Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-11 · Administracinė byla Nr. I-750-644/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
I-750-644/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-750-644/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02470-2016-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 11 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. V. patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 14986 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 16-21).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis 2016 m. lapkričio 7 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gydytojo infektologo konsultacijai Kauno klinikose 2016 m. lapkričio 8 d., tačiau į konsultaciją nebuvo nuvežtas. Pažymėjo, kad nors plaučių tuberkulioze neserga, tačiau atvykus į Ligoninę neteisėtai buvo patalpintas į Tuberkuliozės skyriaus kamerą Nr. 107, o nuo 2016 m. lapkričio 8 d. - į šio skyriaus kamerą Nr. 110. Dėl šių aplinkybių jis kreipėsi į būrio viršininką, tačiau atsakymai į prašymus jam nebuvo pateikti. Pareiškėjas taip pat prašė išduoti dezinfekcijos priemones, tačiau jo skundai ir prašymai nebuvo užregistruoti. 2016 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas pradėjo sausą badavimą (negėrė vandens) dėl jo neteisėto laikymo Tuberkuliozės skyriuje, tačiau įstaigos direktoriui pažadėjus, kad konsultacija pas infektologą įvyks 2016 m. lapkričio 15 d., bado akciją nedelsiant nutraukė. Teigė, kad į 2016 m. lapkričio 15 d. konsultaciją Kauno klinikose vėl nebuvo nuvežtas, o, pareiškėjui prašant, Ligoninės pareigūnas T. T. nepasidomėjo apie pareiškėjo etapavimą konsultacijai pas infektologą, nereagavo į jo prašymus. Taip pat neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad 2016 m. lapkričio 7 d. atvykus į Ligoninę prašė jam skirti pietus, nes sausas maisto davinys išvykstant iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo jam nebuvo išduotas, tačiau buvo pamaitintas tik vakare. Teigė, kad Ligoninėje nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, todėl prausėsi po šaltu vandeniu. Neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad ginčo laikotarpiu jam buvo suteikti tik trys pasivaikščiojimai, o kameroje Nr. 110 buvo nepakankamas apšvietimas ir, apreiškėjui paprašius, ši problema nebuvo išspręsta. Teigė, kad 2016 m. lapkričio 17 d. būrio viršininkas nepagrįstai rinko nuteistųjų skundus, dėl to pareiškėjas negalėjo išsiųsti skundo Seimo kontrolieriui. Minėtos aplinkybės darė įtaką pareiškėjo sveikatai, emocinei būsenai, dvasiniams išgyvenimams.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 39-42) su pareiškėjo skundu nesutiko. Pažymėjo, kad Ligoninėje nuteistieji ir suimtieji laikomi atskirai (izoliuotai) atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę, ir kitas asmenines savybes. Asmenys, sergantys aktyvia tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pažymėjo, kad pacientams sergantiems kvėpavimo organų tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas, taikomos izoliavimo priemonės - tokie pacientai guldomi į tuberkuliozės stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos izoliavimo palatas. Ligoninė imperatyviai vykdo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą bei kitus teisės aktus, todėl Ligoninės pacientai, sergantys patvirtinta aktyvia tuberkulioze laikomi izoliuotai nuo kitų asmenų Ligoninės 6 korpuso 3 aukšte bei privalomai dėvi apsaugines kaukes. Pareiškėjas į Ligoninę atvyko 2016 m. lapkričio 7 d., laisvės atėmimo bausmę atliko kalėjimo režimo sąlygomis, todėl jam buvo paskirta Ligoninės 6 korpuso 1 aukšto kamerų tipo patalpa Nr. 107. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme nustatytais nuteistųjų ir suimtųjų laikymo atskirai (izoliavimo) pagrindais, 2016 m. lapkričio 9 d. pareiškėjas buvo perkeltas į Ligoninės 6 korpuso 1 aukšto kamerų tipo patalpą Nr. 110. Ligoninės patalpų valymas ir dezinfekcija atliekama pagal Patalpų valymo procedūroje, patvirtintoje Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 ir Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų valymo ir dezinfekcijos plane, patvirtintame Ligoninės direktoriaus 2015 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-85, nustatytą tvarką. Kamerų tipo patalpos Nr. 107 ir Nr. 110, prieš jose apgyvendinant pareiškėją, buvo dezinfekuotos laikantis nustatytos tvarkos. 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjui buvo numatyta infektologo konsultacija, turėjusi įvykti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų konsultacinėje poliklinikoje, kuri neįvyko, nes minėtą dieną skubos tvarka į asmens sveikatos priežiūros viešąją įstaigą buvo konvojuotas kitas Ligoninės pacientas. Į planinę infektologo konsultaciją 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas nebuvo pristatytas dėl techninių kliūčių, t. y. sugedo konvojaus automobilis. Pažymėjo, kad nuteistųjų skundai yra registruojami Ligoninės nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registre. Pareiškėjo skundai buvo užregistruoti registre, į šiuos skundus buvo atsakyta raštu. Ligoninės administracija iš surinktų duomenų nenustatė, kad Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas A. R. būtų atsisakęs priimti iš pareiškėjo Ligoninės administracijai adresuotą skundą. Pagal Ligoninėje nustatytą pacientų naudojimosi dušu tvarką, pareiškėjui priklausė pasinaudoti dušu 2016 m. lapkričio 12 d., tačiau dėl šilto vandens sutrikimo tą dieną, jis negalėjo tinkamai išsimaudyti po dušu. Pareiškėjas kitą dieną, t. y. 2016 m. lapkričio 13 d. dėl išsimaudymo po dušu nesikreipė. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos - Laisvės atėmimo vietų ligoninės - veiksmų, pareiškėjo nenuvežus infektologo konsultacijai, galimai nesudarant saugių ir tinkamų kalinimo sąlygų, taip pat pareigūnams nereaguojant į prašymus, neregistruojant skundų, priteisimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas buvo atvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę infektologo konsultacijai 2016 m. lapkričio 8 d. Kauno klinikų konsultacinėje poliklinikoje. Pareiškėjo į ją nenuvežus, minėta konsultacija Kauno klinikų konsultacinėje poliklinikoje neįvyko, o pareiškėjas buvo užregistruotas konsultacijai 2016 m. lapkričio 15 d. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 15 d. konsultacija taip pat neįvyko, nes pareiškėjo į ją nenuvežė. Pareiškėjui pageidaujant, 2016 m. lapkričio 18 d. iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės jis buvo grąžintas į pataisos įstaigą (b. l. 39-42, 57, 58, 65-66).

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad jis ginčo laikotarpiu nepagrįstai buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninės Tuberkuliozės skyriuje, nors šia liga neserga.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Ligoninėje nuteistieji ir suimtieji laikomi atskirai (izoliuotai) atsižvelgiant į jų sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Asmenys, sergantys aktyvia tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas, laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pažymėjo, kad pacientai sergantys kvėpavimo organų tuberkulioze ir išskiriantys tuberkuliozės bakterijas, guldomi į tuberkuliozės stacionarinės asmens sveikatos priežiūros įstaigos izoliavimo palatas. Pažymėjo, kad Ligoninė imperatyviai vykdo Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymą bei kitus teisės aktus, todėl Ligoninės pacientai, sergantys patvirtinta aktyvia tuberkulioze laikomi izoliuotai nuo kitų asmenų Ligoninės 6 korpuso 3 aukšte bei privalomai dėvi apsaugines kaukes. Pareiškėjui buvo paskirta Ligoninės 6 korpuso 1 aukšto kamerų tipo patalpa Nr. 107, o nuo 2016 m. lapkričio 9 d. - 6 korpuso 1 aukšto kamerų tipo patalpa Nr. 110. Byloje nenustatyta, jog pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas vienoje kameroje su aktyvia tuberkulioze sergančiais asmenimis, šių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad kamerų tipo patalpos Nr. 107 ir Nr. 110, prieš jose apgyvendinant pareiškėją, buvo dezinfekuotos laikantis Patalpų valymo procedūros, patvirtintos Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. V-177 (b. l. 48-55) bei Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų valymo ir dezinfekcijos plano, patvirtinto Ligoninės direktoriaus 2015 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. V-85 (b. l. 43-45). Iš Patalpų dezinfekcijos registracijos žurnalo matyti, kad pagrindinis Sveikatos priežiūros tarnybos patalpų dezinfekavimas-valymas yra atliekamas kartą per mėnesį ir išvykus nuteistajam (b. l. 56). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad Ligoninė laikosi aktyvia tuberkuliozės forma sergančių asmenų izoliavimo tvarkos ir tinkamai vykdo patalpų dezinfekcijos procedūras. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog jam kilo grėsmė užsikrėsti plaučių tuberkulioze, šie pareiškėjo argumentai yra pagrįsti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad nepagrįstai ilgai buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir nepristatytas į Kauno klinikas infektologo konsultacijai 2016 m. lapkričio 8 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d.

Atsakovo atstovas neprieštaravo, kad 2016 m. lapkričio 8 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas nebuvo pristatytas į Kauno klinikų polikliniką infektologo konsultacijai. Ligoninės teigimu, šios pareigos neatliko dėl objektyvių priežasčių, nes 2016 m. lapkričio 8 d. skubos tvarka į asmens sveikatos priežiūros įstaigą buvo konvojuotas kitas Ligoninės pacientas ir dėl pareigūnų trūkumo nebuvo galimybės organizuoti kitą konvojų, o 2016 m. lapkričio 15 d. sugedo konvojaus automobilis. Taigi, infektologo konsultacijos 2016 m. lapkričio 8 d. ir 2016 m. lapkričio 15 d. neįvyko todėl, kad Ligoninė neturėjo techninių galimybių konvojuoti pareiškėją.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 11 straipsnio 1 dalis 3 punktas nustato, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicininę pagalbą.

Remiantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 24 d. Nr. V-297 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarkos aprašo 6 punktu, pacientą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje konsultuoja gydytojai specialistai, kurie teikia asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal įstaigos turimą licenciją. Jei pacientui reikalingo gydytojo specialisto konsultacijos Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali suteikti, ji organizuoja tokio gydytojo specialisto konsultaciją ar gydytojų specialistų nurodytų tyrimų atlikimą antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, jog šiuo atveju pareiga organizuoti pareiškėjo konvojavimą į kitą sveikatos priežiūros įstaigą – Kauno klinikų polikliniką - teko Laisvės atėmimo vietų ligoninei, kurioje pareiškėjas tuo metu buvo laikomas. Akivaizdu, kad Ligoninė elgėsi nepakankamai rūpestingai ir 2016 m. lapkričio 8 d. bei 2016 m. lapkričio 15 d. nevykdė savo pareigos organizuoti pareiškėjo konvojavimą į Kauno klinikas, nors pareiškėjas tuo metu buvo laikomas Ligoninėje, taigi savo neveikimu pažeidė pareiškėjo teisę į medicininės pagalbos suteikimą (BVK 11 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas nurodo, kad Ligoninėje jam nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po šiltu dušu, todėl prausėsi po šaltu vandeniu.

Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad tą dieną, kai pareiškėjui pagal grafiką priklausė pasinaudoti dušu - 2016 m. lapkričio 12 d., Ligoninėje sutriko šilto vandens tiekimo sistema, dėl ko pareiškėjas negalėjo tinkamai nusiprausti. Minėtas aplinkybes patvirtina Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 7-PR-893 (b. l. 27). Tačiau iš atsakovo atstovo atsiliepimo taip pat matyti, kad sutrikus vandens tiekimui, pacientai gali pasinaudoti dušu Ligoninės ūkio aptarnavimo būrio pastato dušinėmis, tačiau pareiškėjas dėl to nesikreipė. Taigi, nors bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 12 d. būrio dušinė neveikė ir pareiškėjas neturėjo galimybės išsimaudyti po šiltu dušu, tačiau byloje nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu Ligoninės ūkio aptarnavimo būrio pastato dušinėmis. Pareiškėjo argumentai, kad jis negalėjo išsimaudyti po šiltu vandeniu laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo apšvietimo kameroje Nr. 110. Nurodė, kad dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją, tačiau problema nebuvo išspręsta. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus šioje dalyje paneigia atsakovo atstovo 2016 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. 7-PER-879 (b. l. 26), iš kurio matyti, kad, atsižvelgiant į pareiškėjo 2016 m. lapkričio 14 d. skundą, apšvietimas kameroje Nr. 110 buvo sutvarkytas tą pačią dieną.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Ligoninės 3-jo būrio viršininkas A. R. bei kiti pareigūnai netinkamai elgėsi, nereagavo į prašymus, jo skundai ir prašymai nebuvo registruojami. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad vadovaujantis Pareigūnų lankymosi baudos izoliatoriuje, karceryje, kamerų tipo patalpose apskaitos žurnale Nr. 8.34-PER daromais įrašais, Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas A. R. sistemingai lanko nuteistuosius jų gyvenamosiose patalpose, bendrauja su jais, atsako į klausimus ir priima prašymus. Pareiškėjo skundai buvo registruojami Ligoninės nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registre. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl pareigūnų nereagavimo į jo skundus paneigia pareiškėjo į bylą pateikti Ligoninės raštai (b. l. 26-28), iš kurių matyti, kad į pareiškėjo keliamus klausimus dėl nepakankamo apšvietimo, delsimo pristatyti į Kauno klinikas infektologo konsultacijai, šalto vandens duše, nesuteikto maitinimo, nesupažindinimo su Vidaus tvarkos taisyklėmis, buvo atsakyta raštu.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad būrio viršininkas 2016 m. lapkričio 17 d. neteisėtai rinko nuteistųjų laiškus. Pažymėjo, kad negalėjo išsiųsti laiško Seimo kontrolieriui, nes nepasitikėjo būrio viršininku.

Remiantis atsakovo atstovo į bylą pateikto Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktoriaus 2016 m. lapkričio 15 d. įsakymo Nr. V-249 1.1.2 punktu, Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai bei vyresnysis specialistas yra atsakingi už suimtųjų, nuteistųjų rašytinių skundų, adresuotų valstybės ir savivaldybių institucijoms, visuomeninėms organizacijoms bei tarptautinėms institucijoms, apskaitą ir perdavimą Ligoninės Administracijos reikalų skyriui išsiuntimui atlikti bei suimtųjų, nuteistųjų skundų, skirtų įskaitos direktoriui, registravimą (b. l. 46-47). Daroma išvada, kad būrio viršininkas pagrįstai rinko nuteistųjų skundus ir prašymus, todėl neteisėtų Ligoninės (pareigūnų) veiksmų šioje dalyje nenustatyta. Ligoninė atsiliepime pažymėjo, jog neturi duomenų apie tai, kad Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkas A. R. būtų atsisakęs priimti iš pareiškėjo Ligoninės administracijai adresuotą skundą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad Ligoninėje prašymų ir skundų apskaita būtų vedama netinkamai. Minėtoms aplinkybėms pagrįsti pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie nuteistųjų skundų ir prašymų tinkamą apskaitą. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, pareiškėjo argumentai dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų neregistruojant skundų ir prašymų, nereagavimo į skundus, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, kad atsakovas nesupažindino jo su Vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis, pareigomis ir pan. Iš atsakovo atstovo 2016 m. gruodžio 8 d. rašto pareiškėjui matyti, kad Ligoninėje bendro pobūdžio informacija yra skelbiama stenduose, taigi pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su šia informacija pasivaikščiojimų metu (b. l. 28). Kaip jau buvo minėta, bylos duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovo atstovas į pareiškėjo prašymus atsakydavo raštu (b. l. 26-28). Teismas pažymi, kad reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka vien deklaratyviai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai dalyje dėl jo nesupažindinimo su taisyklėmis, pareiškėjo teisėmis ir pareigomis yra deklaratyvūs, todėl atmestini.

Pareiškėjas nurodo, kad 2016 m. lapkričio 7 d. 14.15 val. atvykęs į Ligoninę negavo pietų, tačiau iš atsakovo atstovo 2016 m. gruodžio 8 d. rašto Nr. 7-PER-894 (b. l. 28) pareiškėjui matyti, kad pareiškėjas atvyko pasibaigus pietums, todėl jam priklausė maitinimas vakare.

Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl to, kad jam buvo skirta mažai pasivaikščiojimų, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodo, t. y. nedetalizuoja, kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, ar, kad jam būtų atsisakyta suteikti pasivaikščiojimus. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 14986 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė pablogėjusia sveikata, dvasiniais išgyvenimais ir pan.

Teismas pažymi, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus nustatytus pažeidimus, jų trukmę, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. buvo pažeista jo neturtinė teisė būti laikomam tinkamomis kalinimo sąlygomis.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, įvertinęs tai, kad pažeidimas nesitęsė ilgą laikotarpį, kad į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą pareiškėjas buvo grąžintas paties pageidavimu atsisakius konsultacijų, nenustačius, kad dėl minėto pažeidimo pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, sveikatos sužalojimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą), sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į medicininės pagalbos suteikimą pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į medicininės pagalbos suteikimą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniai, 88 straipsnio 4 punktu

nusprendžia:

Pareiškėjo P. V. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo P. V. teisė į medicininės pagalbos suteikimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis