Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Individualios įmonės „Meteorit turas“ ir UAB „Transteleservis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Individualios įmonės „Meteorit turas“ ir UAB „Transteleservis“ ieškinį atsakovams UAB „Monrema“, AB „Atominės energetikos sistemų montavimas“, UAB „Dagerionas“, VĮ Registrų centrui dėl sandorių nuginčijimo ir nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas byloje kilo dėl kiemo statinių, kurie, ieškovų manymu, yra ir ieškovams priklausančių objektų priklausiniai, todėl negali būti atskiri savarankiški nuosavybės teisės objektai.

Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis: UAB „Dagerionas“ ir AB „Atominės energetikos sistemų montavimas“ 2004 m. spalio 5 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6547 dalyje dėl kiemo statinių, unikalus Nr. 4599-5000-4158, įsigijimo; UAB „Monrema“ ir UAB „Dagerionas“ 2004 m. spalio 14 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 6769 dalyje dėl kiemo statinių, unikalus Nr. 4599-5000-4158, įsigijimo; UAB „Monrema“ ir UAB „Visagino akva“ 2006 m. sausio 25 d. pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl kiemo statinių, unikalus Nr. 4400-0899-2226, įsigijimo; panaikinti kiemo statinių, esančių Visagino sav. Karlų k., unikalūs Nr. 4599-5000-4158 ir 4400-0899-2226, kaip atskirų objektų teisinę registraciją Nekilnojamojo turto registre; pripažinti ieškovui UAB „Transteleservis“ nuosavybės teisę į 1597/10000 dalį kiemo statinių, esančių Visagino sav. Karlų k., unikalūs Nr. 4599-5000-4158 ir 4400-0899-2226; pripažinti ieškovui IĮ „Meteorit“ turas nuosavybės teisę į 2539/10000 dalį kiemo statinių, esančių Visagino sav. Karlų k., unikalūs Nr. 4599-5000-4158 ir 4400-0899-2226; pripažinti atsakovui UAB „Monrema“ nuosavybės teisę į 5864/10000 dalį kiemo statinių, esančių Visagino sav. Karlų k., unikalūs Nr. 4599-5000-4158 ir 4400-0899-2226.

Nurodė, kad ieškovams ir atsakovui UAB „Monrema“ nuosavybės teise priklauso statinių kompleksas, Visagino sav., Karlų k.. Šis kompleksas apjuostas tvora, beveik visą teritoriją dengia betoninės aikštelės. Šie objektai nekilnojamojo turto registre registruoti kaip kiti statiniai ir jiems suteikti unikalūs numeriai. Ieškovai ir atsakovas statinių komplekso pastatus įsigijo iš ankstesnių savininkų. Mano, kad kiemo statiniai, dėl kurių iškilęs ginčas, yra įsigytų statinių priklausiniai. Ieškovams taip pat priklauso kiemo statinių dalys, proporcingai nuosavybės teise valdomiems pastatams. Nurodo, kad, ieškovų nuomone, UAB „Monrema“ sudarydama sutartis dėl kiemo statinių įsigijimo, pažeidė imperatyvias teisės normas.

Atsakovas UAB „Monrema“ teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas nepateikė Nekilnojamojo turto teisinę registraciją nuginčijančių dokumentų ar faktų. Pažymėjo, kad kiemo statiniai buvo įregistruoti kaip atskiri objektai, jiems suteiktas unikalus numeris, todėl pagal LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. ir tai paneigia aplinkybę, kad ginčijami kiemo statiniai yra priklausiniai. Be to, viešame registre nėra žymos apie daiktus kaip priklausinius. Nurodo, kad ieškovai, sudarydami pirkimo-pardavimo sutartis žinojo, kad ginčo kiemo statiniai nuosavybės teise priklausė atsakovui ir abipusius susitarimu jų neįtraukė į parduodamo turto sąrašą. Pažymėjo ir tai, kad atsakovas vienasmeniškai prižiūri ir atlieką einamąjį remontą; ieškovai nepareiškė noro prisidėti prie statinių renovacijos ar kasdieninės priežiūros.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Teismas nenustatė imperatyvių teisės normų pažeidimo, sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartis. Konstatavo, kad antraeiliai daiktai – tvora, vartai ir aikštelės – nėra ieškovams priklausančių daiktų priklausiniai, nes jie savo funkcine paskirtimi nebuvo susiję su ieškovams priklausančiais pastatais, savo ūkine paskirtimi netarnavo ieškovams priklausantiems ir iš buvusių savininkų įsigytiems pagrindiniams daiktams. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis rašytiniais įrodymais, iš kurių matyti, kad prie ieškovams priklausančių pastatų galima patekti ne tik per atsakovams priklausančius vartus, kiemo aikštelės yra visoje statinių teritorijoje ir tik tam tikros aikštelių dalys yra prie ieškovams nuosavybės teise priklausančių pastatų, tvora supa viso kiemo teritoriją, kiemo statinių priežiūrai ir remontui reikalingas lėšas dengė tik atsakovas UAB „Monrema“, ieškovai nepateikė įrodymų, kad būtų rodę iniciatyvą ar prisidėję prie šių statinių išlaikymo (priežiūros). Be to, teismas nustatė, kad UAB „Transteleservis“ priklausančios administracinės patalpos, priešingai nei teigia šio ieškovo atstovas teismo posėdžio metu, turi kitą pravažiavimą ir patekimą prie savo statinio nei per vartus ir aikštelę, be to, šis statinys nėra apjuostas tvora; pagrindinis įėjimas yra iš komplekso išorės (b. l. 148), o iš vidinio komplekso pusės (b. l. 149) yra tik personalui skirtos durys. Todėl nenustačius, kad kiemo statiniai yra antraeiliai daiktai ieškovų reikalavimas pripažinti sutartis negaliojančiomis buvo atmestas. Tuo pačiu atmestas ir išvestinis reikalavimas dėl teisinės registracijos panaikinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują. Apeliacinį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1. teigia, kad ieškovai neprašė pripažinti kiemo statinius vien tik ieškovams priklausančių daiktų priklausiniais, o prašė pripažinti, kad kiemo statiniai yra bendri su atsakovu visų teritorijoje esančių pagrindinių pastatų priklausiniai ir proporcingai pastatų plotui prašė pripažinti dalinę nuosavybę. Pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto buvimas ar nebuvimas priklausiniu yra fakto, o ne formalios registracijos klausimas. Nurodė, kad ieškovams iš varžytinių 2005 m. įsigijus pastatus, kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. 4400-0899-2226, nebuvo registruoti kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, o tokia registracija buvo atlikta tik po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

2. Teismo argumentas, kad prie ieškovo IĮ „Meteorit turas“ priklausančių pastatų galima patekti ne tik per atsakovams priklausančius vartus, yra neteisingas ir prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Nurodo, kad nors į pastatų komplekso teritoriją galima patekti dviem įvažiavimais per vartus, pažymėtus pastatų schemoje numeriais t2 ir t4, faktiškai IĮ „Meteorit turas“ transporto priemonės prie savo pastatų važiuoja per vartus t4 ir kiemo aikštele b3.

3. Nesutinka su teismo išvada, kad prie UAB „Transteleservis“ priklausančio pastato yra privažiavimas iš komplekso išorės, t.y. ne per vartus iš aikštelės. Teigia, kad privažiuoti prie šio pastato galima tik per vartus t2 ir kiemo aikštele b2. Iš komplekso išorės kitu būdu gali patekti tik pėstieji.

4. Kiemo statiniai, dėl kurių yra kilęs ginčas, yra vienoje teritorijoje su ieškovams ir atsakovu UAB „Monrema“ priklausančiais pastatais ir pagal savo paskirtį turi užtikrinti tinkamą pastatų eksploataciją bei apsaugą. Be to, vienintelis būdas patekti į ieškovams priklausančius pastatus yra per vartus bei betonuotą teritoriją, kurie priskirti tiems patiems kiemo statiniams. Todėl jie visiškai atitinka priklausinio sąvoką.

5. Teismo argumentas, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog būtų rodę iniciatyvą ar prisidėję prie ginčo statinių išlaikymo (priežiūros), neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl kiemo statinių pripažinimo priklausiniais. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Monrema“ turėjo kokias nors išlaidas kiemo statinių priežiūrai.

6. Atsakovas UAB „Monrema“, sudarydamas ginčijamas pirkimo-pardavimo sutartis, negalėjo įgyti nuosavybės teisės į visus kiemo statinius, nes jų pardavėjai nebuvo vieninteliai jų savininkai, o sudarydami šias sutartis pažeidė imperatyvias CK 4.14 str., 4.37 str. 2 d. nuostatas.

Atsakovas UAB “Monrema” atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. ieškovai nei su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė Nekilnojamojo turto teisinę registraciją nuginčijančių faktų ar dokumentų, todėl viešėjame registre įrašyti duomenys laikytini teisingais ir išsamiais (CK 4.262 str.). Nekilnojamojo turto registro duomenys įrašomi tam tikrų dokumentų pagrindu, asmuo siekiantis nuginčyti šių duomenų teisingumą, turi įrodyti, jog dokumentai, kurių pagrindu tokie duomenys įrašyti, yra neteisėti.

2. Atsakovas neturi pagrindo ginčijamų nekilnojamųjų daiktų laikyti pagrindinių daiktų priklausiniais. Priklausiniai niekada nėra registruojami kaip savarankiški objektai, jiems nesuteikiamas unikalus numeris. Nurodo, kad atsakovui priklausantys kiemo statiniai 1996 m. sausio 22 d. apskrities valdytojo sprendimu Nr. 17 buvo suformuluoti kaip savarankiški nuosavybės teisės objektai bei nuo 1996 m. kovo 19 d. (unikalus Nr. 4599-5000-4158) ir nuo 2006 m. liepos 18 d. (unikalus Nr. 4400-0899-2226) (pastarasis objektas taip pat buvo suformuluotas minėtu apskrities valdytojo sprendimu, tačiau tinkamai neįregistruotas), įregistruoti nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, todėl negali turėti antraeilių daiktų statuso.

3. Ieškovai, sudarydami nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis, o taip pat ir dalyvaudami antstolio vykdomose varžytinėse neįsigijo atsakovui nuosavybės teise priklausančių kiemo statinių. Ieškovai žinojo, kad ginčo kiemo statiniai nuosavybės teise priklauso atsakovui ir abipusiu susitarimu su ankstesniais turto savininkais sąmoningai neįtraukė jų į parduodamo turto sąrašą. Ginčo objektai ieškovo buvo įsigyti iš antstolio, parduoti leidžiama tik antstolio areštuotą turtą, o turtas, kuris į arešto aktą nėra įtraukiamas, negali būti antstolio parduotas.

4. Ginčo objektai nėra priklausomi, ar kokiu nors funkciniu ryšiu neatsiejamai susiję su ieškovų turtu. Ieškovai niekada šio turto nenaudojo jiems priklausančių statinių aptarnavimui. Atsakovas betonines aikšteles bei kiemo vartus įsigijo atlygintino sandorio pagrindu. Atsakovas juo siekė naudotis tenkinant individualius poreikius- betoninę aikštelę naudoti statybinių medžiagų bei įrangos sandėliavimui, o vartus- užtikrinant saugų privažiavimą ir kontrolę prie aikštelėse laikomų daiktų.

5. Išvažiuojamojo posėdžio metu teismas įsitikino, kad ieškovai prie jiems priklausančių pastatų turi privažiavimą ir patekimą prie savo statinio, be to, šis statinys nėra apjuostas tvora. Ginčo daiktai pagal savo funkciją yra tinkami tarnauti bet kuriam asmeniui, o ne konkrečių statinių savininko, šiuo atveju ieškovų, interesams. Ieškovai patys nurodė, kad jiems betoninės aikštelės ir vartai yra reikalingi tik patekimui prie savo statinių. Be to, betoninės aikštelės paskirtis nėra kelias, jos funkcinė paskirtis yra transporto parkavimas, įrenginių ar medžiagų sandėliavimas.

6. Ieškovai niekada neprižiūrėjo ir neprisidėjo prie kiemo statinių priežiūros ir išlaikymo, tai rodo, kad ginčijamų daiktų priklausiniais nelaiko ir patys ieškovai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje nustatyta, kad šalims priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Visagino sav., Karlų k.. VĮ Registrų centro duomenimis ieškovui IĮ „Meteorit turas“ priklauso nekilnojamasis turtas: mechaninės remonto dirbtuvės, unikalus Nr. 4599-5000-4042 ir gamybinis pastatas, unikalus Nr. 4599-5000-4056; ieškovui UAB „Transteleservis“ priklauso nekilnojamasis turtas – administracinis pastatas, unikalus Nr. 4599-5000-4017; atsakovui UAB „Monrema“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas: gamybinis pastatas, unikalus Nr. 4599-5000-4028, sandėlis, unikalus Nr. 4599-5000-4060, sandėlis, unikalus Nr. 4599-5000-4039, kiti inžinieriniai kiemo statiniai: aikštelės (b1 ir b2), tvora, unikalus Nr. 4599-5000-4158, ir kiti inžinieriniai kiemo statiniai: aikštelės (b3 ir b4), tvora, vartai, unikalus Nr. 4400-0899-2226.

Byloje kilęs ginčas dėl ginčijamų pirkimo-pardavimo sutarčių teisėtumo, dėl kiemo statinių pripažinimo priklausiniais. Apeliantai mano, kad atsakovams priklausantys kiemo statiniai negali būti savarankiškos nuosavybės objektai, nes jie yra šalims priklausančių objektų, esančių Visagino sav. Karlų k., priklausiniai.

Nekilnojamieji daiktai, nuosavybės ir kitos daiktinės teisės į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymai ir kt. yra registruojami nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). NTRĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Panaši nuostata įtvirtinta ir CK 4.262 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymuose nustatyta tvarka. NTRĮ 10 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų daiktų, kaip priklausinių, registravimą, 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto registre nekilnojamieji daiktai registruojami kaip nekilnojamojo daikto priklausiniai įstatymų nustatytais atvejais arba tų daiktų savininko prašymu priklausinių duomenis įrašant į pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įrašą.

Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ginčo objektai- aikštelės, tvora, vartai- yra savarankiški nekilnojamojo turto objektai, turintys savo unikalų numerį ir įregistruoti nekilnojamojo turto registre įstatymų nustatyta tvarka (1 t., b.l. 67-72). Nė vienas iš apeliantų nurodomų ginčo objektų nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas kaip pagrindinio objekto priklausinys. Iš 2005 m. vasario 24 d. turto pardavimo iš varžytinių akto turtinio matyti, kad UAB „Transteleservis“ varžytinėse įsigijo UAB „Visagino Akva“ priklausiusį administracinį pastatą, esantį Karklų km., Ignalinos raj. (1 t. b.l. 59). Šiame turto pardavimo iš varžytinių akte nėra nurodoma, kad pirkėjas kartu su administraciniu pastatu įgyja kokius nors konkrečius ar abstrakčius šio pastato priklausinius. Iš 2007 m. birželio 29 d. AB „Tevesta“ ir IĮ „Meteorit turas“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties taipogi matyti, kad IĮ „Meteorit turas“ įsigijo gamybinį pastatą, esantį Karklų km., Visagino sav. Šioje pirkimo- pardavimo sutartyje pažymėta, jog įrašų apie daiktų priklausinius nėra (1 t. b.l. 76). Taigi, ieškovų nekilnojamojo turto, esančio Karklų km., Ignalinos raj., įsigijimo dokumentai nenumato ieškovų įsigytų pastatų priklausinių ir nepatvirtina ieškovų teisių į ginčo objektus. Pažymėtina, kad sutartyje priklausinio likimas – jo atskyrimas nuo pagrindinio daikto - turi būti aiškiai aptartas. Aukščiau minėtas teisinis reglamentavimas ir išdėstyti argumentai patvirtina, kad priklausiniai gali būti savarankiški teisinių santykių objektai ir priklausomai nuo įstatymo ar susitarimo konkrečiomis aplinkybėmis gali tapti pagrindiniais daiktais. Apeliantų argumenus, kad ieškovams iš varžytinių 2005 m. įsigijus pastatus, kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. 4400-0899-2226 nebuvo registruoti kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, o tokia registracija buvo atlikta tik po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, paneigia bylos duomenys. Išsamus nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina, kad ginčo objektų įregistravimo pagrindas yra Apskrities valdytojo 1996 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 17 (1 t. b.l. 52). Šie objektai 1996-2004 m. nuosavybės teise priklausė AB „Atominės energetikos sistemų montavimas“, o 2004 m. spalio 6 d. juos įsigijo UAB „Dagerionas“. Nors nekilnojamojo turto registro išraše dėl kiemo statinių, kurių unikalus Nr. 4400-0899-2226, nėra nurodomas pradinis jų įregistravimo teisinis pagrindas, tačiau minėtas Apskrities valdytojo 1996 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 17 patvirtina atitinkamos kompetentingos institucijos sprendimą kiemo statinius- t.y. aikštelę, tvorą, vartus- traktuoti kaip savarankiškus nekilnojamojo turto objektus, kas atitiko tuo metu egzistuojančią nekilnojamojo turto objektų registravimo praktiką. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad ginčo statiniai yra savarankiški nekilnojamo turto objektai, įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliantai teisingai, remdamiesi kasacinio teismo praktika, nurodo, kad priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, o jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-433/2009). Taigi, šia nuoroda apeliantas nekilnojamojo turto registro duomenis nori paneigti remdamasis faktiniais duomenimis, įrodinėdamas priklausinio nuolatinį funkcinį ryšį su pagrindiniais daiktais. Kaip matyti iš ieškovų įrodinėtų aplinkybių, ieškovams aktualus naudojimosi betonine aikštele ir analizuojamų įvažiavimo į aptvertą teritoriją klausimas iš esmės susisiekimo tikslais, t.y. tikslas yra patekti prie jiems priklausančių administracinių pastatų. Tuo tarpu daiktų priklausinio statusui būdingos visiškai kitokios sąlygos. Priklausinys pagal CK 4.13 straipsnį yra antraeilis daiktas. Tai reiškia, kad jis yra su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas. CK 4.19 straipsnyje nustatyta, kad: 1) tai su pagrindiniu daiktu susijęs daiktas; 2) susijęs nuolatinai, bet ne trumpai ar laikinai (bet tai nereiškia, kad šis požymis laiko atžvilgiu apskritai yra netinkamas, nes dėl nuolatinio pobūdžio sąsajos įgijimo daiktas gali būti pripažintas priklausiniu, o dėl jos praradimo (sandorio, valdymo netekimo fakto ar kt.) gali netekti šio požymio ir kartu priklausinio statuso); 3) sąsajos esmė – funkcinis ryšys, t.y. kad daiktas pagal savo savybes tarnauja pagrindiniam daiktui, pavyzdžiui, negyvenamosios patalpos daugiabučiame name patenkina buto ar butų savininkų ne gyvenamuosius, bet kitokius poreikius – kuro sandėliavimo, daiktų laikymo ir kt. Tačiau šių sąlygų ieškovai neįrodė (CPK 178 str.). Apeliantų įrodinėtos aplinkybės, kad betoninės aikštelės ir vartai jiems reikalingi patekimui prie jų pastatų neįrodo jų funkcinio tarnavimo apeliantams priklausantiems pastatams. Šiuo atveju pažymėtina, kad aikštelės paskirtis nėra kelias, nes jos pagrindinė funkcinė paskirtis yra automobilių parkavimas, įrenginių ir medžiagų sandėliavimas ir panašiai, tuo tarpu tvora ir vartai atlieka pagrindinę apsaugančią teritoriją nuo neribotų trečiųjų asmenų patekimo į ją, leidžiant atitinkamai kontroliuoti laiko ir transporto ar asmenų skaičiaus atžvilgiu patekimą į tvora apjuostą teritorijos kompleksą. Taigi, iš ieškovų ieškinio ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad ieškovams aktualus naudojimosi ginčo objektais klausimas, kurį reglamentuoja servituto institutą reglementuojančios teisės normos. Todėl teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su galimu privažiavimu ir susisiekimu su ieškovams priklausančiais pastatais. Išdėstytos aplinkybės rodo, kad nagrinėjamu atveju nėra nei materialinio teisinio, nei procesinio teisinio pagrindo aikštelę, tvorą ir vartus įvardyti ieškovams priklausančių pastatų priklausiniais. Visų pirma, dėl to, kad toks kvalifikavimas neatitinka byloje pateiktų nekilnojamojo turto registro duomenų, kuriuose ginčo objektų statusas nenurodytas kaip priklausinių. Antra, dėl to, kad ginčo objektai nėra priklausomi, ar kokiu nors funkciniu ryšiu neatsiejamai susiję su ieškovų turtu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovų apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Apeliantas skunde prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Ieškovai nenurodė jokių motyvų, kodėl skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos duomenis (t.y. pateiktus įrodymus, teismo posėdžių protokolus, šalių paaiškinimai bei išvažiuojamąjį protokolą), apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, jog yra pagrindas iš naujo apklausti, ar papildomai išklausyti šalis teismo posėdyje. Todėl įvertinus bylos sudėtingumą, teisėjų kolegijai neįžvelgiant būtinybės nagrinėti skundo žodinio proceso tvarka, apeliacinis skundas nagrinėtas rašytinio proceso tvarka.

Atsakovas UAB „Monrema“ patyrė 2178 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (2 t. b.l. 92-93). Atmetus ieškovų apeliacinį skundą, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovo UAB „Monrema“ patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos, kurios, atsižvelgiant į CPK 98 str. 2 d. ir LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 p., kadangi apeliacinis skundas nagrinėtas rašytinio proceso tvarka, suteiktų paslaugų pobūdį, t.y. buvo paruoštas atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovui priteistinos minėtos išlaidos teisėjų kolegijos mažinamos iki 1800 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui UAB „Monrema“ iš ieškovų IĮ „Meteorit turas“ ir UAB „Transteleservis“ lygiomis dalimis 1800 (tūkstantį aštuonis šimtus) litų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.