- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-08
- Bylos Nr.
- e2A-1485-392/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27973-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
- Atsakovas
- individualiai įmonei „Solifera“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei individualiai įmonei „Solifera“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juris LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės 69,29 Eur skolos, 12,47 Eur delspinigių, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. metinių palūkanų už priteistą 121,76 Eur sumą nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, atsakovė neatsiskaitė su Lietuvos gretutinių teisių asociacija už visus 2016 ir 2017 metus fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui pagal 2016 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGT:16062154 ir 2017 m. vasario 23 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AGT:17020371.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 7 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
Atsiliepimas
3. Atsakovė pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo. Nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas bei naikintinas teismo preliminarus sprendimas. Pažymėjo, kad tarp IĮ „Solifera“ ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA (toliau - AGATA) buvo pasirašyta 2011 m. sausio 24 d. Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartis Nr. 19-399/VA-19-399 (toliau - Sutartis). Sutarties dalykas buvo komerciniais tikslais bet kokiose laikmenose išleistų fonogramų (įskaitant fonogramų, transliuojamų per TV ir/ar radiją), panaudojimas viešam paskelbimui. Viešas paskelbimas Sutarties 1.8 punkte apibrėžtas kaip bet koks gretutinių teisių objekto viešas perdavimas, įskaitant fonogramoje įrašytų garsų arba garsų išraiškos padarymą viešai girdimais, išskyrus transliaciją. Sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo nurodyta tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta - grožio salonas „Solifera“, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau - Patalpos). Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti AGATA už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui patalpose, kur IĮ „Solifera“ vykdė savo komercinę veiklą. IĮ „Solifera“ savo komercinę veiklą Patalpose faktiškai nustojo vykdyti nuo 2016 m. sausio 1 d., o 2016 m. vasario 17 d. pasirašė Patalpų grąžinimo aktą, pagal kurį patalpas, kurios buvo subnuomojamos, grąžino subnuomotojui. Taigi nuo 2016 m. pradžios nevykdydama veiklos patalpose ir jas grąžinusi subnuomotojui atsakovė jose negalėjo vykdyti ir jokio fonogramų viešo paskelbimo. Kadangi pagal Sutartį atlyginama turi būti tik už fonogramų viešą paskelbimą, tai viešai fonogramų neskelbiant tuo pačiu ir nekyla pareiga mokėti atlyginimo. Todėl AGATA reikalavimas sumokėti už fonogramų viešą paskelbimą (kuris, kaip minėta, faktiškai nebuvo vykdomas) už nurodytą laikotarpį (2016 ir 2017 metus) yra nepagrįstas. IĮ „Solifera“ direktorė po patalpų grąžinimo gavusi sąskaitą iš AGATA, telefonu buvo informavusi AGATA atstovus apie susidariusią situaciją. AGATA atstovai neneigė fakto, jog IĮ „Solifera“ patalpose savo veiklą nutraukė nuo 2016 m. sausio 1 d., tačiau, anot AGATA atstovų, atlyginimas už ginčo laikotarpį (nepaisant to buvo fonogramos de facto viešai skelbiamos, ar nebuvo) nebūtų skaičiuojamas tik tuo atveju, jei IĮ „Solifera“ raštu būtų pranešusi apie Sutarties nutraukimą, o tai buvo padaryta tik 2017 m. spalio 27 d. pranešimu, todėl IĮ „Solifera“ privalo sumokėti už visus 2016 ir 2017 metus. Su tokiu Sutarties nuostatų aiškinimu atsakovė nesutinka. Sutarties 8.1 punktas numato, kad pasikeitus šalies veiklos rūšiai ar nutraukus veiklą, naudotojui sustabdžius ar nutraukus komerciniais tikslais išleistų fonogramų naudojimą viešam paskelbimui, šalis apie tai informuoja kitą šalį registruotu laišku per 10 d. nuo tokio fakto atsiradimo dienos. Taigi, nors Sutartis numato naudotojo (IĮ „Solifera“) pareigą registruotu laišku informuoti apie savo veiklos nutraukimą ar sustabdymą, tačiau jis nėra susijęs su pačios Sutarties nutraukimo procedūra, kuri yra reglamentuojama Sutarties 7.1 - 7.3 punktuose. Sutarties 8.1 ar kiti punktai nenustato naudotojui (šiuo atveju – atsakovei) pareigos apie Sutarties nutraukimą informuoti išimtinai registruotu paštu ar net raštu. Sutarties punktai juo labiau nenumato naudotojui pareigos mokėti už fonogramų viešą paskelbimą tada, kai toks paskelbimas nėra atliekamas. Todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, t. y. kad AGATA buvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys patalpų, kuriose buvo atliekamas fonogramų viešas paskelbimas, grąžinimo faktą, bet kokie reikalavimai sumokėti atlyginimą už laikotarpį, kai fonogramos nebuvo skelbiamos viešai (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), yra niekuo nepagrįsti. Esant nepagrįstam pagrindiniam reikalavimui, tuo pačiu nepagrįstais laikytini bet kokie kiti išvestiniai reikalavimai, susiję su pagrindinio reikalavimo išieškojimu.
4. Ieškovė nepateikė atsiliepimo į atsakovės prieštaravimus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 31 d. galutiniu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 7 d. preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 7,16 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas nustatė, kad IĮ „Solifera“ ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA 2011 m. sausio 24 d. sudarė Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartį Nr. 19-399/VA-19-399, kuria aptartas komerciniais tikslais bet kokiose laikmenose išleistų fonogramų panaudojimas viešam paskelbimui (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo nurodyta tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta - grožio salonas „Solifera“, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti AGATA už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui patalpose, kur IĮ „Solifera“ vykdė savo komercinę veiklą. Sutarties pagrindu už 2016 m. ir 2017 m. atsakovei buvo išrašytos 2016 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGT:16062154 ir 2017 m. vasario 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGT:1702037. Byloje nekilo ginčas, kad ieškovė pagrįstai ir teisėtai perėmė AGATA reikalavimo teisę.
7. Nagrinėjamu atveju, aiškinant Sutarties sąlygas (CK 6.193 straipsnis), teismas konstatavo, kad tiek ieškovė nesilaikė sutartinės nuostatos kiekvieną mėnesį pateikti sąskaitą atsakovei (Sutarties 4.2 punktas) – sąskaitos buvo išrašomos vieną kartą per metus, tiek atsakovė registruotu paštu neinformavo ieškovės apie pasikeitimą veiklos rūšies ar nutraukimą veiklos.
8. Teismo posėdžio metu atsakovės vadovė R. B. patvirtino, kad faktiškai įmonė IĮ „Solifera“ veiklos nevykdė patalpose nuo 2016 m. sausio 1 d., o jas atlaisvino 2016 m. vasario 17 d., apie veiklos nutraukimą ji informavo AGATA telefonu. Jos nurodytą aplinkybę dėl patalpų atlaisvinimo patvirtina 2016 m. vasario 17 d. Patalpų grąžinimo aktas. Teismas įvertinęs tai, sprendė, jog neturi pagrindo abejoti šio asmens paaiškinimais ir jais rėmėsi. Teismas darė išvadą, jog labiau tikėtina, kad 2016 m. sausio 1 d. patalpose atsakovė veiklos nevykdė ir atitinkamai Sutarties dalykas nebuvo naudojamas. Todėl būtų neteisinga ir neprotinga priteisti atlygį už paslaugas, kuriomis nesinaudojama. Teismo nuomone, vien ta aplinkybė, kad atsakovė formaliai neinformavo registruotu paštu apie veiklos pakeitimus, nėra pakankamas pagrindas priteisti atlygį. Sutiktina su atsakovės argumentu, kad ieškovė neteikė sąskaitų kaip numatyta Sutartyje. Toks šalių formalus sutartinių nuostatų nesilaikymas iš esmės ir suponavo šalių ginčą, tačiau, teismo nuomone, reikalavimas priteisti 69,29 Eur dydžio skolą už 2016 ir 2017 metus yra nepagrįstas ir atmestinas. Konstatavęs, kad minėtas reikalavimas yra nepagrįstas, atmetė ir kitus išvestinius ieškinio reikalavimus (dėl skolos išieškojimo išlaidų ir procesinių palūkanų). Tuo pačiu panaikino teismo preliminarų sprendimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
9.1. Apeliantė nurodo, jog pagal Sutartimi pradinis kreditorius AGATA turėjo prievolę leisti naudotis fonogramomis (suteikti licenciją), o atsakovė IĮ “Solifera” privalėjo už nurodytą paslaugą sumokėti. Teismas nenustatė, kad AGATA nebūtų įvykdžiusi savo prievolių pagal Sutartį. Ieškovė savo sutartinę pareigą įvykdė tinkamai – leido atsakovei naudotis fonogramomis, atsakovė šia teise naudojosi, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, ieškovei autorinio atlyginimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo. Atsakovė, nesumokėdama autorinio atlyginimo sutartyje nustatytu laiku ir tvarka, iš sutarties kylančių prievolių nevykdė ir tokiu būdu pažeidė prievolę.
9.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Sutarties 2013 m. sausio 29 d. priedo 2 punkto, kuriame nurodyta, kad atlygis mokamas kas metus, todėl, ieškovės įsitikinimu, negalima buvo pripažinti, kad AGATA pažeidė sutartį, išrašydama sąskaitas kas metus. Akcentuotina, kad net ir pripažinus, jog AGATA kas mėnesį neišrašė sąskaitų, toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir negali būti prilyginamas atsakovės įvykdytam esminiam sutarties pažeidimui, t. y. prievolės apmokėti už suteiktas paslaugas nevykdymui. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, o ieškovės ieškinys patenkintas.
9.3. Apeliantė nurodo, kad pagal Sutarties 8.1 punktą atsakovė sustabdžius ar nutraukus komerciniais tikslais išleistų fonogramų naudojimą viešam paskelbimui, apie tai turėjo informuoti kitą šalį registruotu laišku per 10 dienų nuo tokio fakto atsiradimo dienos. Tuo tarpu apie nurodytame Sutarties punkte atsiradusias aplinkybes atsakovė pradinį kreditorių AGATA informavo tik 2017 m. spalio 27 d., todėl privalo apmokėti į bylą pateiktas sąskaitas iki šios datos. Neįrodyta aplinkybė, kad AGATA buvo tinkamai informuota anksčiau.
Atsiliepimas
10. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. sprendimą. Nurodo, kad susipažinus su skundžiamu sprendimu matyti, kad pagrindinis motyvas atmesti ieškinį buvo tai, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog 2016 m. ir 2017 m. atsakovė patalpose fonogramų viešai neskelbė, nes patalpos buvo grąžintos subnuomotojui. Vien ieškovės sutartinės pareigos sąskaitas teikti kas mėnesį nevykdymas nebuvo pagrindas atmesti ieškinį. Atsakovė nuo pačios ginčo pradžios (dar net iki teismo) aiškino ieškovei, kad sutartimi numatyta teise viešai skelbti fonogramas nesinaudojo nuo 2016 m. sausio 1 d., todėl jai ir nekyla pareiga mokėti mokesčio už 2016 m. ir 2017 m. 2011 m. sausio 24 d. Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutarties Nr. 19-399/VA- 19-399 priedo Nr. 2, pasirašyto 2013 m. sausio 29 d. 1. punkte aiškiai nurodyta: „1. Tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta: Grožio salonas „Solifera“ ((duomenys neskelbtini)) Salono plotas 50 kv. m. Minimali mokėtina suma 108 Lt per metus“. Taigi, Sutartimi buvo numatyta tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta. Atsakovė pateikė teismui 2016 m. vasario 17 d. Patalpų grąžinimo aktą, iš kurio matyti, kad Sutartyje numatytos patalpos (tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta) buvo grąžintos subnuomotojui. Be to, atsakovės atstovas paaiškino, kad nors patalpas grąžino 2016 m. vasario 17 d., tačiau veiklos jose nevykdė nuo 2016 m. sausio 1 d.. Ši aplinkybė buvo pagrįsta rašytiniu įrodymu - atsakovės AGATAI išsiųstu 2017 m. spalio 27 d. pranešimu. Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia atsakovės teiginius, kad Sutartyje numatyta teise viešai skelbti fonogramas ji nesinaudojo. Todėl iš atsakovės negali būti reikalaujama sumokėti autorinį atlyginimą už laikotarpį kai ji fonogramų viešai neskelbė ir net neturėjo tokios galimybės, nes neturėjo tam patalpų. Atkreipia dėmesį, kad mokesčio mokėjimo tvarka nurodyta Sutarties 4.1. - 4.4. punktuose. Sutarties 4.1. punkte numatyta, kad naudotojas už komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui kas mėnesį mokės AGATA-i atlyginimą. Sutarties 4.2. punkte nurodoma, kad mėnesio pabaigoje AGATA išrašys sąskaitą, kurią naudotojas apmokės ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po sąskaitos išrašymo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.
12. Byloje nustatyta, kad IĮ „Solifera“ ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA 2011 m. sausio 24 d. sudarė Komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimo viešam paskelbimui sutartį Nr. 19-399/VA-19-399, kuria aptartas komerciniais tikslais bet kokiose laikmenose išleistų fonogramų panaudojimas viešam paskelbimui (Sutarties 2.1 punktas). Sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo nurodyta tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta - grožio salonas „Solifera“, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti AGATA už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui patalpose, kur IĮ „Solifera“ vykdė savo komercinę veiklą. Sutarties pagrindu už 2016 m. ir 2017 m. atsakovei buvo išrašytos 2016 m. birželio 28 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGT:16062154 ir 2017 m. vasario 23 d. PVM sąskaita faktūra Nr. AGT:1702037.
13. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės 69,29 Eur skolos, 12,47 Eur delspinigių, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidų, 8 proc. metinių palūkanų už priteistą 121,76 Eur sumą nuo 2019 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 208 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 31 d. galutiniu sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, konstatuodamas, jog 2016 m. sausio 1 d. patalpose atsakovė veiklos nevykdė ir atitinkamai Sutarties dalykas nebuvo naudojamas, todėl būtų neteisinga ir neprotinga priteisti atlygį už paslaugas, kuriomis nesinaudojama. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su bylos medžiaga, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį turiniu, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
14. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad atsakovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, ieškovei autorinio atlyginimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo, todėl turi apmokėti susidariusią skolą. Nustatyta, kad Sutarties prieduose Nr. 1 ir Nr. 2 buvo nurodyta tiksli fonogramų naudojimo viešam paskelbimui vieta - grožio salonas „Solifera“, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal Sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti AGATA už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui patalpose, kur IĮ „Solifera“ vykdė savo komercinę veiklą. Ieškovė atsakovei išrašė PVM sąskaitas faktūras už 2016 ir 2017 metais fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui. Tuo tarpu, įmonė IĮ „Solifera“ veiklos nevykdė patalpose nuo 2016 m. sausio 1 d., o jas atlaisvino 2016 m. vasario 17 d., grąžindama subnuomotojui. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. vasario 17 d. Patalpų grąžinimo aktas. Tai leidžia daryti išvadą, jog nuo 2016 m. sausio 1 d. atsakovė, sutartyje nurodytose patalpose, nevykdė fonogramų viešo paskelbimo. Kadangi pagal Sutartį mokamas mokestis už fonogramų viešą paskelbimą, tai nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti atlygį už paslaugas, kuriomis nesinaudojama.
15. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl skolos priteisimo už fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui, atsižvelgė į tai, kad tiek ieškovė nesilaikė sutartinės nuostatos kiekvieną mėnesį pateikti sąskaitą atsakovei (Sutarties 4.2 punktas) – sąskaitos buvo išrašomos vieną kartą per metus, tiek atsakovė registruotu paštu neinformavo ieškovės apie pasikeitimą veiklos rūšies ar nutraukimą veiklos. Apeliantė teigia, kad teismas neįvertino Sutarties 2013 m. sausio 29 d. priedo 2 punkto, kuriame nurodyta, kad atlygis mokamas kas metus, todėl, ieškovės įsitikinimu, negalima buvo pripažinti, kad AGATA pažeidė sutartį, išrašydama sąskaitas kas metus. Susipažinus su byloje esančia 2011 m. sausio 24 d. sutartimi Nr. 19-399/VA-19-399 ir jos 2013 m. sausio 29 d. 2 priedu, matyti, kad 2 punkte nustatyta, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. Naudotojo AGATA-i mokėtina kas metus suma sudaro: 108 Lt ir pridėtinės vertės mokestis (PVM). Taigi šia nuostata buvo nustatytas metinio mokesčio dydis, o ne jo mokėjimo tvarka. Tuo tarpu Sutarties 4.1. – 4.2. punktuose numatyta, kad naudotojas už komerciniais tikslais išleistų fonogramų panaudojimą viešam paskelbimui kas mėnesį mokės AGATA-i atlyginimą, mėnesio pabaigoje AGATA išrašys sąskaitą, kurią naudotojas apmokės ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų po sąskaitos išrašymo. Taigi, Sutarties 4.1. -4.2. punktuose buvo nustatyta ieškovės pareiga kas mėnesį išrašyti atsakovei sąskaitą faktūrą, tuo tarpu ieškovė šios pareigos nevykdė. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad vien aplinkybė, jog atsakovė formaliai neinformavo registruotu paštu apie veiklos pasikeitimus, nėra pakankamas pagrindas priteisti atlygį.
16. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 31 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą