Panevėžio apylinkės teismo nutartis

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų teisėja Rima Šimbelytė, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovo E. G. prašymą atsakovei R. G., institucijai, teikiančiai išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė R. G. atsiliepimo į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė.

Institucija, teikianti išvadą – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – ir Skyrius) pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad įvertinus visus turimus duomenis apie šeimą, galima teigti, kad 2022 m. spalio 12 d. civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta bendravimo tvarka 50/50 nebeatitinka geriausių nepilnamečio T. G. interesų, nes vaikas būdamas motinos namuose galimai būna smurto artimoje aplinkoje liudininkas. R. G. galimai turi priklausomybę alkoholiui ir vaikui ne visada užtikrinama saugi aplinka jos gyvenamojoje vietoje. Tačiau mano, kad ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės taikymas būtų perteklinis, nes pritaikius nurodytą laikiną apsaugos priemonę, vaiko teisė matytis ir bendrauti su motina bus nepagrįstai apribota, dėl ko ateityje motinos ir sūnaus ryšys gali atitolti. Pažymi, kad tik nuo 2022 m. spalio 12 d. pakeista vaiko gyvenamoji vieta ir nustatytas 50/50 bendravimo tvarka, iki to laiko nepilnametis gyveno su motina, ugdymo įstaiga nurodė, kad vaiku domisi ir prižiūri abu tėvai, vaikas į darželį visada ateina tvarkingas, todėl nėra pagrindo visiškai apriboti R. G. ir nepilnamečio sūnaus bendravimo. Skyriaus nuomone, R. G. gyvenimo būdas ir elgesys ne visada atitinka geriausius nepilnamečio T. G. interesus, o įvertinus Skyriuje fiksuotus vaiko teisių pažeidimus ir vaikų psichologės-psichoterapeutės išvadas galima teigti, kad šiuo metu maksimali nepilnamečio bendravimo tvarka su atsakove nesukuria jam saugumo jausmo, galimai vaiko motinai trūksta žinių ir įgūdžių tinkamai atliepti vaiko poreikius, tačiau atsižvelgiant į teismų praktiką ir išsaugant prioritetinę vaiko teisę bendrauti su abiem tėvais, Skyrius nesutinka su ieškovo prašomomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

Teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad E. G. ir R. G. gyvena skyrium, augina nepilnametį vaiką T. G., gim. (duomenys neskelbtini) Panevėžio apylinkės teismas 2022 m. spalio 12 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nutarė tenkinti pareiškėjų prašymą dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygų pakeitimo ir nusprendė iš dalies pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtiną šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, iš dalies pakeistą 2022 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Šalys sutarė pakeisti nepilnamečio vaiko T. G. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su tėčiu E. G. bei patvirtino naują bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką, pagal kurią susitarė, jog R. G. bendrauja su nepilnamečiu sūnumi T. G. kas antrą savaitę, pasiimant vaiką iš jo gyvenamosios vietos porinių savaičių sekmadienį 19 val. ir pristatant jį į jo gyvenamąją vietą po savaitės, neporinių savaičių sekmadienį 19 val. (2.1 punktas). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vaiko buvimo pas motiną metu, t. y. 2022 m. gruodžio 7 d. fiksuotas vaiko teisių pažeidimas – atsakovė namuose rasta neblaivi, nustatytas 2,09 prom. girtumas, vaikas nebuvo nuvestas į darželį. Vaiko teisių apsaugos skyriaus duomenimis, E. ir R. G. šeima Skyriui žinoma nuo 2019 m. kovo 19 d., šeimai nuo 2019 m. kovo 20 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. buvo inicijuota atvejo vadyba, teikiamos socialinės paslaugos, kurios nutrauktos nustačius, kad šeima pajėgi savarankiškai užtikrinti vaiko teises ir teisėtus interesus. R. G. alkoholio vartojimas buvo fiksuotas ne kartą (2019 m. kovo 19 d., 2022 m. birželio 30 d., 2022 m. liepos 22 d.), nuo 2022 m. liepos 28 d. šeimai vėl pradėta taikyti atvejo vadyba, teikiamos socialinės paslaugos. Pati atsakovė neneigia, kad vartoja alkoholį, pripažįsta, kad reikalinga specialistų pagalba. Socialinių paslaugų teikimo metu pastebėta, kad R. G. ne visada užtikrina sūnaus ugdymo procesą, neveda sūnaus pas psichoterapeutą, neužtikrina vaikui saugios aplinkos jos gyvenamojoje vietoje. Skyriaus duomenimis, ieškovas E. G. geba užtikrinti vaiko teises ir geriausius interesus. Ieškovas nurodo, kad dėl 2022 m. gruodžio 7 d. įvykusio esminio T. G. teisių pažeidimo yra inicijuojamas ginčas dėl bendravimo tvarkos su vaiku pakeitimo, siekiant sumažinti arba apriboti motinos bendravimo laiką ir būdą su sūnumi, kuris kelią pavojų vaiko psichinei ir fizinei sveikatai. Ieškovas nurodo, kad yra pastebėjęs, kad kuomet vaikui reikia vykti pas atsakovę pagal teismo sprendimą, jis yra nerimastingas, jo elgesys keičiasi. Atsižvelgiant į tai, mano, kad iki kol įsiteisės teismo sprendimas dėl atsakovės ir sūnaus bendravimo tvarkos pakeitimo, būtina uždrausti atsakovei bendrauti su nepilnamečiu vaiku.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį paduodamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Taigi, būtent ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, egzistuoja grėsmė ieškovo interesams ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).

Ieškovas nurodo, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui padavimo (iki sprendimo byloje įsiteisėjimo), nes yra iškilusi reali grėsmė nepilnamečio vaiko interesams. Atsakovė nuolat piktnaudžiauja alkoholiu vaiko akivaizdoje, atlieka seksualinius veiksmus, ko pasekoje vaikas mato ir suvokia dalykus, kurių neturėtų matyti. Vaiko teisių pažeidimai, kuriuos atlieka R. G. kartojasi, atsakovė nedaro išvadų, todėl palikti vaiką motinos bendravimo laikotarpiu savaitei laiko yra nesaugu.

CK 3.65 straipsnis yra speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl, nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, t. y. turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Tai reiškia, kad toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (CK 3.3 straipsnis). CK. 3.65 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato teismui galimybę uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose. Ši norma yra taikoma siekiant apginti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės.

Teismas pažymi, kad ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė neabejotinai reiškia ne tik atsakovės, bet ir šalių nepilnamečio vaiko asmeninių neturtinių teisių ribojimą, tokių ribojimų taikymas galimas tik tada, kai tam yra aiškus teisinis ir faktinis pagrindas. Priešingas minėtų nuostatų taikymas prieštarautų kasacinio teismo formuojamai praktikai, kurioje yra nurodoma, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymo ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą išreiškia ir CK 3.3 straipsnio 2 dalies reikalavimas šeimos įstatymus taikyti taip, kad nepilnamečiai vaikai būtų apsaugoti nuo netinkamos kitų šeimos narių bei kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog tėvų ir vaikų bendravimo teisių siaurinimas (minimalios bendravimo tvarkos, bendravimo tarpininkaujant tretiesiems asmenims nustatymas) yra rimtas nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu pripažįstamos tėvo (motinos) ir vaiko teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ribojimas, reikalaujantis svarių, įtikinamų argumentų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2005; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Diamante and Pelliccioni prieš San Mariną (peticijos Nr. 32250/08).

Nors byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. G. gyvenimo būdas ir elgesys ne visada atitinka geriausius nepilnamečio vaiko interesus, kad galimai jai trūksta žinių ir įgūdžių tinkamai užtikrinti nepilnamečio vaiko poreikius, tačiau jį pripažįsta savo problemą, jai yra taikoma atvejo vadyba, teikiamos socialinės paslaugos, ji yra įpareigota dalyvauti alkoholizmo prevencijos kursuose. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog būtų sprendžiamas klausimas dėl R. G. motinos valdžios ribojimo, todėl šioje civilinės bylos stadijoje visiškas uždraudimas atsakovei bendrauti su nepilnamečiu vaiku, nustatant laikinąsias apsaugos priemones, būtų netikslingas ir pažeidžiantis pamatines tiek vaiko, tiek pačios atsakovės teises į šeimos ryšį. CK 3.170 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės taikymas be pagrindo riboja vieno iš tėvų teisę dalyvauti auklėjant vaikus ar matytis su jais. Pritaikius nurodytą laikinąją apsaugos priemonę, neišsiaiškinus visų tam reikšmingų aplinkybių, o bylos nagrinėjimui užtrukus, susidarytų situacija, kad vieno iš tėvų teisė matytis, bendrauti su vaiku bus nepagrįstai ir neapibrėžtą laiką apribota, dėl ko gali vaiko ryšys su motina atitolti ar net visiškai nutrūkti, o tai būtų priešinga vaiko interesams ir daroma žala jo emocinei būklei. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ieškovo prašymas uždrausti atsakovei R. G. bendrauti su sūnumi, yra nepagrįstas, todėl atmestinas (CPK 144 straipsnis, 147 straipsnio 3 dalis).

Ieškovui išaiškintina, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis), todėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinimas, neriboja jo teisės, prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones pakartotinai (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Ieškovas turi teisę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pateikus ieškinį teismui dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiu vaiku pakeitimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 147, 290, 291 straipsniais, teismas

nutaria:

ieškovo E. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo (sprendimo įsiteisėjimo) atmesti.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, paduodant atskirąjį skundą per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.