Alytaus apylinkės teismo sprendimas

2015-11-23 · Civilinė byla Nr. e2-263-470/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Alytaus apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-23
Bylos Nr.
e2-263-470/2015
Teisminio proceso Nr.
2-13-3-00552-2014-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Snaigė Juknevičienė
Ieškovas
AAS „Gjensidige Baltic“
Atsakovas
V. Z., UAB „LMH Baltic“
Kategorijos
Civil. byla Nr.e2-263-470/2015
Proceso Nr.2-13-3-00552-2014-8Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.5.2.5.; 3.2.6.5. (S)
ALYTAUS RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKO VARDU2015 m. lapkričio 23 d.Alytus

Alytaus rajono apylinkės teismo teisėja S. Juknevičienė, sekretoriaujant R. Narijauskienei, dalyvaujant ieškovo atstovui K. S., atsakovo atstovui A. L.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ su atsakovais V. Z., UAB „LMH Baltic“ dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo ir atsakovų V. Z., UAB „LMH Baltic“ priešieškinį dėl draudimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo priteisti iš atsakovų V. Z. ir UAB „LMH Baltic“ solidariai 2344,84 Eur draudimo išmokos, atitinkamai 5 ar 6 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovas V. Z. su ieškovu sudarė transporto valdytojų civilinės atsakomybės sutartį, pagal kurią apdraudė transporto priemonės VOLVO FH, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), valdytojo civilinę atsakomybę ieškovo įstaigoje. Sudarydamas sutartį V. Z. pateikė ieškovui informaciją, kad transporto priemonė nebus naudojama užsienyje. Pagal šią informaciją ieškovas įvertino draudimo riziką ir apskaičiavo draudimo įmoką, kuri yra žymiai mažesnė nei būtų buvusi paskaičiuota tuo atveju, jei pagal draudimo sutarties sąlygas transporto priemonė būtų buvusi naudojama ir už Lietuvos Respublikos ribų. Draudėjas nesilaikė šios sąlygos, automobilį eksploatavo Austrijoje, kur 2012-05-22 įvyko eismo įvykis. Jo metu automobilio VOLVO FH vairuotojas apgadino trečiųjų asmenų turtą. Pagal ieškovo atstovo „InterEurope“ AG pateiktas sąskaitas ieškovas išmokėjo 4689,69 Eur draudimo išmoką. Kadangi sudarant draudimo sutartį buvo sutarta dėl tam tikrų sąlygų dėl automobilio eksploatavimo teritorijos, o atsakovai sąlygų nesilaikė, ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovu, nes pagal draudimo sutarties 1.5 punktą transporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų laikomas draudimo rizikos padidėjimu, apie kurį draudikas privalėjo pranešti draudikui, tačiau nepranešė. Pasikeitus draudimo rizikai perskaičiuojama draudimo įmoka. Sutarties 1.6 punktas numatė, kad draudėjui nepranešus apie draudimo rizikos padidėjimą, draudikas įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį. Todėl ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką, pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau TPVCAPDĮ), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovus dėl 50 proc. dydžio išmokėtos sumos, t. y. 2344,84 Eur

Atsakovai 2014-04-10 pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti atsakovo V. Z. ir AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic" Lietuvos filialą, 2012-03-30 sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080720 1.5 punktą negaliojančiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutarties 1.5 punktas prieštarauja imperatyvioms TPVCAPDĮ 6 ir 10 str. nuostatoms, imperatyvioms Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, nes draudėjas, sumokėjęs vieną įmoką, draudimo apsaugą įgyja visoje Europos Sąjungoje. Priešieškinyje nurodo esant draudimo sutarties 1.5 punkto sąlygą niekine ir sprendžia, kad išdėstyta sąlyga dėl tariamo rizikos padidėjimo vilkiką naudojant kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, pagal kurias draudėjas įgyja pilną apsaugą įmokėjęs vieną draudimo įmoką. Nurodo, kad sąlyga neatitinka įstatymo reikalavimų, nes draudėjas neprivalo nei informuoti draudiko apie transporto priemonės naudojimą kitose valstybėse, nei mokėti už tai papildomą draudimo įmoką, nes teisės aktai įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų visoje Europos sąjungos teritorijoje, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo apsauga kitoje Europos sąjungos valstybėje narėje. Be to, atsakovai nurodo, kad aptariamos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos ribų buvo drausta Rusijos Federacijos draudimo kompanijoje „Rosgosstrakh“, apie ką ieškovas buvo informuotas po autoįvykio, taigi, būtent šis draudikas, bet ne ieškovas turėjo pareigą atlyginti žalą tretiesiems asmenims dėl aptariamo eismo įvykio, tačiau žalą atlygino ieškovas.

Atsiliepimas

Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka, nes draudimo sutartį atsakovai sudarė laisva valia, o sudarydami įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį patvirtino, kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų, taigi patvirtino, kad draudėjas nesinaudos pilna draudimo sutarčių suteikiama draudimo apsauga. Atsižvelgiant į šią aplinkybę pagal galiojančias formules buvo apskaičiuotas draudimo įmokos dydis. Atsakovas nepranešė, kaip yra įsipareigojęs sutartimi, apie automobilio naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų, kas laikytina rizikos padidėjimu, tokiu atveju draudikas dėl eismo įvykio išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

Teismo posėdžio metu atsakovų atstovas prašė ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas, priešieškinys tenkintinas

Byloje nustatyta, kad 2012-03-30 atsakovas V. Z. ir ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. SGB 1080720, pagal kurią apdrausta transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė. Sutarties galiojimo metu 2012-05-22 Austrijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovo UAB „LMH Baltic“ vairuotojas, vairuodamas vilkiką, apgadino trečiųjų asmenų turtą – tvorą ir vartus. Dėl autoįvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos ieškovas pagal „Inter Europe“ sąskaitas išmokėjo 4689,69 Eur draudimo išmoką. Remdamasis TPVCAPDĮ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklėmis ieškovas reikalauja 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos iš atsakovų. Atsakovai su ieškiniu nesutinka ir savo ruožtu prašo draudimo sutarties 1.5 p. sąlygą, pagal kurią autotransporto priemonės naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų laikomas draudimo rizikos padidėjimu, pripažinti niekine ir dėl to negaliojančia.

Nagrinėjamoje byloje taikoma sprendimų analogiškose bylose precedento taisyklė (Konstitucinio teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai).

Šiai bylai analogišką pagal savo faktines aplinkybes civilinę bylą išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiais Teismas (civilinės bylos UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015). Tiek Aukščiausiojo teismo išnagrinėtoje byloje, tiek šioje civilinėje byloje atsakovai buvo sudarę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurias draudikas ir draudėjas susitarė, kad apdraustoji transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Eismo įvykis dėl draudėjo (byloje atsakovo) kaltės įvyko užsienio valstybėje ES narėje. Abiejose bylose draudikas išmokėjo draudimo išmoką, tačiau pareikalavo išmokėtos draudimo išmokos dalies grąžinimo dėl to, kad laikė draudimo rizika esant padidėjusia, nes transporto priemonės, priešingai nei buvo susitarta draudimo sutartimi, buvo naudojamos ne Lietuvoje, bet kitose ES valstybėse, o draudėjas apie tai neinformavo draudiko, kaip tai buvo aptarta draudimo sutartyse ir draudimo įmoka už padidėjusią riziką nebuvo sumokėta.

Nagrinėjamu atveju taikytinos taisyklės, nustatytos 2009-09-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, galiojanti ES nuo 2009 m. spalio 27 d. Taigi, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje yra taikytinos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „BTA Insurance Company SE“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, suformuotos teisės taikymo taisyklės.

Tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė (Direktyva 2009/103/EB) nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, todėl draudimo įmoka negali būti išskaidoma, t. y. draudikas neturi teisės nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą, tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje. Papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo neatitinka draudimo apsaugos visoje ES teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatų, o draudimo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai ir yra niekinė. Draudimo įmoka visais atvejais turi būti apskaičiuojama įvertinus draudimo rizikos galimus pasikeitimus dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu.

Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-05-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 vienareikšmiškai pasisakė, kad papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, todėl ieškovo reikalavimas dėl dalies draudimo išmokos priteisimo iš atsakovų atmestinas.

Be to, atsakovai nesutikimo su ieškiniu argumentu nurodė tai, kad jie nėra tinkama šalis byloje, nes ieškovui žalą turi atlyginti transporto priemonės vairuotojo civilinę atsakomybę pagal Žaliosios kortelės tarptautinės draudimo sistemos polisą apdraudusi Rusijos bendrovė „Rosgosstrah“, kuri yra Rusijos žaliosios kortelės biuro narė ir Žaliosios kortelės biuro tarybos yra įgaliota išduoti Žaliosios kortelės draudimo liudijimus, galiojančius ES šalyse. Taigi, byloje kilo ginčas dar ir dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, sudarytos ne su Lietuvos Respublikoje registruota ir ne Europos Sąjungoje esančia draudimo bendrove ar jos filialu, galiojimo.

TPVCAPDĮ 10 str. 3 dalis numato, jog Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamos ir laikomos atitinkančiomis šio įstatymo nuostatas kitų Europos Sąjungos valstybių narių draudimo įmonių arba filialų sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys. Pagal šį įstatymą tinkamais draudikais yra laikomi Lietuvos Respublikos draudimo įmonė, kitos Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė, įgyvendinanti steigimosi teisę ar teisę teikti paslaugas Lietuvos Respublikoje, arba užsienio valstybės draudimo įmonės filialas, įsteigtas Lietuvos Respublikoje, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurie yra Biuro nariai (minėto įstatymo 2 str. 18 p.).

Bylos duomenimis, automobilis VOLVO FH, valst, Nr. (duomenys neskelbtini), yra registruotas Lietuvoje, todėl transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta Lietuvos Respublikoje esančios draudimo įmonės tol, kol ji yra registruota (TPVCAPDĮ 4 str.).

Pagal TPVCAPDĮ 2 str. 8, 9, 18 d. bei 6 str. 4, 6 d. transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. y., transporto priemonių, registruotų Lietuvos Respublikoje), įprastinė privalomojo draudimo sutartis, kurią sudarius, gali būti išduodama žalioji kortelė, sudaroma tik įmonėse, kurios Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę vykdyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir kurios yra Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro narės. Atsakovų nurodyta Rusijoje registruota draudimo įmonė į tokį sąrašą nepatenka.

Atsižvelgiant į tai nelaikytina, kad atsakovas apdraudė transporto priemonę VOLVO FH TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu draudimu, todėl nustatyta, kad draudimas minėtos transporto priemonės atžvilgiu eismo įvykio metu negaliojo. Atsakovė UAB „LMH Baltic“, pasirinkdama Rusijos draudimo bendrovės pasiūlytą draudimo apsaugą, būdama juridinis asmuo, kuris verčiasi tarptautiniais pervežimais, veikė savo rizika. Kadangi Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrah“, apdraudusi atsakovo transporto priemonės Volvo, FH valdytojų civilinę atsakomybę, nėra LR Transporto priemonių draudikų biuro narė ir nėra kitos ES valstybės narės draudimo įmonė ar filialas, tai konstatuotina, jog jos išduota tarptautinė automobilio draudimo kortelė (žalioji kortelė) nesuteikia tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, ir toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ 41 str. 3 d. ir 8 d. reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, atsikirtimai, kad transporto priemonė buvo apdrausta Rusijos bendrovė „Rosgosstrah“ ir ši įmonė privalo atsakyti prieš ieškovą, yra nepagrįsti.

Dėl priešieškinio reikalavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012-03-30 šalių sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis galiojo iki 2013-03-30 24:00 min.. Nežiūrint to, kad sutartis šiuo metu yra pasibaigusi, jos 1.5 punkto nuostatos turi įtakos sprendžiant turtinius klausimus šiuo metu, nes suteikia šalims tam tikras išlygas iš bendrų draudimo nuostatų, sukelia teisinius padarinius sprendžiant dėl draudimo rizikos padidėjimo transporto priemonę naudojant už Lietuvos Respublikos ribų, dėl ko kilo ginčas vertinant įmokos dydį, o kaip aukščiau analizuota, šis sutarties punktas nesuderintas su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl atsakovų priešieškinis tenkintinas (CK 1.80 str. 1 d.).

Ieškovas bylos eigoje pateikė prašymą (rašytinius paaiškinimus) teismui pripažinus sandorį iš dalies negaliojančiu taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovų draudimo įmokos skirtumą 7073,10 Eur, kas sudaro galimai neteisėtai šalių susitarimu pritaikytos vieningos draudimo įmokos nuolaidą. Šis reikalavimas nelaikytinas ieškinio reikalavimu, nes išplaukia iš bendros taisyklės taikyti restituciją tuo atveju, kai sandoris naikinamas ar pripažįstamas negaliojančiu.

Restitucijos sąvoka apibrėžiama LR CK 1.80 str. 2 d.. Ji sako, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, - atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, ieškovo reikalavimas iš esmės neatitinka restitucijos sampratos, kadangi ieškovas siekia ne susigrąžinti tai, ką yra gavęs, bet siekia sutarties sąlygos naikinimo atveju prisiteisti pinigines lėšas iš atsakovų už pilną draudimo apsaugą, ką privalėjo spręsti sandorio sudarymo metu, bet ne dabar, kai sandorio galiojimo laikas yra pasibaigęs.

Patenkinus priešieškinį ir atmetus ieškinį yra pagrindas iš ieškovo atsakovams priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Žyminį mokestį už priešieškinį ir kitas bylinėjimosi išlaidas patyrė vienas iš atsakovų UAB „LMH Baltic“, kuris prašo priteisti ne visas, bet dalį, t. y. 410,02 Eur bylinėjimosi išlaidų, jos priteisiamos CPK 93 str. pagrindu iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 264 str., 265 str., 268 str., 270 str., teismas

nusprendė:

Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atmesti.

Atsakovų V. Z. ir UAB „LMH Baltic“ priešieškinį tenkinti.

Pripažinti atsakovo V. Z. ir AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, 2012-03-30 įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. SGB 1080720 1.5 punktą dėl draudimo rizikos padidėjimo transporto priemonę naudojant už Lietuvos Respublikos ribų negaliojančiu.

Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ atsakovo UAB „LMH Baltic“ naudai 410,02 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 8,41 Eur pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus rajono apylinkės teismą.

Teisėja Snaigė Juknevičienė