Kauno apygardos teismo nutartis

2009-04-02 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-177-120-2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-02
Bylos Nr.
1A-177-120-2009
Teisminio proceso Nr.
1-91-1-00054
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Regina Majauskienė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Romualdas Lincevičius
Nuteistasis
A. Z., M. M.
Advokatai
Rasa Malinauskienė
Pranešėja Regina Majauskienė Byla Nr. lA-177 -120/2009Teisėjas Artūras Rauktys Proceso Nr. 1-91-1-00054/2009Procesinio sprendimo(S)kategorija: 2.4.6.KAUNO APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDUKaunas 2009 m. balandžio 2 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Reginos Majauskienės, teisėjų: Romualdo Lincevičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistiesiems A. Z. ir M. M., jų gynėjai advokatei Rasai Malinauskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistųjų M. M. ir A. Z. apeliacinius skundus dėl 2009 m. vasario 5 d. Šakių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:

M. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. už dviejų nusikalstamų veikų padarymą 2 m. 3 mėn. laisvės atėmimo. Taikytas BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., įpareigojus jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą;

A. Z. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal LR BK 178 str. 2 d. už dviejų nusikalstamų veikų padarymą 2 m. 3 mėn. laisvės atėmimo. Taikytas BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 1 m. 6 mėn., įpareigojus jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms ir per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, išklausiusi pranešėjos pranešimo, proceso dalyvių nuomonių

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. ir A. Z. pagal BK 178 str.2 d. nuteisti už tai, kad 2009 sausio 24d. apie 20-21 val. I k, Š rajone, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, iš vidaus atplėšę duris ir įsibrovę į T. B. priklausančias gamybines patalpas, pavogė 200 lt vertės raktų komplektą, 200 lt vertės įrankių dėžę, 800 lt vertės pjovimo stakles „Makita“, 650 lt vertės elektrinį pjūklą, 600 lt vertės akumuliatorinį suktuvą „Makita“ ir padarė tuo nukentėjusiam 2450 lt turtinę žalą.

Taip pat jie nuteisti ir už tai, kad 2009 m. sausio 24 d. apie 20-21 val, apsvaigę nuo alkoholio, bendrininkų grupėje pro neužrakintas duris pakartotinai įsibrovę į T. B. priklausančias gamybines patalpas pavogė 900 lt vertės motopjūklą „Stihl“, 3000 lt vertės benzininį grunto grąžtą „Stihl“, 350 lt vertės elektrinį grąžtą „Makita“ ir padarė nukentėjusiam 4250 lt turtinę žalą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. M. prašė teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam kitą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, įpareigojant jį nukentėjusiam padarytą žalą atlyginti per 2 metus.

Nurodė, kad teismas jo atžvilgiu netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir paskyręs neteisingą bausmę pažeidė BPK 328 str. 1 ir 2 p. Kaltu dėl vagystės jis prisipažįsta pilnai, bet, jo teigimu, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu už 2 atskiras nusikalstamas veikas, nes jų padarymą jungė vienas sumanymas ir vieninga tyčia. Eidamas vogti, jis nesitarė kiek ir ko vogs, bet išeidamas su vogtais daiktais jis žinojo, kad grįš į jį dar kartą, nes jame buvo likę dar daug daiktų. Paslėpęs pavogtus daiktus, jis su bendrininku maždaug po pusvalandžio vėl sugrįžo. Kadangi antrą kartą vagystę jis padarė iš to paties sandėlio, tuo pačiu būdu ir valandos laikotarpyje, abi jo padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinė veikla ir turėjo būti kvalifikuota vienu nusikaltimu. Tokią praktiką formuoja ir Aukščiausias teismas nutartyse 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-146/2008.

Jam paskirtą bausmę laiko per griežta. Teisiamas jis pirmą kartą. Savo pastangomis stengėsi surasti ir nukentėjusiam daiktus gražinti. Dėl savo poelgio labai pergyvena ir vertina jį kritiškai, tai, sutinkamai su BK 59 str. 1 d. 2 p. yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Už pirmą kartą padarytas nusikalstamas veikas numatytas BK 178 str. 2 d. pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką paprastai yra skiriamos laisvės apribojimo arba baudos bausmės. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Ji turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Teismo įpareigojimo per 2 mėnesius atlyginti nukentėjusiam padarytą žalą jis neturi finansinės galimybės, nes yra bedarbis, neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir piniginių santaupų. Sunki jo turtinė padėtis ir galimybės užsidirbti tokią didžiulę pinigų sumą nebuvimas yra pagrindas įpareigoti jį nukentėjusiam žalą atlyginti per 2 metus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Z. taip pat prašė teismo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam kitą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, įpareigojant jį nukentėjusiam padarytą žalą atlyginti per 2 metus.

Šalies argumentai

Jis taip pat nurodė, kad teismas jo atžvilgiu netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą ir paskyręs neteisingą bausmę pažeidė BPK 328 str. 1 ir 2 p. Kaltu dėl vagystės jis prisipažįsta pilnai, bet, jo teigimu, teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu už 2 atskiras nusikalstamas veikas, nes jų padarymą jungė vienas sumanymas ir vieninga tyčia. Eidamas vogti, jis nesitarė kiek ir ko vogs, bet išeidamas su vogtais daiktais jis žinojo, kad grįš į jį dar kartą, nes jame buvo likę dar daug daiktų. Paslėpęs pavogtus daiktus, jis su bendrininku maždaug po pusvalandžio vėl sugrįžo. Kadangi antrą kartą vagystę jis padarė iš to paties sandėlio, tuo pačiu būdu ir valandos laikotarpyje, abi jo padarytos nusikalstamos veikos yra tęstinė veikla ir turėjo būti kvalifikuota vienu nusikaltimu. Tokią praktiką formuoja ir Aukščiausias teismas nutartyse 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-146/2008.

Jam paskirtą bausmę jis taip pat laiko per griežta. Teisiamas jis pirmą kartą. Savo pastangomis stengėsi surasti ir nukentėjusiam daiktus gražinti. Dėl savo poelgio labai pergyvena ir vertina jį kritiškai, tai, sutinkamai su BK 59 str. 1 d. 2 p. yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Už pirmą kartą padarytas nusikalstamas veikas numatytas BK 178 str. 2 d. pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką paprastai yra skiriamos laisvės apribojimo arba baudos bausmės. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai. Ji turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Teismo įpareigojimo per 2 mėnesius atlyginti nukentėjusiam padarytą žalą jis neturi finansinės galimybės, nes yra bedarbis, neturi jokio pragyvenimo šaltinio ir piniginių santaupų. Sunki jo turtinė padėtis ir galimybės užsidirbti tokią didžiulę pinigų sumą nebuvimas yra pagrindas įpareigoti jį nukentėjusiam žalą atlyginti per 2 metus.

Skundo nagrinėjimo teisme metu abu apeliantai prašo BK 38 str. pagrindu baudžiamąją bylą jiems nutraukti ir juos nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, nes jie abu su nukentėjusiuoju susitaikė ir nukentėjusiam padarytą turtinę žalą, atlygino.

Nuteistųjų M. M. ir A. Z. apeliaciniai skundai bei prašymai BK 38 str. pagrindu nutraukti baudžiamąją bylą ir juos nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, nepagrįsti ir atmetami.

Aukščiausias teismas, formuodamas vieningą teisminę praktiką, tęstine nusikalstama veika laiko tokią veiką, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tai konstatuota ir abiejų apeliantų nurodytose AT nutartyse Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007 ir 2K-146/2008. Praktikoje tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t.t. Vadinasi, sprendžiant veikų kvalifikavimo klausimus, nustatyti turi būti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji padarytų nusikalstamų veikų požymiai. Šiuo konkrečiu atveju faktiniai duomenys byloje akivaizdžiai parodo nusikaltimų daugeto buvimą ir akivaizdžiai paneigia apeliantų skundų teiginius apie vieningos tyčios jų veiksmuose buvimą. Duodami parodymus teisme apeliantai M. M. ir A. Z. parodė, kad A. Z. pasiūlius apvogti T. B., jie, įsibraudami į nukentėjusio gamybines patalpas ir pagrobdami jame buvusius įrankius, dar nežinojo, kad sugalvos ten pat ateiti ir tą patį nukentėjusį apvogti dar kartą bei, kad pirmą kartą įsibrauti į patalpą ir apvogti nukentėjusį T. B. pasiūlė nuteistasis A. Z., o antrąjį kartą padaryti tą patį, pasiūlė kaltinamasis M. M. (B.l. 88, 89). Tokias pat abiejų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes abu nuteistieji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 29-30, 64). Tokie bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme abiejų apeliantų duoti parodymai akivaizdžiai rodo, kad daryti naują nusikaltimą jie sugalvojo po pirmojo nusikaltimo padarymo bei, kad pirmosios vagystės metu vieningos tyčios per kelis kartus pavogti nukentėjusiojo turtą, jie neturėjo. Minėtos abiejų apeliantų bylos nagrinėjimo teisme metu nurodytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, akivaizdžia patvirtina, jog padarytos buvo dvi atskiros nusikalstamos veikos – vagystės, įsibraunant į patalpas. Abiejų nusikalstamų veikų padarymas tikrai turi bendrų bruožų (abi vagystės laiko požiūriu viena nuo kitos nėra labai nutolę, abiem vagystėmis turtas pagrobtas iš tos pat vietos ir iš to paties savininko, abu kartus turtas pagrobtas įsibrovus į patalpą), tačiau tai, jog vieninga tyčia abiejų apeliantų padarytų nusikalstamų veiksmų nejungė, rodo, jog teismas pagrįstai abi abiejų jų padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip realiąją jų sutaptį ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė jiems tinkamai.

Abiejų apeliantų apeliaciniuose skunduose nurodomi teiginiai, jog darant abi nusikalstamas veikas jų tyčia buvo vieninga ir sumanymas buvo vienas, prieštarauja jų parodymams, duotiems teisme ir ikiteisminio tyrimo metu. Jokiais faktiniais duomenimis jie nepatvirtinti ir motyvuotai nepagrįsti, todėl vertinami kritiškai ir laikomi deklaratyviais.

BK 38 str. leidžia kaltinamajam ir nukentėjusiam susitaikius nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti taip pat ir asmenis, padariusius apysunkius nusikaltimus, tačiau toks atleidimas yra galimas tik esant visoms būtinoms BK 38 str. 1 d. išvardytoms sąlygoms, t.y. tik nustačius, kad asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kad jis savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, kad jis susitaikė su nukentėjusiuoju ir, kad yra pagrindas manyti, jog jis naujų nusikalstamų veikų nedarys. Šiuo konkrečiu atveju abu apeliantai, nors apeliaciniuose skunduose savo veiksmus laiko vienu nusikaltimu, bet savo kaltę pilnai pripažįsta ir visą nusikaltimais padarytą turtinę žalą jų skundo nagrinėjimo dienai nukentėjusiajam yra pilnai atlyginę, tačiau duomenų, pagrindžiančių, kad nukentėjusysis su abiem apeliantais susitaikė, nėra. Baudžiamojo proceso įstatymai susitaikymu pripažįsta tik tokį nukentėjusiojo rašytine ar žodine forma išreikštą veiksmą, kuris yra įformintas ir prie baudžiamosios bylos prijungtas procesine tvarka. Teismui gi pateikto nukentėjusiojo raštelio turinys, jog abu apeliantai jam padarytą žalą atlygino ir jis jiems pretenzijų neturi, pagrindo tokį raštelį traktuoti kaip apeliantų ir nukentėjusiojo susitaikymą, neduoda, nes jame nukentėjusiojo valia dėl susitaikymo su abiem apeliantais, dėl abiejų apeliantų atleidimo nuo baužiamosios atsakomybės ir baudžiamosios bylos prieš juos nutraukimo jam su jais susitaikius, neišreikšta. Abu apeliantai ir šiuo metu nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, jų padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinio elgesio pasekmėmis, pagrindo manyti, kad naujų nusikalstamų veikų jie nedarys, neduoda, tad pagrindo taikyti BK 38 str. nėra.

BK 178 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką įstatymas laiko apysunkiu nusikaltimu. Už šios nusikalstamos veikos padarymą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų. Abu apeliantai tikrai buvo teisiami buvo pirmą kartą, o ir BK 55 str. taip pat tikrai įpareigoja pirmą kartą už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą teisiamiems asmenims paprastai skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau šiuo konkrečiu atveju, BK 55 str. nuostatos jiems negalėjo būti taikomos, nes šis reikalavimas liečia tik asmenis viena veika padariusius vieną nusikaltimą arba padariusius veiką, laikytiną paviene nusikalstama veika (tęstinę, trunkamąją nusikalstamą veiką). Šiuo konkrečiu atveju abu apeliantai nuteisti ne už vieną nusikalstamą veiką, bet už pakartotines nusikalstamas veikas, kurios nei paviene nusikalstama veika, nei vienu nusikaltimu, nelaikomos tad pagrindo jiems taikyti BK 55 str. teismas neturėjo. Abu apeliantai niekur nedirba ir nesimoko, abi nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir bendrininkų grupėje, abu prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, abu teisiami buvo pirmą kartą, tad, paskirdamas kiekvienam iš jų laisvės atėmimo bausmes bei atidėdamas jų vykdymą, teismas baudžiamąjį įstatymą kiekvienam iš jų pritaikė tinkamai, o, individualizuodamas jiems skiriamų bausmių dydžius, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepažeidė. Teismas atsižvelgė ir į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, ir į nuteistųjų asmenybes, ir į visas kitas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės skyrimui.

Įstatymas įpareigoja teismą, skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkio. BK 178 str. 2 d. numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį sudaro 3 metai 1 mėnuo ir 15 d. [(3 m.+3 mėn.) :2] Teismas nuosprendžiu kiekvienam iš apeliantų nustatė po vieną jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei po 2 jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamų veikų padarymą apsvaigus nuo alkoholio ir jų padarymą bendrininkų grupėje. Kiekvienam iš apeliantų tiek už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės, tiek ir galutinė subendrinta bausmė yra žymiai mažesnės, nei įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis, o ir paskirtų galutinių subendrintų bausmių vykdymas yra atidėtas, tad pagrindo jiems paskirtas bausmes laikyti aiškiai per griežtomis, nėra.

Abiejų apeliantų prašymai jiems paskirtus įpareigojimus per du mėnesius atlyginti nukentėjusiam padarytą žalą pakeisti į įpareigojimus padarytą žalą atlyginti per 2 metus, paliekami nenagrinėti. Pateikti duomenys (nukentėjusiojo T. B. pareiškimas) rodo, kad nusikaltimais apeliantų veiksmais nukentėjusiam padarytą turtinę žalą, sumokėdami 6700 lt abu nuteistieji pilnai atlygino. Vadinasi, šis jų skundo reikalavimo pagrindas yra išnykęs.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistųjų M. M. ir A. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Šakių rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 5 d. nuosprendį apeliacinio skundo ribose palikti nepakeistą.

Teisėjai: Regina MajauskienėRomualdas LincevičiusArūnas Paštuolis