Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) uždarosios akcinės bendrovės „L&M Vilnius” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4608-577/2014 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „L&M Vilnius“ skundą dėl 2014 m. gegužės 2 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimo nutarimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje yra kilęs dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo priimto nutarimo nustatyti įmonės nekilnojamojo turto pardavimo tvarką ir kainas, teisėtumo bei pagrįstumo.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi UAB „Pramonės pastatų valdymas“ iškelta bankroto byla.

2014 m. gegužės 2 d. įvykęs BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimas ketvirtu darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo“ priėmė nutarimą – įmonės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavinėti varžytinėse kaip vieną turto vienetą (kompleksą) už pradinę kainą, lygią turto vertintojų nustatytai vidutinei rinkos kainai; neįvykus antrosioms varžytinėms įpareigoti bankroto administratorių, prieš pardavinėjant turtą laisvame pardavime, sušaukti kreditorių susirinkimą.

Pareiškėjas pateikė teismui skundą prašydamas panaikinti nurodytą BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimo nutarimą ir paskirti teismo ekspertizę siekiant nustatyti BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę (šį turtą parduodant atskirai arba kaip vieną turto vienetą (kompleksą). Jis paaiškino, kad nutarimas yra ekonomiškai netikslingas, nes nekilnojamojo turto kompleksas yra mažai likvidus. Jeigu turtas būtų pardavinėjamas ne kaip kompleksas, bet kaip atskiri objektai, jis būtų parduotas operatyviau ir brangiau. Tikslu pagrįsti šį faktą byloje turėtų būti paskirta teismo ekspertizė. Be to, skundžiamu nutarimu panaikintas 2014 m. kovo 4 d. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių komiteto priimtas nutarimas, kuriuo nutarta dėl turto pardavimo tvarkos spręsti, kai kasacinis teismas išnagrinės L&M International Trading Ltd. reikalavimo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ patvirtinimo klausimą. Kadangi L&M International Trading Ltd. nesutinka su nustatyta turto pardavimo tvarka, tikėtina, kad teismui patvirtinus jo reikalavimą, jis ginčys kreditorių susirinkimo nutarimus dėl turto pardavimo tvarkos, kainų ar būsimus varžytinių aktus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo procedūra nebuvo pažeista (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 24 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai, esą pardavinėjant ginčo turtą atskirais vienetais būtų galima gauti daugiau lėšų, nėra pagrįsti skaičiavimais. Tai, kad L&M International Trading Ltd. kreipėsi į BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratorių nurodydamas, jog 52,11 kv. m. balionų saugyklą (duomenys neskelbtini) pirktų žymiai brangiau nei kad yra dabar nurodyta kaina, neužtenka konstatuoti to, kad skundžiamas nutarimas laikytinas akivaizdžiai prieštaraujančiu ekonominei logikai. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ turto pardavimo kaina buvo nustatyta objektyviuoju būdu (turto vertintojo). Turtą pardavinėjant kaip vieną kompleksą yra užtikrinamas operatyvesnis bankroto procedūrų vykdymas. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad pareiškėjo, kurio reikalavimas sudaro itin neženklią dalį visų BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių reikalavimų, skundas yra nepagrįstas.

Pareiškėjo prašymo skirti ekspertizę teismas netenkino nurodęs, jog jis grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde pareiškėjas prašo paskirti teismo ekspertizę, siekiant nustatyti BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę (šį turtą parduodant atskirai arba kaip vieną turto vienetą (kompleksą); panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti skundą. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Skundo argumentams pagrįsti teismo prašyta paskirti ekspertizę. Teismui atmetus šį prašymą apeliantui buvo užkirsta galimybė pagrįsti jo argumentus detaliais paskaičiavimas. Faktą, kad BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ priklausančio nekilnojamojo turto pardavinėjimas varžytinėse kaip vieno komplekso yra ekonomiškai nepagrįstas, užvilkins bankroto procedūras, patvirtina ne tik pasikeitusi situacija nekilnojamojo turto rinkoje, bet ir aplinkybės, jog 2014 m. kovo 5 d. skelbtos varžytinės neįvyko jose neužsiregistravus nei vienam dalyviui. Be to, teismas netinkamai įvertino L&M International Trading Ltd. raštą, kuris patvirtina, kad nustatytas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nekilnojamojo turto pardavimo būdas yra ekonomiškai neracionalus, t. y. parduodant turtą kaip atskirus turtinius vienetus būtų galima gauti ženkliai didesnę sumą. Apeliantas, be kita ko, pažymi, kad teismas nepasisakė dėl skunde suformuluotų argumentų dėl pasekmių, kurios gali kilti kasaciniam teismui patvirtinus L&M International Trading Ltd. reikalavimą BUAB „Pramonės pastatų valdymas“.

2. Apeliantas nurodo, kad teismas, išspręsdamas prašymą skirti ekspertizę skundžiama nutartimi, užkirto jam kelią pateiktą skundą įrodinėti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui: kreipiantis savo iniciatyva į specialistą dėl išvados pateikimo. Siekiant pagrįsti įrodinėjamą aplinkybę, ekspertizę turėtų paskirti apeliacinės instancijos teismas.

Teisėja konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra teismo nutartis, kuria konstatuota, kad 2014 m. gegužės 2 d. įvykusio BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas ketvirtu darbotvarkės klausimu „Dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo“ yra teisėtas. Atsižvelgiant į atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teisės taikymo bei faktų vertinimo aspektais (CPK 320, 338 straipsniai).

Bankroto proceso teisėtumo kontrolė pavesta teismui, ji inter alia apima ir kreditorių susirinkimo priimamų sprendimų atitikties imperatyvioms ĮBĮ ir kitų teisės aktų nuostatoms patikrinimą (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Teismui įgyvendinant šiuos savo įgaliojimus, t. y. nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, tikrinama, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkime nustatytos tokio susirinkimo sušaukimo tvarkos, taip pat kreditorių dalyvavimo, numatytos darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį, priimta civilinėje byloje pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius skundą suinteresuotiems asmenims UAB ,,Vevira“, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kt., bylos Nr. 3K-3-286/2007). Nors nurodytų procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, tačiau kreditorių susirinkimo priimti nutarimai neteisėtais turėtų būti pripažinti tik nustačius esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustačius, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal UAB „Talesta“ skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, bylos Nr. 3K-3-514/2012).

Apeliantas neginčija, kad skundžiamas kreditorių susirinkimo nutarimas priimtas laikantis ĮBĮ 24 straipsnyje reglamentuotos kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo tvarkos.

Dėl kreditorių susirinkimo teisės spręsti bankrutuojančios įmonės turto pardavimo klausimus įgyvendinimo

Remiantis ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bankrutuojančios įmonės turto vertinimo tvarką nustato ir pradinę jo pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Nurodyti klausimai yra ekonominio pobūdžio.

Teismas, spręsdamas skundo pripažinti negaliojančiais kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus dėl jų ekonominio nenaudingumo pagrįstumo, vertina tai, kaip tokie nutarimai atitinka įstatyme įtvirtintą kreditorių susirinkimo kompetenciją ir bankroto tikslus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį, priimtą BUAB „Ingero“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-606/2012).

Teismas negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinę turto pardavimo kainą. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyvias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis), teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas, atsižvelgdamas į byloje dalyvaujančių asmenų pateikiamus argumentus ir įrodymus, taip pat gali įvertinti, ar kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą BUAB „Bendri projektai“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-338/2012; 2012 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą BUAB „Natūralios sultys“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-387/2012; 2014 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą BUAB „Assent“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-1240/2014). Vadinasi, priimdamas nutarimą dėl įmonės turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo kreditorių susirinkimas turi pareigą nustatyti tokią turto pardavimo tvarką bei kainą, kad tai atitiktų tiek įmonės, tiek ir daugumos kreditorių interesus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą R. P. BIĮ bankroto byloje, bylos Nr. 2A-1298/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą BUAB „Metavera“ bankroto byloje, bylos Nr. 2-2254/2013).

Byloje nustatyta, kad BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nuosavybės teise priklauso dešimt nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini). 2013 m. liepos 16 d. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių komitetas, kurio pirmininku ir nariu buvo apeliantas, priėmė nutarimą – nurodytą turtą pardavinėti varžytinėse kaip vieną turto vienetą (kompleksą) už pradinę pardavimo kainą, lygią nustatytai turto vertintojų vidutinei rinkos kainai. Nepardavus turto nei varžytinėse, nei laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, kreditorių komitetas nutarė, kad būtų šaukiamas kreditorių susirinkimas spręsti klausimą dėl naujos turto pardavimo tvarkos.

Atlikus turto vertinimą, 2013 m. lapkričio 25 d. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą, kuriuo paliko galioti aptartą kreditorių komiteto nutarimą, ir papildomai įpareigojo administratorių, neįvykus antrosioms varžytinėms, sušaukti kreditorių susirinkimą, prieš pardavinėjant turtą laisvame pardavime. Vykdant šį nutarimą, BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratorius 2014 m. sausio 29 d. paskelbė apie 2014 m. kovo 5 d. vyksiančias varžytinėse, kuriose turtas turėjo būti pardavinėjamas už pradinę 2 926 199 Lt kainą. Antrąsias varžytines buvo numatyta rengti 2014 m. kovo 26 d., jose turtą pardavinėjant už kainą ne mažesnę kaip 2 048 339,30 Lt.

2014 m. kovo 4 d. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių komitetas priėmė nutarimus, kuriais nutarė: pirma, įpareigoti įmonės bankroto administratorių atšaukti varžytines, o jeigu tam nėra galimybės – pateikti Įmonių bankroto valdymo departamentui prašymą paskelbti, kad varžytinės neįvyks; antra, klausimą dėl įmonės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos nustatymo komitete spręsti tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui išsprendus L&M International Trading Ltd. reikalavimo tvirtinimo klausimą. 2014 m. gegužės 2 d. įvykęs BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių susirinkimas antru darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą panaikinti įmonės kreditorių komitetą ir atšaukti jam suteiktas kreditorių susirinkimo teises ir pareigas, o ketvirtu darbotvarkės klausimu priėmė nutarimą, kuriuo nutarė įmonės turtą pardavinėti kaip buvo nutarta 2013 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkime (ĮBĮ 23 straipsnio 2, 5 punktai).

Iš nustatytų faktinių aplinkybių aišku, kad vykstant BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto procedūroms išsiskyrė įmonės kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto pozicijos dėl įmonei priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Tiksliau, kreditorių komitetas nutarė, kad įmonės turto pardavinėjimas iki nebus galutinai išspręstas klausimas dėl L&M International Trading Ltd. reikalavimo patvirtinimo yra netikslingas dėl teisminių ginčų rizikos. BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditoriai, kurių patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudarė 66,41 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, ne tik panaikino įmonės kreditorių komitetą, bet ir nutarė toliau tęsti turto pardavimo procedūras pagal paties kreditorių komiteto 2013 m. liepos 16 d. nustatytą tvarką. Taigi, didžioji dauguma BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorių išreiškė valią, kad įmonės nekilnojamojo turto pardavimo procedūrų stabdymas iki bus išspręstas teisminis ginčas dėl vieno iš įmonės kreditorių reikalavimo pagrįstumo neatitinka jų interesų. Apelianto manymu toks kreditorių susirinkimo sprendimas prieštarauja tiek bankrutuojančios įmonės, tiek kitų jos kreditorių interesams, t. y. nustatyta turto pardavimo tvarka ekonomiškai ydinga, o tolesnis turto pardavimo procedūrų vykdymas, kol nėra išspręstas ginčas dėl L&M International Trading Ltd. reikalavimo pagrįstumo, gali užvilkinti bankroto procedūras. Įvertinus atskirojo skundo argumentus, pažymėtina, kad apeliantas neginčijo 2013 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimo, kuriuo buvo nustatyta turto pardavimo iš varžytinių kaina bei tvarka, t. y. de jure paliktas galioti 2013 m. liepos 16 d. kreditorių komiteto priimtas nutarimas dėl turto pardavimo kainos ir jo pardavinėjimo kaip vieno turtinio vieneto. Ši aplinkybė yra reikšminga sprendžiant dėl pateikto atskirojo skundo pagrįstumo.

Pirmiau minėta, kad teismų praktikoje išskiriama, jog bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo sprendimų nustatyti turto pardavimo tvarką ir kainas teisminė kontrolė yra ribota. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantas neįrodė nustatytą turto pardavimo tvarką ir kainą esant neteisingomis. Kitokiai išvadai pagrindo nėra. Pradinė turto pardavimo kaina lygi visų daiktų vidutinių rinkos verčių, nustatytų turto vertintojo UAB „Auditas ir konsultacijos“, sumai. Vadinasi, nustatant pradinę iš varžytinių parduodamo turto kainą remtasi objektyvia informacija apie turto vidutinę rinkos vertę (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 22 straipsnis). Įrodymų, kad nekilnojamųjų daiktų pardavinėjimas atskirai, bet ne kaip vieno turtinio komplekso, būtų pelningesnis, nepateikta (CPK 12, 178 straipsniai). Tokiu įrodymų nelaikytinas apelianto minimas L&M International Trading Ltd. 2014 m. vasario 24 d. raštas „Dėl BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ turto pardavimo iš varžytinių“. Iš šio rašto turinio aišku, kad L&M International Trading Ltd. informavo BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ bankroto administratorių ir apeliantą, kaip kreditorių komiteto pirmininką, kad norėtų už vieną iš BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ priklausančių nekilnojamųjų daiktų sumokėti bent kelis kartus didesnę sumą nei nurodyta jo pardavimo kaina. Tačiau šiame rašte nėra jokių faktinių duomenų, kad pardavinėjant ginčo turtą dalimis BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ gautų daugiau lėšų negu jo pardavimo kaip vientiso objekto atveju ar kad nustatyta turto pardavimo kaina neatitiktų realios rinkos vertės. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje neįrodyta, jog nustatyta turto pardavimo kaina ir tvarka sąlygotų kitų kreditorių interesų pažeidimą ar jos būtų aiškiai neteisingos, ekonomiškai nenaudingos (CPK 185 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad pats apeliantas, kaip kreditorių komiteto narys ir pirmininkas, 2013 m. liepos 16 d. išreiškė valią BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ nekilnojamąjį turtą pardavinėti tokia tvarka ir kainomis, kuriuos ginčija šioje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą L. K. IĮ „Talka“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-477/2011). Šis siekis gali būti įgyvendintas, jeigu įmonės materialusis ir nematerialusis turtas realizuojamas kaip galima greičiau už didžiausią kainą. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai bankrutuojančios įmonės nekilnojamojo turto pardavimo procedūros dėl jos kreditorių nesutarimų buvo nutrauktos vos jas pradėjus vykdyti. Ši aplinkybė implikuoja, kad nesant kitų įrodymų nėra jokio pagrindo pripažinti, jog kitokia turto pardavimo tvarka ar kainos sudarytų sąlygas gauti už jį didesnę kainą per trumpesnį laiką. Priešingai, pardavimo procedūrų stabdymas tik didina įmonės bankroto procedūrų sąnaudas, o tuo pačiu ir kreditorių patiriamus nuostolius. Aplinkybė, kad galimas BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ kreditorius L&M International Trading Ltd. prieštarauja nustatytai turto pardavimo tvarkai bei kainoms, negali būti vertinami kaip objektyvi priežastis, kuri pateisintų bankroto procedūrų stabdymą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas nesavalaikiai išspręsdamas apelianto prašymą skirti ekspertizę ir nepasisakydamas dėl visų skunde suformuluotų argumentų. Vertinant šiuos argumentus reikšmingi apelianto veiksmai bei pozicija bylos eigoje.

Teikdamas skundą apeliantas nepridėjo jokių įrodymų, kuriuose būtų fiksuoti duomenys apie ginčijamos turto pardavimo kainos ar tvarkos nepagrįstumą finansiniu požiūriu. Vienas byloje pateikto skundo pagrindų buvo priimtų sprendimų tariamas ekonominis netikslingumas. Tam pagrįsti apeliantas prašė teismo skirti ekspertizę. Ekspertizės išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių, neturinti išankstinės galios ir vertinama su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 218 straipsnis). Konkrečios aplinkybės, sudarančios bylos įrodinėjimo dalyką, gali būti įrodinėjamos bet kokiais faktiniais duomenimis, kurių teikimas yra faktą įrodinėjančios šalies pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Atskirajame skunde apeliantas pripažįsta, kad savo teiginius dėl skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo jis galėtų pagrįsti ne tik teismui paskyrus ekspertizę, bet užsakydamas turto vertinimo išvadą. Iš to aišku, kad apeliantas pripažįsta, jog ekspertizė byloje nėra būtina. Nepaisant to, apeliantas nurodytų įrodymų nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu. Pastebėtina, kad turto pardavimo kaina bei tvarka, t. y. visą turtą pardavinėti kaip vieną turtinį vienetą, buvo nustatyti dar BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ 2013 m. liepos 16 d. kreditorių komiteto, o vėliau patvirtinti 2013 m. lapkričio 25 d. kreditorių susirinkimo. Akivaizdu, kad apeliantas – dalyvavęs priimant nurodytą nutarimą, nesutikdamas su juo, turėjo pakankamai laiko surinkti savo poziciją galinčius pagrįsti įrodymus.

Ekspertizės paskirtis – išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ar tokių žinių trūksta teisingam bei visapusiam bylos išnagrinėjimui sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, kurio vienos iš bylos šalių prašymas skirti ekspertizę nesaisto. Taigi teismo atsisakymas skirti ekspertizę negalėjo apeliantui būti netikėtas. Nors prašymą skirti ekspertizę teismas išnagrinėjo nutartimi, kuria išsprendė bylą iš esmės, bet ne anksčiau, tačiau toks nesavalaikis sprendimas neužkirto kelio apeliantui teikti įrodinėjamas aplinkybes galinčius pagrįsti įrodymus kartu su atskiruoju skundu (CPK 314 straipsnis). Šia savo teise apeliantas nepasinaudojo, apsiribodamas pakartotinio prašymo skirti ekspertizę pareiškimu. Jos skyrimas yra ne tik netikslingas, bet ir būtų nesuderinamas su proceso koncentracijos bei ekonomiškumo reikalavimais (CPK 7 straipsnis). Rungimosi principas, kuriuo grindžiamas civilinių bylų nagrinėjimas, nereiškia, kad teismas įrodinėjimo procese turi būti pasyvus, tačiau nagrinėjamu atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra poreikio apelianto prašomos ekspertizės skyrimui.

Apeliantas teisingai teigia, kad neišsamūs pirmosios instancijos teismo motyvai reiškia CPK normų pažeidimą. Vis dėlto toks pažeidimas turi būti vertinamas viso apskųsto teismo procesinio sprendimo kontekste (žr., pvz., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu pripažįstamas tik visiškas motyvų nebuvimas. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nutarties motyvai yra išsamūs, iš jų aišku, dėl kokių priežasčių apelianto pateiktame skunde suformuluotas pagrindinis argumentas, t. y. apskųsto kreditorių susirinkimo priimto nutarimo ekonominis netikslingumas, teismo buvo pripažintas nepagrįstu. Nors pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ir nepasisakė dėl kito skundo argumento, t. y. L&M International Trading Ltd. reikalavimo tvirtinimo teismine tvarka galimų pasekmių BUAB „Pramonės pastatų valdymas“ turto pardavimo procedūrų trukmei, tačiau toks pažeidimas yra mažareikšmis. Paminėtas apelianto argumentas yra antrinis, iš dalies susijęs su pirmuoju. Taigi dėl konstatuoto CPK normų pažeidimo naikinti apskųstos nutarties negalima (CPK 328 straipsnis). Nustatyti trūkumai ištaisytini apeliacinėje instancijoje.

Dėl to spręstina, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.