Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Viršininkės (toliau – Institucija) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimo R. D. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gegužės 30 d. nutarimu R. D. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnio 1 dalį buvo nubaustas 575 Eur bauda su daiktų (49 vienetų 0,75 litro tūrio talpos butelių naminio vyno) konfiskavimu už tai, kad 2017 m. balandžio 7 d. vykusio renginio „(duomenys neskelbtini)“ metu už 10 eurų pardavė vieną butelį avietinio vyno, neturėdamas licencijos naminio vyno gamybai ir prekybai, taip pat, mugės lankytojams leido ragauti vyną. Administracinio nusižengimo protokole nurodyta, kad šiais savo veiksmais R. D. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymas) 10 straipsnį, 12 straipsnio 1 dalį, 17 straipsnio 1 dalies 8 ir 11 punktus. Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Institucijos nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo bylos teisena R. D. atžvilgiu pagal ANK 127 straipsnio 1 dalį nutraukta. Teismas skundžiamame nutarime nurodė, kad R. D. mugėje alkoholinius gėrimus ne pardavinėjo, o naudojo reprezentaciniais tikslais, siekiant mugės lankytojus supažindinti su vyndarystės amatu, ir tai atitinka Įstatymo išimtį alkoholinius gėrimus gaminančioms įmonėms, kurios alkoholinius gėrimus naudoja reprezentacinėms reikmėms – šiems alkoholio produktams licencija nereikalinga. Dėl kaltinimo pardavus vieną butelį naminio vyno Institucijos atstovėms, apylinkės teismas konstatavo, kad institucijos pareigūnų surinkti duomenys, kuriais grindžiama R. D. kaltė, yra neteisėti ir šiais duomenimis jo kaltė padarius ANK 127 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą negali būti grindžiama, o be minėtų neteisėtai gautų duomenų byloje nėra jokių kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų.Apeliaciniame skunde Institucija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti 2017 m. gegužės 30 d. priimtą Institucijos nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

5. Institucijos apeliacinis skundas netenkintinas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai, betarpiškai ir visapusiškai ištyrė rašytinius įrodymus ir savo išvadas dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, pagrindė aptartų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad R. D. kaltė dėl administracinio nusižengimo protokole nurodyto nusižengimo nepasitvirtino.

7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pa­grįs­tumą. Sutinkamai su ANK 5 straipsnio 1 dalimi, administracinis nusižengimas yra šiame ko­dekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti ad­mi­nistracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Tokiu būdu neabejotina, kad asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, požymiai. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pa­kankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Sutinkamai su ANK 569 straipsnio nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti fak­tiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teis­mas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įro­dymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplin­kybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.

8. Atsakomybę pagal ANK 127 straipsnio 1 dalį užtraukia vertimasis komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai reikalinga licencija (leidimas), ar kitokiu neteisėtu būdu. Ši teisės norma yra blanketinė, nes esminiai jos turinio elementai išdėstyti kituose teisės aktuose. Šiuo atveju Institucija nurodė, jog buvo pažeistos Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos (10 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis, 17 straipsnio 1 dalies 8 ir 11 punktai), kurios draudžia parduoti ar kitaip platinti alkoholinius gėrimus neturint tam licencijos. Institucija prašo pripažinti R. D. padarius šį pažeidimą, nes mano, jog bylos duomenimis jo kaltė pilnai įrodyta, o Institucijos pareigūnų veiksmai buvo atlikti teisėtai. Apygardos teismas su apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir juos atmeta kaip nepagrįstus, paneigtus byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamame nutarime aptartais įrodymais. Apylinkės teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje esančius duomenis, jų patikimumą ir atitikimą faktinėms aplinkybėms vertino tirdamas juos tiek kiekvieną atskirai, tiek ir kitų įrodymų visumoje.

Dėl įrodymų vertinimo

8.1 Skunde Institucija teigia, kad faktas, jog R. D., kaip fizinis asmuo vaišino mugės lankytojus, kurie nėra jo šeimos nariai, naminiu vynu, patvirtina minimo Įstatymo pažeidimą ta prasme, jog tai jau yra realizavimas, o kitos aplinkybės: kad jis prašė už vyną susimokėti, kad nuomojamose patalpose jis laikė net 49 vyno butelius sukrautus į dėžes, kad buteliai buvo su etiketėmis su pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, kad parodos metu pareiškėjas reklamavosi ir paties R. D. nurodytas per metus pagaminamas vyno kiekis – iki 500 litrų, patvirtina, kad vyną R. D. gamina pramoniniu būdu ir jis nėra skirtas tik šeimos poreikiams. Aukštesnysis teismas pažymi, kad tokie skundo argumentas paremti ne faktiniais duomenimis, o skundo autoriaus subjektyvia, prielaidomis paremta nuomone ir jie negali paneigti priimto nutarimo teisingumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. D., kaip vyndarystės amatą praktikuojantis ir puoselėjantis asmuo, buvo pakviestas į naminių vynų edukacinį renginį – pristatymą. R. D. naminių vynų edukaciniam renginiui plotą restorane „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomojo pagal pasirašytą Edukacijos paslaugų sutartį, kuria VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ neatlygintinai suteikė plotą edukacinei veiklai vykdyti, pristatant vyndarystės amatą. Bylos duomenimis nustatyta, kad renginio metu R. D. lankytojoms pasakojo apie vynus ir vyndarystės meną, turėjo 6 atkimštus butelius vyno ir juos paragavimui pilstė į vienkartines plastmasines taures. Aukštesnysis teismas laiko, kad skundžiamame nutarime teismas R. D. veiksmus – vynų pristatymą degustavimui, nepagrįstai vertino kaip Įstatyme numatytą išimtį leisti be licencijos alkoholinius gėrimus gaminančioms įmonėms juos naudoti reprezentacinėms reikmėms, nes, iš tiesų, ši norma yra taikoma įmonėms, t. y. juridiniams asmenims ir reprezentacinės reikmės paprastai susijusios su pelno siekiu. Tačiau negalima nesutikti su teismo išvada, jog kitų asmenų vaišinimas, t. y. degustacija, kuomet tai nėra daroma už atlygį, nelaikytinas neteisėtų alkoholio produktų pardavimu. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog aplinkybę, kad ir už vyno degustavimą R. D. ėmė pinigus, patvirtino tik liudytojomis apklaustos Institucijos darbuotojos, o pats R. D. tvirtino, kad 50 eurocentų jis ėmė už vienkartinius indus, į kuriuos pilstė vyną, o ne už patį vyną. Kaip nurodė operatyvų patikrinimą atlikusios pareigūnės, patikrinimo metu garso ir vaizdo įrašų nedarė, todėl esant prieštaravimams tarp jų ir R. D. parodymų ir nesant duomenų, galinčių patvirtinti kurią nors iš versijų, abejonės vertinamos patraukto atsakomybėn asmens naudai. Taigi, šiuo atveju galima būtų kelti klausimą dėl už taures paimto mokesčio neapskaitymo, tačiau šioje byloje R. D. kaltinamas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimais. Skunde nurodoma, kad Įstatyme nėra išimčių, leidžiančių fiziniams asmenis realizuoti naminius alkoholinius gėrimus ne savo ir šeimos narių poreikiams, todėl R. D. negalėjo savo pagaminto vyno leisti degustuoti mugės lankytojams. Vertinant šį skundo argumentą aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į ANK 127 straipsnio 1 dalies dispoziciją, kad atsakomybė už šį pažeidimą kyla tam, kas vertėsi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos. Šiuo atveju sutiktina su R. D. argumentais į apeliacinį skundą, jog edukacinė veikla, kurioje jis dalyvavo, pagal savo pobūdį negali būti priskirtina prie dispozicijoje nurodytų veiklų, kadangi jos tikslas nėra pajamų iš tos veikos gavimas.

Dėl įrodymų teisėtumo ir patikimumo

8.2. Aukštesniojo teismo vertinimu, apylinkės teismas, spręsdamas dėl Institucijos pareigūnų operatyvaus patikrinimo metu surinkti duomenų patikimumo ir teisėtumo, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą išvadą, jog tie duomenys nelaikytini teisėtais R. D. kaltės įrodymais. Kaip jau minėta, apeliacinio skundo autorius savo argumentus grindžia Institucijos pareigūnų pateikta versija, jog R. D. neatsisakė parduoti vyną, tik pasakė, kad negali jo parduoti penktadienį ir pats pasiūlė joms atvykti kitą dieną, pats nurodė butelio kainą. Patikrinimą atlikusios pareigūnės teigė, kad po R. D. pasiūlymo ateiti kitą dieną, jos prie jo priėjo dar kartą ir vėl paprašė vyno parduoti tą pačią dieną ir jis sutiko. Šios liudytojos teigė, kad ilgai įkalbinėti R. D. nereikėjo, jis pats nurodė vyno butelio kainą, tačiau tuo pačiu pripažino, kad jis ilgai joms aiškino, jog neturi licencijos ir negali pardavinėti vyno. Tokie pareigūnių parodymai rodo jų prieštaringumą ir kelia abejones dėl patikimumo. R. D. teigė, kad nuo pat renginio pradžios visus lankytojus informavo, jog vynas nebus parduodamas, o naudojamas tik degustavimo tikslais, tačiau dvi lankytojos, kaip vėliau paaiškėjo, Institucijos darbuotojos, vis tiek ne kartą buvo priėję prie jo ir prašė parduoti vyno. Esant skirtingiems patikrinimą atlikusių pareigūnių ir atsakomybėn traukiamo asmens parodymams, teismas pagrįstai patikimomis laikė tik tas nurodytas aplinkybe, kurios neabejotinai pasitvirtino, t. y., kad Institucijos pareigūnės, atlikdamos naminio vyno pardavimo kontrolę, įvykio vietoje buvo apie 30 minučių, tačiau pardavimo atvejų per tą laiką fiksuota nebuvo, kad prie R. D. jos buvo priėję ne mažiau du kartus ir prašė parduoti vyno, kad jis joms nurodė, kad neturi licencijos vyno pardavimui ir tik po ne mažiau antro prašymo jis parduoti sutiko. Taigi, surinkti neginčijami duomenys patvirtina, kad vyno butelį R. D. pardavė tik kontrolinį pirkimą atlikusioms pareigūnėms, po jų nevienkartinio prašymo tai padaryti. Konstitucinis Teismas dar 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad „valstybės ir jos institucijų pareiga yra užkirsti kelią nusikaltimams. Nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis gali būti tik viena iš priemonių, kai reikia išaiškinti asmens rengiamą ar jau pradėtą daryti nusikaltimą. Valstybės valdžios institucijos negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris leistų valstybės specialiosioms tarnyboms kurstyti, provokuoti asmenį padaryti nusikaltimą, kad vėliau dėl to atsirastų pagrindas pastarąjį asmenį nubausti“. Nusikalstamos veikos modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų, kai nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Nurodyta Konstitucinio Teismo pozicija teisėsaugos institucijų taikomų nusikalstamų veikų imitavimo priemonių atžvilgiu atitinka susiformavusią EŽTT praktiką. Europos žmogaus teisių teismas 1998 m. birželio 9 d. sprendime Teixeira de Castro prieš Portugaliją aiškindamas provokacijos sampratą yra pažymėjęs, kad ji sietina su tokio pobūdžio pareigūnų daroma įtaka, kuri sukurstytų asmenį padaryti nusikaltimą. (EŽTT 1998 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Teixeira de Castro prieš Portugaliją, (Cour Eur. D.H., arret Texeira de Castro du 9 juin 1998, Recueil 1998 - IV). Šiuo atveju akivaizdu, kad Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas įvyko ne R. D. iniciatyva, o kaip valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojų provokacijos rezultatas. Skunde apeliantas tvirtina, kad bylai reikšmingus duomenis pareigūnai rinko nepažeisdami įstatymuose numatytų būdų, bent jau apylinkės teismas nenurodė teisės akto, kurį pažeidė Kauno AVMI specialistai atlikdami operatyvų patikrinimą. Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas, siekdamas įvertinti, ar teisės pažeidimas buvo padarytas dėl valstybės pareigūnų provokacijos, turėjo nustatyti, ar pareigūnai darė kokią nors išankstinę įtaką (poveikį) pažeidėjui, konkrečiais veiksmais skatino jį atlikti pažeidimą. Atkreipiamas dėmesys, kad skundžiame nutarime taip ir buvo padaryta, nes iš jo turinio akivaizdžiai matyti, jog teismas detaliai ir nuosekliai išanalizavo ir nustatė, kokiais konkrečiais pareigūnų veiksmais asmeniui buvo padaryta įtaka. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V- 128 patvirtintos Operatyvių patikrinimo atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir tvirtinimo taisyklių 15 punktas leidžia atlikti kontrolinį pirkimą, jeigu įtariama, kad mokesčių mokėtojas vykdo neregistruotą veiklą. Aukštesniojo teismo vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės negalėjo duoti realaus pagrindo įtarti, kad R. D. vykdo neregistruotą veiklą, nes, kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, byloje nėra duomenų, jog nusižengimas, kuriuo R. D. kaltinamas, galėjo būti padarytas be Institucijos pareigūnų įsikišimo. Remiantis šia išvada, konstatuojama, kad R. D. buvo išprovokuotas padaryti pažeidimą, todėl Institucijos pateikti duomenys, kuriais grindžiamas vyno butelio pardavimo faktas, laikytini neteisėtais ir jais asmens kaltė negali būti grindžiama.

9. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė įstatymo nuostatas bei priėmė teisėtą sprendimą, todėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Viršininkės apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo skundžiamas nutarimas paliekama galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Viršininkės apeliacinio skundo netenkinti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.