Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-485-397-2013;

Teisėjas Birutė Drozdienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00222-2012-6;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 15 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gyčio Večersko, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistojo M. D. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi paskirta bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-04-12 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi paskiriant galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Civilinis ieškinys patenkintas pilnai ir iš M. D. bei A. S. solidariai V. G. naudai priteista 300 (trys šimtai) litų turtinės žalos atlyginimui.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir A. S., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) su A. S. ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, iš aptverto kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), panaudodami laužtuvą, nuo sandėliuko nulupdami aliuminio skardą, priklausančią nukentėjusiajai V. G., pasikėsino pagrobti 26 kg. aliuminio skardos, kurios vertės 300 Lt., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, kadangi prie (duomenys neskelbtini) buvo sulaikyti policijos pareigūnų.

Teismo posėdyje nuteistojo M. D. gynėjas advokatas V. Karpovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliaciniame skunde ginčijama kaltė padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. M. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl jis nuteistas nepagrįstai.

Aukštesnės instancijos teismas, įvertinęs skundo motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą konstatuoja, kad apylinkės teismas, išsamiai ir visapusiškai išanalizavo byloje esančius įrodymus, vertino juos nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, ir padarė pagrįstą išvadą, kad M. D. kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo neginčijamai įrodyta.

Pripažindamas M. D. kaltu apylinkės teismas rėmėsi kito kaltinamojo A. S., liudytojų G. M., R. V. parodymais bei kita rašytine bylos medžiaga. Nors apeliantas teigia, kad remtis kito kaltinamojo A. S. parodymais negalima, jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti minėto asmens nurodytų aplinkybių teisingumu ir objektyvumu, jis nenurodė nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, nei savo apeliaciniame skunde.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios A. S. dėl padaryto nusikaltimo prisipažino visiškai, nurodė kartu dalyvavusius asmenis, nusikaltimo padarymo aplinkybes. Duodamas parodymus kaltinamasis buvo nuoseklus, parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, analogiškai paaiškino ir nagrinėjant bylą teisme. Netikėti šio kaltinamojo parodymais teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, kadangi nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nenustatyta, kad A. S. būtų suinteresuotas pakenkti M. D. jį apkalbėdamas. Apklausiamas teisme A. S. patvirtino, kad pas jį į namus atėjo A. S., atsinešė butelį, kurį abu išgėrė. Tada atėjo M. (D.), atsinešė alaus. Išgėrė tą alų ir pagalvojo iš kur dar gauti. Tada M. pasakė, kad namuose yra „biškelį“ aliuminio ir pasiūlė nunešti jį priduoti. M. išėjo su A., po kiek laiko grįžo, atsinešė alaus, cigarečių, vėl buvo už stalo. A. S. pagalvojo, kad to aliuminio gal yra daugiau. M. (D.) patvirtino, kad dar turi ir tada visi nuėjo. Nuėję pamatė, kad ant sandėliuko yra prikalta aliuminio lakštų. Vietą, kur buvo prikalti aliuminio lakštai, parodė M. (D.) ir A.. Aliuminio lakštus lupo visi kartu atlikdami tam tikrus veiksmus (3 t. b. l. 47). Kaltinamasis taip pat patvirtino, kad M. D. pasakė „ko čia laukiat, imam ir dingstam, nes tuoj gali išlįsti jo bobutė“ po ko suprato, kad reikia kuo greičiau iš tos vietos pasišalinti. Pasiėmė lakštus, kiekvienas po vieną, nuėjo link (duomenys neskelbtini) sustojo parūkyti ir netrukus atvažiavo pareigūnai (3 t. b. l. 48).

Kaip matyti iš A. S. nurodytų aplinkybių jo parodymai yra nuoseklūs, logiški, neprieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms bei kitiems byloje esantiems įrodymams. A. S. nurodytas esmines nusikaltimo aplinkybes patvirtino ir liudytoja G. M., kuri paaiškino mačiusi tris vyriškius, apie pietus iš kiemo nešančius skardas, bei liudytojas policijos patrulis R. V., kuris paaiškino, kad gavo pranešimą, jog trys vyriškiai iš kiemo išnešė skardas, važiuojant nurodytu adresu apie 14.37 val. pastebėjo tris vyriškius, kurie, pamatę policijos automobilį, skardas numetė.

Tuo tarpu jokių įrodymų, kurie patvirtintų M. D. versiją, kad skardų jis nevogė, kad tik padėjo jas nepažįstamiems asmenims panešti, byloje nėra. Argumentas, kad A. S. nebuvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl vadovautis jo parodymais negalima, yra nepagrįstas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje tiek A. S., tiek M. D. dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą įspėti nebuvo, todėl jų, kaip kaltinamųjų, parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Esant tokioms aplinkybėms pirmos instancijos teismas pagrįstai M. D. parodymus vertino kritiškai kaip siekį išvengti bausmės už padarytą nusikaltimą ir jais nesivadovavo, kadangi, kaip jau minėta, M. D. nurodytų aplinkybių jokie bylos duomenys nepatvirtino.

Apeliantui savo skunde nenurodžius jokių objektyvių duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti pirmos instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas pagrįstai, vadovaudamasis byloje surinktų įrodymų visuma, pripažino M. D. kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.

Pripažinęs M. D. kaltu ir skirdamas bausmę teismas BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, LR BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir paskyrė teisingą bausmę, kuri nelaikytina per griežta.

Apeliaciniame skunde taip pat ginčijamas civilinio ieškinio klausimas. M. D. mano, kad teismas nepagrįstai priteisė 300 Lt. turtinei žalai atlyginti, kadangi prokuroras iš viso negalėjo pareikšti civilinio ieškinio, o civilinio ieškinio suma nėra pagrįsta objektyviais duomenimis.

Su šiais apeliacinio skundo motyvais aukštesnės instancijos teismas sutinka iš dalies. Prokuroro teisė pareikšti civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje yra reglamentuojama BPK 117 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad tokiu atveju, kai nusikalstama veika padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali ginti teisme savo teisėtų interesų, prokuroras privalo teisme pareikšti civilinį ieškinį. Šios normos kontekste nuteistojo argumentas, kad prokuroras nėra tinkamas subjektas pareikšti civilinį ieškinį, yra nepagrįstas.

Tačiau nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje nei pačios nukentėjusiosios, nei prokuroro pareikštas nebuvo. Tik baigiamųjų kalbų metu prokuroras paprašė teismo nukentėjusiosios V. G. naudai iš kaltinamųjų priteisti 300 Lt. už pavogtas skardas. Apylinkės teismas šį prokuroro prašymą patenkino nepagrįstai, kadangi BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta, jog civilinis ieškinys gali būti paduodamas bet kurio proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.

Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo civilinis ieškinys iki įrodymų tyrimo teisme pradžios pareikštas nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai patenkino prokuroro prašymą nukentėjusiosios V. G. naudai priteisti 300 Lt. turtinei žalai atlyginti. Be to, apylinkės teismas netinkamai išsprendė daiktinių įrodymų – trijų skardos lakštų, klausimą. Apylinkės teismas nusprendė šiuos daiktinius įrodymus sunaikinti, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą teisme nebuvo aiškintasi, ar skardos lakštų savininkė pageidauja juos atgauti, ar tie skardos lakštai tinkami naudoti. Esant tokioms aplinkybėms nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio ir daiktinių įrodymų keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 112 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš M. D. ir A. S. solidariai nukentėjusiosios V. G. naudai priteista 300 (trys šimtai) litų turtinei žalai atlyginti ir išaiškinti, kad nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę jį pareikšti civilinio proceso tvarka.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria trys skardos lakštai, saugomi Kauno miesto Santakos policijos komisariate, įsiteisėjus nuosprendžiui naikintini ir šiuos skardos lakštus grąžinti V. G. arba ją atstovaujantiems asmenims.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta M. D. sulaikymo metu rastus ir paimtus pinigus - 26,11 Lt., A. S. sulaikymo metu surastus ir paimtus pinigus – 0,49 Lt., saugomus Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje, naudoti civilinio ieškinio atlyginimui ir šiuos pinigus grąžinti jų savininkams.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.