Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Daliai Sabaliauskaitei, išteisintajam S. I., jo gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. I. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

S. I. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. tuo, kad, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2011 m. rugpjūčio 3 d., apie 1.45 val., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia vieną kartą durdamas peiliu S. S. į krūtinę, padarė durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe su kairės krūtinplėvės, širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio sužalojimu, dėl ko grėsė pavojus S. S. gyvybei, tokiu būdu jis sunkiai sutrikdė S. S. sveikatą.

Nukentėjusiojo S. S. parodymus, jog jis susižalojo pats, teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie yra prieštaringi ir neteisingi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno iš karto po įvykio nurodė, kad parodymų neduos. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2011-09-07 nukentėjusysis parodė, kad jis paslydo ant kilimėlio ir pargriuvo, tačiau iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos matyti, kad tokius parodymus nukentėjusysis davė ne savo valia, o suderinęs su įtariamojo S. I. gynėju, tas atsispindi jo 2011-08-29, 2011-08-22, pokalbiuose. Apeliantė nurodo, kad nors užfiksuoto pokalbio tekstas nėra rišlus, tačiau pokalbio išsami analizė leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad S. S. teigdamas, jog susižalojo pats, sako netiesą, kad jis buvo peiliu sužalotas S. I. ir kad yra suinteresuotas, jog tiesa nepaaiškėtų. Teismas privalo aptarti ir pašalinti prieštaravimus tarp asmens parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdyje ir faktinių bylos duomenų viseto.

Kaltinamojo S. I. parodymai taip pat kelia abejonių. Apklausiamas teisme S. I. parodė, kad jis įvykio dienos visiškai nepamena, nes kelias dienas vartojo alkoholį, kad tyrėjo surašyto protokolo jis neskaitė, tačiau iš šio įtariamojo pirmosios apklausos protokolo akivaizdu, kad protokolą pasirašė ir patvirtino, jog protokolas surašytas teisingai, pats įtariamasis. S. I. pirmą kartą buvo apklaustas praėjus ne 8 val., o daugiau kaip parai po įvykio, todėl jis jau neturėjo būti neblaivus, nors pats tai tvirtino. Tai leidžia daryti išvadą, kad teisingi yra S. I. pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Skunde teigiama, kad, vertinant liudytojų R. R. ir G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, bei juos analizuojant su kitais byloje esančiais įrodymais, teismas turėjo laikyti teisingais ir vadovautis ikiteisminio tyrimo metu, o ne teisme duotais jų parodymais, nes ikiteisminio tyrimo duoti parodymai labiau atitinka kitus įrodymus byloje. Liudytojas R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad S. I. žmona J. I. jam papasakojo, kad S. I. įdūrė S. S. į krūtinę, teisme liudytojas nepaneigė ir nepatvirtino savo parodymų, teigdamas, kad galėjo būti taip, kad J. I. galėjo jam taip pasakyti. Liudytojo G. M. nurodymą, kad tyrėjo raštą buvo sunku perskaityti, paneigia pats jo apklausos protokolas, kuris yra surašytas ne ranka, o kompiuteriu, todėl nepagrįstas jo teiginys, jog įvykio aplinkybes praėjus daugiau nei 6 mėn. po įvykio jis atsimena geriau nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Įvertinus visus duomenis darytina išvada, kad 2011-08-03 S. S. peiliu sužalojo, sunkiai sutrikdydamas sveikatą, būtent S. I., todėl išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, S. I. veiksmai turi būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas), jis turi būti pripažintas kaltu dėl šios veikos ir jam skirtina bausmė. Skiriant S. I. bausmę, apeliantė prašo atsižvelgti į nusikaltimo sunkumą, jo pavojingumą ir pobūdį, į kaltinamojo asmenybę, ankstesnius teistumus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apeliantė prašo skirti bausmę, kurios dydis mažesnis nei sankcijoje numatytas vidurkis. Taip pat prašo tenkinti valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos pareikštą civilinį ieškinį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės prašymą jos apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjos prašymus prokurorės apeliacinį skundą atmesti bei įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad prokurorės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Įvertinusi bylos aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus kiekvieną atskirai bei jų viseto kontekste, dėl ko padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų, galinčių neginčijamai patvirtinti S. I. padarius jam inkriminuotą Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d numatytą nusikaltimą ir jį pagrįstai išteisino.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad teismas išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir vadovavosi jais tiek, kiek jie patvirtina vieni kitus bei atitinka kitą byloje esančią medžiagą.

S. I. pateiktas kaltinimas dėl kito žmogaus sunkaus sveikatos sutrikdymo buvo grindžiamas tuo, jog jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2011 m. rugpjūčio 3 d., apie 1.45 val., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, tyčia vieną kartą durdamas peiliu S. S. į krūtinę padarė durtinę-pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės kairėje pusėje ketvirtame tarpšonkauliniame tarpe su kairės krūtinplėvės, širdiplėvės ir dešinio širdies skilvelio sužalojimu, dėl ko grėsė pavojus S. S. gyvybei, tokiu būdu sunkiai sutrikdė S. S. sveikatą. Teismas, nurodydamas, jog tokie kaltinimai nepasitvirtino, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos neginčijamai nustatytas tik faktas, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, t.y. 2011 m. rugpjūčio 3 d., apie 1.45 val., bendrabučio kambaryje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kaune, peiliu į krūtinę buvo sunkiai sužalotas S. S..

Kaltinimas S. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo grindžiamas ir jo paties parodymais, nurodant, kad jis kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi. Tačiau iš pirmųjų jo parodymų matyti, kad jis pats neprisimena, kad būtų sužalojęs S. S., nes buvo labai girtas, tačiau kai jo žmona J. I. ir kaimynai pasakė, kad tai padarė jis, tuomet ir nurodė, jog neatmeta tokios galimybės, kad jis galėjo sužaloti S. S.. Apklaustas pakartotinai ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, kaltinamasis, suvokęs, kad toks prisipažinimas nėra logiškas, jau savo kaltę paneigė, nurodydamas tas pačias aplinkybes – kad jis įvykio aplinkybių neatsimena ir dėl to kaltu, padaręs inkriminuotą nusikaltimą, neprisipažįsta.

Nukentėjusiojo S. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme duoti parodymai taip pat nepatvirtina S. I. padarius aptariamą nusikaltimą. Pirmosios apklausos metu nukentėjusysis parodymus duoti atsisakė, o vėliau laikėsi nuoseklios versijos, kad įvykio dieną jis buvo girtas, laikydamas rankoje peilį, paslydo ir nugriuvo ant kilimėlio, tokiu būdu susižalojo. Šių apklausų metu jis patvirtino, kad joks spaudimas duoti tokius parodymus jam nebuvo daromas. Iš nukentėjusiojo parodymų akivaizdu, kad jie neprieštaringi. Tai, kad jis pirmosios apklausos metu atsisakė duoti parodymus, neduoda pagrindo teigti, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kad tokia pozicija nukentėjusysis siekia nuslėpti tiesą. Skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymų abejotinumą patvirtina telefoniniai pokalbiai, tačiau pačiame skunde apeliantė nurodo, kad užfiksuoto pokalbio tekstas nėra rišlus, todėl jis kategoriškai ir aiškiai nieko negali patvirtinti, o subjektyvi šio pokalbio turinio analizė neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad būtent šie pokalbiai atspindi tiesą, o byloje užfiksuoti aiškūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai yra neteisingi ir paneigti kitais įrodymais.

Liudytojai R. R. ir G. M. taip pat negalėjo patvirtini to fakto, kad būtent S. I. peiliu dūrė S. S., nes patys įvykio nematė. R. R. apie tai pasakė J. I., o G. M. šias kalbas išgirdo iš kaimynų.

Taigi, iš aptartų parodymų matyti, kad nei vienas iš apklaustų asmenų negalėjo patvirtini matęs, kaip S. I. dūrė peiliu S. S.. Šie asmenys savo parodymuose mini J. I., kuri, pasinaudojus savo procesinėmis teisėmis, parodymus prieš savo vyrą duoti atsisakė, todėl patikrinti, ar ji iš tiesų kaltinamajam ir liudytojui R. R. buvo sakiusi apie tai, kad matė, kaip kaltinamasis padūrė nukentėjusįjį, nėra galimybės.

Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad, ištyrus įrodymų visetą, nebuvo nustatyta nei vieno įrodymo, galinčio neginčijamai ir kategoriškai patvirtinti, kad S. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p. reglamentuoja, kad baudžiamasis procesas negali būti pradėtas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taigi, teismas, spręsdamas ar yra pagrindo pripažinti asmenį kaltu pagal jam suformuluotą kaltinimą, neišvengiamai turi nustatyti, ar patrauktojo baudžiamojon atsakomybėn asmens veikoje yra jam inkriminuotojo nusikaltimo požymių, t.y. ar yra nusikaltimo sudėtis. Nusikaltimo sudėtį sudaro keturi tarp savęs organiškai susiję elementai: objektas, objektyvioji pusė, subjektas, subjektyvioji pusė. Nusikaltimo objektyviąją pusę apibrėžia teisės normos dispozicija – nusikalstama veika ir objektas, į ką šia neteisėta veika yra kėsinamasi. Subjektyviosios pusės požymiai, kurių buvimas, taip pat yra būtinas patraukti asmenį atsakomybėn, yra subjektas ir jo veiksmų vidinės paskatos. Būtinas ir pagrindinis subjektyviosios pusės požymis yra kaltė. Iš byloje esančių įrodymų, nagrinėjamu atveju, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veikoje nustatytas tik vienintelis inkriminuoto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis - objektas, teisinis gėris, į kurį buvo kėsinamasi neteisėta veika, t.y. nukentėjusiojo S. S. sveikata. Visi kiti būtini asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal kaltinime nurodytą BK straipsnį, objektyviosios pusės būtini požymiai nebuvo nustatyti ir įrodyti: nėra byloje surinkta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad S. S. sveikatą sunkiai sutrikdė būtent S. I.. Taigi, nesant įrodyta, kad nusikalstamus veiksmus atliko kaltinamasis, nėra pagrindo kalbėti apie subjektyviosios pusės požymių buvimą.

Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje surinkta medžiaga neįrodyta, kad kaltinamasis S. I. dalyvavo padarant šį nusikaltimą, todėl jį išteisino BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu ir pagrįstai atmetė civilinį ieškinį (BPK 115 str. 3 d. 1p).

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 29 d. nuosprendis, kuriuo S. I. išteisintas pagal BK 135 str. 1 d., yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais ir panaikinti išteisinamąjį nuosprendį, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą atmesti.