Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

2021-11-03 · Administracinė byla Nr. I1-9218-257/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-03
Bylos Nr.
I1-9218-257/2021
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01881-2021-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-9218-257/2021Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01881-2021-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 3 d.Šiauliai
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėja Laisvutė Kartanaitė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.

Pareiškėjo skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 67). Pareiškėjas V. S. skunde (b. l. 2-7) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2020 m. vasario 14 d. iki 2020 m. liepos 1 d. kamerose Nr. 57, 43, 52, 24, 105, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kamerų plotas, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo pritaikytas tokiam asmenų skaičiui, t. y. vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 m². Dėl per mažo ploto, norėdami kameroje praeiti vienas pro kitą, nuolat jautė diskomfortą, o 5 ar 6 asmenys tiesiog netilpdavo prie stalo maitinimosi metu, dėl to jis buvo priverstas valgyti atšalusį maistą. Tuo metu, kai jis kalėjo, dar nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl kameroje laikėsi pastovi smarvė, daugelyje jo nurodytų kamerų nebuvo įrengta unitazų, tik atvira skylė. Orams atšilus kamerose buvo tvanku ir karšta, kamerose ant sienų buvo daug pelėsių. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, o norint išsikviesti pareigūnus, turėjo rankomis daužyti į duris, tai keldavo dvasinį diskomfortą ir nesaugumo jausmą. Be to, pasivaikščiojimo kiemelių sienos išluptos, plytos ištrupėjusios, o tai keldavo bauginančią ir žeminančią aplinką, dėl ko jis atsisakydavo eiti kvėpuoti grynu oru. Dėl to jis patyrė aukščiau paminėtus nepatogumus, tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 4600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 23–30) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovės atstovui nedalyvaujant.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021-09-21 pažymos Nr. 60-23989 matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo nuo 2020-02-14 iki 2020-07-01 šiose kamerose: kameroje Nr. 43 buvo laikomi 4-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 4,58 iki 3,67 m², kameroje Nr. 52 buvo laikomi 3-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 6,17 iki 3,7 m², kameroje Nr. 24 buvo laikomi 1-4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 18,9 iki 4,71 m², kameroje Nr. 105 buvo laikomi 3-6 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 8,07 iki 4,04 m². Atsakovės atstovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m², pažymi, kad minėtuose teisės aktuose reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau teisės aktuose nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būt eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes teisės aktuose yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas neišskaičiuojant baldų ar san. mazgo. Nurodo, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa (galiojo iki 2020-12-22). Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Pažymi, kad san. mazgas atitvertas iš visų keturių pusių. Pagal pridėtas nuotraukas, kamerose Nr. 52, 105 san. mazgo įėjimas atskirtas durimis, o kamerų Nr. 24, 43 – ilga, tvarkinga užuolaida, kamerose Nr. 52, 105 įrengti sėdimi tualetai, o kamerose Nr. 24, 43 – tupiami. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, buities kambaryje turi būti prausykla ir tualetas, tačiau nėra nustatyta, kad tupiamo tualeto įrengimas prieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Nurodo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl švaraus oro patekimo į gyvenamąsias kameras ir dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Be to, iš pridedamų nuotraukų matyti, kad iš kameros išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija oro ištraukimo sistemos pagalba.

Nurodo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28), 2 p., reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, todėl pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso. Jokie kiti teisės aktai pagalbos mygtuko įrengimo tardymo izoliatoriaus kamerose nereglamentuoja.

Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Paminėtuose patikrinimo aktuose nustatyti pažeidimai yra kosmetiniai ir nekeliantys grėsmės kalinamų asmenų saugumui, o pareiškėjo nurodomi pavojai tik teoriniai. Be to, pareiškėjas nedetalizuoja, kuriuose kiemeliuose būnant jis galimai patyrė nepatogumus ir pan., o Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento darbuotojai nekonstatavo, kad kiemeliai būtų pavojingi sveikatai ar gyvybei ir nekonstatavo, kad jais naudotis negalima.

Atsižvelgiant į Šiaulių TI Resocializacijos skyriaus 2021-09-23 pažymos Nr. 61-2880 duomenis ir tai, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI su prašymais ir skundais dėl skunde minimų aplinkybių nesikreipė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotų

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtinta nuostata, pagal kurią iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m² suaugusiam asmeniui, o pagal 1.3.2 punktą – 4,1 m² nepilnamečiui asmeniui.

Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2021-09-21 pažyma Nr. 60-23989 „Dėl V. S.“ (b. l. 33-36), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2020-02-14 iki 2020-07-01. Kameroje Nr. 43, esant 5 asmenims, pareiškėjui teko 3,67 m², kameroje Nr. 52, esant 5 asmenims, pareiškėjui teko 3,7 m², kameroje Nr. 24, esant 4 asmenims, pareiškėjui teko 4,71 m², kameroje Nr. 105, esant 6 asmenims, pareiškėjui teko 4,04 m². Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 137 dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos. Įvertinęs kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kamerose buvusių asmenų skaičių, teismas nustatė, kad 137 dienas pareiškėjui tenkanti kamerų gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius teisės aktais reglamentuojamus reikalavimus.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Teismas, išanalizavęs pateiktus duomenis apie kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, dydį – nuo 18,33 iki 24,22 m² (b. l. 33-36), sanitarinių mazgų užimamą plotą – nuo 1,454 iki 2,32 m² (b. l. 37-38) ir kamerose buvusių asmenų skaičių nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 43, esant 5 asmenims, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 3,30 m², kameroje Nr. 52, esant 5 asmenims, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 3,44 m², kameroje Nr. 24, esant 4 asmenims, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 4,24 m², kameroje Nr. 105, esant 6 asmenims, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko 3,68 m², Taigi, kamerose Nr. 24 ir Nr. 105, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 m², o kamerose Nr. 43 ir Nr. 52, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko mažiau negu 3,6 m², bet daugiau kaip 3 m².

Įvertinus pažymos apie baldų (tame tarpe ir stalų) užimamą plotą duomenis (b. l. 39-42) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (b. l. 59-62), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjas buvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl mažo kameros ploto 5 ar 6 asmenys tiesiog netilpdavo prie stalo, dėl ko buvo privestas valgyti atšalusį maistą. Toks pareiškėjo aiškinimas vertintinas kritiškai, nes iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017-09-06 pažymos Nr. 62/08-265 „Apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą“ (b. l. 39-42) matyti, kad kameroje Nr. 43 yra 1,6 x 0,5 m. stalas, kameroje Nr. 52 – 1,5 x 0,42 m. stalas, kameroje Nr. 24 – 1,6 x 0,5 m. stalas, kameroje Nr. 105 – 1,63 x 0,5 m. stalas, kurių pakanka susėsti kamerose esantiems asmenims ir pavalgyti. Juo labiau, kad tik kameroje Nr. 105 su pareiškėju buvo 6 asmenys ir tik po pusę dienos (2020-06-22 ir 2020-06-23, b. l. 36), kitais atvejais kamerose buvo su pareiškėju buvo nuo 1 iki 5 asmenų. Kamerose esantys baldai nevaržė pareiškėjo judėjimo laisvės, t. y. baldai neužėmė tiek vietos, kad pareiškėjui tektų mažiau, negu minimalus plotas ar pareiškėjui trukdytų laisvai judėti ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.

Dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo įrengta tinkama ventiliacija, todėl kameroje laikėsi pastovi smarvė. Orams atšilus kamerose buvo tvanku ir karšta, kamerose ant sienų buvo daug pelėsių.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-377 (patikrinimas atliktas 2020 m. vasario 4 d., b. l. 43–45) konstatuota, kad kameroje Nr. 24 nustatyta dirbtinė apšvieta (ant stalo paviršiaus), santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normoje HN134:2015 reikalavimus.

Operatyviosios kontrolės metu įvertinus kameros Nr. 24 patalpas ir jose esančius įrenginius/ įrangą pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, pažeidimų nenustatyta.

ŠTI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos. Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langą. Operatyviosios kontrolės metu įvertinus gyvenamosios kameros Nr. 24 patalpas dėl ant lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjo teiginys dėl gyvenamosiose patalpose neįrengtos tinkamos ventiliacijos atmestinas kaip nepagrįstas, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, todėl jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Tai patvirtina aukščiau paminėtas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. vasario 12 d. patikrinimo aktas Nr. (6-12 4.80)PA-377 (patikrinimas atliktas 2020 m. vasario 4 d., b. l. 43–45), kuriame konstatuota, kad ŠTI režiminio korpuso gyvenamosiose kamerose nėra įrengtos mechaninės patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistemos. Operatyviosios kontrolės metu nustatyta, kad gyvenamosiose kamerose sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per langą.

Kiti pareiškėjo nurodyti argumentai yra deklaratyvūs. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių ar kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas, arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017). Iš aukščiau paminėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. vasario 12 d. patikrinimo akto Nr. (6-12 4.80)PA-377 (patikrinimas atliktas 2020 m. vasario 4 d., b. l. 43–45) matyti, kad kameroje Nr. 24 nustatyta dirbtinė apšvieta (ant stalo paviršiaus), santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos higienos normos HN134:2015 reikalavimus. Operatyviosios kontrolės metu įvertinus kameros Nr. 24 patalpas ir jose esančius įrenginius / įrangą pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, pažeidimų nenustatyta. Operatyviosios kontrolės metu įvertinus gyvenamosios kameros Nr. 24 patalpas dėl ant lubų ir sienų vizualiai matomų pelėsių pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjo argumentai dėl karščio ir pelėsio atmestini kaip nepagrįsti ir laikytina, kad pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimus. Tai, kad kameros suremontuotos, tvarkingos, švarios, be pelėsio matyti ir iš pateiktų kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, fotonuotraukų (b. l. 59-63).

Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su skundais ar prašymais bylai aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė.

Dėl signalizacijos mygtuko įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje nei vienoje kameroje nebuvo įrengti iškvietimo mygtukai, o norint išsikviesti pareigūnus, turėjo rankomis daužyti į duris.

Dėl iškvietimo mygtuko teismas pažymi, jog kalinių saugumo užtikrinimas susijęs su pareigūnų iškvietimo mygtuko (signalizacijos sistemos) įrengimu kamerose, kuriose laikomi kalintys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovė šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo ir radijo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovei neįrodžius minėtų aplinkybių, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokios pozicijos laikėsi ir 2015 m. lapkričio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2227-624/2015 (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Pareiškėjo teiginys yra deklaratyvus, nekonkretus, situacijų aprašymai nukreipti į ateitį, kas būtų, jeigu būtų, pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, dėl kurių jam būtų reikėję skubiai išsikviesti pareigūną, tačiau nebūtų pavykę to padaryti. Be to, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai atlieka nuolatinę kalinčių asmenų priežiūrą, todėl nėra pagrindo teigti, kad esant poreikiui pareiškėjui nebūtų laiku ir tinkamai suteikta pagalba ir pan. Pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl minėto nepatogumo, jeigu toks buvo, nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentas dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad daugelyje kamerų nebuvo unitazo, visas vandentiekis ir kanalizacija buvo viena atvira skylė, sanitarinis mazgas nebuvo atskirai vėdinamas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 2 punktas numato, kad „Šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais“. Šiaulių TI pastatytas iki šių taisyklių įsigaliojimo, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktas), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 punktas, Higienos norma HN 134:2015 17 punktas). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. 687-756/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-683-756/2020 ir kt.). Juo labiau, kaip minėta aukščiau, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2020 m. vasario 12 d. patikrinimo akte Nr. (6-12 4.80)PA-377 (patikrinimas atliktas 2020 m. vasario 4 d., b. l. 43-45) konstatuota, kad pagal ŠTI direktoriaus 2018 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1/01-391 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų ) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nuostatas, ŠTI gyvenamąsias patalpas valo patys suimtieji (nuteistieji). Turto valdymo skyriaus duomenimis, suimtuosius (nuteistuosius) valymo priemonėmis (soda, ūkiškas muilas) ir inventoriumi (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėliais) aprūpina Saugumo valdymo skyriaus specialistas. Taip pat iš kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba kamerose užtikrinama pakankama oro cirkuliacija, tai patvirtina kamerų fotonuotraukos (b. l. 59-63). Įvertinus šias aplinkybes konstatuotina, kad atsakovės atstovo neteisėti veiksmai dėl blogo kvapo kamerose (sanitarinio mazgo nevėdinimo), kuriose buvo pareiškėjas, nenustatyti.

Pareiškėjo argumentas, kad kai kuriose kamerose tualete nėra unitazo, o jo vietoj skylė, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisinis reglamentavimas neįtvirtina imperatyvaus reikalavimo kamerų tipo patalpose įrengti sėdimą unitazą. Be to, nuo 2017 m. birželio 8 d. galiojančiose Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tiesiogiai įtvirtinta, jog tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerų sanitariniame mazge įrengti klozetai gali būti ir tupiami (9.1. p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausioje ir dominuojančioje praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-575/2020). Taigi, vien tik asmens pageidavimas, kad kameroje būtų įrengtas sėdimas unitazas (ar pageidavimas apgyvendinti kameroje, kurioje įrengtas tokios konstrukcijos unitazas), nesant medicininių duomenų, kad dėl sveikatos būklės tupiama tualeto konstrukcija asmeniui sudarytų nepatogumus juo naudotis, nesuponuoja pareigos užtikrinti, kad kamerų tipo patalpoje būtų įrengtas sėdimas unitazas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1281-624/2020). Iš pateiktų kamerų fotonuotraukų (b. l. 63) matyti, kad sėdimi tualetai yra įrengti kamerose Nr. 105 ir 52.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienos išluptos, plytos ištrupėjusios, o tai keldavo bauginančią ir žeminančią aplinką, dėl ko jis atsisakydavo eiti kvėpuoti grynu oru.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Iš pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktų (b. l. 48-58) matyti, kad kai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai, t. y. sienų danga nutrupėjusi, vietomis krenta plytos, nelygi grindinio danga. Tuose pačiuose patikrinimo aktuose konstatuota, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi ŠTI direktoriaus 2020 m. vasario 3 d. Nr. 20-511 patvirtintu „Šiaulių tardymo izoliatoriaus aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršių higienos-dezinfekcijos planu 2020-2021“. Pasivaikščiojimo kiemeliai ir juose esantys įrenginiai švarūs.

Pareiškėjo argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose sienos ištrupėjusios, plytos išbyrėjusios, o tai jam kėlė baimę, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, į kokius pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvestas ir ar buvo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose paminėtuose kiemeliuose, o jei ir buvo, tai Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo aktuose neuždrausta vesti asmenis pasivaikščioti į patikrinimo aktuose nurodytus kiemelius, kuriuose nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimai, tik nurodyta pašalinti nustatytus sienų ir grindų trūkumus. Tai, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienų, grindų dangos nutrupėjusios, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė gali kelti baimę, pavojų asmenų sveikatai ar gyvybei. Patikrinimo aktuose užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, tvarkingi.

Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Dėl sveikatos sutrikimų

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje patyrė nepatogumus, diskomfortą.

Susipažinus su asmens sveikatos istorija (b. l. 16-21) nustatyta, jog bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi vieną kartą ir skundėsi peršalimu (b. l. 20). Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nuorašą, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus, ką nurodė savo skunde, t. y. tokiems pareiškėjo teiginiams konstatuoti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2021-09-23 pažymos Nr. 61-2880 (b. l. 64) matyti, kad pareiškėjas V. S. bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ir skundais dėl skunde minimų aplinkybių nesikreipė.

Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinęs teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyti neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai (neteisėtas neveikimas) ir kilusi žala, kitos sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas netikslingas. Konstatavus, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėti veiksmai (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos) ir žala nenustatyti, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.

Teisėja Laisvutė Kartanaitė