- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-11-17
- Bylos Nr.
- A-146-1868-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Antanas Ablingis
- Pareiškėjas
- K. Č.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Č. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui (tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. Č. skundu ir patikslintu prašė teismą panaikinti 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato sprendimą Nr. 10-S-20502 ir priteisti jam iš atsakovo neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį - 2 133,89 Lt.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. VPK) viršininko įsakymu Nr.10-TE-385 buvo atleistas iš tarnybos Vilniaus m. VPK Viešosios policijos patrulių rinktinės 3-osios kuopos 3-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (dėl sveikatos būklės). Iš jam priskaičiuotos 7 452, 83 Lt išeitinės kompensacijos (Statuto 57 straipsnis) atsakovas išskaičiavo 27 % gyventojų pajamų mokestį (1 945, 36 Lt) ir 2,5 % socialinio draudimo (toliau – SoDra) įmokų (188,53 Lt), iš viso -2133,89 Lt. Atsakovas, išnagrinėjęs jo 2007 m. rugsėjo 27 d. prašymą išmokėti neteisingai išskaičiuotą išeitinės kompensacijos dalį, prašymą tenkinti atsisakė.
Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - Pajamų mokesčio įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies punktą neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicininės komisijos išvadai. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atsiradus tokiam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas, dėl kurio pareigūnas negali tęsti tarnybos. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgus į tai, kad jis iš vidaus tarnybos buvo atleistas ne darbdavio valia, Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos. Atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimams dėl darbo užmokesčio ir kitų socialinių garantijų išmokų taikytinas bendrasis straipsnio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A1-638/2005).
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė teisėtai išmokėjęs pareiškėjui išeitinę kompensaciją, išskaičiuodamas gyventojų pajamų ir socialinio draudimo mokestį, pagrįstai ir teisėtai priėmęs pareiškėjo skundžiamą 2007 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10-S-20502. Paaiškino, kad išeitinės kompensacijos, mokamos pagal Statuto 57 straipsnį, savo prigimtimi yra analogiškos Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje ir Darbo kodekse aptariamoms išeitinėms išmokoms: jų skaičiavimo pagrindas – darbo užmokesčio dydis, tikslas – tam tikrą laiką užtikrinti minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių. Mano, kad išeitinėms kompensacijoms, mokamoms pagal Statuto 57 straipsnį, Pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir jos turi būti apmokestintos išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.Priešingu atveju, atsakovo manymu, būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygybės principas, nes pagal Valstybės tarnybos įstatymą ir Darbo kodeksą išmokėtos išeitinės išmokos būtų apmokestinamos, o pareigūnų, kuriems taikomas Statutas, analogišką paskirtį turinčios pajamos būtų neapmokestinamos.Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus apskrities VMI), atsakydama į Vilniaus miesto VPK 2007 m. balandžio 12 d. paklausimą dėl išeitinės kompensacijos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu, paaiškino, kad pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą išmokama išeitinė kompensacija nepriskiriama neapmokestinamoms pajamoms ir apmokestinama Pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka, taikant išmokėjimo metu galiojantį pajamų mokesčio tarifą (b. l. 11-12). Atsakovas paaiškino rėmęsis šiuo Vilniaus apskrities VMI raštu, ir išskaičiavęs pajamų mokestį iš pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos. Kadangi pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčių inspekcija yra įpareigota grąžinti permokėtas mokesčių sumas (grąžinimui taikomas 5 metų senaties terminas), o mokestį sumokėjęs asmuo privalo patikslinti mokesčių deklaraciją ir pateikti mokesčių inspekcijai nustatytos formos prašymą dėl mokesčio permokos grąžinimo, atsakovo manymu, šioje byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) turėtų būti įtraukta atsakovu ar bent trečiuoju suinteresuotu asmeniu.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą sutiko su atsakovo nurodytais motyvais (b. l. 8-10).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. sausio 31 d. sprendimu skundą patenkino - Vilniaus m. VPK 2007 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 10-S-20502 panaikino, priteisdamas pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus m. VPK neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį - 2133,89 Lt.
Teismas konstatavo, jog ginčas kilo dėl išeitinės išmokos, išmokamos pagal Statuto 57 straipsnį, kai tarnautojas atleistas iš pareigų remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Statutas, Pajamų mokesčio įstatymas, Mokesčių administravimo įstatymas. Remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-183/2006 bei 2008 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P556-32/2008.
Pagal Pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytos kompensacijos, išskyrus kompensaciją, mokamą gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia. Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) (b. l. 19). Pagal Statuto 56 straipsnio 1 dalį, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai nustatomas faktas, dėl kurio jis negali tęsti tarnybos. Esant šiam pagrindui, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Ši teisės norma imperatyviai įpareigoja vidaus reikalų įstaigos vadovą ir suponuoja jam ne tik pareigą atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo terminą, kurio jis negali pasirinkti. Darbdavys negali šios normos traktuoti kitaip, veikti savo nuožiūra, reikšti savo pozicijos. Todėl išeitinė kompensacija, išmokama minėtu pagrindu atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos, yra neapmokestinamosios pajamos. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog atleidimas iš vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu nuo darbdavio valios nepriklauso, kad tokiu atveju išmokama išeitinė kompensacija priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apskrities VMI, atsakydama į atsakovo užklausą dėl išeitinių kompensacijų apmokestinimo, išreiškė savo nuomonę (b. l. 11-12), šia užklausa atsakovas vadovautis neprivalėjo. Įtraukti VMI atsakovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė pagrindo. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P556-32/2008.
Teismas padarė išvadą, kad skundžiamas 2007 m. lapkričio 12 d. Vilniaus m. VPK sprendimas Nr. 10-S-20502 yra naikintinas kaip neteisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 2 dalis), nes atsakovas nepagrįstai išskaičiavo iš pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos 27 % gyventojų pajamų mokestį ir 2,5 % mokestį SoDrai (iš rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad išskaičiuota 1 945,36 Lt pajamų mokesčio bei 188,53 Lt mokesčio SoDrai; iš viso – 2 133,89 Lt ).
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Apelianto teigimu, teismo sprendimas yra nepagrįstas, prieštarauja materialinės teisės normoms.
1. Atleidus pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Vilniaus m. VPK iš jam priskaičiuotos išeitinės kompensacijos teisėtai išskaičiavo 1945,36 Lt gyventojų pajamų mokestį ir 188,53 Lt socialinio draudimo mokestį. Apeliantas paaiškina atsižvelgęs į Vilniaus apskrities VMI išaiškinimą, pagal kurį tokios išeitinės kompensacijos turi būti apmokestinamos išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis nustato pareigą teismams, valstybės ir kitoms institucijoms, taip pat kitiems asmenims, taikant teisės aktus, atsižvelgti tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius teisės aktų taikymo išaiškinimus. Šiuo atveju teismo sprendime nurodytos nutartys nėra nustatyta tvarka aprobuotos ir paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje.
3. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti Vilniaus miesto VPK prašymą įtraukti byloje atsakovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus apskrities VMI (Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalis). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš K. Č. priskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaitytas pajamų mokestis yra pervestas į Vilniaus apskrities VMI sąskaitą ir, jei teismas tenkins pareiškėjo skundą, Vilniaus m.VPK (nedisponuodamas išskaičiuotu mokesčiu) įgis regreso teisę į Vilniaus apskrities VMI (instituciją, kuri gali grąžinti išskaičiuotą mokestį). Todėl teismo sprendimas turės įtakos ir Vilniaus apskrities VMI teisėms bei pareigoms. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apskrities VMI įtrauktina į bylą atsakovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir atsižvelgus į Mokesčių administravimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punkto (centrinis mokesčių administratorius nustato mokesčių permokų (skirtumų) ir nepagrįstai (neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių grąžinimo (įskaitymo) procedūras), tos pačios dalies 7 punkto (jis kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai); 26 straipsnio 1 dalies 7 punkto (vietos mokesčių administratorius kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai), 26 straipsnio 1 dalies 10 punkto (vietos mokesčių administratorius grąžina (įskaito) mokesčių mokėtojams permokų (skirtumų), neteisėtai išieškotų mokesčių, delspinigių ir baudų sumas); 35 straipsnio 1 dalies (mokesčių administratorius, savo neteisėtais veiksmais ar neveikimu padaręs žalos mokesčių mokėtojui, privalo ją atlyginti įstatymų nustatyta tvarka); 37 straipsnio 1 dalies (konsultacijas raštu konkrečiais mokesčių mokėjimo klausimais mokesčių mokėtojams teikia vietos mokesčių administratorius); 66 straipsnio 2 dalies (tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais); 68 straipsnio 1 dalies (jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos); 80 straipsnio 1 dalies (mokesčių mokėtojas turi teisę patikslinti mokesčio deklaraciją, jei nėra pasibaigęs šio įstatymo 68 straipsnyje nustatytas mokesčio apskaičiavimo (perskaičiavimo) terminas); 87 straipsnio 5 dalies (mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu) nuostatomis.
4.Teismas neteisingai interpretavo Vilniaus apskrities VMI raštą „Dėl išeitinių kompensacijų apmokestinimo". Jame pasisakyta dėl pačios išeitinės kompensacijos esmės ir paskirties, kuri atitinka išeitinės išmokos turinį.
5. Teismas, apelianto teigimu, neatsižvelgė į ginčijamų teisinių santykių esmę, tik formaliai pasirėmė atskirų teisės aktų nuostatomis. Tuo tarpu įvairių teisės aktų nuostatos turėtų būti aiškinamos sistemiškai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. birželio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5 -530/2003 yra nurodęs, kad „įstatymai bei kiti norminiai teisės aktai sudaro vieningą teisinę sistemą, todėl (....) įstatymo taikymas negali būti izoliuotas ir vykdomas neatsižvelgiant į kitų norminių teisės aktų turinį bei taikymo mastą". Išeitinės kompensacijos, aptariamos Statuto 57 straipsnyje, savo prigimtimi yra analogiškos Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnyje bei Darbo kodekse aptariamoms išeitinėms išmokoms. Tiek Statute minimų išeitinių kompensacijų, tiek valstybės tarnybos įstatyme bei Darbo kodekse minimų išeitinių išmokų skaičiavimo pagrindas - darbo užmokesčio dydis. Tiek išeitinės išmokos, tiek išeitinės kompensacijos yra priskirtinos prie garantinių išmokų, kurių tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Tuo tarpu kompensacija iš esmės turi kitokią prasmę ir paskirtį, ji suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti darbuotojų išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz., komandiruotės išlaidos, važiavimo išlaidos ir pan.). Mokant kompensacijas, dažniausiai atsižvelgiama į realiai patirtas išlaidas. Tai patvirtina ir tokie faktai, kad atleidžiant kitų statutinių įstaigų pareigūnus tokiu pačiu pagrindu - kai jie negali eiti pareigų dėl sveikatos būklės - jiems išmokamos išeitinės išmokos apmokestinamos tiek gyventojų pajamų mokesčiu, tiek socialinio draudimo mokesčiu. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 36 straipsnyje numatoma, kad atleidus pareigūną iš tarnybos, kai jis pagal sveikatos būklės patikrinimo ar invalidumą nustatančios komisijos išvadą negali tęsti tarnybos, jam yra išmokama išeitinė išmoka. Analogiška nuostata yra Valstybės saugumo departamento statuto 46 straipsnyje, Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 13 straipsnyje. Visur vartojamas terminas išeitinė išmoka, ji yra apmokestinama tiek taikant Pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Taigi, sąvoka „kompensacija" pagal savo paskirtį turi visiškai kitokią prasmę nei ji vartojama Statuto 57 straipsnyje. Pareiškėjui išmokėti pinigai pagal savo paskirtį atitinka išeitinės išmokos sąvoką ir buvo skirti užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas pareigūnui, netekusiam darbo ne dėl nuo jo priklausančių priežasčių. Tokios išmokos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu ir socialinio draudimo mokesčiu. Todėl apeliantas mano, kad išeitinėms kompensacijoms, mokamoms pagal Statuto 57 straipsnį, Pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikytinas ir jos turi būti apmokestinamos išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio bei socialinio draudimo mokesčio tarifu. Priešingu atveju, skirtingų grupių darbuotojai (pareigūnai, valstybės tarnautojai ir kiti darbuotojai), taip pat skirtingų statutinių įstaigų pareigūnai, kurių darbo santykiai baigiasi dėl to, kad jie negali tarnauti ar dirbti tam tikro darbo dėl sveikatos būklės, atsidurtų skirtingoje socialinėje padėtyje, jiems būtų taikoma skirtinga apmokestinimo tvarka. Valstybės tarnautojų, kuriems taikomas Valstybės tarnybos įstatymas, ir darbuotojų, kurių darbo santykius reglamentuoja Darbo kodeksas, taip pat pareigūnų, kurių tarnybą reglamentuoja kiti (ne Vidaus tarnybos) statutai, išeitinės išmokos būtų apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu ir socialinio draudimo mokesčiu, o pareigūnų, kuriems taikomas Statutas, analogišką paskirtį turinčios pajamos nebūtų apmokestinamos (būtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas; Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
1. Vilniaus apskrities VMI išaiškinimai neturi teisės akto galios, tik išreiškia mokesčius administruojančios institucijos nuomonę mokesčių įstatymų reglamentuojamais klausimais. Todėl atsakovas neprivalėjo vadovautis tokiu išaiškinimu (Vilniaus apskrities VMI jokio sprendimo Vilniaus m. VPK atžvilgiu nepriėmė).
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalis neužkerta kelio teismams, sprendžiant bylas, atsižvelgti ne tik į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius teisės aktų taikymo išaiškinimus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Pareiškėjas teigia, kad šioje byloje faktinės bylos aplinkybės analogiškos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A525-261-2008 nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors VMI inicijavo administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006 proceso atnaujinimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P556 -32/2008 prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.
3. Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, kad išeitinę kompensaciją apskaičiavo, išmokėjo ir iš jos gyventojų pajamų mokestį išskaičiavo atsakovas, teisiniai santykiai susiklostė tarp jo (K. Č.) ir atsakovo, o ne tarp jo (K. Č.) ir Vilniaus apskrities VMI. Pareiškėjo manymu, nėra teisinio pagrindo įtraukti Vilniaus apskrities VMI į bylą.
4. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu atleidžiamiems iš vidaus tarnybos pareigūnams tuo pačiu pagrindu išmokėtos išeitinės kompensacijos priskiriamos neapmokestinamosioms pajamoms,
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl to, ar iš išeitinės kompensacijos, kuri mokama vidaus tarnybos pareigūnams atleidžiant juos iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) turi būti išskaičiuojamas pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.
Patikrinusi bylą kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ta apimtimi, kuria nustatė, jog atsakovas nuo pareiškėjui apskaičiuotos išeitinės kompensacijos (Statuto 57 straipsnis) pajamų mokestį išskaitė nepagrįstai, teisės aktus aiškino ir taikė tinkamai, bylą išsprendė teisingai.
Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą (byloje aktuali 2006 m. lapkričio 9 d. įstatymo Nr.X-885 redakcija) neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Taigi, sprendžiant klausimą, ar iš kompensacijų, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, gali būti išskaičiuotas pajamų mokestis, kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti kokiu pagrindu nutrūko tarnybos santykiai.
Statuto 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija. Atsižvelgiant į šiuo pagrindu atleidžiamo pareigūno nepertraukiamos tarnybos stažą, ši kompensacija gali būti atitinkamai didinama (Statuto 57 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas atleidimas iš vidaus tarnybos nepriklauso nei nuo pareigūno, nei nuo darbdavio valios. Jį lemia objektyvi priežastis - Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadoje nustatyta pareigūno sveikatos būklė dėl kurios jis negali tarnauti vidaus tarnyboje. Esant šiam pagrindui įstatymas įpareigoja darbdavį atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos per nustatytą terminą. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai nustatomas faktas (aplinkybė), kad pareigūnas negali tęsti tarnybos. Esant šiam pagrindui, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikinojo nedarbingumo bei atostogų metu. Aplinkybė, kad vidaus tarnybos pareigūnas negali tarnauti vidaus tarnyboje dėl sveikatos būklės nustatoma Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvada. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atleidimas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio l dalies 4 punkto pagrindu nuo darbdavio valios nepriklauso ir atleidžiant vidaus tarnybos pareigūną iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Statuto 57 straipsnyje reglamentuotas išeitinės kompensacijos mokėjimas priskirtinas neapmokestinamosioms pajamoms, nuo kurių pajamų mokestis neskaičiuojamas.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme apeliacinį skundą pateikęs atsakovas nebeginčijo, kad pajamų mokestį (1945,36 Lt) iš pareiškėjui apskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaitė neteisėtai ir paaiškino atlikęs veiksmus, kad išskaitytas pajamų mokestis būtų grąžintas pareiškėjui - 2008 m. rugsėjo 11 d. patikslino K. Č. apskaičiuotų ir išmokėtų išmokų, išskaičiuoto ir į biudžetą sumokėto pajamų mokesčio pažymą už 2007 metus. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad Valstybinė mokesčių inspekcija jam pervedė (grąžino) dalį (1507 Lt) pinigų sumos, kurią atsakovas buvo nepagrįstai išskaitęs (1945,36 Lt) iš jam apskaičiuotos išeitinės kompensacijos kaip pajamų mokestį. Iš apelianto ir pareiškėjo apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų nustatyta, jog tarp bylos šalių dėl aplinkybės, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Statuto 57 straipsnyje numatytos išeitinės kompensacijos pajamų mokestis neišskaitomas, ginčo nebėra. Nelikus ginčo, apeliacinio skundo argumentų šiuo klausimu vertinimas neturi prasmės. Atsakovo apeliaciniu skundu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies įvykdytas, pareiškėjas nepagrįstai išskaitytą išeitinės kompensacijos dalį (1507 Lt) gavo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ginčo tarp šalių dėl apskaičiuoto pajamų mokesčio sumos dydžio (1945,36 Lt) nebuvo. Todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ta apimtimi, kuria nuspręsta priteisti pareiškėjui 1945,36 Lt nepagrįstai išskaityto iš išeitinės kompensacijos pajamų mokesčio, nėra pagrindo.
Byloje nustatyta, kad į pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą 2133,89 Lt sumą įeina išskaičiuota iš išeitinės kompensacijos (Statuto 57 straipsnis) socialinio draudimo įmoka - 188,53 Lt. Pareiškėjas dėl šios išskaitos teisėtumo jokių argumentų nepateikė. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (byloje aktuali 2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr.X-656 redakcija) 7 straipsnio 1 dalies 4 punktą išeitinės išmokos priskiriamos pajamoms, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Šio įstatymo 8 straipsnis, nustatantis pajamas, nuo kurių socialinio draudimo įmokos neskaičiuojamos, išimčių išeitinėms išmokoms, kurios priklausytų nuo atleidimo pagrindo, nenumato. Vadinasi, socialinio draudimo įmokos nuo pareiškėjui priskaičiuotos išeitinės kompensacijos išskaičiuotos teisėtai ir pagrįstai. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimas keistinas, socialinio draudimo įmokų suma (188,53 Lt) mažinant pareiškėjui priteistą (2133,89) kompensacijos dalį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (pakeitus pavadinimą – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti - pareiškėjui K. Č. priteistą iš atsakovo 2133,89 Lt sumą sumažinti iki 1945,36 Lt.
Nutartis neskundžiama.