Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-06-07 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-163/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-07
Bylos Nr.
1A-163/2013
Teisminio proceso Nr.
1-10-1-01858-2010-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Gaudutienė, Albinas Bielskis (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis
V. M., T. D., S. S.
Nukentėjusysis
N. J.
Advokatai
Algirdas Gurauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-163/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.,2.3.6.4.5. Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01858-2010-8 1.2.14.5.1.; 2.1.15.3.3.2.; 2.3.6.4.5.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teisėjų Reginos Gaudutienės ir Lino Šiukštos,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei, Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Viktorui Muravskiui, Andrejui Tiščenko,nuteistosioms V. M., T. D.,nukentėjusiajai N. J.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. D. ir V. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. D. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu aštuoneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. M. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį išteisinta nenustačius, kad padaryta nusikalstama veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Iš T. D. ir V. M. solidariai priteista 849 Lt turtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios N. J. naudai. Kitoje dalyje nukentėjusiosios N. J. pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Iš T. D. ir V. M. solidariai priteista 8320 Lt, išmokėtų nukentėjusiajai N. J. avansu kompensuojant smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas S. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio T. D. ir V. M. nuteistos pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nustatytos tokios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės: T. D. ir V. M., būdamos apsvaigusios nuo alkoholio bei veikdamos kartu su S. S. ir su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus (t.2,b.l.41-53), asmeninio konflikto metu su L. B., tyčia sudavė pastarajai smūgius, tai yra: V. M., šokinėdama ant nukentėjusiosios, spardydama koja L. B. į įvairias kūno vietas bei smūgiuodama jai kumščiais, tyčia sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių koja ir ne mažiau kaip 2 smūgius rankų kumščiais į L. B. rankų plaštakas, kojas, šonus, veidą, galvą ir krūtinę, T. D. tyčia sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankos kumščiu ir 2 smūgius koja į L. B. nugarą; asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius rankų kumščiais į L. B. pilvo sritį ir šonus, ir tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose pereinančią į žando sritį; kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje ir kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje; paviršinę muštinę žaizdą dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje su aplinkine kraujosruva; kraujosruvas abiejų kojų priekiniuose paviršiuose (12-a), vieną kraujosruvą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje bei abipusius daugybinius šonkaulių lūžius (dešinėje pusėje lūžę III-VII-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija; V-IX-as-ties užpakaline pažastine linija; kairėje pusėje lūžę III-VI-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija ir X,XI-as ties užpakaline pažastine linija), kas komplikavosi abipusiu židininiu serofibrininiu leukocitiniu plaučių uždegimu, dėl ko L. B. 2010 m. gruodžio 20 d. mirė, ir taip tyčia nužudė L. B..

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, nustatė: T. D. ir V. M., būdamos apsvaigusios nuo alkoholio bei veikdamos kartu su S. S. ir su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, jam mirus (t.2,b.l.41-53), 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18.30 val., sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, asmeninio konflikto metu su L. B., tyčia sudavė pastarajai smūgius, tai yra: V. M., šokinėdama ant nukentėjusiosios, spardydama koja L. B. į įvairias kūno vietas bei smūgiuodama jai kumščiais, tyčia sudavė ne mažiau kaip 20 smūgių koja ir ne mažiau kaip 2 smūgius rankų kumščiais į L. B. rankų plaštakas, kojas, šonus, veidą, galvą ir krūtinę, T. D. tyčia sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankos kumščiu ir 2 smūgius koja į L. B. nugarą; asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, sudavė ne mažiau kaip 4 smūgius rankų kumščiais į L. B. pilvo sritį ir šonus, ir tokiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajai poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose pereinančią į žando sritį; kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje smilkininėje ir kairėje kaktinėje-smilkininėje srityje; paviršinę muštinę žaizdą dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje su aplinkine kraujosruva; kraujosruvas abiejų kojų priekiniuose paviršiuose (12-a), vieną kraujosruvą kairės plaštakos nugariniame paviršiuje bei abipusius daugybinius šonkaulių lūžius (dešinėje pusėje lūžę III-VII-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija; V-IX-as-ties užpakaline pažastine linija; kairėje pusėje lūžę III-VI-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija ir X,XI-as ties užpakaline pažastine linija), kas komplikavosi abipusiu židininiu serofibrininiu leukocitiniu plaučių uždegimu, dėl ko L. B. 2010 m. gruodžio 20 d. mirė, ir taip tyčia nužudė L. B..

Šalies argumentai

Iš nuteistosios T. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji prašo iš naujo išnagrinėti šią baudžiamąją bylą. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo iš dalies pripažįstanti savo kaltę dėl L. B. nužudymo. Teigia, jog nukentėjusiajai sudavė ne daugiau kaip tris smūgius ranka į nugaros sritį ir vieną smūgį koja į šlaunikaulį.

Nuteistoji V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl jos nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, kadangi teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodė būtinų V. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių – laiko ir vietos. V. M. teigimu, šios aplinkybės turi didelę reikšmės sprendžiant jos atsakomybės dėl L. B. nužudymo klausimą, nes nuteistųjų šioje byloje ir liudytojų parodymai dėl nukentėjusiosios nužudymo laiko yra prieštaringi.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog apygardos teismas neturėjo pagrindo remtis nuteistosios T. D. ir liudytojo A. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kadangi šių apklausų metu jie buvo apsvaigę nuo alkoholio. Be to, liudytojo A. P. parodymai yra prieštaringi ir nesutampa su kitais bylos duomenimis.

Nuteistoji V. M. teigia, jog byloje surinktais duomenimis nepaneigiama tikimybė, jog L. B. mirties priežastimi galėjo būti ne jai padaryti sužalojimai, o kitos aplinkybės – jos gyvenimo sąlygos, ligos. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji prašė paskirti teismo medicinos ekspertizę, tačiau nuosprendį priėmęs teismas šį prašymą nepagrįstai atmetė. Be to, byloje esantys duomenys – liudytojų R. R., A. P. parodymai, leidžia manyti, kad nukentėjusiąją L. B. galėjo mirtinai sužaloti kiti asmenys.

Šalies argumentai

Nuteistoji V. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį dalyje dėl jos nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje dalyvavusios nuteistosios bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų V. M. ir T. D. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu V. M. ir T. D. nuteistos pagal 129 straipsnio 1 dalį. Pagak šį BK specialiosios dalies straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Atsakomybė už šį nusikaltimą kyla tada, kai kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi, o žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį sprendžiama atsižvelgus į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: gyvybės atėmimo būdą, sužalojimų kiekį ir pobūdį, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat – prieš jį ir po nusikaltimo padarymo, kitas aplinkybes. Kelių asmenų veika, sukėlusi kito žmogaus mirtį, gali būti kvalifikuojama kaip nužudymas, kai yra bendrininkavimo nužudyti kitą žmogų požymių. Nužudymas yra padarytas bendrininkaujant, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių, sulaukusių amžiaus, nuo kurio asmuo trauktinas baudžiamojon atsakomybėn, asmenų. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, ir įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki tol, kol nusikaltimas nėra baigtas. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai).

Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusioji L. B. mirė nuo krūtinės ląstos sumušimo, pasireiškusio abipusiais daugybiniais šonkaulių lūžiais. Tai komplikavosi abipusiu židininiu serofibrininiu leukocitiniu plaučių uždegimu. Apžiūrėjus L. B. lavoną rasti šie sužalojimai: abipusiai daugybiniai šonkaulių lūžiai (dešinėje pusėje lūžę III-VII-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija; V-IX-as - ties užpakaline pažastine linija; kairėje pusėje lūžę III-VI-as šonkauliai ties vidurine raktikauline linija ir X, XI-as ties užpakaline pažastine linija), padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje ir galėjo gautis suduodant smūgius apautos kojos plokštuma, nemažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje; poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose pereinanti į žando sritį; kraujosruvos galvos minkštuose audiniuose dešinėje smilkininėje ir kairėje kaktinėje – smilkininėje srityje; paviršinė muštinė žaizda dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje su aplinkine kraujosruva; kraujosruvos abiejų kojų priekiniuose paviršiuose (12-a) ir viena kraujosruva kairės plaštakos nugariniame paviršiuje. Sužalojimai padaryti kietų, bukų daiktų poveikyje, nemažiau 15 trauminių poveikių pasėkoje. Specialisto išvadoje taip pat konstatuota, kad L. B. mirtis galėjo įvykti prieš 3-6 val. iki jos lavono apžiūros įvykio vietoje, kuri atlikta 2010 m. gruodžio 20 d., 20 val. (1 t. 18-25 b.l.). Priešingai nei teigiama nuteistosios V. M. apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje apklausta teismo medicinos ekspertė N. J. savo duotos specialisto išvados nepaneigė, o ją detalizavo paaiškindama, kad L. B. mirė nuo plaučių uždegimo, kurį sukėlė daugybiniai šonkaulių lūžiai. Todėl tarp nukentėjusiajai padarytų sužalojimų – šonkaulių lūžių – ir jos mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Ekspertė neatmetė galimybės, kad L. B. konstatuoti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius rankomis, kojomis ar šokinėjant ant krūtinės. N. J. kategoriškai patvirtino, kad nekyla abejonių, jog plaučių uždegimas nukentėjusiajai išsivystė būtent dėl patirtų sužalojimų, o ne dėl kokių nors išorinių veiksnių (6 t. 4-8 b.l.). Tokiu būdu teismo medicinos ekspertė paneigė V. M. apeliaciniame skunde keliamas prielaidas apie tai, kad nukentėjusiosios mirčiai įtakos galėjo turėti ne patirti sužalojimai, o jos gyvenimo būdas ar ligos.

Taigi pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad nukentėjusioji L. B. mirė dėl išsivysčiusio plaučių uždegimo, kurį sukėlė daugybiniai šonkaulių lūžimai. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad šonkaulių lūžiai nukentėjusiajai buvo padaryti suduodant ne mažiau kaip du smūgius kojomis ar rankomis į krūtinės ląstą.

Nuteistųjų V. M., T. D., S. S., liudytojo A. P. byloje duoti parodymai, kurių turinys detaliai atskleistas skundžiamame teismo nuosprendyje, leidžia daryti patikimą išvadą, jog L. B. buvo žalojama sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nuteistosios V. M. ir T. D. viso proceso metu iš esmės neneigė smurtavusios prieš nukentėjusiąją L. B. ir mačiusios savo bendrininkės smurtinius veiksmus jos atžvilgiu, tačiau kiekvienos apklausos metu keitė savo parodymus, siekdamos sumenkinti savo vaidmenį nužudant L. B.. Nenuosekliai bei neišsamiai įvykio aplinkybes viso proceso metu aiškino ir nuteistasis S. S. bei įvykio vietoje buvęs liudytojas A. P.. Tačiau nuosprendį priėmęs teismas atliko itin detalią nuteistųjų V. M., T. D., S. S., liudytojo A. P. viso proceso metu duotų parodymų analizę; šių asmenų parodymus vertino ne tik atskirai, bet ir juos sugretino bei įvertino visų kitų objektyvių bylos duomenų kontekste. Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus, kuriais grindė apkaltinamąjį nuosprendį, įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų.

Įvertinęs pirmiau minėtus duomenis, apygardos teismas konstatavo, kad konfliktą su nukentėjusiąją L. B. pirmoji pradėjo V. M., kuri, supykusi dėl neva iš jos pagrobtų daiktų, sudavė smūgį nukentėjusiajai į veidą, vėliau numetė ją nuo lovos ir kojomis spardė į įvairias kūno vietas, tarp jų ir galvą bei krūtinę. Nuteistoji T. D. taip pat prisijungė prie smurtinių V. M. veiksmų ir sudavė nukentėjusiajai ne mažiau kaip tris smūgius ranka ir du smūgius koja į nugarą. Pažymėtina, kad tokių savo smurtinių veiksmų L. B. atžvilgiu nuteistosios V. M. bei T. D. iš esmės neginčija ir savo apeliaciniuose skunduose.

Nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas tokius objektyviais bylos duomenimis nustatytus nuteistųjų veiksmus, konstatavo, kad abi apeliantės bendrais veiksmais smurtavo prieš nukentėjusiąją L. B. ir padarė jai teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, todėl abi jos ir turi atsakyti už L. B. tyčinį nužudymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Akivaizdu, jog tarp objektyviais bylos duomenimis nustatytų nuteistųjų veiksmų – smūgių sudavimo rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tarp jų ir krūtinę – bei tarp kilusių padarinių – L. B. mirties dėl plaučių uždegimo, kurį sukėlė daugybiniai šonkaulių lūžiai, - yra tiesioginis priežastinis ryšys, kuris suponuoja pareigą smūgius sudavusiems asmenims atsakyti už kito žmogaus nužudymą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka ir su ta apygardos teismo išvada, kad abi apeliantės, tiek pačios smurtaudamos prieš L. B., tiek matydamos savo bendrininkės smurtinius veiksmus, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir numatė, kad bendrais veiksmais gali ne tik sužaloti nukentėjusiąją, bet ir atimti jai gyvybę. Ir nors bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, kad V. M. ir T. D. veikė tiesiogine tyčia, tačiau jų veiksmai nusikalstamos veikos padarymo metu ir po jo (paliko sunkiai sužalotą nukentėjusiąją, nepasirūpino greitąja medicinos pagalba) leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad jos buvo abejingos pasekmėms, t.y. veikė netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų V. M. ir T. D. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinis nužudymas. Atsižvelgiant į tai, kad abi apeliantės smurtavo prieš nukentėjusiąją, t.y. abi jos realizavo BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, ir jų abiejų veiksmai sukėlė L. B. mirtį, nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai V. M. ir T. D. pripažino bendravykdytojomis. Taigi ir bendrininkavimo institutą reglamentuojančios BK bendrosios dalies nuostatos šioje byloje pritaikytos tinkamai.

Kita vertus, teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK nuostatų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio turinį.

Įsi­tei­sė­jęs teis­mo nuosp­ren­dis yra vie­nin­te­lis do­ku­men­tas, ku­riuo as­muo pri­pa­žįs­ta­mas kal­tu ar­ba ne­kal­tu dėl nu­si­kals­ta­mos vei­kos pa­da­ry­mo. Taigi teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, keliami atitinkami turinio ir formos reikalavimai, kurie išdėstyti BPK XXIII skyriaus nuostatose. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apkaltinamojo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Šios BPK nuostatos reikalavimų paisymas svarbus ne tik užtikrinant tinkamą teismo nuosprendžio surašymą, bet ir garantuojant kaltinamajam teisę į tinkamą gynybą. Teisinėje valstybėje asmens teisė gintis nuo pareikštų kaltinimų yra nekvestionuojama, ji suponuoja tai, kad kaltininkui įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo bei galimybė jomis pasinaudoti. Vienas iš teisės į gynybą turinio elementų yra įtariamojo (kaltinamojo) teisė būti informuotam, t.y. teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir gintis nuo kaltinimo. Vadinasi, teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje tiksliai suformuluotos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės turi esminę reikšmę užtikrinant, jog nuteistasis yra tinkamai informuotas apie jam pareikštus kaltinimus.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad jį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė ir nenurodė tikslaus V. M. ir T. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laiko bei vietos. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šį apygardos teismo padarytą BPK pažeidimą pripažinti esminiu.

Visų pirma pažymėtina, kad svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas, apibrėžiantis ir teisminio nagrinėjimo ribas, yra kaltinamasis aktas. Surašydamas kaltinamąjį aktą prokuroras suformuluoja kaltinimą, pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme. BPK 219 straipsnio 3 punktas numato, jog kaltinamajame akte turi būti nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Šioje byloje surašytame kaltinamajame akte nurodyta, kad V. M. ir T. D. joms inkriminuojamą nusikalstamą veiką galimai padarė 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18.30 val., sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad nuteistosios patvirtino, jog kaltinamasis aktas joms buvo įteiktas ir jo turinys suprantamas (5 t. 120 b.l.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusioji L. B. buvo žalojama 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18.30 val., minėtame sandėliuke, nuosekliai buvo nurodoma ir ikiteisminio tyrimo metu apeliantėms bei nuteistajam S. S. pateiktuose pranešimuose apie įtarimus (2 t. 90 b.l., 3 t. 10 b.l., 4 t. 10 b.l.). Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistosios T. D. ir V. M. nuo pat pirmojo pranešimo apie įtarimą įteikimo momento žinojo, kuo yra įtariamos ir turėjo teisę bei galimybę duoti parodymus dėl visų joms inkriminuotų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.

Pažymėtina ir tai, kad išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės dėl L. B. sužalojimo laiko ir vietos pasitvirtino. Tą aplinkybę, kad prieš L. B. smurtavo būtent 2010 m. gruodžio 16 d., savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje (pirmosios apklausos metu) patvirtino nuteistoji T. D.. Tokios jos nurodytos aplinkybės sutampa su nuteistojo S. S. viso proceso metu duotais parodymais bei liudytojo A. P. ikiteisminiame tyrime duotais parodymais (1 t. 93-99 b.l.). Nuteistoji V. M. visų apklausų metu patvirtino prieš L. B. smurtavusi būtent kaltinamajame akte minimame sandėliuke, tačiau skirtingai nurodė įvykio laiką. Antai, apklausta ikiteisminio tyrimo metu V. M. tvirtino, kad nukentėjusioji buvo sužalota 2010 m. gruodžio 16 d. Tokie jos parodymai sutampa su pirmiau minėtas bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teisme apeliantė pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog konfliktas su L. B. vyko 2010 m. gruodžio 14 d. Išklausiusiu tokius V. M. parodymus, nuteistoji T. D. pasiprašė dar kartą būti apklausta ir papildomos apklausos metu jau teigė, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtaujama 2010 m. gruodžio 14 d. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie nuteistųjų parodymai apie tai, kad prieš L. B. buvo smurtaujama 2010 m. gruodžio 14 d., turi būti vertinami kritiškai, kadangi, visų pirma, jie nebuvo nuoseklūs, antra, prieštarauja nuteistojo S. S. ir liudytojo A. P. parodymams, kuriuos patvirtina ir kiti, objektyvūs bylos duomenys. Antai, nuteistasis S. S. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad tos dienos, kuomet buvo sužalota L. B., vakare buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba. Atvykę medikai apžiūrėjo nukentėjusiąją, tačiau pastaroji vykti į ligoninę atsisakė. Tokius nuteistojo S. S. parodymus patvirtina VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties rašte Nr. 8-R-561 nurodyti duomenys, pagal kuriuos 2012 m. gruodžio 16 d., apie 18.50 val., buvo kviesta greitoji medicinos pagalba adresu Salininkų g. 131 (1 t. 52 b.l.). Liudytoja A. P. (Greitosios medicinos pagalbos slaugytoja) teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2010 m. gruodžio 16 d., pagal iškvietimą, vyko į Salininkus, kur prie parduotuvės „Maxima“ ją pasitiko vyriškis ir palydėjo į netoliese buvusį sandėliuką, kuriame ant lovos gulėjo sužalota L. B.. Ant jos veido, rankų, krūtinės buvo matomos sumušimo žymės (5 t. 164-166 b.l.). Pažymėtina ir tai, kad nuteistųjų V. M. ir T. D. parodymus apie tai, kad nukentėjusioji buvo žalojama 2010 m. gruodžio 14 d. paneigia nukentėjusiosios N. J. parodymai, kuriuose ji patvirtino savo motiną L. B. paskutinį kartą mačiusi 2010 m. gruodžio 16 d. Tuo metu ji nebuvo sužalota (5 t. 135-136 b.l.). Taigi šie pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nukentėjusioji L. B. buvo sužalota kaltinamajame akte nurodytu laiku, t.y. 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18. 30 val., bei nurodytoje vietoje – sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nesilaikė BPK nuostatų, reglamentuojančių teismo nuosprendžio aprašomosios dalies turinio surašymą, tačiau šis pažeidimas nepripažintinas esminiu, kadangi dėl jo iš esmės nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės. Kita vertus, skundžiamas apygardos teismo nuosprendis keistinas, jo aprašomojoje dalyje nustatant, kad T. D. it V. M. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18. 30 val, sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bausmė skiriama pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikantis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendis priimtas tinkamai vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas V. M. ir T. D. inkriminuotų nusikalstamų veikų pavojingumą bei nuteistųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes. Nuosprendį priėmęs teismas įvertino tai, kad: V. M. anksčiau jau buvo teista, teistumas išnykęs, niekur nedirba, registruota darbo biržoje, turi tris nepilnamečius vaikus, į kuriuos teismo sprendimu apribota motinos valdžia; T. D. anksčiau teista nebuvo, bausta administracine tvarka, nedirba, turi mažametį vaiką. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimą jos padarė būdamos apsvaigusios nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos veiksmams. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė.

BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo septynerių iki penkiolikos metų. Įvertinęs pirmiau minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad V. M. ir T. D. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirtinos laisvės atėmimo bausmės, kurių dydis nustatytinas mažesnis, nei šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosioms paskirtosios bausmės nėra akivaizdžiai per griežtos, jos atitinka tiek įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek nuteistųjų asmenybes, yra tinkamos bausmės tikslams pasiekti, todėl jų švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti, kad V. M. ir T. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarė 2010 m. gruodžio 16 d., apie 18. 30 val., sandėliuke, esančiame prie namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Albinas BielskisTeisėjai Regina GaudutienėLinas Šiukšta