Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, atsakovės atstovui Leonardui Urbanovičiui (Leonard Urbanovič), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Energetikos ministerijos, dėl žalos atlyginimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. G. pateikė teismui skundą (I t., b. l. 1–25), kurį patikslino (I t., b. l. 137–159), ir prašė priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės 251 092,80 Lt žalos atlyginimą. Taip pat priteisti patirtas 1 210,00 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus pareiškėjas nurodė, kad Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus jis gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Nuo 2013-02-01 įsigaliojo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIEĮ) pakeitimai, susiję su mažųjų saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifais, kuriais nustatyta, kad taikomas Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu galiojantis fiksuotas elektros energijos supirkimo tarifas. Pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą, mažųjų saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-03-31, pagaminta elektros energija turėjo būti prekiaujama tokiais fiksuotais tarifais: 1,25 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 1,60 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą, o saulės jėgainių, kurioms Leidimai gaminti elektros energiją išduoti laikotarpiu nuo 2013-04-01 iki 2013-06-30: 0,69 Lt/kWh elektros jėgainėms, neintegruotoms į pastatą, ir 0,87 Lt/kWh elektros jėgainėms, integruotoms į pastatą. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo ir nustatytų mažesnių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų pareiškėjas patyrė 251 092,80 Lt dydžio žalą, kurią, pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. nuostatas, turi atlyginti valstybė. Keičiant AIEĮ nustatytą teisinį reglamentavimą, buvo pažeistos Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. nuostatos, bendrasis teisės principas lex retro non agit, teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai. Įstatymų leidėjas tik išimtiniais atvejais gali nustatyti grįžtamąjį įstatymo galiojimą. Keičiant AIEĮ, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, nes, pagal iki 2013-01-31 galiojusią AIEĮ redakciją, elektros energija turėjo būti superkama pagal Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu patvirtintus fiksuotus tarifus. Reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra pasibaigę, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas rėmėsi Didžiosios Britanijos apeliacinio teismo sprendimu byloje Nr. C1/2012/0023, kurioje taip pat buvo sprendžiamas klausimas, ar išmokų tarifų koregavimas, keičiant teisinį reglamentavimą, nepažeidžia elektros jėgainių savininkų teisių. Pakeitus teisinį reguliavimą, buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nes manydamas, kad bus taikomi Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu nustatyti tarifai, pareiškėjas, prieš pradėdamas elektros energijos gamybos veiklą, galėjo įvertinti būsimas investicijas ir pelną. Priimdamas AIEĮ pakeitimo įstatymą, įstatymų leidėjas pažeidė ir proporcingumo principą, nes nebuvo poreikio apsaugoti ar užtikrinti kitų teisinių vertybių, Lietuvoje nebuvo susiklosčiusi kokia nors ypatinga (sunki ekonominė, finansinė ar kt.) padėtis. Be to, teisinis reguliavimas pakeistas ne laikinai dėl tam tikros ypatingos teisinės situacijos.

Pažymėjo, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas Nr. 13-64-01 teisės aktų projektų informacinėje sistemoje buvo įregistruotas 2013-01-07, Seime svarstytas ypatingos skubos tvarka, parengtas nesilaikant Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisėkūros taisyklių, kurios yra privalomos, reikalavimų ir nesuderintas su kitomis valstybės institucijomis bei visuomene. Tvirtinant AIEĮ pakeitimo įstatymą, nebuvo atsižvelgta į Teisingumo ministerijos, Ūkio ministerijos, Seimo kanceliarijos Teisės departamento ir Seimo Ekonomikos komiteto Papildomo komiteto raštuose pateiktus argumentus dėl galimo asmenų, kuriems išduoti Leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimo, taip pat investicinių projektų plėtros stabdymo.

Pareiškėjo patirta žala 251 092,80 Lt yra nuostoliai, kurie susidarys dėl to, kad 12 metų jo pagaminta elektros energija bus prekiaujama taikant ne 1,44 Lt/kWh, o 0,69 Lt/kWh tarifą. Iki šios dienos pareiškėjas realiai yra patyręs 8 538,00 Lt nuostolių už AB „Lesto“, taikant 0,69 Lt/kWh, tarifą parduotą elektros energiją. Pareiškėjo nuomone, tarp nurodytų neteisėtų veiksmų ir jo patirtos žalos egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys, nes nuostoliai atsirado būtent dėl pakeisto teisinio reguliavimo, kuris pažeidžia anksčiau nurodytus teisės aktus ir konstitucinius principus.

Atsižvelgdamas į skunde išdėstytus argumentus, pareiškėjas mano, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Žin., 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata, ta apimti, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 str. 2 d., 70 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat palaikė prašymą dėl bylos stabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo patikslintą skundą (II t., b. l. 1–9) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad 2012 m. buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines, todėl kilo situacija, kai galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia, suminę įrengtąją galią, t. y. 500 MW, viršytų apie 50 kartų. Tokia situacija galėjo lemti papildomą didesnį nei 400 mln. Lt kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris turėtų būtų surinktas iš elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas, nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo realios galimybės įvertinti ir numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateiktas toks kiekis prašymų ir kad dėl įrengtosios suminės galios gali būti neužtikrinta darni atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtra. Elektros energijos gamyba, naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, ir jos balansavimas kompensuojamas Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšomis (Vyriausybės 2012-07-18 nutarimas Nr. 916 „Dėl viešuosius interesus atitinkančių paslaugų elektros energetikos sektoriuje teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“), kurios yra surenkamos iš kitų elektros energijos vartotojų. Jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti prašymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, jose pagamintą elektros energiją superkant pagal iki 2013-02-01 nustatytą tarifą, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai ir konkurencingumui, didelę įtaką turi elektros energijos kaina. Nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už Viešuosius interesus atitinkančias paslaugas, būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai, todėl Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo įstatymą. Valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, užtikrinti ir privataus asmens, ir visuomenės interesus. Priėmus AIEĮ pakeitimo įstatymą, saulės elektrinių veikla nebuvo apribota. Juo nėra nustatomos ar keičiamos nuostatos dėl superkamos elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tarifų dydžių, todėl negalima tvirtinti, kad dėl Seimo tiesioginių veiksmų pareiškėjas galimai patyrė ar patirs nuostolių. Teisės doktrinoje nustatyta, jog verslininkai veikia savo rizika, todėl jie patys turi prisiimti nuostolius dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos. Vartotojas, kaip silpnesnioji sandorio šalis, turi būti ginamas papildomai. Būtent dėl to ir buvo pakeistos AIEĮ nuostatos. Tai, kad, pakeitus AIEĮ, nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti lūkesčiai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-12-23 nutartis (a. b. Nr. A143-2834/2013). Leidimas gaminti elektros energiją pareiškėjui buvo išduotas jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl lex retro non agit principas negalėjo būti pažeistas.

Energetikos ministerija 2013-01-11 raštu Nr. (8.1-10)-3-87 „Dėl pakartotino įstatymų projektų teikimo“ Vyriausybę informavo, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, šio įstatymo įgyvendinimo įstatymo projektas ir jų aiškinamieji raštai buvo patikslinti pagal Teisingumo ministerijos 2013-01-09 rašte Nr. (1.6.)2T-23 pateiktas pastabas, tačiau neatsižvelgta į siūlymą nustatyti vėlesnę įstatymų projektų įsigaliojimo datą, nes ją atidėjus, dar labiau išaugtų prašymų gauti leidimus plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus bei išduotų leidimų skaičius. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas 2013-01-07 buvo patalpintas Seimo teisės aktų informacinės sistemos Projektų registravimo posistemėje. Pagal Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1244 patvirtintų Vyriausybės teisėkūros taisyklių 4 punktą, dėl skelbiamų teisės aktų projektų pastabas ir pasiūlymus šių taisyklių 18 ir 19 punktuose nustatytais terminais gali teikti visi suinteresuoti asmenys. Visuomenei buvo sudaryta galimybė pareikšti savo nuomonę dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto, tačiau šia teise visuomenė nepasinaudojo.

Pareiškėjas pateikė informaciją apie su AB „Lesto“ sudarytą elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau žalos atlyginimą prašo priteisti iš Lietuvos valstybės. Pareiškėjas ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra informacijos, apie tai, kad jis būtų pateikęs ieškinį dėl sutarties sąlygų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių prašomos atlyginti turtinės žalos dydį ir faktą. Energetikos ministerijai nėra žinomi objektyvūs, patikimi šaltiniai, nurodantys elektros energijos jėgainių, naudojančių saulės energiją, elektros gamybos pajėgumus, jų ilgaamžiškumą. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, kad Seimas, priimdamas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, atliko neteisėtus veiksmus, neįrodė, kad jo negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos. Seimas veikė savo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų veiksmų, o neesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti būtinų elementų – neteisėtų veiksmų – valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl pareiškėjo teisės reikalauti iš Lietuvos valstybės turtinės žalos atlyginimo.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Iš teismui pateikto skundo ir pareiškėjo atstovo pasisakymo teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad reikalavimas atlyginti turtinę žalą iš esmės grindžiamas tuo, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatantį saulės elektrinių pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymą, buvo pažeisti teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit. Esminis pareiškėjo skundo argumentas yra toks, kad, nusprendęs vykdyti elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių gamybos veiklą, jis turėjo pagrįstą lūkestį, kad pagaminta elektros energija bus superkama taikant fiksuotą 1,44 Lt/kWh tarifą, o ne 0,69 Lt/kWh tarifą, kuris buvo patvirtintas pagal nuo 2013-02-01 įsigaliojusio AIEĮ nuostatas, t. y. tarifo nustatymas susietas su Leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu.

Nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012-11-24 Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-9356 ir pareiškėjo A. G. 2013-06-05 Energetikos ministerijai pateikto prašymo pagrindu (I t., b. l. 118–119) išdavė pareiškėjui 2013-06-25 Leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 neintegruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia 0,02968 MW, esančioje (duomenys neskelbtini), ir jame nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis (I t., b. l. 33).

Iki 2013-02-01 galiojusiame AIEĮ 20 str. 1 d., 7 ir 8 d. buvo nustatyta, kad elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris taikomas 12 metų nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, o tarifus nustato ir peržiūri Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir jų galimi didžiausi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms Leidimas plėtrai išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Pagal nurodytas AIEĮ nuostatas, iki 2013-02-01 atitinkamam ūkio subjektui taikomo fiksuoto elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybą išdavimo diena. Nustatyta, kad pareiškėjui Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-9356 buvo išduotas 2012-11-24 (I t., b. l. 33).

Nuo 2013-02-01 įsigaliojus AIEĮ 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija), pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. AIEĮ 20 str. 6 d. nustatyta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Pareiškėjui Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 buvo išduotas 2013-06-25 (I t., b. l. 33). Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013 metų II ketvirčiui patvirtino fiksuotą 0,69 Lt/kWh elektros energijos, pagamintos neintegruotoje saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia yra iki 30 kW, supirkimo tarifą.

Nagrinėjamoje byloje susidarė tokia faktinė situacija, kai Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo metu galiojo teisinis reguliavimas, nustatantis, kad pagamintos elektros energijos supirkimo tarifas nustatomas pagal šio leidimo išdavimo metu galiojusį reglamentavimą, o leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu – pagal šio leidimo išdavimo metu galiojantį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad įstatymų leidėjas, keisdamas teisinį reglamentavimą, išimčių, taikomų ūkio subjektams, kuriems leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti iki 2013-02-01, nenustatė.

Pareiškėjas teigia, kad dėl susiklosčiusios situacijos buvo pažeistas teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir proporcingumo principai, taip pat principas lex retro non agit.

Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principų paskirtis – užtikrinti asmens pasitikėjimą valstybe ir teise. Teisinio reguliavimo pakeitimai turėtų būti daromi taip, kad asmenims, kurių teisinei padėčiai jie turi įtakos, būtų užtikrinta reali galimybė prisitaikyti prie naujos teisinės situacijos (Konstitucinio Teismo 2013-02-15 nutarimas). Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Be to, pagal šiuos principus teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų bei normų, būtina inter alia laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių (Konstitucinio Teismo 2008-12-24, 2011-12-22, 2013-02-15 nutarimai). Pagal principą lex retro non agit, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimai).

Pagal Konstituciją, riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004-01-26, 2005-05-13 nutarimai). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra ne kartą pripažinta, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas nėra absoliutus, nes jo ginamas interesas gali būti nusveriamas konkuruojančių principų (2008-02-20, 2011-12-22 ir 2013-02-15 nutarimai). Teisėtas lūkestis negali būti absoliučiai siejamas su galiojančios teisės pažodiniu aiškinimu. Tai, kad šis principas nėra absoliutus, patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (2013-03-21 sprendimas Magdeburger Muhlenwerke GmbH prieš Finanzamt Magdeburg Nr. C-129/12; 2011-11-22 sprendimas Nyderlandai prieš Tarybą Nr. C-110/97; 1991-02-21 sprendimas Zucherfabrik Suderdithmarshen ir Zuckergabrik Soest Nr. C-143/88 ir C-92/89).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-12-23 nutartyje (a. b. Nr. A143-2834/2013) pateikė ir nagrinėjamai bylai aktualų aiškinimą, t. y. konstatavo, kad teisinio reglamentavimo atsinaujinančių energetikos išteklių srityje pakeitimas ir sumažintų pagamintos elektros energijos supirkimo tarifų taikymas yra pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.), nes AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Valstybė turi pareigą ūkinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai, todėl bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, visą laiką negali būti vienodas ir gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-05-31, 2008-12-04 nutarimai). Nagrinėjamoje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Būtent tai, kad ginčas yra susijęs su valstybės parama energetikos srityje, lemia itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius. Tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia, vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad nebus priimti teisės aktų pakeitimai, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Tačiau tokie pakeitimai turi būti adekvatūs siekiamiems tikslams ir negali paneigti įgytų teisių esmės, pažeisti proporcingumo principą, reiškiantį, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia jiems pasiekti (Konstitucinio Teismo 2012-06-29 nutarimas). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas, net ir atlikus jos turinį lemiančius pakeitimus, išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Teismas konstatuoja, kad net ir pakeitus ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, skatinimo sistemos priemonių taikymas nebuvo visiškai panaikintas, nes nustatytas fiksuotas tarifas ir toliau taikomas dvylika metų (AIEĮ 20 str. 6, 7 d.). Be to, reikšdamas reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad tolesnis įrengtos saulės elektrinės eksploatavimas iš esmės būtų praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negalėtų net minimaliai užtikrinti intereso, kurio buvo siekta įgyjant leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Atsižvelgiant į tai negali būti konstatuota, kad nuo 2013-02-01 pakeitus teisinį reglamentavimą yra paneigiama, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Priešingai, kartu su patikslintu skundu pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas-faktūras (I t., b. l. 167–170), tvirtinančias, kad jis vykdo prekybą saulės elektrinėje pagaminta elektros energija ir iš šios veiklos gauna realių pajamų.

Toje pačioje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad AIEĮ 20 str. 6 d. nuostatos faktiškai pradėtos taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, todėl nėra pagrindo teigti, kad ši norma veikia retrospektyviai. Nagrinėjamos bylos duomenys tvirtina, kad prašymą gauti Leidimą gaminti elektros energiją pareiškėjas pateikė 2013-06-05, leidimas jam išduotas 2013-06-25, t. y. per Elektros energetikos įstatymo 17 str. 2 d. nustatytą terminą, todėl kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai, kad taikant nuo 2013-02-01 pasikeitusį teisinį reglamentavimą buvo įsiterpta į jau susiklosčiusius teisinius santykius. Nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateikto iš esmės analogiškos faktinės situacijos teisinio vertinimo.

Aplinkybių, ar priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų teisėkūros reikalavimų, vertinimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Tai susiję su teisės akto atitikties Konstitucijos 69 str. 1 d. nuostatoms vertinimu, todėl teismas šiuo aspektu nepasisako.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2016 buvo išduotas vadovaujantis jo išdavimo metu galiojančiu teisiniu reglamentavimu, Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė, dėl pasikeitusio AIEĮ nuostatų taikymo nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir proporcingumo principai, todėl nagrinėjamu atveju negali būti nustatyta viena iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismui su prašymu ištirti, ar AIEĮ pakeitimo įstatymo 6 straipsnis tiek, kiek jame įtvirtintas naujas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas, atitinka Konstituciją.

Konstitucijos 110 str. 1 d. įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 str. 2 d.). Analogiškas kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas įtvirtintas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada spręsti, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau jame išdėstyti argumentai teismo nesaisto ir prašymo pagrįstumą teismas vertina savarankiškai. Klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, todėl pagrindu kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-09-14 nutartis a. b. Nr. A261-997/2009, 2009-01-30 nutartis a. b. Nr. A756-152/2009).

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo požiūriu bylos proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 str. 3 d., nustatantis, kad teismo sprendime būtina atsakyti į visus pareikštus reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-997/2009, Nr. A756-152/2009, Nr. A63-3204/2011, Nr. A602-2287/2012). Be to, teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai administracinę bylą Nr. A143-2834/2013, kurioje taip pat buvo prašoma kreiptis į Konstitucinį Teismą, abejonių dėl AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo atitikties Konstitucijai nekilo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. nuostatas, teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgyja ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, konstatuotina, kad jis neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jo prašymas negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.