Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-05-28 · Civilinė byla Nr. e2-772-330/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-05-28
Bylos Nr.
e2-772-330/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Ieškovas
O. L.
Atsakovas
J. G., M. G., J. O., K. K.
Kategorijos
  • 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-772-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00406-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 99.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gegužės 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės O. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalies, kuria ieškovei O. L. nustatytas terminas pašalinti ieškinio trūkumus – sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4077-392/2015 pagal ieškovės O. L. ieškinį atsakovams J. G., M. G., J. O., K. K. dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje ieškovė O. L. prašo: iš atsakovų J. G. ir M. G. priteisti ieškovei 200 000 Lt (57 929 Eur) ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas; pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų J. G., M. G., J. O. bei K. K. 2014 m. spalio 2 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinyje pareiškė prašymą atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Tuo atveju, jeigu toks prašymas nebūtų patenkintas, prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Prašymą grindė sunkia turtine padėtimi, tvirtino neturinti santaupų, nurodė, kad jai priklausančiam turtui bei lėšoms taikomas areštas, jos darbo užmokestis siekia tik 227,50 Lt (65,89 Eur), be to, ji augina du nepilnamečius vaikus. Ieškovė nurodė, jog pagal byloje pareikštus reikalavimus apskaičiuotas mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1 116 Eur sumą. Pateikė įrodymus, patvirtinančius 100 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 26 d. nutartimi ieškovės prašymą atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba jo mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo atmetė, nustatė ieškovei 14 dienų terminą, skaičiuotiną nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, įpareigojo pašalinti kitus ieškinio trūkumus: pateikti įstatymų nustatyta tvarka patvirtintas ir įskaitomas ieškinio priedų kopijas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog byloje kilo ginčas dėl grąžinimo 200 000 Lt (57 924 Eur) avanso, sumokėto preliminariosios sutarties pagrindu, o pagal šią preliminariąją sutartį ieškovė ketino įsigyti 550 000 Lt (159 291,01 Eur) vertės turtą, konstatavo, kad ieškovė yra pajėgi sumokėti visą žyminį mokestį.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovė O. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalį, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą atleisti ją nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo arba žyminio mokesčio dalies mokėjimą atidėti, ir klausimą išspręsti iš esmės – atleisti ieškovę nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo, o pastarojo prašymo netenkinus – atidėti žyminio mokesčio dalies mokėjimą. Skundą grindžia šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo argumentai leidžia daryti išvadą, jog prašymas dėl žyminio mokesčio dalies mokėjimo atidėjimo iš esmės nebuvo sprendžiamas – teismo nutartis nemotyvuota. Pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą atmetė įvertinęs vien preliminariosios sutarties pagrindu ketinto sudaryti sandorio vertę. Teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė neįsipareigojo už turtą sumokėti asmeninėmis lėšomis. Ieškovė nuosavomis lėšomis sumokėjo avansą, o likusią turto kainą ketino sumokėti skolintomis lėšomis. Teismas nevertino kitų ieškovės argumentų, pagrindžiančių sunkią turtinę padėtį: jog jos turtui ir lėšoms taikomas areštas, jog darbo užmokestis yra mažas, jog ieškovė augina du nepilnamečius vaikus. Teismo pastaba dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimą pagrindžiančio kvito duomenų trūkumų yra formali.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria ieškovė įpareigota pašalinti ieškinio trūkumus – primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį už ieškinį (t. y. atmestas ieškovės prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti jo mokėjimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (LR civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą turtiniuose ginčuose už ieškinį turi būti mokamas proporcinis žyminis mokestis, kurio dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio sumos. CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio mokėjimo sąlygas ir tvarką. CPK 83 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas, o prie jo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Sprendžiant, ar yra pagrindas atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo sumos, svarbu nustatyti, ar asmens turtinė padėtis sunki ir nuo kokios dalies žyminio mokesčio jį reikėtų atleisti. CPK 84 straipsnyje nurodoma, kad teismas, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Įstatymo nuostatos, leidžiančios teismui atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tikslas yra atidėti tam tikram terminui įstatymo nustatytą prievolę sumokėti žyminį mokestį išimtinais atvejais, kai asmuo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį kreipimosi į teismą dieną, tačiau pagal byloje esančius duomenis yra pagrindo manyti, kad jis galės sumokėti žyminį mokestį per ilgesnį laikotarpį. Pažymėtina, jog tiek atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, tiek žyminio mokesčio atidėjimo atveju pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti nesumokėto žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškia ieškinį atsakovams dėl preliminariosios sutarties pagrindu sumokėto 200 000 Lt (57 924 Eur) avanso grąžinimo (priteisimo) ir atsakovų sudaryto nekilnojamojo turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Atsižvelgiant į byloje pareikštus reikalavimus bei įvertinus aplinkybę, jog ieškinys pateiktas elektroninėmis ryšio priemonėmis, šioje byloje mokėtinas 1 116 Eur dydžio žyminis mokestis. Ieškovė, kreipdamasi į teismą, sumokėjo 100 Eur žyminio mokesčio dalį, o nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo prašė atleisti. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, jog netikslinga atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškovė prašė atidėti likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Apeliacinis teismas pažymi, jog nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims, neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio (ar jo dalies) mokėjimo. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. CPK 84 straipsnyje reglamentuojamas atvejis, kuomet šalis kreipimosi į teismą momentu dėl laikinų (finansinių) sunkumų neturi galimybės iš karto sumokėti žyminio mokesčio, tačiau ateityje (teismo sprendimo priėmimo metu) tokią galimybę turės. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba atidėti žyminio mokesčio mokėjimą argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį) sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas bei ar yra pagrindas žyminio mokesčio mokėjimą atidėti iki teismo sprendimo priėmimo. Atleidimo nuo žyminio mokesčio atveju įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis.

Ieškovė (apeliantė) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovės ketinimas sudaryti didelės vertės sandorį (550 000 Lt) neįrodo jos turtinės padėties sunkumo ir neturėjimo galimybės sumokėti nustatyto dydžio žyminį mokestį. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su pateiktais apeliantės argumentais.

Kaip jau pažymėta, kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio (jo dalies) mokėjimo, atidėti žyminio mokesčio mokėjimą motyvus, teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visumą sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį. Įstatymų leidėjas atleidimą iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo, žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimą sieja ne tik su šiuo metu susiklosčiusia asmens turtine padėtimi, bet ir su visa pareiškėjo turtine padėtimi apskritai. Turtinę asmens padėtį (tiek fizinio, tiek ir juridinio) rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1418/2010). Kaip matyti iš bylos medžiagos, norėdama pagrįsti savo sunkią turtinę padėtį, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė: pažymą apie darbo užmokestį, nepilnamečių vaikų gimimo liudijimus, duomenis apie nekilnojamajam turtui ir banko sąskaitose esančioms lėšoms taikomus apribojimus. Apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog esama ieškovės turtinė padėtis nėra tokia sunki, jog ši neturėtų galimybės sumokėti 1 116 Eur dydžio žyminio mokesčio. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškinyje nurodytos aplinkybės, jog preliminariosios sutarties pagrindu ieškovė, ketindama įsigyti brangų nekilnojamojo turto objektą, šios sutarties sudarymo metu sumokėjo 200 000 Lt (57 924 Eur) avansą ir įsipareigojo pagrindinės sutarties sudarymo metu sumokėti likusią turto kainos dalį – 350 000 Lt (101 367 Eur), neleidžia daryti išvados, kad ieškovės turtinė padėtis yra sunki. Šios išvados nepaneigia ir apeliantės deklaratyvus teiginys, esą likusią kainos dalį pagrindinės sutarties sudarymo atveju ji mokėtų skolintomis lėšomis. Tokią teiginį pagrindžiančių duomenų apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, vien galimų tokios apimties skolinių įsipareigojimų prisiėmimo faktas leidžia daryti išvadą, jog ieškovė savo turtinę padėtį argumentuoja selektyviai ir tendencingai. Deklaruojamas ketinto prisiimti skolinio įsipareigojimo mastas yra akivaizdžiai neproporcingas deklaruojamų pajamų dydžiui (65,89 Eur per mėnesį), kas verčia abejoti apeliantės pateikto (jos) turtinės padėties vertinimo objektyvumu. Pažymėtina ir tai, jog ieškovė, grįsdama argumentus dėl sunkios turtinės padėties, pateikė jai priklausančio nekilnojamojo turto registro išrašus. Nors turto registro duomenys iš tiesų patvirtina aplinkybę, jog ieškovei priklausantis turtas yra areštuotas, visgi ši aplinkybė nepaneigia penkių didelės vertės nekilnojamo turto objektų valdymo nuosavybės teise fakto. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 20 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. A-47-556/2015 (pagal O. L. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo), nustatyta, kad ieškovė su savo sutuoktiniu E. L. 2004 metais įsigijo penkis, pardavė keturis, 2005 metais įsigijo penkis, pardavė vieną, 2006 metais įsigijo vieną, pardavė du, 2007 metais įsigijo du, pardavė septynis, 2008 metais įsigijo vieną, 2009 metais pardavė penkis nekilnojamojo turto objektus (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytoje administracinėje byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad operacijos su nekilnojamuoju turtu yra ieškovės ir jos sutuoktinio verslas (komercinis užsiėmimas). Apeliacinio teismo vertinimu, nurodytų aplinkybių visuma neleidžia sutikti su apeliantės pozicija, esą jos turtinė padėtis yra tokia sunki, jog ji neturėtų jokios galimybės sumokėti 1 116 Eur žyminio mokesčio. Kita vertus, apeliantės selektyviai pateikti duomenys neleidžia nustatyti tikrosios jos šeimos turtinės padėties. Byloje nėra duomenų apie apeliantės sutuoktinio turtinę padėtį, duomenų iš VĮ „Regitra“, duomenų apie pajamas, gautas iš daugkartinių nekilnojamojo turto sandorių, duomenų apie santaupas, turimus įsipareigojimus, indėlius, vertybinius popierius. Apeliantė nepateikė pajamų ir turto deklaracijos. Apeliacinis teismas pažymi, kad neišsamių duomenų pateikimas apsunkino apeliantės tikrosios turtinės padėties vertinimą, tačiau pažymi, jog pateiktų duomenų pakanka išvadai, kad apeliantės (ir jos šeimos) turtinė padėtis nėra tokia sunki, jog ji negalėtų sumokėti likusios žyminio mokesčio dalies. Apeliacinis teismas, įvertinęs tiek pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, tiek atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės turtinės padėties nelaikė sunkia, todėl neturėjo pagrindo atleisti nuo faktiškai viso žyminio mokesčio mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atleisti apeliantę nuo likusios žyminio mokesčio dalies nėra pagrindo, priešingu atveju būtų paneigti tikslai, kurių siekė įstatymų leidėjas, nustatydamas asmenų pareigą sumokėti žyminį mokestį.

Kaip minėta, apeliantė atskiruoju skundu taip pat prašo atidėti žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliantė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą pagrįstumą. Pirmiau nurodyta, kad ieškovės pateikti dokumentai neatspindi tikrosios jos finansinės bei turtinės padėties, o pateikti dokumentai nesudaro pagrindo išvadai, esą ieškovės turtinė padėtis sunki, todėl nagrinėjamu atveju neįrodytas sąlygų atidėti žyminio mokesčio mokėjimą buvimas, t. y. faktas, jog ieškovės turtinė padėtis šiuo metu yra sunki, o ateityje tiek pagerės, jog atidėjus žyminio mokesčio mokėjimą, ieškovė bus pajėgi šį mokestį sumokėti (CPK 84 straipsnis).

Atmestinas atskirojo skundo argumentas dėl teismo nutarties nemotyvavimo, kaip absoliutaus procesinio sprendimo negaliojimo pagrindo. Atskirajame skunde nurodyta, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės prašymo atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Pažymėtina, jog CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatos netaikomos, kai teismo sprendimo motyvai yra, tačiau jie ieškovui ar kitam bylos dalyviui atrodo neišsamūs, klaidingi ar netinkami. Absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nurodytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte, taikomas tik tokiu atveju, kada teismo procesinis sprendimas yra visiškai be motyvų (sutrumpintų motyvų), o visiško motyvų skundžiamoje nutartyje nebuvimo nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo motyvų, ieškovės prašymai atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar atidėti šio mokesčio mokėjimą atmesti įvertinus ieškovės ketinto sudaryti nekilnojamojo turto sandorio mastą (vertę). Ta aplinkybė, jog prašymai buvo atmesti tos pačios teismo išvados pagrindu, neleidžia konstatuoti procesinio sprendimo visiško nemotyvavimo ar esminio motyvų trūkumo.

Apeliacinis teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo konstatuotas žyminio mokesčio kvito, kaip procesinio dokumento priedo, trūkumas yra formalus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks trūkumas neturėtų sudaryti kliūčių civilinės bylos iškėlimui ir gali būti pašalintas bylos nagrinėjimo eigoje (pvz. patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis).

Kiti atskirojo skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.

Apeliacinis teismas, remdamasis išdėstytais argumentais daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarties dalis, kuria atmestas ieškovės prašymas atleisti ją nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba žyminio mokesčio mokėjimą atidėti, yra pagrįsta ir teisėta, todėl nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis