Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 284 straipsnio 1 dalį bei nuteistas:

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme 15 (penkiolikai) metų;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo R. K. priteista 4 100 Lt (keturi tūkstančiai šimtas litų) turtinės ir 100 000 Lt (šimtas tūkstančių) neturtinės žalos nukentėjusiajai A. J..

Iš nuteistojo R. K. priteista 10 003,73 (dešimt tūkstančių trys litai ir 73 ct) Valstybinei ligonių kasai.

Šiuo nuosprendžiu E. Š. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 12 d., apie 0.25 val., viešoje vietoje – degalinėje UAB „B“, esančioje Projektuotojų g. 8, Panevėžio m., įžūliais veiksmais, demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų, E. Š. spyrė gulinčiam M. D. į krūtinę ir į pilvą, o R. K. sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius kumščiais M. D. į galvą, spyrė ir trypė kojomis gulinčiam M. D. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo R. K. padarė poodines kraujosruvas kairės akies išoriniame kampe, kaktos dešinėje pusėje, dešinio momens srityje, odos nubrozdinimus kaktos kairėje pusėje ir kairėje alkūnėje, difuzines kraujosruvas galvos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio spaudžiantį smegenis kaukolės skliauto kaulų lūžį, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu, suspaudimu-strigimu, koma, dėl ko M. D. 2013 m. liepos 19 d. nuo galvos sumušimo VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje mirė, tuo R. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. D., o taip pat veikdamas bendrininkų grupe su E. Š. pažeidė viešąją tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs visus įrodymus ir juos tinkamai įvertinęs, pagrįstai pripažino, jog būtent R. K. nusikalstami veiksmai (į galvą suduoti smūgiai) sukėlė nukentėjusiojo mirtį. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jo aprašomojoje dalyje yra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl R. K. padarytos nusikalstamos veikos, įvertintas jų visetas, nurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei išvados. Teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius visus – tiek nuteistąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius – įrodymus, pateikė itin išsamią jų analizę, susiedamas juos į vientisą loginę grandinę. Nuteistasis R. K. savo apeliaciniame skunde ginčija savo kaltę, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei išvada, kad būtent jo M. D. suduoti smūgiai sukėlė pastarojo mirtį.

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylą išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalių nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Vadovaujantis teismų praktika, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014, 2K-164/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai, bylos duomenys pilnai buvo ištirti, visi įrodymai nuosprendyje išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Priešingai negu teigiama R. K. skunde, tai, kad nebuvo atliktas ant E. Š. kelnių rastų į kraują panašių žymių tyrimas, kaip nepatikimi įvertinti jam palankūs liudytojų parodymai, liudytojui M. S. už trukdymą teismui vykdyti teisingumą paskirta bauda bei motyvuotai atmesta jo gynybos versija, nepatvirtina teismo šališkumo. Teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Teismų praktikoje, nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas nesiejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės nutartys Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-509/2010 2K-425/2012, 2K-P-89/2014). Nuteistojo R. K. skunde nurodomi argumentai, kuriais iš esmės ginčijamas įrodymų vertinimas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai. Todėl skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas neatitinka bylos medžiagos ir pagrįsti vien tik nesutikimu su teismo padarytomis apeliantui nepalankiomis išvadomis.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pagrįstai ir neginčytinai nustatė, kad 2013 m. liepos 12 d., apie 0.25 val., degalinėje, Panevėžio m., tarp R. K. ir M. D. kilo konfliktas, kuris po to tęsėsi ir lauke, ir kurio metu M. D. buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai. Šie sužalojimai galvoje padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais. Sužalojimai galvoje galėjo būti padaryti suduodant kumščiais, spiriant, trypiant kojomis. Sužalojimas kairėje alkūnėje galėjo būti padarytas nukentėjusiajam nugriuvus (1 t., b. l. 18-20).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas ir teismo posėdyje apklaustas teismo medicinos specialisto išvadą pateikęs teismo medicinos ekspertas R. Ž.. Pastarasis patvirtino specialisto išvadą Nr. M 285/13 (05) ir paaiškino, kad M. D. mirtis įvyko dėl trauminių poveikių kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu ir suspaudus smegenis. Specialistas taip pat paaiškino, kad lemtingi buvo du smūgiai, suduoti galvos kairėje ir dešinėje pusėje, nes jie yra stipriausi, nuo jų lūžo kaukolės kaulas. Kraujo išsiliejimą po kietaisiais galvos smegenų dangalais lėmė du kontaktai galvos dešinėje ir kairėje pusėje, o kaukolės lūžis galėjo būti padarytas ir mažiausiai nuo vieno tiesioginio kontakto. Taigi iš byloje esančios specialisto išvados Nr. M 285/13 (05) ir ją pateikusio specialisto paaiškinimų teismo posėdyje matyti, kad M. D. įvykio metu galvos sumušimas padarytas ne mažiau kaip keturiais trauminiais poveikiais, iš kurių du buvo lemtingi – sukėlę kaukolės lūžį ir vidinį kraujo išsiliejimą po kietaisiais smegenų dangalais, dėl ko buvo suspausti smegenys, nuo ko nukentėjusysis mirė praėjus septynioms paroms po įvykio. Priešingai nė apeliaciniame skunde teigia nuteistasis R. K., nukentėjusiajam įvykio metu buvo padarytos ne tik poodinės kraujosruvos bei nubrozdinimai galvoje, bet ir dvi vidinės kraujosruvos, suspaudusios smegenis. Skunde apeliantas akcentuoja pakaušinį kaukolės kaulo lūžį ir tvirtina, kad jis galėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriuvus, tačiau pastarajam nustatytos dvi vidinės kraujosruvos, o ne griuvimui būdinga viena kraujosruva. Tokiu būdu nustatyta, kad M. D. mirė nuo dviejų vidinių kraujo išsiliejimų, iš kurių mažiausiai vienas buvo sukeltas smūgiu sužalojant pastarojo galvą.

Nuteistasis, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, neigė spardęs M. D., sudavęs jam mirtį sukėlusius smūgius, tvirtina, kad nukentėjusįjį spardė E. Š., o apeliantas su nukentėjusiuoju tik stumdėsi, nuo šio gynėsi. Pirmosios instancijos teismas, itin išsamiai išanalizavęs visus ištirtus įrodymus – R. K. ir E. Š., nukentėjusiųjų A. J. ir J. Ž., liudytojų A. Ž., E. M., I. V., E. Ž., A. K., S. L., M. S., L. Š. parodymus, teismo medicinos specialisto išvadą, duomenis, užfiksuotus ikiteisminio tyrimo veiksmų protokoluose, byloje esančius vaizdo įrašus ir kitus byloje surinktus duomenis, palyginęs juos tarpusavyje, įvertinęs tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, pripažino, kad R. K. dėl chuliganiškų paskatų naudojo prieš M. D. fizinį smurtą, padarydamas jam galvos sužalojimus, sukėlusius pastarojo mirtį, o E. Š. tuo pačiu metu spyrė M. D. į pilvą ir krūtinę ir šiais įžūliais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį.

Pirmosios instancijos teismas pačių nuteistųjų bei byloje apklaustų liudytojų parodymus pagrįstai vertino kaip patikimus tiek, kiek jie atitiko byloje esančiuose įvykio vietos vaizdo įrašuose bei šių vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuotą įvykių eigą, bei kiek jie sutapo tarpusavyje ir neprieštaravo kitiems bylos įrodymams. Tiek bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėti byloje esantys įvykio vaizdo įrašai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai motyvuota, kokiais bylos įrodymais teismas remiasi, o kokiais nesivadovauja kaip nepatikimais. Iš kartu su nukentėjusiuoju įvykio vakarą buvusio liudytojo A. Ž. parodymų bei degalinės darbuotojų liudytojų E. M. ir E. Ž. parodymų, sutampančių su vaizdo įraše Event20130712001511001.avi užfiksuotais duomenimis, matyti, kad degalinės parduotuvėje žodinį konfliktą su M. D. pradėjo R. K., dėl ko, kaip seka iš vaizdo įrašo „VIDAUS“ failo Event20130712002012001.avi, tarp jų atsistojo degalinės darbuotojas E. Ž., tuomet R. K. su E. Š. išėjo iš parduotuvės ir įsėdo į netoli durų stovėjusį automobilį. Liudytojai A. Ž. ir E. Ž., o taip pat ir nuteistasis E. Š. parodė, kad M. D. ir A. Ž. tik išėjus iš degalinės parduotuvės, R. K. išlipo iš automobilio ir sparčiai priėjęs prie M. D., pirmas sudavė smūgį šiam kumščiu į galvą, o vėliau sudavė dar kelis smūgius kumščiais nukentėjusiajam į galvą, kas sutampa su vaizdo įraše Event20130712002123002.avi fiksuota įvykių eiga. Liudytojas E. Ž. taip pat parodė, kad iš automobilio buvo išlipęs ir su R. K. buvęs jaunuolis, kuris taip pat dalyvavo muštynėse. Šie liudytojo parodymai sutampa su paties E. Š. parodymais, kad R. K. su M. D. stumdantis, jis bandė smūgiuoti kumščiu M. D., norėdamas juos išskirti, tačiau nepataikė. Tai neprieštarauja vaizdo įrašo ir jo apžiūros protokolo duomenims, iš kurių matyti, kad E. Š. vieną kartą bandė smūgiuoti kumščiu M. D., tačiau dėl to, kad M. D. užstojo vaizdą, įraše neužfiksuota, ar E. Š. pastarajam sudavė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog po šio E. Š. veiksmo M. D. kūno padėtis nepakito, kitų neginčijamų duomenų, kad E. Š. sudavė smūgį M. D. byloje nėra, todėl nepaneigti E. Š. parodymai, kad jis nepataikė M. D., kai smūgiavo kumščiu. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo E. M. parodymais teisiamajame posėdyje apie tai, jog prie degalinės durų daugiausiai R. K., o taip pat ir E. Š. sudavė smūgius M. D., kadangi jie prieštarauja vaizdo įrašo duomenims bei jo paties teisiamajame posėdyje perskaitytiems (4 t., b. l. 102) ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams apie tai, kad tuo metu buvo išėjęs į sandėlį, o grįžęs tik pamatė spardomą gulintį M. D. (1 t., b. l. 78-79). Liudytojų E. M., E. Ž., A. Ž., nuteistojo E. Š. parodymai apie tai, kad besigrumdami R. K. su M. D. pasislinko link kolonėlės kampo sutampa su vaizdo įraše užfiksuota įvykių eiga, iš kurios matyti, kad R. K. su M. D. susikibę stumdydamiesi ėjo link degalinės kampo (prie dujų kolonėlės), R. K. du kartus kumščiu bandė smūgiuoti M. D., o E. Š. ėjo atokiau, M. D. smūgių nesudavė ir visi išėjo iš vaizdo kameros filmuojamos teritorijos.

Apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad byloje surinktais įrodymais – liudytojų E. M., E. Ž., A. Ž., taip pat ir pačių nuteistųjų parodymais, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad konfliktas tęsėsi prie dujų kolonėlės, kur prieš M. D. toliau buvo smurtaujama. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus dėl smurto panaudojimo prieš M. D. prie dujų kolonėlės, pagrįstai vadovavosi liudytojų E. Ž., E. M. parodymais tiek, kiek jie sutampa tarpusavyje bei atitinka kitus bylos įrodymus, o taip pat nuteistojo E. Š. teisiamajame posėdyje duotais parodymais, atitinkančiais įvykių eigą bei vaizdo įrašo, susijusio su šioje dalyje užfiksuotomis aplinkybėmis. Iš E. Š. parodymų matyti, kad ir ties kolonėle R. K. sudavė smūgį kumščiu M. D., nuo kurio pastarasis pargriuvo. Pats nuteistasis R. K. taip pat pripažino šią aplinkybę, tik parodė, kad M. D. pargriuvo ne nuo smūgio, o nuo jo pastūmimo. Apeliantas teisus teigdamas, kad konflikto tęsinys prie dujų kolonėlės truko neilgą laiko tarpą. Peržiūrėjus vaizdo įrašą, nustatyta, kad jame nuteistojo R. K. nesimato 3 sekundes, tačiau tai pakankamas laiko tarpas suduoti smūgį, ko iš esmės neneigia ir pats nuteistasis, teigdamas, jog jis pastūmė M. D.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi E. Š. parodymais apie tai, kad gulinčiam M. D. jis įspyrė į krūtinę ir pilvą, kadangi tokias aplinkybes jis nuosekliai parodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, išskyrus pirminius parodymus, kurie neatitinka objektyviais bylos duomenimis nustatytų aplinkybių, bei buvo duoti R. K. artimųjų įtakoje, siekiant, kad E. Š. prisiimtų visą atsakomybę (3 t., b. l. 17-18, 4 t., b. l. 98-99, 114, 115). Apelianto argumentus, kad nukentėjusiajam nugriuvus jis sugrįžo į automobilį, o E. Š. spardė M. D. vienas, paneigia nuosprendyje detaliai aptarti ir įvertinti E. Š. parodymai apie tai, kad jie sugrįžo į automobilį kartu ir išvažiavo. Šie parodymai sutampa su liudytojo E. M. parodymais apie tai, kad abu nuteistieji įsėdo į automobilį ir išvažiavo, bei neprieštarauja vaizdo įrašo duomenims, kuriuose nors ir nesimato automobilio keleivio durelių bei E. Š. įsėdimo momento, bet matosi vairuotojo durelės, pro kurias įsėda R. K. ir iškart išvažiuojantis automobilis. Nuosprendyje pagrįstai daroma išvada, kad šios aplinkybės paneigia R. K. parodymus, kad M. D. pargriuvus, jis grįžo į automobilį ir smurto daugiau prieš jį nenaudojo, o E. Š. koja iš viršaus trypė pastarajam į galvą. Tai, kad abu nuteistieji spardė M. D., patvirtina liudytojų E. Ž. ir E. M. parodymai. Liudytojas E. Ž. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad matė E. Š. spiriant gulinčiam M. D., tačiau nematė į kurią kūno vietą, o R. K. jam užstojo E. Š., todėl tiksliai nematė, kokius veiksmus pastarasis atliko. Iš liudytojo E. M. parodymų matyti, kad gulintį M. D. abu kaltinamieji, stovėdami iš abiejų pusių, kojomis trypė su koja iš viršaus į galvą, E. Š. spardė dar ir į krūtinę. Teisiamajame posėdyje šių parodymų patikimumui patikrinti buvo perskaityti (4 t., b. l. 102) šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad R. K. ir E. Š. gulintį M. D. trypė kojomis iš viršaus į krūtinę, o E. Š. dar spyrė į šonus (1 t., b. l. 76-86). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad E. M. parodymai teisiamajame posėdyje dėl smūgių sudavimo į galvą prie dujų kolonėlės gulinčiam M. D. abejotini, tačiau duoti sąžiningai suklydus, kadangi iš vaizdo įrašų matyti, kad jis į dujų kolonėlės pusę žiūrėjo ne viso konflikto metu, nenustatyta aplinkybių, kad jis būtų suinteresuotas sakyti netiesą. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad iš paties E. M. parodymų teisiamajame posėdyje matyti, kad atsakydamas į kolegijos pirmininkės klausimą, šis liudytojas neneigė, kad R. K. artimieji prašė visą kaltę versti E. Š., nurodant, kad pastarasis smurtavo prieš M. D., o R. K. nieko nedarė (4 t., b. l. 103).

Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojo A. Ž. parodymais dalyje dėl smurto panaudojimo prieš M. D. prie dujų kolonėlės. Nuosprendyje motyvuotai nurodyta, kad šio liudytojo teisiamajame posėdyje duoti parodymai apie tai, jog M. D. iš viršaus į galvą spardė E. Š., o tuo metu R. K. jau sėdėjo automobilyje, nesutampa su jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, perskaitytais teisiamajame posėdyje (4 t., b. l. 53), liudytojų E. M. ir E. Ž. parodymais bei vaizdo įrašuose užfiksuota įvykių eiga. Liudytojo A. Ž. parodymai šioje dalyje pagrįstai atmesti kaip nepatikimi ne tik dėl jų prieštaringumo. Kaip matyti iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo, šio liudytojo parodymai nagrinėjant bylą teisme buvo itin padriki, nenuoseklūs, liudytojas neneigė, kad sunkiai atsimena įvykio aplinkybes, kurio metu buvo stipriai apgirtęs, be to, parodė sergantis įvairiomis ligomis, geriantis vaistus, nuo kurių blogėja atmintis. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad liudytojui A. Ž. pirmosios instancijos teismas paskyrė ambulatorinę teismo psichiatrinę – psichologinę ekspertizę, siekiant nustatyti, ar dėl turimų susirgimų jis, apklausiamas teismo posėdyje, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti ir ar galėjo duoti parodymus. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK-29/2014 konstatuota, kad liudytojas A. Ž., apklausiamas teisiamajame posėdyje, galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, ir galėjo duoti parodymus. Kita vertus, jam nustatyti menki intelektiniai gebėjimai, nepakankamai produktyvūs mąstymo sugebėjimai, asmenybės asocialūs ir paranojiški bruožai. Be to, iš šio akto tiriamosios dalies matyti, kad liudytojas neneigė prieš teisiamąjį posėdį išgėręs didelę dozę raminančių vaistų, nes jaudinosi (4 t., b. l. 65-67). Aptartų nustatytų aplinkybių visuma, priešingai negu teigia apeliaciniame skunde R. K., pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui A. Ž. parodymus, nesutampančius su kitais bylos įrodymais, vertinti kaip nepatikimus.

Remdamasis aptartais bylos įrodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė paties nuteistojo R. K. parodymus apie tai, kad jis nesudavė smūgių kumščiais M. D., jo nespardė, netrypė kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, o tai padarė E. Š., ir teisingai vertino tokius R. K. parodymus, kaip pastarojo pasirinktą gynybos taktiką, siekiat išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė apie nuteistojo bandymus išvengti baudžiamosios atsakomybės, iš pradžių R. K. artimiesiems darant spaudimą kitam nuteistajam E. Š., R. K. artimiesiems – liudytojams A. K. ir S. L. duodant su kitais bylos įrodymais nesutampančius, prieštaringus, R. K. kuo palankesnius parodymus, R. K. sutuoktinės A. K. iniciatyva liudytojui M. S. davus parodymus apie neva jo matytas įvykio aplinkybes. Pastarojo parodymus pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ir sugretinęs su kitais bylos įrodymais, pagrįstai vertino, kaip tikrovės neatitinkančius, duotus siekiant suklaidinti teismą ir padėti R. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip matyti iš byloje esančios Panevėžio apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutarties, liudytojui M. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje atsisakius atlikti parodymų patikrinimą vietoje ir parodyti vietas, kuriose matė muštynes, pargriuvusį jaunuolį bei vietą, iš kurios stebėjo įvykį, teismui nenustačius BPK numatytų aplinkybių, kurioms esant jis gali pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus, tuo trukdant teismui vykdyti teisingumą, nevykdant teisėtų teismo nurodymų, motyvuotai paskirta 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda (4 t., b. l. 35-36).

Taigi, byloje esančiais ir teismo įvertintais įrodymais nustatyta, kad prie degalinės parduotuvės lauko durų R. K. sudavė smūgius kumščiais M. D. į galvą, o vėliau prie dujų kolonėlės spardė į galvą, kurioje pagal specialisto išvadą Nr. M 285/13 (05) nukentėjusiajam konstatuoti mirtį sukėlę sužalojimai. Nuosprendyje teisingai konstatuota, kad R. K. nusikalstamus veiksmus – smūgių sudavimą kumščiais ir koja M. D. į galvą ir dėl to atsiradusius padarinius – galvos sužalojimus, nuo kurių M. D. mirė, sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Taip pat iš nustatytų objektyvių aplinkybių, matyti, kad R. K., stipriai smūgiuodamas silpnai besipriešinusiam M. D. į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, suvokė savo veiksmų pavojingumą nukentėjusiojo gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes teisingai konstatavo, kad apeliantas nukentėjusįjį nužudė veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas veiksmų pavojingumą, ir nors nenorėjo atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti.

Pagrįstai pripažinęs R. K. kaltu dėl M. D. nužudymo, pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nustatydamas ir šį nusikaltimą kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas ir nuteisdamas R. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Jame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Teismų praktikoje nužudymas laikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar esant akivaizdžiai neadekvačiai priežasčiai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu chuliganiškų paskatų buvimu R. K. veikoje pagrįstai pripažinta tai, kad jis viešoje vietoje, degalinės teritorijoje, matant ir stebint pašaliniams asmenims, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų, dėl menkavertės dingsties (kad M. D. į jį žiūrėjo degalinės parduotuvėje), t. y. iš chuliganiškų paskatų, smūgiavo jokios grėsmės nekėlusiam M. D., siekdamas pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius. Tokia R. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Tačiau R. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už tuos pačius veiksmus nepagrįstai nuteistas ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Teismų praktikoje, tais atvejais, kai viešoji tvarka buvo sutrikdyta vien tuo, kad viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų padarytas nužudymas, ši veika kvalifikuojama tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinės nutartys Nr. 2K-142/2008, Nr. 2K-235/2009, Nr. 2K-261/2009). Bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. paskatos buvo chuliganiškos, tačiau kokių nors kitų veiksmų, kuriais jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, be nukentėjusiojo sumušimo, kaltininkas nepadarė. Iš degalinės darbuotojų – liudytojų E. Ž. ir E. M. parodymų matyti, kad jų darbas nutrauktas nebuvo, lauke besitęsusios grumtynės tarp R. K. ir M. D. netrukdė aptarnauti tuo metu į degalinę užsukusių kitų klientų. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. K. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina tik pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuris apima kaltininko veiksmus, demonstruojančius nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. jo chuliganiškas paskatas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl R. K. pripažinimo kaltu pagal dėl BK 284 straipsnio 1 dalį naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas išteisinamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo seka, jog, jo manymu, M. D. nužudė ne jis, o E. Š.. Pirmosios instancijos teismas pirmiau aptartų įrodymų pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad dėl nukentėjusiojo nužudymo yra kaltas vienas R. K., ir E. Š. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisino. Šioje dalyje nei prokurorai, nei nukentėjusiosios nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė. Apygardos teismas įvertino tai, kad nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad smūgius į galvą M. D. sudavė ir E. Š., o pastarojo ir R. K. nusikalstamus veiksmus siejo vieninga tyčia ar susitarimas žiauriai smurtauti prieš nukentėjusįjį, esant specialisto išvadai Nr. M 285/13 (05), jog M. D. mirė būtent nuo galvos sužalojimų, o ne nuo sužalojimų visumos, atsižvelgiant į E. Š. veiksmų intensyvumo laipsnį, ir jį pagrįstai išteisino dėl M. D. nužudymo. Tai atitinka teismų praktiką, pagal kurią bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos bei tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (kasacinės nutartys Nr. 2K-191/2008, 2K-324/2009, 2K-313/2011, 2K–94/2014). Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad esant abejonėms, jog E. Š. sudavė smūgius į galvą gulinčiam M. D. ir nesant kitų nenuginčijamų objektyvių įrodymų, kilusios abejonės vertinamos jo naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-173/2014).

Nepagrįstas ir prieštaraujantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms yra R. K. apeliacinio skundo teiginys, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo provokuojantis M. D. elgesys. Teismų praktikoje provokuojančiu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kitą asmenį pradėti nusikalstamai veikti ir kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į tokį nukentėjusiojo elgesį, t. y. šis iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti. Iš byloje esančių degalinės darbuotojų liudytojų E. M. ir E. Ž. parodymų ir įvykio vaizdo įrašų matyti, kad konfliktą dėl menkavertės dingsties dar degalinės parduotuvėje pradėjo R. K.. Vėliau, jau išėjęs į lauką ir įsėdęs į vairuojamą automobilį, R. K. pamatė iš degalinės parduotuvės išėjusį ir prie durų stovėjusį M. D., vėl išlipo iš automobilio, sugrįžo prie degalinės parduotuvės ir priėjęs pirmas sudavė smūgį kumščiu M. D. į galvą, vėliau sudavė daugiau smūgių silpnai besipriešinusiam nukentėjusiajam. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė šios R. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nuteistojo R. K. apeliacinio skundo teiginys, kad jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta, taip pat nepagrįstas. Skiriant bausmę R. K. buvo įvertinta tai, kad jo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Šio nusikaltimo žmogaus gyvybei pasekmės – itin sunkios ir neatstatomos. Nenustatyta R. K. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Skiriant bausmę R. K. buvo atsižvelgta ir jo asmenybę – anksčiau septynis kartus teistas už tyčinius nusikaltimu, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šios aplinkybės charakterizuoja R. K. kaip linkusį daryti teisės pažeidimus, nepadariusį išvadų iš ankstesnių teistumų. Be to, skiriant bausmę įvertinta ir tai, kad R. K. nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. R. K. inkriminuoto labai sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas, įvertinęs visas bausmės paskyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. K. už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė (15 metų) – iš esmės artima sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui (14 metų). Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Vertinti R. K. paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą nėra jokio pagrindo. Tokio dydžio bausmė už kvalifikuotą nusikaltimą gyvybei yra proporcinga jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, atitinka bausmės tikslus, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra teisinga ir tinkamai individualizuota, todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Švelninant nuteistajam paskirtą bausmę būtų nepasiekti bausme siekiami tikslai bei neįgyvendintas vienas iš pagrindinių ir visuotinai pripažintų baudžiamosios teisės principų – atsakomybės neišvengiamumo principas. Nors R. K. išteisintinas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam paskirtos laisvės atėmimo dydis nesikeičia, kadangi bausmės nuosprendžiu buvo subendrintos apėmimo būdu, pagal kurį griežtesnė bausmė, paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, apėmė švelnesnę bausmę, paskirtą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl pripažinimo R. K. kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 63 straipsnio nuostatų taikymo bendrinant pagal šį straipsnį paskirtą bausmę su bausme, paskirta už BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, naikintina, ir R. K. dėl šios nusikalstamo veikos padarymo išteisintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu:

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. K. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

R. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. K. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, dalimis, 5 dalies 1 punktu bausmių apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Palikti R. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 15 (penkiolikai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.