- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-13
- Bylos Nr.
- 2S-368-340/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-17556-2009-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- E. J.
- Kategorijos
- 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui A. B. dėl įsiskolinimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 25 000 Lt įsiskolinimą; 9 000 Lt delspinigius; 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio ribose (34 000 Lt) areštuoti atsakovui A. B. priklausantį nekilnojamąjį/kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas, priklausančius atsakovui ir esančius pas jį arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovas nereaguoja į raginimus grąžinti pagal paskolos sutartį susidariusią skolą; ieškovė nėra vienintelė atsakovo kreditorė; visas jam priklausantis nekilnojamasis turtas yra areštuotas, todėl manytina, kad atsakovas vengs atsiskaityti su ieškove.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2009-10-23 nutartimi areštavo atsakovui A. B. priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, o jo neradus – pinigines lėšas tai pačiai sumai, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus tik ieškovei E. J.; bendras arešto mastas 34 000 Lt. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės prašyme nurodytus motyvus, į tai, kad pareiškimas turtinio pobūdžio, skolos suma žymi, laikė, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti ar tapti neįmanomu teismo sprendimo įvykdymas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-10-23 nutartį. Apelianto nuomone, teismas nesiėmė visų įmanomų ir protingai tikėtinų priemonių, kad nustatytų visas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinas ir įmanomas aplinkybes bei faktus. Nurodo, jog jam nebuvo žinomos pateiktos paskolos sutarties sąlygos, o ieškovės pateiktas mokėjimo dokumentas nėra susijęs su ieškinio dalyku. Nurodo, jog turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina mažametį vaiką, turi darbo santykius su Lietuvoje registruotais subjektais; byloje nėra įrodymų, jog apeliantas slapstosi; pažymi, kad sąžiningai vykdo visų kreditorių pagrįstus reikalavimus. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad kreipėsi dėl skolos grąžinimo; o teismas nepaisant įrodymų nebuvimo priėmė nutartį nepranešęs apeliantui, taip šiurkščiai pažeisdamas jo procesines teises. Nurodo, kad areštuojamas turtas viršija ieškovės reikalavimą 300 kartų. Piniginių lėšų banke areštas yra itin varžanti subjekto veiklą priemonė; iš ieškovės pridėtų dokumentų matyti, kad apeliantas turi pakankamai kilnojamojo turto, iš kurio būtų galima aptenkinti ieškovės reikalavimus. Apelianto turto areštas yra nepagrįstas ir pažeidžia šalių lygiateisiškumo bei ekonomiškumo principą. Teismo nutartis pagrįsta tik prielaidomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė prašo palikti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2009-10-23 nutartį nepakeistą; netenkinti atsakovo atskirojo skundo. Su apelianto argumentais nesutinka, nurodo, jog teismas teisėtai ir pagrįstai areštavo apeliantui priklausantį turtą, nepažeisdamas ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų.
Šalies argumentai
Apeliantas pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, kuriuo prašo prijungti prie bylos įrodymus, kad ieškovė, pateikdama ieškinį dėl tariamos skolos ir prašydama areštuoti turtą, siekia sutrukdyti apeliantui vystyti verslą.
CPK 314 str. numatyta galimybė apeliacinės instancijos teismui priimti naujai pateiktus įrodymus. Kolegija prijungia prie bylos apelianto pateiktus įrodymus, kuriais jis grindžia prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.
Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Teismas, taikydamas CPK 145 str. numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima arba, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią realią grėsmę įžvelgė ir konstatavo. Dėl to pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones nepažeidė nei šalių interesų pusiausvyros, nei proporcingumo principų, nenukrypo nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų ir teismų praktikos. Todėl kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas nesiėmė visų įmanomų ir protingai tikėtinų priemonių, kad nustatytų visas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinas ir įmanomas aplinkybes bei faktus. Aplinkybės, susijusios su paskolos sutarties sąlygomis, su ieškovės pateiktu mokėjimo dokumentu, apelianto papildomai pateikti įrodymai, jo teigimu, patvirtinantys ieškovės nesąžiningumą, yra dėl ginčo esmės ir, kaip minėta, šie klausimai nėra nagrinėji sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir bus išnagrinėti bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią objektyvaus pobūdžio prielaida, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau ši prezumpcija nėra absoliuti, ją taikant teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus asmens finansines galimybes, t. y. ar konkrečiam asmeniui reikalavimo suma yra didelė, ar ne. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 25 000 Lt skolos bei 9 000 Lt delspinigių. Tokia reikalavimo suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę paprastai laikytina didele ir ši aplinkybė sudaro pagrindą preziumuoti, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tuo tarpu, apeliantas nepateikė jokių argumentų nei įrodymų, nepaneigė objektyvios grėsmės (dėl didelės reikalavimo sumos) būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymui egzistavimo. Apeliantas teigia, jog turi nuolatinę gyvenamąją vietą, augina mažametį vaiką, turi darbo santykius su Lietuvoje registruotais subjektais; byloje nėra įrodymų, jog apeliantas slapstosi; pažymi, kad sąžiningai vykdo visų kreditorių pagrįstus reikalavimus, tačiau nepateikia įrodymų savo teiginiams pagrįsti.
CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas areštavo atsakovui A. B. priklausantį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, o jo neradus – pinigines lėšas tai pačiai sumai, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų atlikti mokėjimus tik ieškovei E. J.; bendras arešto mastas 34 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kolegija nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad areštuojamas turtas viršija ieškovės reikalavimą 300 kartų. Pažymėtina ir tai, kad apelianto (atsakovo) prašymu pirmosios instancijos teismas 2009-11-19 nutartimi 2009-10-23 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeitė, leido A. B. naudotis VSDFV 2009-04-09 sprendimu Nr. 6-24-7709 skirtomis pašalpų lėšomis, skirtomis vaiko priežiūrai iki vaikui sukaks dveji metai. Konstatuotina, jog ekonomiškumo principas nėra pažeistas.
Kolegija nesutinka, kad teismui priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus apeliantui buvo šiurkščiai pažeistos jo procesinės teisės. CPK 148 str. 1 d. numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar tokia grėsmė yra ir ar ji reali, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą apsunkins šių priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomą. Nepranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimą savaime nedaro nutarties negaliojančia. Šiuo atveju atsakovui suteikiama teisė būti išklausytam vėliau, CPK 151 str. numato nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimo tvarką.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2009-10-23 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).
Iš apelianto (atsakovo) A. B. valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 7,05 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. B. 7,05 Lt (septynis litus, 5 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.