Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas Artūras Šafronas, sekretoriaujant Daivai Masionienei, dalyvaujant ieškovo E. B. atstovui advokatui Jonui Ivaškai, nedalyvaujant ieškovui E. B. ir atsakovei R. Č., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei R. Č. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas ir atsakovė į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką jiems pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Teismo posėdyje dalyvauja ieškovo atstovas (LR CPK 246 str. 5 d.), prieš teismo posėdį telefonu pranešta, kad atsakovė susirgo, neprieštaraujama dėl bylos nagrinėjimo jai nedalyvaujant. Byla nagrinėtina ieškovui ir atsakovei nedalyvaujant (LR CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Ieškinio reikalavimuose prašoma priteisti suma įvardijama kaip skola. Atsakovė šį faktą neigia, įvardindama prašomą priteisti pinigų sumą kaip dovaną. Ginčui teisingai išspręsti būtina kvalifikuoti ieškovo atsakovei sumokėtų pinigų (35010,00 Šveicarijos frankų, t.y. 99038,78 Lt) paskirtį.

LR CPK 178 str. nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (LR CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas 2007-06-27 atliko 35010,00 Šveicarijos frankų bankinį mokėjimo pavedimą į atsakovės sąskaitą, nurodydamas paskirtį „paskola be palūkanų“ (b. l. 6, 7). Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip susitarimas, kuriuo viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (LR CK 6.870 str. 1 d.). Teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda tada, kai šalys susitaria dėl atitinkamos pinigų sumos perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja būtent prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (LR CPK 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008). Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija du tūkstančius litų (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (LR CPK 6.870 str., 6.871 str.). Tais atvejais, kai atsakovas paskolos fakto nepripažįsta, ieškovas turi įrodyti šių aplinkybių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).

Vertinant byloje esančia medžiagą bei teisminėje praktikoje suformuluotas esmines susitarimo dėl paskolos suteikimo sąlygas, teismas konstatuoja, kad byloje nėra pateikta duomenų apie tarp šalių susidariusių paskolinių teisinių santykių buvimą. Vien pinigų pervedimas į atsakovės sąskaitą savaime nepatvirtina spėjamos šalių paskolinių santykių atsiradimo praktikos. Nors pinigai tokiu būdu buvo perduoti atsakovės žinion, tačiau nėra įrodymų, jog ginčo šalys būtų susitarusios dėl atsakovės pareigos grąžinti pinigus ieškovui, taigi nenustatytas vienas iš paskolinių santykių požymių - atsakovo įsipareigojimas grąžinti ieškovui šio pervestas lėšas. Byloje pateikti elektroninio susirašinėjimo fragmentai įrodo tai, kad ieškovui pareikalavus atsakovė sutiko gautus pinigus grąžinti, tačiau neleidžia teigti, kad atsakovė grąžinti pinigus įsipareigojo jų pervedimo momentu ir gaunant pinigus juos traktavo kaip paskolą. Atsižvelgiant į tai, šie įrodymai nelaikytini patvirtinančiais paskolos santykių tarp šalių buvimo faktą. Be to, šalys nesilaikė įstatymo nustatytos paskolos sutarties rašytinės formos. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė pati yra teisininkė, teismui nekyla abejonių, kad pastarajai ketinant skolintis tokio dydžio pinigų sumą – 99038,78 Lt, ji nebūtu tinkamai teisiškai įforminusi sudaromo sandorio.

Nesant vieno iš būtinų paskolos teisinių santykių elementų – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti gautą pinigų sumą, ieškovo pinigų pervedimo atsakovei santykiams gali būti taikytinos kitus, ne paskolos teisinius santykius, reglamentuojančios teisės normos. Atsakovė aiškino, kad jai pervesta lėšų suma laikytina ieškovo dovana. Pažymėtina, kad įstatyme įtvirtinta ne tik ieškovo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus, bet ir atsakovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus (LR CPK 178 str.). Taigi, atsakovei tenka pareiga įrodyti savo teiginį, kad ieškovo jai į asmeninę sąskaitą pervesta ginčo suma yra dovana.

Pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (LR CK 6.465 str. 1 d.). Esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (LR CK 1.63 str. 1 d.). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą (teisinį tikslą). Nuo sandorio tiesioginio teisinio tikslo priklauso jo teisinis kvalifikavimas, t. y. tai, kokie materialiniai įstatymai yra taikomi sandoriui. Neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas – veiksmai nėra sandoriai. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nėra nustatyta, kad ieškovas, pervesdamas pinigus į atsakovės sąskaitą, turėjo tikslą jai šiuos pinigus dovanoti. Šio fakto nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai bei ieškovo atstovo teismo posėdyje duoti parodymai. Priešingai, ieškovas, prašydamas šiuos pinigus priteisti, nurodo, kad tai buvo paskola. Atsakovė teismui taip pat nepateikė jokių, tavo teiginį patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip penkiasdešimt tūkstančių litų, turi būti notarinės formos (LR CK 6.469 str. 2 d.). Tokia sutartis teismui nėra pateikta.

Teismas konstatuoja, kad reikalavimo dalyku esantys 99038,78 Lt ieškovo atsakovei buvo perduoti ieškovo valia, o atsakovė šią pinigų sumą priėmė. Šalių ginčas vyksta tik dėl to, kokia buvo jų valia pinigų perdavimo metu – ar pinigai perduoti neatlygintinai, ar turės būti grąžinti. Tai iš esmės reiškia, kad buvo sudaryta šalių sutartis, o iš jos atsirado ir atitinkamos tarpusavio prievolės. Iš šalių paaiškinimų ir pinigų perdavimo aplinkybių teismas nustatė, kad šalių nesaistė paskoliniai santykiai. Nenustatyta ir neatlygintinų dovanojimo teisinių santykių. Dovanojimo sutarties formai nustatyti reikalavimai, pagal kuriuos didesnei kaip penkiasdešimt tūkstančių litų sumai sutartis privalo būti notarinės formos (LR CK 6.469 str. 2 d.). Aptartų aplinkybių visetas įgalina konstatuoti, kad šalių sudarytas sandoris yra niekinis, o jo padarinius reikia spręsti pagal restitucijos taisykles (LR CPK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 2 d.). Tokią teismo poziciją patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011, 2009-09-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2009). Atsižvelgiant į tai, kad 2007-06-27 šalių sudaryta pinigų perdavimo sutartis yra niekinė, taikant restituciją atsakovė turi grąžinti niekinio sandorio pagrindu gautas lėšas ieškovui (LR CK 6.145 str. 1 d.), todėl ieškovo ieškinys tenkintinas pilnai.

Ieškovas, vadovaudamasis LR CPK 6.210 str. 1 d. prašė iš atsakovės priteisti 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojant nuo termino grąžinti paskolą praleidimo. LR CPK 6.210 str. 1 d. nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kadangi teismas tarp šalių įvykusį pinigų pervedimo sandorio nepripažino paskolos sutartimi ir pripažino ji niekiniu, tai laikytina, kad atsakovė jokios pareigos grąžinti ieškovui paskolą neturėjo. Tačiau, vadovaujantis LR CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d., atsakovė privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl iš atsakovės priteistinos 5 proc. metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2012-03-26, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas prašo priteisti 1504 Eur, t.y. 5190,55 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą. Kaip matyti iš byloje esančios sąskaitos už teisines paslaugas, išlaidas už teisinę pagalbą sudarė: procesinių dokumentų parengimas ir atstovavimas, žyminis mokestis bei vertimo išlaidos (b.l. 8). Patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti pagrįstos leistinai rašytiniais įrodymais. Įvertinęs byloje esančius mokėjimo nurodymus, teismas konstatuoja, kad ieškovo atstovas nepateikė teismui išlaidų už vertimo paslaugas (82,83 Lt) pagrindžiančių dokumentų. Be to, teismo nuomone, turėtu būti mažintinos išlaidos už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 2 p. nustatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, priteistinų ar ginčijamų turto ar pinigų sumų dydį ir kt. Atsižvelgus į prašomos priteisti pinigų sumą, aplinkybę, kad civilinė byla teisiniu požiūriu nėra sudėtinga, joje nebuvo sprendžiami nauji teisiniai klausimai, teisinės paslaugos teikiamos kompleksiškai, konstatuotina, jog prašomų bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą priteisimas (2140,72 Lt), pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (LR CK 1.5 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms prašomos priteisti išlaidos už teisinę pagalbą mažintinos iki 1141,00 Lt. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, iš atsakovės ieškovui priteistinos 4112,00 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų (2971,00 Lt žyminio mokesčio + 1141,00 Lt už teisinę pagalbą) (LR CPK 80 str. 1d. 1p., 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d., 98 str.).

Nagrinėjant bylą susidarė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu – 8,70 Lt, tačiau šios išlaidos yra mažesnės, nei Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl jos iš atsakovės valstybei nepriteistinos (LR CPK 96 str. 6 d.).

Teismas vadovaudamasis LR CK 1.80 str., 1.93 str., LR CPK 92 str., 96 str., 117 str., 185 str., 186 str., 263 str., 270 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės R. Č. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 99038,78 Lt (devyniasdešimt devynis tūkstančius trisdešimt aštuonis Lt, 78 ct.) skolos, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (byla iškelta 2012-03-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4112,00 Lt (keturi tūkstančiai vienas šimtas dvylika Lt, 00 ct.) bylinėjimosi išlaidų, ieškovui E. B. (gyv. (duomenys neskelbtini)).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.