Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Leonas Jachimavičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos R. D. atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės R. D. ieškinį atsakovui T. B. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo vaikams priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus išimtis, numatytas CPK XVI skyriaus pirmajame skirsnyje (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.). Teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar byla teisminga Lazdijų rajono apylinkės teismui, netinkamai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumą, taip pat nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino faktinius duomenis apie šalių nuolatinę gyvenamąją vietą, dėl ko nagrinėjamas klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai. Todėl klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 784 str., 785 str.).

Teismas užsienio elementą turinčioje byloje pirmiausia turi išspręsti, ar jis yra kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą (CPK 782 str.). CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su tarptautiniu elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.). Tai reiškia, kad jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal CPK 784 str. ir 785 str., šeimos bylos, jei nors viena ginčo šalis yra Lietuvos Respublikos pilietis ar asmuo be pilietybės nuolat gyvenantis Lietuvoje, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Todėl įvertintina, kaip tokių bylų teismingumo klausimai sureguliuoti tarptautinėse daugiašalėse sutartyse.

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ I skyriaus „Taikymo sritis ir sąvokų apibrėžimai“ 1 straipsnio „Taikymo sritis“ 3 dalyje aiškiai nurodoma, kad šis reglamentas netaikomas (...) išlaikymo pareigoms (e punktas). Be to, šio reglamento preambulės 3 punkte nurodoma, jog Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1347/2000 nustato jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, priimtų nagrinėjant santuokos bylas, pripažinimo bei vykdymo taisykles. Šio reglamento turinys iš esmės buvo perimtas iš 1998 m. gegužės 28 d. konvencijos ta pačia tema. Aptariamo reglamento 11 ir 12 punktuose nurodoma, kad išlaikymo pareigos neįeina šio reglamento taikymo sritį, nes joms jau taikomas Tarybos reglamentas Nr. 44/2001. Teismai, turintys jurisdikciją pagal šį reglamentą, paprastai turės jurisdikciją priimti sprendimus dėl išlaikymo pareigų taikydami Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį. Jurisdikcijos pagrindai, susiję su tėvų pareigomis, nustatyti šiame reglamente, yra suformuluoti kuo labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo kriterijų. Tai reiškia, kad jurisdikcija turėtų pirmiausiai priklausyti vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, išskyrus tam tikrus vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo atvejus arba pagal tėvų pareigų turėtojų susitarimą.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 2 straipsnio 1 dalis nurodo, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Pagal Tarybos reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 2 dalį, valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose arba, jeigu tokia byla yra susijusi su byla dėl asmens statuso, teisme, kuris pagal jam taikomą įstatymą turi jurisdikciją nagrinėti minėtas bylas, jeigu tokia jurisdikcija nėra pagrįsta vien tik vienos iš šalių pilietybe. Šios Reglamento nuostatos numato alternatyvųjį teismingumą, t.y. pagal atsakovo nuolatinę gyvenamąją arba pagal kreditoriaus nuolatinę gyvenamąją ar gyvenamąją vietą. Kadangi nagrinėjamuoju atveju atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, todėl ieškinys atsakovui dėl išlaikymo vaikui priteisimo gali būti pareikštas ir jo nuolatinės gyvenamosios vietos adresu, tai yra Lietuvoje.

Kita vertus, CK 1.11 str., reglamentuojančiame užsienio teisės taikymo apribojimus, yra įtvirtinta nuostata, kad užsienio teisės normos netaikomos, jeigu jų taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei kitų įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai; Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Galiausiai pagal CK 1.11 str. 3 d. teismas gali netaikyti užsienio teisės, jeigu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla ar jos dalimi, o su ja labiau yra susijusi kitos valstybės teisė (ši taisyklė netaikoma, kai taikytina teisė pasirinkta sandorio šalių susitarimu). Remdamasi tokiomis nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-23 išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2007 pateiktais išaiškinimais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad: kai ginčas teisėtai yra nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teismuose; kai atsakovas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje; kai CK 3.192 str. ir 3.194 str. imperatyviai įtvirtina tėvų, Lietuvos Respublikos piliečių, absoliučią pareigą teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, nepriklausomai nuo savo pačių turtinės padėties, sveikatos būklės, kitų išlaikytinių buvimo ar bet kokių kitų aplinkybių, ginčas pripažįstamas labiausiai susijęs su Lietuvos Respublikos teise.

Byloje nėra ginčo, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas yra Lietuvos Respublikos piliečiai, atsakovas gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini). Ieškovės teigimu, ji su vaikais nuo 2010 m. gruodžio išvyko laikinai gyventi pas draugą į Airiją (b.l. 2-4); darbo neturi; ją ir jos vaikus išlaiko draugas; vaikus leidžia į vietos mokyklą (b.l. 9-14); ji ir jos vaikai registruoti (duomenys neskelbtini) (b.l. 8).

CK 2.12 str. nurodyta, kad nuolatine asmens gyvenamąja vieta laikoma valstybė ar jo teritorijos dalis, kur asmuo nuolat ar daugiausiai gyvena ir kurią laiko savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vieta. Pažymėtina, kad tai, kur yra asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra fakto klausimas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas nenustatinėjo faktinių ieškovės asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų vietos aplinkybių ir nepasisakė, kokią vietą laiko ji pati nuolatine gyvenamąja vieta. Ieškovė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 str. 1 d., 10 str. 2 d. numatyta tvarka nėra deklaravusi išvykimo iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra jokių patikimų faktinių duomenų apie ieškovės gyvenimą užsienyje, išskyrus jos pačios pasakymą, jog šiuo metu gyvena Airijoje, bei pažymas apie vaikų mokymosi įstaigas Airijoje. Dėl paminėto, spręsdamas teismingumo klausimą teismas privalo išsiaiškinti kada, kokiu tikslu šalis išvyko iš šalies ir ar tai yra išvykimas nuolat gyventi ir nuolatinai dirbti. Pažymėtina tai, jog asmens gyvenamoji vieta yra tik vienas iš veiksnių, padedančių nustatyti nuolatinę asmens gyvenamąją vietą, o asmens laikinas buvimas kitoje valstybėje savaime nereiškia, jog jo nuolatinė gyvenamoji vieta pasikeitė. Faktiniai duomenys apie šalių nuolatinę gyvenamąją vietą turi būti įvertinti iš naujo išsamiau ir visapusiškiau, esant reikalui, įrodymus išreikalaujant teismo iniciatyva, nes teismo vaidmuo šiose bylose yra aktyvus (CPK 376 str.) ir tik po to spręstina, ar byla gali būti neteisminga Lietuvos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011m. gruodžio 12 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.