyti, ar daiktas tinkamai perduotas pirkėjui, yra bet kokių pirkėjo valdymo teisės kliūčių nebuvimas.

Pagal bendrąją taisyklę nuosavybės teisę į daiktą pirkėjas įgyja nuo daikto perdavimo momento (CK 4.49 str. 1 d.), tačiau sutartyje ar įstatymuose gali būti ir išimčių.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas perdavė trečiajam asmeniui 3 100 USD (banknotais) ir pardavėjui (atsakovui) turėjo būti išmokėta 7 123,90 Lt suma. Iš pradžių atsakovas atsiliepime į ieškovo ieškinį nenurodė kokią valiutą pirkimui jis perdavė ieškovo darbuotojai (trečiajam asmeniui), tačiau bylos nagrinėjimo metu jau teigė, kad norėjo iškeisti (parduoti) ieškovui eurus (b.l.13-14). Remiantis paminėtu pripažintina, kad šalys susitarė sudaryti valiutos pirkimo pardavimo sutartį, tačiau sandoriui įvykus, tarp jų kilo ginčas dėl to kokią faktiškai valiutą pirkėjui (ieškovui) pirkimui pateikė pardavėjas (atsakovas).

Pagal CK pirkimo pardavimo nuostatas numatyta pardavėjo pareiga perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus arba įprastus reikalavimus (CK 6. 327 str. 1d.). Piniginis vienetas valiuta, kaip daiktas irgi apibūdinimas pagal tam tikrus požymius, iš kurių galima atskirti šį daiktą ar daikto rūšį nuo kitų tos pačios ar kitos rūšies daiktų. Kiekvienas daiktas yra apibūdinamas pagal požymius. Daikto požymiai gali būti tam tikra jo rūšis, spalva, modelis, dydis ir kita (pvz., daiktų dizainas ir pan.). Popieriniai pinigai (banknotai) taip pat yra apibūdinami minėtais požymiais. Pirkėjas sudarydamas valiutos pirkimo pardavimo sutartį buvo suinteresuotas jos įsigijimu. Šalims sudarant valiutos pirkimo pardavimo sutartį, ją apibūdinantis požymis (pvz., kokios šalies tai piniginis vienetas) yra nurodomas ir sutartyje, kadangi tai yra esminė valiutos pirkimo - pardavimo sutarties sąlyga. Trečiasis asmuo duodama paaiškinimus nurodė, kad iki sandorio su atsakovu sudarymo, ji buvo sudariusi su kitu pardavėju didelio kiekio eurų pirkimo – pardavimo sutartį, todėl ir jos kompiuterinėje programoje buvo įvesti duomenis apie šią valiutą. Dėl to jai sudarant su atsakovu JAV dolerių pirkimo - pardavimo sutartį, kompiuterinė programa konvertuodama perkamos valiutos santykį su nacionaline valiutą, nurodė, kad pardavėjui (atsakovui) tokiu atveju išmokėtina suma litais yra 10 679,60 Lt. Be to trečiasis asmuo nurodė, kad tik darbo pabaigoje ji pastebėjo pinigų neatitikimą kasoje su faktiniu kiekiu ir jai prisiminus sandorio su atsakovu sudarymo aplinkybes, kuomet pastarasis reiškė nepasitenkinimą banko darbu, bei suradus atsakovo į šiukšlių dėžę, esančią banko patalpose išmestą valiutos pirkimo - pardavimo kvitą Nr. 714387, ji prisiminė, jog pastarasis faktiškai pardavė pirkėjui (ieškovui) ne eurus, o JAV dolerius (b.l.14). Dėl to trečiasis asmuo turėjo ištaisyti kompiuterio programoje padarytą klaidą ir įvesti duomenis, kad ieškovas su atsakovu sudarė ne eurų, o JAV dolerių pirkimo pardavimo sutartį. Kaip jau minėta valiutos pirkimo pardavimo sutartyje turi būti fiksuojama kokios šalies valiuta pardavėjas siekia parduoti pirkėjui, todėl tokie patikslinantys duomenys ir turėjo būti nurodyti pirkėjo (ieškovo) kompiuterinėje programoje. Nors atsakovas teigė, kad siekė parduoti ir pardavė ieškovui eurus, o ne JAV dolerius, tačiau kokią valiutą atsakovas faktiškai pasiūlė ieškovui pirkti galima nustatyti ne tik pagal sudarytos sutarties nuostatas, bet ir pagal kitus įrodymus. Tokiu atveju yra sprendžiama iš sutarties turinio ir esmės, sutarties tikslo, valiutos požymių ir kitų aplinkybių (CK 6. 327 str. 3d.). Šios CK nuostatos taikytinos ir ginčo atveju, nes šalims sudarant valiutos pirkimo – pardavimo sutartį visos nurodytos aplinkybės buvo žinomos ir pardavėjui. Pardavėjui tokios aplinkybės yra žinomos iš sutarties sąlygų, sutarties sudarymo tikslų ir panašiai. Pardavėjas, norėdamas parduoti turimą valiuta gali atsisakyti sutarties. Iš šalių ir trečiojo asmens paaiškinimų, liudytojų parodymų nustatyta, kad atsakovas ne kartą lankėsi pas ieškovą su tikslu sudaryti valiutos JAV dolerių pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovo teigimu tokią pat valiutą atsakovas pasiūlė pirkti pirkėjui ir 2011-05-04. Kadangi pirkėjas pateikė pardavėjui ne tos šalies valiutą, dėl kokios šalys tarėsi pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo metu, todėl pas ieškovą jau po sandorio sudarymo kompiuterinėje programoje buvo užfiksuotas ne tik vienos valiutos (eurų) trūkumas, bet ir kitos valiutos (JAV dolerių) perteklius, bei atitinkamai nacionalinės valiutos trūkumas, kuris buvo permokėtas atsakovui sutarties sudarymo momentu.

Ginčo atveju tenka remtis ir CK 6.318 straipsnio antrojoje dalyje reglamentuojama daiktų perdavimo vieta ir momentu. Kai pardavėjas įvykdo savo įsipareigojimą perduoti daiktus, jų paskirties vietoje, pripažįstama, kad jis įvykdė savo pareigą. Be to, pagal bendrąją taisyklę tinkamai įvykdžius pareigą perduoti daiktą atsitiktinės daikto žūties ar sugedimo rizika tenka pirkėjui (CK 6.320 str. 1 d.). Kita vertus, vadovaujantis CK 6.318 straipsniu galima nustatyti, ar pardavėjas tinkamai įvykdė pareigą perduoti daiktus, o nustačius, kad šios pareigos jis neįvykdė, atsiranda CK 6.324 straipsnyje numatytų padarinių. Remiantis aukščiau nurodytu teismas konstatuoja, kad trečiajam asmeniui pripažinus po sandorio sudarymo savo klaidą padarytą kompiuterinėje programoje, o atsakovui neįrodžius, kad jis pateikė ieškovui pardavimui būtent 3 100 eurų, laikytina, jog jis ne visai tinkamai įvykdė pareigą perduoti pirkėjui tokios šalies valiutą, už kokią jam buvo išmokėtas atitinkamas nacionalinės valiutos kiekis. Pardavėjui tinkamai neįvykdžius pareigos perduoti pirkėjui tokią valiutą dėl kokios šalys tarėsi sutarties sudarymo momentu, ieškovo reikalavimui taikytinas jo teisių gynybos būdas.

Pirkėjo teisių gynimo būdas, kuomet pardavėjas pažeidžia pareigą perduoti reikalavimus atitinkantį daiktą.

Pirma, pabrėžtina, kad pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą nuosavybės teisei pereinant pirkėjui, net jeigu šitai paaiškėja vėliau. Tačiau vien CK 6.327 straipsnio 3 dalyje nurodytu - nuosavybės perėjimo - momentu nustatant, atsiranda pardavėjui atsakomybė už pareigos perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus pažeidimą ar ne, apsiriboti negalima. Atkreiptinas dėmesys, kad CK 6.327 straipsnio 4 dalyje sakoma, jog pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris atsiranda perėjus nuosavybės teisei ir yra bet kurios pardavėjo prievolės pažeidimo padarinys. Nors pardavėjas (atsakovas) teigė, kad valiutos pirkimo pardavimo atveju jis pardavė ieškovui būtent eurus, o ne JAV dolerius, tačiau byloje esantys įrodymai šiuos pardavėjo teiginius paneigia (b.l. 51-56,67-72,74-77).

Antra, pagal CK 6.327 straipsnio 2 dalį pardavėjas neatsako už tai, kad daiktai neatitinka reikalavimų, jeigu sudarydamas sutartį pirkėjas šitai žinojo arba negalėjo nežinoti. Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad pirkėjas neturi pareigos tikrinti daiktus prieš sudarydamas sutartį. Net kai pardavėjas paragino pirkėją patikrinti daiktus, o šis prieš sudarydamas sutartį jų nepatikrino, negalima būtų riboti pardavėjo atsakomybės už tai, kad daiktai neatitinka reikalavimų, dėl to, jog pirkėjas galėjo pats patikrinti daiktus ir sužinoti apie jų trūkumus, išskyrus atvejus, kai pardavėjas, ragindamas pirkėją patikrinti daiktus, nurodo galint būti jų trūkumų. Pirkėjui rizikos dėl to, kad daiktai neatitinka reikalavimų, negalima perkelti ir tais atvejais, kai nors pirkėjas ir žino ar turi žinoti, jog pardavėjas neturi daiktų, atitinkančių sutartyje numatytus reikalavimus, tačiau pirkimo - pardavimo sutartyje aiškiai nurodyti kokybės ar kitokie parduodamiems daiktams keliami reikalavimai. Tokia taisyklė priimtina prekybos praktikai dėl to, kad tokiu atveju pirkėjas pagrįstai gali tikėtis, jog pardavėjas, žinodamas, kokie reikalavimai pagal sutarties sąlygas keliami daiktams, ir sudarydamas tokią sutartį, perduos daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus reikalavimus. Kaip jau teismas yra nurodęs, ginčo šalys būtent siekė sudaryti valiutos pirkimo – pardavimo sandorį ir dėl to tarp jų ginčo nėra. Tačiau trečiajam asmeniui suklydus ir kompiuterio programoje nurodžius eurus, o ne JAV dolerius, pardavėjas gavo daugiau už pateiktą pardavimui valiutą nei turėjo gauti, todėl minėta nuostata ginčo atveju netaikytina.

Trečia, svarbi taisyklė, susijusi su galimybe taikyti teisių gynimo būdus pažeidus pareigą perduoti reikalavimus atitinkančius daiktus, yra susijusi su terminu, per kurį pirkėjas turi informuoti pardavėją, kad šio perduoti daiktai neatitinka nustatytų reikalavimų, taip pat su tokio pranešimo turiniu. Kitaip tariant, CK 6.327 straipsnio 5 dalyje nustatyta „tinkamo informavimo“ taisyklė. Ji sako, kad pirkėjas apie savo žinomą arba turimą žinoti parduodamų daiktų neatitikimą turi pranešti pardavėjui per protingą terminą po to, kai jį pastebėjo ar turėjimo pastebėti, ir nurodyti, kokių reikalavimų daiktas neatitinka, taip pat teisinius padarinius, jeigu per protingą terminą nepraneš pardavėjui, jog daiktai neatitinka reikalavimų. Tokios taisyklės tikslas aiški­namas taip: visų pirma pirkėjas, pranešdamas, jog daiktai neatitinka reikalavimų, informuoja pardavėją, ką reikia daryti, kad neatitikimas būtų pašalintas. Po tokio pranešimo pardavėjas ar jo atstovas gali patikrinti daiktus, taip pat surinkti reikiamus įrodymus galimam ginčui su pirkėju dėl daiktų trūkumų. Jeigu pirkėjas nepraneš, kad daiktai neatitinka reikalavimų, arba praneš apie tai pavėluotai, pardavėjui kitaip, nei tuo atveju, kai būtų pranešta per protingą terminą ir tinkamai, gali būti neproporcingai sudėtinga arba apskritai neįmanoma atlikti minėtus veiksmus. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas jau 2011-05-04 darbo dienos pabaigoje kartu su trečiuoju asmeniu ir kitais banko darbuotojais, nustatė, jog būtent pardavėjui (atsakovui) buvo permokėta už parduodamą kitos šalies valiutą (b.l.16,51-53). Pažymėtina, kad jau tuo pat metu ieškovo darbuotojas, o po to sekančią dieną ieškovui paslaugas teikiančios apsaugos bendrovės darbuotojas buvo nuvykę į atsakovo namus (b.l.80-81). Pastarojo susitikimo metu apsaugos darbuotojas ir atsakovas ne tik išsiaiškino ginčo įvykio aplinkybes, bet atsakovas jų ir neneigė, nenurodė, kad gavo nacionalinės valiutos tiek kiek ir turėjo gauti. Tuo pačiu momentu atsakovas irgi pripažino, kad įvyko nesusipratimas ir pažadėjo dar kartą atvykti pas ieškovą. Be to atsakovas pas jį atvykusiam trečiajam asmeniui taip pat pripažino, kad dėl to kas įvyko valiutos sandorio sudarymo metu, nėra jo kaltės (b.l.80-81).

„Tinkamo informavimo“ taisyklė apima ne tik tinkamo termino laikymąsi. Minėta, kad su atsakovu susitikęs ieškovo įgaliotas asmuo išsiaiškino, jog atsakovui nepagrįstai buvo permokėta 3 555,70 Lt, o pastarasis šios aplinkybės neneigė, todėl jis negali remtis CK 6.327 straipsnio 5 dalies nuostata. Tai reiškia, jog nuo pranešimo momento atsakovui buvo žinoma apie 3 555,70 Lt permoką, todėl jis kaip pardavėjas turėjo suprasti, kokie daikto trūkumai yra nustatyti ir galėjo surinkti reikiamus įrodymus, kuriais remdamasis galėtų įrodinėti aplinkybes, dėl ko jis turi būti atleidžiamas nuo atsakomybės. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad pardavėjas tokiu atveju turi bendradarbiauti su pirkėju, t. y. jeigu pardavėjui yra neaiškūs pirkėjo nurodyti daiktų trūkumai, jis pats taip pat turėtų stengtis susisiekti su pirkėju ir juos tiksliau išsiaiškinti. Kadangi atsakovas to nepadarė, todėl jam tenka prisiimti iš to kylančias pasėkmes.

CK 6.327 straipsnyje nurodyti ir teisiniai padariniai, jeigu pirkėjas apie daiktų neatitikimą, kurį pastebėjo ar turėjo pastebėti, pardavėjui nepraneša per numatytą terminą ir tinkama tvarka. Taigi minėtame straipsnyje nustatyta, kad pirkėjas, apie tai nepranešęs per protingą terminą ir nenurodęs, kokių reikalavimų daiktai neatitinka, praranda galimybę pasinaudoti kituose CK straipsniuose numatytais teisių gynimo daiktams neatitinkant reikalavimų būdais. Atkreiptinas dė­mesys, kad CK 6.327 straipsnį reikia aiškinti ir taikyti sistemiškai, kartu su CK 6.348 straipsniu, todėl reikalavimams, kurie nurodyti CK 6.348 straipsnio 2 dalyje, taikoma pastaroji norma ir pardavėjas turi įrodyti, jog pirkėjui pažeidus CK 6.327 straipsnyje ir CK 6.348 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą nebeįmanoma visiškai ar iš dalies įvykdyti jo reikalavimų arba tų reikalavimų įvykdymas pareikalautų nepaprastai didelių pardavėjo išlaidų, palyginti su tomis, kurių jis būtų turėjęs, jei pirkėjas jam būtų tinkamai pranešęs apie sutarties pažeidimą. Kita vertus, reikia turėti omenyje ir CK 6.348 straipsnio 3 dalyje nurodytą išimtį, t. y. kad CK 6.327 straipsnio 5 dalies normoje ir CK 6.348 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisinių padarinių neatsiras, jeigu pardavėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog jo perduodami daiktai neatitinka reikalavimų, ir daiktų trūkumų neaptarė su pirkėju. Todėl visi atsakovo atsikirtimo motyvai dėl negalimumo nustatyti faktinių valiutos sandorio pirkimo pardavimo aplinkybių atmestini.

Prikimo pardavimo sutarties atveju pirkėjas gali vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu daiktų perdavimas yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 str. 2 d.). Esant esminiam sutarties pažeidimui, pirkėjas gali sutartį nutraukti vienašališkai, nesikreipdamas į teismą (CK 6.217 str. 2 d., 6.218 str. 1 d.). Sutarties nutraukimo atveju abi šalys atleidžiamos nuo sutarties vykdymo (CK 6.221 str. 1 d.), tačiau šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo gavusi iš pastarosios, t. y. taikoma restitucija. Todėl pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą, o pardavėjas privalo ją grąžinti. Pirkėjas privalo grąžinti pardavėjui jam perduotus daiktus. Ar pardavėjas perdavė pirkėjui netinkamą daiktą ir ar tai yra esminis sutarties pažeidimas, nustatoma remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytais vertinamaisiais kriterijais. Pabrėžtina, kad sutarties nutraukimas neatleidžia pardavėjo nuo pareigos atlyginti pirkėjo nuostolius, atsiradusius dėl netinkamo daiktų perdavimo (CK 6.221 str. 2 d.). Ieškovas ginčo atveju reiškia atsakovui reikalavimą ne dėl sutarties nutraukimo, o dėl pastarojo gautos piniginės permokos grąžinimo.

Atsakovas nepagrindė savo aiškinimo ir teiginio, kad ieškovas grindžia savo ieškinį neleistinais įrodymais, kurie yra tinkami ir nenuginčyti, o priešingai pats nepateikė jo atsikirtimus patvirtinančių įrodymų, apart atsiliepimo į ieškinį, todėl negali remtis tuo, kad ieškovo liudytojų parodymai yra nepatikimi (CPK 178 str).