- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-20
- Bylos Nr.
- 1S-1338-594/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Nukentėjusysis
- R. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Albinas Antanaitis, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjęs nukentėjusiosios R. K. (toliau – R. K.) atstovo advokato T. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutarties, kuria nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. G. 2015 m. balandžio 28 d. nutarimo panaikinimo atmestas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
2013 m. rugsėjo 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas R. R. (toliau – R. R.) atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 135 str. 1 d., dėl to, kad 2013 m. rugpjūčio 31 d., apie 18.16 val. į VšĮ „Jonavos ligoninė“ priėmimo skyrių komos būsenoje buvo pristatytas T. K. (toliau – T. K.), kuriam 2013-08-31 vakare kumščiu į galvos sritį vieną smūgį sudavė R. R..
2013 m. rugsėjo 2 d., 14.05 val. buvo konstatuota T. K. smegenų mirtis, o 2013 m. rugsėjo 3 d. 1.25 val. konstatuota jo mirtis.
2013 m. rugsėjo 5 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. pavedimu ikiteisminį tyrimą R. R. atžvilgiu pavesta atlikti pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 str. 1 d., o 2014 m. birželio 20 d. pavedimu – pagal BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d..
2015 m. kovo 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, motyvuojant tuo, kad įtariamasis R. R. analizuojamu atveju veikė būtinosios ginties situacijoje ir būtinosios ginties ribų neperžengė.
Nesutikdama su priimtu nutarimu, nukentėjusioji R. K. jį apskundė Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajam prokurorui, kuris 2015 m. balandžio 28 d. nutarimu nukentėjusiosios atstovo advokato skundą atmetė.
2015 m. birželio 15 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundas dėl Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. G. 2015 m. balandžio 28 d. nutarimo panaikinimo taip pat atmestas.
Šalies argumentai
Skundu apygardos teismui nukentėjusiosios R. K. atstovas advokatas T. K. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį ir procesinius klausimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo išspręsti iš esmės.
Nukentėjusiosios atstovo teigimu, skundžiamoje nutartyje teismas iš esmės pateikė savo įvykių versiją, kuri tik iš dalies atitinka faktinius bylos duomenis. Kaip matyti iš įvykio liudytojų parodymų, T. K. galimai sudavė R. R. ne visą eilę smūgių (vieną po kito), kaip interpretuoja pirmosios instancijos teismas, tačiau ne daugiau kaip 1 ar 3 smūgius į R. R. veido sritį. Tokią aplinkybę, pasak advokato, patvirtino liudytojas D. S., nurodęs, kad T. K. sudavė 2-3 kartus, liudytojas M. S., paaiškinęs, kad T. K. sudavė 1 kartą, liudytojai M. U., T. Ž. bei M. K., nurodę, kad T. K. sudavė 2 kartus. Atkreipiamas teismo dėmesys ir į tai, kad pats R. R. dėl jam suduotų smūgių skaičiaus ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklus - pirminės apklausos metu jis parodė, kad jam buvo suduota 3-4 kartus, papildomos apklausos metu - jam buvo suduota 2 kartus, o dar vėlesnėje apklausoje jau vėl nurodė, kad jam buvo suduota 3-4 kartus. Tuo tarpu atlikus teismo medicinos tyrimą buvo nustatyta, kad R. R. sužalojimas (viršutinės lūpos sumušimas) padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje, kas iš esmės paneigia paties R. R. versiją dėl jam suduotų smūgių. Be to, R. R. nustatytas sužalojimas atitiko nežymų sveikatos sutrikdymą, kas iš esmės rodo, jog T. K. panaudoti fizinio smurto veiksmai nebuvo intensyvūs ir tęstiniai ar keliantys rimtą grėsmę R. R. gyvybei ar sveikatai. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiosios atstovo vertinimu, visiškai nepagrįstai padarė kategorišką išvadą dėl T. K. fizinio smurto veiksmų intensyvumo ir jų tęstinumo.
Pabrėžiama ir tai, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, R. R. smogė T. K. į galvos sritį tuo metu, kai T. K. nebetęsė jokių fizinio smurto veiksmų. Visi ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai patvirtino, kad R. R. smūgis buvo labai stiprus - nuo šio smūgio T. K. susvyravo, jam sulinko kojos, dėl ko R. R. jį paguldė ant žemės, ar tiesiog prilaikydamas jį ant žemės susmuko kartu. Šiame kontekste pažymima, kad nei vienas iš įvykį mačiusių liudytojų nepatvirtino, kad T. K. tęsiant fizinio smurto veiksmus, R. R. bent bandė nustumti nuo savęs T. K., ar kad T. K. ir R. R. buvo išskirti vis dar tęsiant kokius nors fizinio smurto veiksmus vienas kito atžvilgiu. Priešingai, liudytojų parodymai patvirtina, kad tuo metu, kai R. R. paėmė T. K. už rūbų, atstūmė nuo savęs ir vieną kartą kumščiu trenkė į kairę veido sritį, nei tuo pačiu metu, nei po smūgio sudavimo T. K. jau nebegalėjo pasipriešinti R. R., kadangi jis buvo daug stipresnis už T. K..
Tokiu būdu, atsižvelgiant į aptartus duomenis, nukentėjusiosios atstovo teigimu, darytina pagrįsta išvada, kad tarp T. K. suduotų smūgių R. R. bei tarp R. R. suduoto smūgio T. K. buvo tam tikras laiko atotrūkis. Tai, kad R. R. mirtiną smūgį kumščiu į galvą T. K. sudavė viena ranka jį prilaikydamas už rūbų ir nuo savęs atitraukęs bei tai, kad R. R. užsimojęs smogė itin stiprų smūgį į galvos sritį, iš esmės gali rodyti, kad pavojingas kėsinimasis R. R. atžvilgiu jau buvo pasibaigęs, o R. R. vadinama gynyba ar panaudota jėga buvo daug intensyvesnė nei tuo metu buvo būtina.
Skundu akcentuojama, kad tiek ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras, tiek vėliau vyriausiasis prokuroras bei apylinkės teismas, priimdami procesinius sprendimus, rėmėsi tuo, kad tik vienas smūgis sukėlė mirtinas pasekmes, o visi kiti be išimties padaryti sužalojimai buvo mažo intensyvumo, kas paneigia R. R. tyčią sužaloti T. K.. Taigi tai, jog buvo suduotas tik vienas intensyvus smūgis, nulėmęs asmens mirtį, praktiškai panaikino mirtiną smūgį sudavusio asmens atsakomybę už visas sukeltas pasekmes. Tokia išvada, nukentėjusiosios atstovo vertinimu, kelia pagrįstų abejonių jau vien dėl to, kad tiek baudžiamosios teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje vis dėlto laikomasi pozicijos, jog smūgių sudavimas į gyvybiškai svarbias kūno dalis, sukėlęs asmens mirtį arba sveikatos sužalojimą, turėtų būti kvalifikuojamas ne tik pagal kaltės turinį (kaip tyčinis ar neatsargus gyvybės atėmimas arba kaip tyčinis ar neatsargus sveikatos sutrikdymas), tačiau ir pagal sukeltas pasekmes. Todėl visiškai nelogiška, kai mažesnio intensyvumo sužalojimai yra laikomi apskritai panaikinančiais asmens atsakomybę. Šiuo aspektu pažymima, kad R. R. mirtino smūgio sudavimas į T. K. galvos sritį iš esmės turėjo būti kvalifikuojamas pagal sukeltas pasekmes kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, nulėmęs asmens mirtį. Tačiau tiek ikiteisminį tyrimą nutraukęs prokuroras, tiek vėliau vyriausiasis prokuroras bei apylinkės teismas, priimdami procesinius sprendimus, R. R. veiksmus vertino per tyčinio gyvybės atėmimo aspektus, tokiu būdu visiškai neanalizuodami versijos dėl neatsargaus gyvybės atėmimo. Nagrinėjamu atveju nusikalstamos veikos kvalifikacija buvo keičiama bent du kartus iš sunkaus sveikatos sutrikdymo į nužudymą ir iš nužudymo į nužudymą esant būtinosios ginties sąlygoms, tačiau net ir galutinė nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 28 str. 3 d. ir 129 str. 1 d. negali būti laikoma tinkama, nes pagal teismų praktiką analogiškose ar panašiose bylose tuo atveju, kai asmeniui yra padaromas sunkus sveikatos sutrikdymas, pavyzdžiui, dėl vieno smūgio sudavimo į gyvybiškai svarbią kūno dalį, ko pasėkoje asmuo miršta, tuo atveju jeigu nėra asmens tyčios atimti gyvybę kitam asmeniui, nusikalstama veika paprastai gali būti kvalifikuojama pagal nusikalstamų veikų sutaptį pagal BK 132 str. ir pagal atitinkamą BK 135 str. dalį. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad nustačius, jog R. R. gynybos pobūdis neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, iš esmės turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl R. R. veiksmų vertinimo pagal BK 132 str. ir pagal atitinkamą LR BK 135 str. dalį.
Pasak nukentėjusiosios atstovo, nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog specialisto išvada ir specialisto paaiškinimai kaip tam tikri bylai reikšmingi duomenų šaltiniai objektyviai neprieštarauja vienas kitam, kadangi tai, kas specialisto išvadoje konstatuota kaip kategoriška išvada, specialisto paaiškinimuose jau įvardijamos kaip hipotetinės (sąlyginės) išvados. Remiantis specialisto išvada, visi konstatuoti sužalojimai teismo medicininiu požiūriu yra vienodo senumo, susidarę paros laikotarpyje iki patekimo į gydymo įstaigą ir nėra duomenų apie galimai skirtingą jų amžių; poodinės ir minkštųjų audinių kraujosruvos atspindi smūginius trauminius kontaktus su kietais bukais riboto paviršiaus daiktais ir nėra būdingi griuvimui; žalojusiu daiktu galėjo būti apauta koja, kumštis arba koks nors įrankis; konstatuoti paviršiniai horizontalūs lygiagretūs trys odos įdrėskimai kairiajame šone padaryti kietais riboto paviršiaus ploto briaunuotais daiktais, yra tipiški rankos nagais padaromiems sužalojimams ir galėjo atsirasti grumtynių metu; taip pat grumtynėms (kovai) galima būtų priskirti poodinę kraujosruvą dešinio dilbio išorinėje pusėje vidurinėje dalyje, kuri pagal lokalizaciją yra tipinga trauminiam kontaktui ranka blokuojant priešininko smūgį; neatmestina, kad poodinės kraujosruvos dešinės šlaunies išoriniame paviršiuje (dvi) bei kairės blauzdos priekiniame paviršiuje galėjo susidaryti blokuojant priešininko smūgius. Visi šie sužalojimai pagal jų pobūdį ir lokalizaciją specialisto išvadoje faktiškai priskirti grumtynėms, kas būtų visiškai logiška, turint omenyje, kad konflikto metu R. R. buvo „įsikabinęs“ į T. K. rūbus ir būdamas daug stipresnis už T. K., galėjo padaryti minėtus sužalojimus. Tuo tarpu specialisto paaiškinimuose jau buvo nurodyta, kad visos minėtos tyrimo išvados iš tikrųjų nėra kategoriškos ir, kad dauguma ant T. K. buvusių sužalojimų galėjo atsirasti ir su įvykiu nesusijusiomis aplinkybėmis.
Be to, pirminio medicininio tyrimo metu nustatyti T. K. sužalojimai galvos srityje rodė, kad keturi ar daugiau trauminiai poveikiai buvo ne tik į kairįjį smilkinį, sužalojimų lokalizacija apėmė ir dešinę momentinę sritį, ir viršutinės lūpos kairę pusę, ir kairį žandą ties žandikaulio kampu. Kairiosios smilkininės srities virš ausies sužalojimas buvo tik vienas iš keturių ar daugiau nustatytų trauminių poveikių į T. K. galvos sritį. Kaip matyti iš minėtos specialisto išvados, T. K. mirties priežastis buvo būtent kairiosios smilkininės srities virš ausies sužalojimo pasėkoje kilusi sunki galvos smegenų trauma su smilkinkaulio lūžiu ir kraujo išlajomis virš bei po kietuoju smegenų dangalu ant kairiojo pusrutulio, tačiau tai visiškai nepaaiškina kitų sužalojimų galvos srityje pobūdžio ir jų lokalizacijos. Dėl to tokių tyrimo išvadų visuma vis dar kelia pakankamai pagrįstą abejonę, ar kiti sužalojimai T. K. galvos srityje atsirado to paties smūgio į kairįjį smilkinį pasėkoje, ar jie buvo padaryti atskirų sužalojimų metu. Taip pat kyla pagrįsta abejonė dėl kitų sužalojimų (ant šono, ant dilbio ir ant šlaunies) atsiradimo aplinkybių.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundas tenkinamas.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d., baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tik tokiu būdu galima garantuoti visos visuomenės saugumą bei valstybės valdžios autoritetą. Pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, baudžiamojo proceso įstatymas priskiria prokurorui bei ikiteisminio tyrimo įstaigoms, o tai reiškia, kad šios teisėsaugos institucijos turi reaguoti, nešališkai atlikti visus reikalingus veiksmus, priimti visus reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista, jeigu tam nėra procesinių kliūčių, t. y. aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.
Ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindai yra įtvirtinti BPK 212 str. nuostatose. Tai baigtinis ikiteisminio tyrimo nutraukimo pagrindų sąrašas, kas suponuoja išvadą, kad jokiu kitu, komentuojamame straipsnyje nenurodytu pagrindu, ikiteisminis tyrimas negali būti nutraukiamas. Šio straipsnio 1 punkte inter alia įtvirtinta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra šio Kodekso 3 str. numatytų aplinkybių. Tuo tarpu BPK 3 str. nustato sąlygas, kurioms esant baudžiamasis procesas yra negalimas, t. y. sąlygas, kai baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Viena tokių sąlygų įtvirtinta komentuojamo straipsnio 1 dalies 9 punkte, o būtent, kai egzistuoja BK V skyriuje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Tačiau net ir šiuo atveju, ikiteisminis tyrimas gali būti nutraukiamas tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas ikiteisminio tyrimo nutraukimui.
Kaip matyti iš skundo nagrinėjimui pateiktos medžiagos, ikiteisminis tyrimas Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariate R. R. atžvilgiu buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d., dėl to, kad jis 2013 m. rugpjūčio 31 d., apie 21.00 val., prie parduotuvės „Aibė“, esančios Pirties g. 1, Čičinų k., Kulvos šen., Jonavos r., apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesutarimų su T. K. metu, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia kumščiu sudavė T. K. ne mažiau keturių smūgių į galvos sritį, rankas, kojas, kairį šoną, kuo padarė jam poodines ir minkštųjų audinių kraujosruvas kairėje smilkininėje srityje virš ausies kaušelio, dešinės momeninės srities priekinėje dalyje, kairiame žande ties žandikaulio kampu, viršutinės lūpos kairėje pusėje, dešinio dilbio išoriniame paviršiuje, dešinės šlaunies išorinio paviršiaus vidurinėje dalyje (dvi), kairės blauzdos priekinio paviršiaus vidurinėje dalyje, tris juostų pavidalo lygiagrečius paviršinius odos įdrėskimus kairiajame šone virš klubakaulio, kairiojo smilkinkaulio žvyno linijinį lūžį, kraujo išlajas virš bei po kietuoju galvos smegenų dangalu ant kairiojo smegenų pusrutulio, ko pasėkoje išsiliejęs kraujas sąlygojo smegenų suspaudimą, pabrinkimą ir strigimą, nuo ko T. K. 2013 m. rugsėjo 3 d. 1.25 val. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikose mirė.
2015 m. kovo 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, motyvuojant tuo, kad R. R. analizuojamu atveju veikė būtinosios ginties situacijoje ir būtinosios ginties ribų neperžengė, t. y. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas vadovaujantis BPK 212 str. 1 d. 1 p., 3 str. 1 d. 9 p. pagrindais. Analogiškos pozicijos laikėsi ir nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundus nagrinėję Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo vyriausiasis prokuroras 2015 m. balandžio 28 d. nutarime bei Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas skundžiamoje 2015 m. birželio 15 d. nutartyje.
Tačiau, įvertinus nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundo argumentus bei išanalizavus skundo nagrinėjimui pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, vis tik konstatuotina, kad ikiteisminis tyrimas šioje ikiteisminio tyrimo stadijoje nutrauktas nepagrįstai, nepašalinus visų ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančių prieštaravimų, reikšmingų nustatant objektyvią tiesą byloje, ko pasėkoje, skundžiama Kauno apylinkės teismo nutartis naikintina dėl skundo priimant naują sprendimą.
Sutinkamai su BK 28 str. 2 d., asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi sprendžiant ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-7-313/2012 ir kt.).
Analizuojant skundo nagrinėjimui pateiktą medžiagą matyti, kad ikiteisminis tyrimas R. R. atžvilgiu buvo atliekamas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 28 str. 3 d., 129 str. 1 d., dėl T. K. nužudymo esant būtinosios ginties ribų peržengimui – kai esant tiesioginei tyčiai nužudoma arba sunkiai sutrikdoma kito asmens sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 str. 3 d.). Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti žuvusiojo T. K. mirties aplinkybes bei dėl jo mirties galimai kaltą asmenį, buvo apklausta eilė liudytojų, jų parodymų patikimumą tikrinant parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, keletą kartų apklaustas galimai nusikalstamą veiką įvykdęs R. R., jo parodymų objektyvumą taip pat tikrinant BPK nustatyta tvarka, apžiūrėta įvykio vieta, atlikta biologinio tyrimo specialisto išvada, pateikta teismo medicinos specialisto išvada dėl T. K. mirties priežasties, apklaustas vyr. teismo medicinos ekspertas J. V., atlikęs T. K. lavono teismo medicininį tyrimą, atlikti kiti BPK numatyti ikiteisminio tyrimo procesiniai veiksmai. Įvertinęs atliktų procesinių veiksmų pagrindu gautus duomenis, prokuroras konstatavo, kad jų visuma nesudaro pagrindo teigti, jog R. R. nagrinėjamu atveju peržengė būtinosios ginties sąlygas ir ikiteisminį tyrimą, vadovaudamasis BPK 3 str. 1 d. 9 p., jo atžvilgiu nutraukė. Prokuroras konstatavo, kam vėliau pritarė ir vyriausiasis prokuroras bei ikiteisminio tyrimo teisėjas, kad T. K. sužinojus, jog R. R. siunčia SMS pranešimus jo merginai E. M., dėl to supyko ir viešai pareiškė ketinantis atlikti fizinio smurto veiksmus R. R. atžvilgiu, po ko, atvykęs į įvykio vietą, R. R. smogė vieną po kito kelis smūgius į veidą. Tokiu būdu, prokuroro įsitikinimu, nėra abejonių, kad tokie agresyvūs T. K. smurtinio pobūdžio veiksmai buvo pavojingas kėsinimasis į kito asmens gyvybę ar net sveikatą, t. y. jis buvo nukreiptas į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, įtvirtintas BK 28 str. 2 d., kas formaliai atitinka būtinosios ginties sąlygas.
Kritiškai vertinant tokius prokuroro argumentus pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas BPK 3 str. 1 d. 9 p. pagrindu gali būti nutraukiamas tik kruopščiai ištyrus visas reikšmingas aplinkybes ir įsitikinus, kad egzistuoja objektyvus pagrindas ikiteisminio tyrimo nutraukimui, kas nagrinėjamu atveju, aukštesniojo teismo vertinimu, vis tik nebuvo padaryta. Nors baudžiamojo proceso įstatymas jokiems duomenims apie padarytą nusikalstamą veiką nesuteikia prioriteto tačiau šiuo atveju sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą priimtas remiantis išimtinai tik įtariamojo R. R. parodymais, jų negretinant su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, įskaitant ir liudytojų, apklaustų įspėjus juos apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, parodymais.
Konstatuojant šias aplinkybes, pažymėtina, kad analizuojamo ikiteisminio tyrimo metu nustačius, jog R. R. smogė T. K. mirtiną smūgį, siekdamas apsiginti nuo neteisėtų žuvusiojo veiksmų, nebuvo imtasi pakankamų priemonių, siekiant nustatyti, ar T. K. smurtinio pobūdžio veiksmai R. R. atžvilgiu smūgio jam sudavimo metu vis dar buvo tęsiami. Ši aplinkybė būtinosios ginties konstatavimui yra ypatingai reikšminga, kadangi pagal BK 28 str. 2 d., būtinoji gintis gali būti pripažįstama tik tokiu atveju, kai ji panaudojama siekiant atremti realų pavojų įstatymo saugomoms vertybėms. Tuo tarpu, remiantis ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų parodymų visuma, T. K., sudavęs 1 – 2 smūgius R. R. į veido sritį, po ko jam smarkiai pradėjo bėgti kraujas, jokių smurtinio pobūdžio veiksmų įtariamojo atžvilgiu nebeatliko, kas leidžia manyti, jog nagrinėjamu atveju pavojingas kėsinimasis R. R. atžvilgiu galimai jau buvo pasibaigęs, o R. R. gynyba ir panaudota jėga buvo daug intensyvesnė nei tuo metu buvo būtina. Analogišką išvadą leidžia daryti ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės, jog R. R. nuo T. K. gavęs kelis smūgius į veidą jį suėmė už drabužių ir atitraukė nuo savęs, tokiu būdu sulaikydamas T. K. nuo pastarojo neteisėtų veiksmų (fizinio smurto panaudojimo), ir tik tuomet, kai tokiu būdu T. K. neteisėti veiksmai buvo baigti, visa jėga smogė jam į galvos sritį.
Pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pašalinti ir prieštaravimai tarp paties R. R. bei kitų byloje apklaustų asmenų parodymų esminėse nagrinėjamo įvykio aplinkybėse. Įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. R. nurodė, kad T. K. jam smogė eilę smūgių į veido sritį, t. y. nosį, lūpą, kairį smilkinį, tačiau apklausti betarpiškai nagrinėjamą įvykį matę asmenys nurodo tik 1-2 smūgius, po ko R. R. pradėjo smarkiai kraujuoti. Tuo tarpu remiantis Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. G2478/13(02) duomenimis, R. R. konstatuotas tik viršutinės lūpos sumušimas, padarytas kietu buku daiktu, paveikus lūpų sritį vieno trauminio poveikio pasėkoje ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, kas leidžia pagrįstai abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjo išvada dėl T. K. smūgių R. R. atžvilgiu intensyvumo ir tokio pavojingumo, kuriam atremti buvo būtinas mirtino smūgio sudavimas.
Analizuojant R. R. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų visumą matyti, kad jo parodymai nesutampa ir su kitų asmenų išdėstytomis aplinkybėmis dėl jo ir žuvusiojo nugriuvimo fakto. Pats R. R. nurodė, kad konflikto su T. K. metu jie užkliuvo už šalia parduotuvės „Aibė“ buvusio „bortelio“, dėl ko nukrito ant žolės, detaliai dėstydamas tolimesnius T. K. ir jo paties veiksmus, atliktus jiems jau gulint ant žemės, kur juos išskyrė įvykį matę draugai. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu šias aplinkybes patvirtino tik kartu su R. R. įvykio vietoje buvęs jo draugas M. U. ir tik pakartotinės apklausos metu 2015 m. sausio 6 d.. Kiti ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys vienareikšmiškai teigė, jog vaikinai nukritę nebuvo, nebent tik priklupę, o vaikinus liudytoju apklaustas M. S. išskyrė iš karto po R. R. smūgio T. K.. Kas vėlgi neatitinka R. R. parodymų, kadangi, jo teigimu, konfliktas su T. K. tęsėsi ir po jo (R. R.) smūgio, jiems susistumdžius, ką paneigė tiek M. S., išskyręs vaikinus, tiek kiti ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. M 836/13(02) konstatuotas aplinkybes, kurioms, aukštesniojo teismo vertinimu, atliekamo ikiteisminio tyrimo metu vis tik nebuvo suteiktas pakankamas dėmesys. Sutinkamai su šia specialisto išvada, be joje nustatytų tiesiogiai T. K. mirtį sukėlusių sužalojimų – sunkios galvos smegenų traumos su smilkinkaulio lūžiu ir kraujo išlajomis virš bei po kietuoju smegenų dangalu ant kairiojo pusrutulio, ant T. K. lavono buvo rasti ir kiti sužalojimai – kraujosruva viršutinės lūpos kairėje pusėje, dešinio dilbio išoriniame paviršiuje, dešinės šlaunies išorinio paviršiaus vidurinėje dalyje, kairės blauzdos priekinio paviršiaus vidurinėje dalyje, įdrėskimai kairiajame šone virš klubakaulio, tačiau jų atsiradimo mechanizmas išsamiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tirtas. Be to, specialisto išvados duomenimis, T. K. nustatyta galvos trauma buvo padaryta keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, kas neabejotinai neatitinka R. R. bei visų kitų byloje apklaustų asmenų parodymų dėl vienintelio smūgio sudavimo T. K. fakto. Nors ekspertas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas, tačiau jo parodymais pašalinti aukščiau išdėstytų abejonių, galimybės nėra, kas leidžia manyti, jog būtina atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus tinkamam ir objektyviam šių aplinkybių įvertinimui. Nenustačius ant T. K. kūno nustatytų kitų (be galvos sumušimo) sužalojimų atsiradimo mechanizmo bei aplinkybių, nėra galimybės įvertinti ir R. R. veiksmų kitų nusikalstamų veikų sudėties požymių kontekste.
Esant išdėstytoms aplinkybėms akcentuotina, kad nors nuspręsti ar byloje yra pakankamai duomenų kaltinamajam aktui surašyti, ar ikiteisminį tyrimą užbaigti kitu procesiniu sprendimu yra išimtinė prokuroro teisė, ir nei ikiteisminio tyrimo teisėjas, nei aukštesnysis teismas negali prokurorui nurodyti, kokį sprendimą jis turi priimti ir kaip baigti ikiteisminį tyrimą (nutraukti bylą ar surašyti kaltinamąjį aktą ir bylą perduoti teismui), tačiau vis tik pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų nepakanka vienareikšmiškai teigti, jog R. R. veikė esant būtinosios ginties sąlygoms ir būtinosios ginties ribų neperžengė. Kylant abejonių dėl įrodymų pakankamumo šio asmens kaltei pagrįsti, tai yra iš esmės vertinant ar šis asmuo pagal surinktą medžiagą gali būti teismo pripažintas kaltu, klausimas dėl šių įrodymų pakankamumo kaltei pagrįsti turėtų būti perduotas spręsti teismui, kadangi teisė vykdyti teisingumą priskiriama teismui.
Visumos išdėstytų aplinkybių pagrindu daroma išvada, kad skundžiama ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis bei prokurorų nutarimai yra nepagrįsti, todėl, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikintini.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
nukentėjusiosios R. K. atstovo advokato T. K. skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 15 d. nutartį ir dėl skundo priimti naują sprendimą: panaikinti Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro V. G. 2015 m. balandžio 28 d. nutarimą atsisakyti patenkinti skundą ir 2015 m. kovo 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro V. G. nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir bylą tyrimo atlikimui perduoti prokurorui.
Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.