- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-07-29
- Bylos Nr.
- 1A-347-382-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Dalius Jocys, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- R. U.
- Nukentėjusysis
- A. U.
- Advokatai
- Angelija Morkvėnienė
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 139 str. 1 d. vienerių metų laisvės apribojimo bausme, laisvės apribojimo metu uždraudžiant lankytis A. U. sodyboje ir įpareigojant atlyginti nusikaltimu padarytą 1170 Lt turtinę žalą. Nuosprendžiu iš R. U. nukentėjusiajam A. U. priteisti 1170 Lt turtinės žalos ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. U. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą dėl neatsargumo: 2009 m. birželio 30 d., apie 22 val., su pavadėliu vesdamasis šunį be antsnukio nuėjo į A. U. sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) kiemą, per arti prileido šunį prie sėdinčio A. U. . Šuo užpuolė A. U. ir sukandžiojo jo kojas. Taip A. U. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl ko jis ilgai sirgo, bet jam nebuvo LR BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų pasekmių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 14 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad minėto nusikaltimo nepadarė. Pripažįsta, kad 2009-06-30 vakarą buvo nuėjęs į kaimyno A. U. sodybą, kartu vedėsi šunį, kuris buvo su pavadėliu ir antsnukiu. Įėjęs į A. U. sodybos teritoriją, šunį pririšo prie medžio, o pats priėjo prie A. U. , kuris su kompanija girtavo. Jis A. U. paklausė, ar pas juos nėra jo žmonos. Tada A. U. ir jo draugai pradėjo jį mušti. A. U. draugai pradėjo kankinti prie medžio pririštą šunį – draskė jo nasrus, sudraskė antsnukį ir paleido su pavadėliu nuo medžio. Tuo metu šuo ir puolė A. U. , jį apkandžiojo, o vėliau pabėgo. Nuteistasis pažymi, kad įvykio metu jis pats buvo sumuštas, ir dėl minėto įvykio buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 84-1-00116-09, kurioje jis buvo pripažintas nukentėjusiu, tačiau tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo nutrauktas. Ši byla jo prašymu buvo prijungta prie jam iškeltos privataus kaltinimo bylos, tačiau kartu su ja policija neperdavė joje buvusių daiktinių įrodymų, o būtent šuns pavadėlio, ant kurio buvo jo kraujo. Mano, jog šis daiktinis įrodymas patvirtintų, kad A. U. kieme jis pats buvo sumuštas, o ne leido šuniui kandžioti A. U. . Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme buvo tvirtinama, jog daiktiniai įrodymai šioje baudžiamojoje byloje yra sunaikinti, nes byla nutraukta, tačiau vėliau policija pavadėlį jam grąžino, bet tai buvo padaryta jau baigiant tyrimą privataus kaltinimo byloje, kai buvo likę tik teisiminiai ginčai. Mano, kad teismas nekreipė dėmesio į prieštaringus A. U. liudytojų parodymus, į tai, kad A. U. bei jo liudytojai buvo išgėrę. Mano, kad jei jis būtų kaltas dėl A. U. sužalojimo, pastarasis tą patį vakarą būtų išsikvietęs policijos darbuotojus. Be to, nuteistojo nuomone, A. U. , piktybiškai nesikreipė laiku į medikus, neleido suteikti jam reikiamą pagalbą ir susiūti žaizdą, dėl to užsitęsė žaizdos gijimas. R. U. mano, kad teismas turėjo remtis jo žmonos bei A. R. parodymais, kurie buvo aiškūs ir nuoseklūs.
Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam R. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo ją pagal BK 139 str. 1 d. kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kurie ištirti teisiamojo posėdžio metu: nukentėjusiojo A. U. parodymais, liudytojų R. P. , A. P. , N. U. , J. P. , S. P. , K. S. , Z. Š. parodymais, kurie viso ikiteisminio tyrimo metu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs, bei teismo medicinos specialisto išvada apie A. U. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad A. U. liudytojų parodymai buvo prieštaringi, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi minėtų liudytojų parodymai vieni kitiems neprieštaravo, be to, atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais abejoti. Nuteistasis mano, jog teismas privalėjo remtis jo žmonos A. U. ir liudytojo A. R. parodymais, tačiau pažymėtina, kad A. U. konflikte pati nedalyvavo, jo nematė, nes tuo metu miegojo savo namuose (b. l. 110). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Apylinkės teismo nuomone, kad liudytojo A. R. parodymai vertintini rezervuotai, nes iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad jis įvykį stebėjo tamsiu paros metu ir iš gana didelio atstumo (apie 70 metrų), be to, yra priklausomas nuo nuteistojo R. U. – dirba jo ūkyje ir gyvena jo namuose, todėl gali būti šališkas.
Atmestinas kaip nepagrįstas ir nuteistojo skundo argumentas, kad jo kaltę paneigia tai, jog A. U. tą patį vakarą neiškvietė policijos darbuotojų. Pažymėtina, kad iš Klaipėdos apskrities VPK Skuodo rajono policijos komisariato operatyvaus valdymo grupės specialisto tarnybinio pranešimo matyti, jog į policiją buvo kreiptasi: 2009-06-30 23.55 val. gautas K. K. , gyv. (duomenys neskelbtini), telefoninis pranešimas apie šį įvykį, tačiau policijos pareigūnai, įvertinę situaciją, jog konfliktuojančio vyriškio nebėra, nusprendė į įvykio vietą išvykti kitos dienos ryte, t. y. 2009-07-01 8 val.
Nuteistasis kaip pagrindinį savo nekaltumo įrodymą įvardija daiktinį įrodymą – šuns pavadėlį, ant kurio turėtų būti išlikę jo paties kraujo pėdsakų, o tai liudytų, jog konflikto metu jis pats buvo sužalotas. Kolegijos manymu, daiktinio įrodymo – šuns pavadėlio ekspertizė šiuo metu netikslinga, kadangi po įvykio jau yra praėję daug laiko, šis daiktinis įrodymas neaišku kiek laiko ir kur yra buvo, todėl gauti tyrimai nebūtų tikslūs. Klausimas dėl paties nuteistojo R. U. sveikatos sužalojimo buvo sprendžiamas kito ikiteisminio tyrimo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismo manymu, tikėtina, jog nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis nuteistasis galėjo susižaloti pats, kadangi vedamas iš A. U. sadybos daug kartų griuvo ant žemės, intensyviai priešinosi ir muistėsi.
Taigi nuteistojo R. U. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius nusikaltimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
nuteistojo R. U. apeliacinį skundą atmesti.