Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-05-31 · Administracinė byla Nr. A-1329-756/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-31
Bylos Nr.
A-1329-756/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03057-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1329-756/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03057-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–2, 7), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) 15 000 Eur žalos atlyginimą, patirtos dėl netinkamų konvojavimo sąlygų.

Nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, dėl to patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Kamerose apšvietimas yra prastas, prieinamas tik šaltas vanduo, sanitarinis mazgas neatskirtas nuo likusios patalpos. Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, yra pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje. Taip pat pareiškėjas buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis. Transporte, kuriame jis buvo vežamas, nebuvo kabinos, būdavo perpildytos, tekdavo stovėti arba sėdėti ant grindų. Automobiliuose nebuvo įrengta šildymo sistema, trūko vėdinimo. Dėl atsakovo veiksmų patyrė didelius dvasinius sunkumus, depresiją, buvo pažemintas orumas, todėl prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, su skundu nesutiko ir atsiliepime (I t., b. l. 123–126) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad nuteistieji ir suimtieji yra konvojuojami specialiai tam pritaikytomis transporto priemonėmis. Visose jose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Konvojavimui naudojamoms transporto priemonėms yra keliami specialūs reikalavimai, atitikimas šiems reikalavimams nustatyta tvarka nuolat tikrinamas. Konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro patvirtintomis taisyklėmis, kuriomis inter alia reglamentuojamas ir maksimalus vienu metu pervežamų asmenų skaičius. Taip pat konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (I t., b. l. 20–24) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, jis kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo jo nurodytų pažeidimų. Tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Asmenims suėmimas, areštas ar laisvės atėmimas Lukiškių TI-K skiriamas pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo, teismo nutartį ar nuosprendį. Į Lukiškių TI-K asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, atvykstančių nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 nuostatas, didžiausias Lukiškių TI-K leidžiamų laikyti suimtųjų, areštuotų ir nuteistųjų skaičius yra 954. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarant galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu (II t., b. l. 38–43) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d. Lukiškių TI-K buvo pažeista R. R. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas; pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų bei laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas bei konvojuojamas nežmoniškomis, nepriimtinomis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė neturtinę žalą. Taigi byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Pagal byloje surinktus duomenis, pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu 2013 m. kovo 10 d. – 2014 m. spalio 16 d. buvo konvojuojamas 15 kartų (I t., b. l. 133–193). Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 2014 m. rugsėjo 19 d. – 2014 m. spalio 16 d. (I t., b. l. 20). Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K 2014 m. rugsėjo 18 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d., tačiau šiuo laikotarpiu antra nurodytoji data yra ankstesnė už pirmąją, jos diena sutampa su data, kada pareiškėjas buvo išgabentas iš Lukiškių TI-K į Marijampolės pataisos namus, todėl laikoma, kad pareiškėjas skunde dėl apsirikimo nurodė klaidingą mėnesio numerį ir byloje sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K 2014 m. rugsėjo 18 d. – 2014 m. spalio 16 d. laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu, pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas apie 1,5 dienos – nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (I t., b. l. 20).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimo taisyklių 146 punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę; 147 punkte – kad draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų apie tokius įrašus, pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimų dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs savo nurodomus teisių pažeidimus. Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų.

Atsakovo atstovė Viešojo saugumo tarnyba pateikė kelionės žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos buvo konvojuojamas 15 kartų (I t., b. l. 133–193). Taip pat byloje gautos automobilių, kuriais yra vykdomas konvojavimas registracijos liudijimo kopijos ir techninės apžiūros rezultatų kortelės (I t., b. l. 128–132; 194–200; II t., b. l. 1–31), patvirtinančios šių transporto priemonių atitikimą teisės aktuose nustatytiems reikalavimams. Iš atsakovo atstovės Viešojo saugumo tarnybos pateiktų konvojavimo transporto ventiliacijos efektyvumo bei dirbtinės apšvietos matavimų, kuriuos atliko Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (I t., b. l. 128–132; 194–200; II t., b. l. 1–31), matyti, kad konvojavimo transporte, naudotame pareiškėjo pervežimui apšvietimas, ventiliacija ir temperatūra iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, tokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė (inter alia statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289; Lietuvos higienos normos HN 98:2000 „Natūralus ir dirbtinis darbo vietų apšvietimas. Apšvietos ribinės vertės ir bendrieji matavimo reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 277).

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Minėtų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pripažinti, kad konvojuojant pareiškėją pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos ir pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų 2013 m. kovo mėn. – 2014 m. spalio mėn. laikotarpiu neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė, todėl skundo dalis, kurioje pareiškėjas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą, patirtos dėl konvojavimo sąlygų ir dėl informacijos teikimo iš Viešojo saugumo tarnybos, atmetama kaip nepagrįsta.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriuje ir areštinėje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpą laiką. Aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pateikti paaiškinimai buvo abstraktaus pobūdžio, taip pat jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, byloje nėra duomenų, kad su pareiškėju būtų siekta nežmoniškai elgtis, žeminti jo orumą. Pagal bylos duomenis, pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu (2014 m. rugsėjo 18 d. – 2014 m. spalio 16 d.) buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus 3,6 kv. m ploto reikalavimą apie 1,5 dienos – nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d. (antrąją dieną iš Lukiškių TI-K išvyko). Tokiais atvejais teismų praktikoje pripažįstama, kad pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti yra pažeidimo pripažinimas, o priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A189-442/2015; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažįstama, kad 2014 m. rugsėjo 18 d. – 2014 m. spalio 16 d. laikotarpiu apie 1,5 dienos, t. y. nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 25 d., Lukiškių TI-K buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų bei netinkamų konvojavimo sąlygų atmetamas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas R. R. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 57) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, nes teismo sprendimas priimtas tik atsakovo teiginių pagrindu, neišsiaiškintos visos faktinės bylos aplinkybės. Atsakovo atstovų teiginiai niekiniai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (II t., b. l. 67–68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas pareiškėjo skundas dėl konvojavimo sąlygų, palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas R. R. iškėlė ginčą dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo. Neturtinę žalą pareiškėjas siejo su tuo, kad laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. spalio 16 d. buvo kalinimas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 10 d. iki 2014 m. spalio 16 d. – konvojuojamas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad 2014 m. rugsėjo 24 d. – 2014 m. rugsėjo 25 d. (iš viso pusantros paros, nes 2014 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas iš kalinimo įstaigos išvyko, I t., b. l. 20) Lukiškių TI-K buvo pažeista R. R. teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad minėtame sprendime pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2013 m. kovo – 2014 m. spalio mėnesiais (iš viso 15 kartų, I t., b. l. 127–200, II t., b. l. 1–31) konvojuojant pareiškėją Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų, nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos vykdytų jo konvojavimų minėtu laikotarpiu neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė.

Pareiškėjas apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti šį teismo sprendimą, grindė iš esmės tik vienu teiginiu, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes teismas rėmėsi atsakovo pateiktais teiginiais, o faktinių bylos aplinkybių neišsiaiškino. Tačiau LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

Paminėtina ir tai, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame padarytomis išvadomis sutinka, todėl teismo išdėstytų argumentų iš naujo nekartoja.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.), be to, teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų laikėsi tinkamai, t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino tai būtinu. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nurodydamas, kad teismo sprendimas nemotyvuotas, šioje dalyje iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas kokios teismo išvados ir kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, nemotyvuotomis.

Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjo R. R. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasStasys GagysVaida Urmonaitė-Maculevičienė