Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 2 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. J. priteista nukentėjusiajai R. M. Š. 1284,64 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. birželio mėn., iš 13 d. į 14 d. naktį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, J. M. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), keršydamas J. M. už netinkamą elgesį buityje, tyčia, smogdamas rankomis ir kojomis J. M. , esančiam bejėgiškos būklės dėl girtumo, mažiausiai du smūgius į pilvą, mažiausiai tris smūgius į krūtinę, mažiausiai dešimt smūgių į kitas kūno vietas: galvą, kojas, taip padarydamas J. M. poodinę kraujosruvą ant dešinio šonkaulių lanko, kraujosruvas pilvo sienoje, plonųjų žarnų pasaituose, apie dešinį inkstą, kepenyse, plonųjų žarnų pasaitų plyšimus, blužnies kapsulės atidalinimus, dešinės pusės 7-8 šonkaulių lūžimus priekinėje pažastinėje linijoje, 11-12 šonkaulių, ties stuburu, lūžimus ir aplinkines kraujosruvas, kairės pusės 4-5 šonkaulių lūžimus per kremzlines dalis, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą; poodines kraujosruvas nosyje, kairės akies vokuose ir antakyje, skruoste bei žande, kaktoje, kraujosruvas veido, viršugalvio, pakaušio minkštuosiuose audiniuose, liežuvyje, nosis kaulų ir kremzlių lūžimus, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais kairio pusrutulio smilkininėje–pakaušinėje skiltyse, dešinio pusrutulio smilkininėje skiltyje, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą; poodines kraujosruvas žastuose, dešinėje blauzdoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuo krūtinės ir pilvo sumušimo, lydimo šonkaulių lūžimo su kraujo išsiliejimu į krūtinplėvės ertmės dešinę pusę (450 ml), kraujosruvų pilvo sienoje, apie dešinį inkstą, kepenyse, plonųjų žarnų pasaituose su jų plyšimais, blužnies kapsulės atidalinimais, kas sukėlė vidinį nukraujavimą į krūtinplėvės ertmę (850 ml), dėl ko J. M. mirė, t. y. V. J. tyčia jį nužudė, tokiais savo veiksmais padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p.

Apelianto manymu, teismo nuosprendis yra paremtas prielaidomis, o ne įrodymais. Siekdamas, jog byla būtų išnagrinėta objektyviai, prašė į teismo posėdį kviesti liudytojus R. Ž. ir A. S. , mačiusius, kaip (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnai (vairuotojas M. G. ir policininkas M. B. ) paėmė J. M. ir automobiliu jį nusivežė, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Tvirtina, kad byla išnagrinėta nevisapusiškai ir neobjektyviai, kadangi neištirtos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Mano, jog jam paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, kadangi jis jam inkriminuoto nusikaltimo neįvykdė.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo gynėja prašė V. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Apelianto V. J. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Tokios teismo išvados padarytos byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje aptartais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. reikalavimų. V. J. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 2 p.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. iš esmės kategoriškai neigia savo kaltę ir prašo jį išteisinti. Tačiau toks apelianto prašymas negali būti patenkintas ir atmetamas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai aptarė įrodymus, pagrindžiančius V. J. kaltę nužudžius J. M. . Nors nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir šiame apeliaciniame skunde, kolegija nemato pagrindo dar kartą išsamiai dėstyti kaltę dėl įvykdyto nusikaltimo patvirtinančius įrodymus. Tad atmesdamas apelianto prašymą dėl jo išteisinimo aukštesnės instancijos teismas nutartyje tik glaustai aptars įrodymus, kurių pagrindu minėtas nuteistojo prašymas pripažintas kaip nepagrįstas.

Tokiais įrodymais pirmiausia laikytini ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojos I. K. duoti parodymai, kurių metu ji patvirtino, jog 2006 m. birželio 13 d., apie 22 val., pas ją atėjo kaimynas V. J. ir pasakė, kad kieme guli girtas J. M. . Išėjusi į lauką, tikrai pamatė kieme kniūbsčią gulintį J. M. , buvo matyti, kad pastarasis girtas. Liudytojos teigimu, V. J. užsispyrė J. M. parvesti į namus ir paėmęs už pažastų nutempė jį iki laiptinės, tada J. M. prabudus užvedė jį laiptais į viršų, kur J. M. savo kambaryje pargriuvo ant grindų, šalia krosnies. Liudytoja I. K. parodė, kad tuo metu nukentėjusysis sužalotas nebuvo, ji ant jo lūpų (ūsų) matė kažkokius nešvarumus, tačiau negalėtų teigti, jog ten buvo kraujas, taip pat pažymėjo, kad J. M. kambarys buvo pakankamai tvarkingas (jame nesimėtė buteliai, buvo matyti paklota lova). Vėliau, daugmaž po 20 min., ji buvo nuėjusi pas kaimynę A. B. , pas kurią atėjo ir V. J. ir pasakė, jog J. M. reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jos abi su A. B. nuėjo į J. M. kambarį ir pamatė pastarąjį gulintį toje pačioje vietoje, tačiau jo kairė akis buvo sumušta, iššokęs didelis gumbas, kraujo nesimatė. V. J. paaiškino, kad J. M. kažkas parvežė sumuštą. Liudytojos teigimu, jos nukentėjusiojo (pastarasis buvo sąmoningas) paklausė, ar reikia iškviesti medikus, tačiau šis atsakė neigiamai ir jos išėjo. I. K. , duodama parodymus, nurodė, jog naktį, apie 2 val., girdėjo triukšmą, sklindantį iš antro aukšto, t. y. girdėjo kažką besiraičiojantį ant grindų, kažkokį dundesį, lyg besivartančių butelių ar kibirų, girdėjo, kaip V. J. keikė J. M. , pastarojo balsas nebuvo girdimas. Ryte nuėjusi į J. M. kambarį pamatė jį iki pusės užsikniaubusį ant sofos, kita kūno dalis buvo ant žemės, kambarys buvo suverstas, t. y. mėtėsi buteliai, sulaužytas stalas, šlapios grindys (t. 1, b. l. 79-80, 81-82, t. 2, b. l. 139-141).

Kaip liudytoja apklausta A. B. parodė, jog 2006 m. birželio 13 d., apie 23 val. 30 min., pas ją atėjusi kaimynė I. K. pasakė, kad sumuštas J. M. . Nuėjusi pamatė, jog oda apie kairę J. M. akį yra raudona, buvo matyti, kad sumušta neseniai, sumu6ta vieta nepradėjusi mėlynuoti, kraujo nesimatė, taip pat matė sutinusias lūpas. Liudytoja parodė, kad jos ir J. M. kambarius skiria siena, todėl ji naktį girdėjo, kaip jai ir I. K. išėjus V. J. ragino J. M. eiti gultis į lovą, kaip jį keikė, liepė pastarajam neapsimesti, jog yra girtas, buvo girdėti duslūs garsai, panašūs į plastmasinio kibiro atsitrenkimą į kažkokį daiktą. Anot liudytojos A. B. , ji girdėjo, kaip V. J. išeina iš J. M. kambario, nueina iki savo kambario, virtuvės ir vėl sugrįžta, viskas nurimo apie 1 val. 30 min. Ryte pas ją atėjo V. J. ir pasakė, kad reikia kviesti policiją, kadangi „Juozas (J. M.) nebegyvas“. Nuėjusi į J. M. kambarį pamatė pastarąjį sukniubusį ant lovos krašto, ant nosies ir ūsų buvo matyti kraujas, jo dėmelės buvo ir ant šviesaus megztinio (t. 1, b. l. 88-89, t. 2, b. l. 141-142).

Abi liudytojos, t. y. I. K. ir A. B. , šiuos savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu (t. 1, b. l. 83-87, 90-91).

Nors apeliantas skunde bando įtikinti teismą, jog nukentėjusįjį J. M. sužalojo kiti asmenys, jog pastarasis baltos spalvos automobiliu buvo parvežtas jau sumuštas, tačiau tokiais skundo argumentais tikėti negalima. Nuteistasis pabrėžia teismo prašęs kaip liudytojus apklausti R. Ž. ir A. S. , mačiusius, kaip Šakiuose policijos pareigūnai įsisodino J. M. į automobilį ir jį nusivežė, tačiau teismas šį jo prašymą atmetė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad apeliantas teismui tokį prašymą iš tiesų buvo pateikęs, tačiau jis buvo atmestas, nurodant, kad minėta versija yra ištirta ir ji nepatvirtino jokių bylai reikšmingų aplinkybių (t. 2, b. l. 145). Teismo sprendimas atmesti minėtą nuteistojo prašymą vertinamas kaip pagrįstas, kadangi dar ikiteisminio tyrimo metu buvo tikrinama V. J. iškelta versija esą J. M. galėjo sumušti kiti asmenys, baltos spalvos automobiliu parvežę jį namo, tačiau tokie duomenys nebuvo patvirtinti, t. y. remiantis operatyvinėmis paieškos priemonėmis nenustatyta, kad nukentėjusįjį 2006 m. birželio 13 d. vakare kažkas parvežė namo (t. 1, b. l. 146). Be to, buvo tikrinama ir dar viena V. J. pateikta versija – esą J. M. sumušė nenustatytas asmuo, naktį užėjęs į pastarojo butą ir jį mirtinai sužalojęs, tačiau ir šiuo atveju nesurinkti duomenys, patvirtinantys tokį faktą (t. 1, b. l. 147).

Tą aplinkybę, kad J. M. nebuvo parvežtas automobiliu, juolab dar ir sumuštas, ar tai, kad naktį jo bute galėjo lankytis nepažįstami asmenys, paneigia ir anksčiau nurodytų liudytojų I. K. ir A. B. duoti parodymai. Antai I. K. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo metu parodė, jog tuo metu, kai V. J. išsivedė ją į lauką, kur kieme gulėjo J. M., ji nematė, kad pastarasis būtų sumuštas, taip pat ji nematė ir jokio automobilio, nors nemiegojo, durys buvo atviros, o jos kambario langas išeina į gatvę, virtuvės – į kiemą. Ji pažymėjo jokios mašinos nepastebėjusi ir negirdėjusi, nors paprastai, jei kas atvažiuoja, tai ji mato per langą (t. 1, 81-82, t. 2, b. l. 139-141). Taip pat patvirtino girdėjusi, kaip naktį V. J. keikė nukentėjusįjį, šaukdamas rėkė: „ką čia per šūdyną užveisei, ką čia tą Ingą myžalais apipylei“, tuo tarpu J. M. balso išvis nesigirdėjo (t. 1, 81-82, t. 2, b. l. 139-141). Tai, kad naktį V. J. balsą girdėjo J. M. kambaryje, patvirtino ir liudytoja A. B. , parodžiusi girdėjusi, kaip jis J. M. kalbėjo: „kam čia reikėjo, Juozai, tą šūdalynę užvesti, kam čia tą Ingą myžalais apliejai“, buvo girdėti duslūs garsai, bildesys. Liudytoja A. B. parodė, kad namas yra medinis, viskas gerai girdisi, todėl ji naktį V. J. balsą girdėjo aiškiai, kitų asmenų bei paties J. M. kalbant negirdėjo (t. 1, b. l. 88-89, 141-142).

Taigi jokias objektyviais įrodymais nepagrįstas apelianto tvirtinimas, kad J. M. galėjo sumušti kitas asmuo ar asmenys. Anksčiau nurodyti liudytojų parodymai yra patikimi, logiški, neprieštaraujantys nei vieni kitiems, nei bylos faktinėms aplinkybėms, todėl teismas neturi pagrindo jais netikėti. Liudytojos viso proceso metu davė nuoseklius parodymus, iš kurių matyti, kad būtent apeliantas sumušė dėl girtumo bejėgiškos būklės buvusį J. M. , kuris dėl padarytų tyčinių sužalojimų mirė.

Skunde apeliantas atkreipia dėmesį, jog kaip liudytojai apklausti E. T. , G. V. , nukentėjusiojo draugai teisme parodė J. M. pažinoję jau seniai ir kad pastarasis niekuomet nesiskundė, jog apeliantas jį muša ar kitokiu būdu skriaudžia. Kolegija pažymi, jog ta aplinkybė, kad liudytojai anksčiau nėra girdėję apeliantą smurtavus prieš J. M. , nepaneigia to, kad įvykio naktį būtent jis sudavė nukentėjusiajam mirtinus smūgius. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, liudytojas E. T. teisme parodė, kad „Juozas sakė, jog J. jį muša kartais“ (t. 2, b. l. 143). Visai neinformatyvūs apelianto nurodyti liudytojo G. K. parodymai apie tai, jog jie trise (V. J. , J. M. ir G. K. ) dažnai išgerdavo, pasikalbėdavo, kartu bendroje virtuvėje gamindavo maistą. Akivaizdu, kad šie parodymai nenurodo jokių su įvykiu susijusių aplinkybių, apklausiamas teisme G. K. parodė įvykio metu išvis nebuvęs Šakiuose, tad jokių J. M. mirties aplinkybių nežino (t. 2, b. l. 127).

Skirdamas V. J. bausmę, apygardos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus BK 54 str., į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs neatitaisomas pasekmes, į nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, žalos neatlyginimą, taip pat į kaltininko atsakomybę charakterizuojančius duomenis. Nuteistajam V. J. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 2 d. 2 p., paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra mažesnė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, todėl nelaikytina per griežta, kaip skunde teigia apeliantas, ir nėra jokio teisinio pagrindo ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą atmesti.