Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-26 · Administracinė byla Nr. P-492-187-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-26
Bylos Nr.
P-492-187-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00832-2009-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virginija Volskienė (pran.)
Atsakovas
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
L. M., Ž. A.
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P492-187/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00832-2009-7Procesinio sprendimo kategorijos: 80.9.; 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLietuvos Respublikos vardu2011 m. rugpjūčio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 pagal pareiškėjų L. M. ir Ž. A. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai L. M. ir Ž. A. (toliau – ir pareiškėjai) skundais (t. I, b. l. 5-9, 68-72, 148-151, 154-157, 186-190, t. III, b. l. 180) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Policijos departamentas) kompensaciją (žalą) vietoje uniformos už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d. pareiškėjos L. M. naudai 3 643,07 litų, pareiškėjo Ž. A. naudai 2 912,14 litų.

Šalies argumentai

Pareiškėjai nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirbo Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos miesto VPK) 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 straipsnį paskyrus asmenį į pareigas, jiems turi būti išduodama uniforma. Paaiškino, kad Ž. A. tarnybinė uniforma paskutinį kartą buvo išduota 1998 m. spalio mėnesį, L. M. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gruodžio uniforma nebuvo išduota nė karto. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Instrukciją dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams (toliau – ir Instrukcija), kuria nustatė 80 procentų kompensacijos dydį, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu dydis sumažintas iki 30 procentų. Vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus buvo pavesta spręsti Ministerijos struktūrinių padalinių vadovams, atsakovas nutraukė kompensacijos mokėjimą. Pareiškėjų nuomone, pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas atsakovas turėjo aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma, o neįvykdęs pareigos – privalo sumokėti kompensaciją. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymų nustatyta tvarka paskelbtos nebuvo. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, policijos pareigūnų reikalavimams dėl kompensacijos išmokėjimo turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) nuostatos, reglamentuojančios darbdavio padarytos žalos atlyginimo klausimus. Paaiškino, kad dėl kriminalinės policijos darbo specifikos drabužiai greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą.

Atsiliepimas

Atsakovas Policijos departamentas atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 35-37, 98-100, 192-194, t. III, b. l. 186-189) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, Vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų uniformos mokėjimo tvarkos“ nuo 2003 m. spalio 1 d. yra netekę galios, todėl negali būti taikomi. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai reiškia reikalavimą sumokėti kompensaciją daugiau negu už trejus metus, atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 53 straipsnio 2 dalies, LR CK 1.126 straipsnio 2 dalies, LR DK 27 straipsnio nuostatomis, prašė taikyti trejų metų reikalavimo senatį. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarime Nr. 62 įtvirtinta ne imperatyvi, o dispozityvi teisės norma, suteikianti ne pareigą, o teisę vidaus reikalų sistemos įstaigoms mokėti piniginę kompensaciją vietoj uniformos kai kuriems pareigūnams, siekiant racionaliau panaudoti šiai įstaigai skirtus valstybės biudžeto asignavimus. Kadangi finansavimas buvo nepakankamas, lėšos piniginių kompensacijų mokėjimui vietoj uniformos nebuvo skiriamos, atsakovas pagrįstai nemokėjo pareiškėjams piniginių kompensacijų. Pareiškėjų nurodytas žalos dydis yra nepagrįstas, kadangi iš pateiktų argumentų yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu skaičiuodami turtinę žalą pareiškėjai remiasi neišduotos tarnybinės uniformos kaina, o ne savo turėtų nuostolių paskaičiavimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 25-26, 88-89) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 6-11) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. gruodžio 24 d., kai buvo priimtas 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V-606, pareiškėjui Ž. A. piniginė kompensacija už uniformą nepriklausė. Teismas, vadovaudamasis nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad pareiškėjui Ž. A. Policijos departamento piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės, patvirtintos 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606, negali būti taikomos, nes jam naujo pavyzdžio uniforma buvo išduota tik 2007 m. Pagal 2004 m. gruodžio 24 d. patvirtintas taisykles pareigūnas privalėjo turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą, pasibaigus dėvėjimo normai, pareigūnui turėjo būti išduodama (Taisyklėse – priklauso išduoti) nauja uniforma (ar jos dalis). Pabrėžė, kad Taisyklės pareiškėjui negalėjo būti taikomos, nes naujo pavyzdžio tarnybinė uniforma jam buvo išduota tik 2007 metų sausio mėn., o iki kreipimosi į teismą, t. y. 2007 m. spalio 8 d., naujai išduotos uniformos dėvėjimo normos buvo nepasibaigusios. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių nuostatas pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra ta, kad pareigūnas turi turėti tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Šiuo atveju pareiškėjas Ž. A. nuo 2004 m. gruodžio 24 d. iki 2007 m. spalio 8 d. naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos neturėjo, uniformos ar jos dalių naudojimo terminas nepasibaigė, todėl teismas konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2004 m. gruodžio 24 d. iki 2007 m. spalio 8 d. pareiškėjui kompensacija už tarnybinę uniformą nepriklausė. Tai, kad atsakovas nesilaikė Statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjui naujo pavyzdžio uniformos, teismo nuomone, sudarytų prielaidą žalai atsirasti. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsniu, 6.246 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad vien neteisėtų veiksmų buvimas nėra pakankamas pagrindas reikalauti atlyginti žalą. Visų pirma, turi būti įrodytas pačios žalos buvimo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėto neveikimo ir atsiradusios žalos. Teismo nuomone, pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Pareiškėjų nurodomos sumos, kurios lygios neišduotos uniformos kainai, negali būti įrodymas, patvirtinantis padarytos žalos dydį.

III.

Pareiškėjai apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 18-19) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikino. Teismas pareiškėjų skundą patenkino ir priteisė iš valstybės, atstovaujamos policijos departamento, 3643,07 litų L. M. ir 2912,14 litų Ž. A. naudai. Teismas nurodė, jog nagrinėjamojoje byloje įrodymų, kad pareiškėjai patys atsisakė uniformų, nėra. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai nebuvo aprūpinti tarnybine uniforma dėl atsakovo kaltės, kuris neveikė taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymą. Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis yra patalpintas Statuto dešimtame skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas. Darytina išvada, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos, yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, ar poįstatyminių aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato, o Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja. Pareiškėjai, negaudami įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis yra nustatytas pareiškėjų reikalavime, pagrįstame atsakovo pateiktais dokumentais. Šių sumų atsakovas neginčija, todėl tenkinant pareiškėjų skundą minėtos sumos priteistinos iš atsakovo. Pagal įstatymą atsakovu dėl žalos atlyginimo pareiškėjams yra valstybė, o jos atstovas Policijos departamentas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normų nuostatas ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą, todėl sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

IV.

Policijos departamentas pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje (t. IV, b. l. 73-79), kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ir išnagrinėjus bylą panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir priimti nutartį, kuria pareiškėjų apeliacinis skundas būtų atmestas. Prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodoma, jog teismas padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus, kurie galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Sprendimas neužtikrina vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, be to, skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos atlyginimo yra be motyvų ir argumentų, todėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktais procesas byloje turi būti atnaujintas.

Policijos departamentas nurodo, jog teismas patenkino pareiškėjų skundą, neįvertinęs tos aplinkybės, kad nėra įrodytos ir nustatytos visos būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti, kad nėra įrodytas žalos padarymo faktas, nekonstatuotas žalos turinys, nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp atsakovo padarytų teisės aktų pažeidimų ir galimai pareiškėjų patirtos žalos bei žalos dydis. Teismas nenurodė konkrečių motyvų ir argumentų, dėl kurių nusprendė, kad pareiškėjai patyrė žalą ir kokiu būdu žala buvo patirta bei nenurodė, kokiu pagrindu pripažino, kad pareiškėjų patirta žala lygi neišduotos tarnybinės uniformos kainai. Teismas nepasisakė, kokiu būdu pareiškėjams nuostoliai pasireiškė, nenurodė įrodymų, kuriais remiantis padarė išvadą, kad šie nuostoliai apskritai buvo patirti.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, jog teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos buvimo fakto nustatymo yra be motyvų, todėl yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas byloje. Sprendžiant klausimą dėl teisės į žalos atlyginimą buvimo nepakanka konstatuoti faktą, kad buvo pažeisti Vidaus tarnybos statuto reikalavimai, susiję su aprūpinimu tarnybine uniforma. Teismas turėjo įvertinti ir aplinkybę, ar nustatyti pažeidimai realiai galėjo sukelti ir sukėlė pareigūnų materialinius nuostolius. Nagrinėjamu atveju žalos buvimo faktas dėl nesuteiktos socialinės garantijos (neišduotos tarnybinės uniformos) neatitinka nei vienos ABTĮ 58 straipsnyje numatytos nuostatos, todėl turėjo būti įrodinėjamas. Vien teismo nurodoma aplinkybė, kad buvo pažeistas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje patalpintas Vidaus tarnybos statuto dešimtame skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas, negali būti tinkamas ir pakankamas įrodymas konstatuoti, kad pareiškėjai patyrė turtinę žalą. Teismas suabsoliutindamas atsakovo prievolę aprūpinti pareiškėjus tarnybine uniforma pažeidė teisingumo, protingumo bei proporcingumo principus.

LR CK numato, kad reikalavimas dėl patirtos žalos atlyginimo (tuo tarpu ir dėl nesuteiktos socialinės garantijos) turi būti pagrįstas įrodymais. Nurodo, kad išnagrinėtoje byloje pareiškėjai turėjo įrodyti, kad atsakovams neišdavus uniformos, jie patyrė turtinių nuostolių. Įrodyti, kad jie patys būtų įsigiję uniformas ir jų įsigijimui išleidę tam tikrą pinigų sumą, ar už tam tikrą sumą nudėvėjo rūbus, kad teismas galėtų spręsti klausimą dėl kainos kompensavimo. Nei pareiškėjai skunde, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė, ar pareiškėjams priteisti nuostoliai yra negautos pajamos ar pareiškėjų turėtos išlaidos.

Be to, teismas, nustatydamas atlyginamos turtinės žalos dydį, visiškai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, nevertino nei atsakovo finansavimo šaltinių, nei jo turtinės būklės, tokiu būdu nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-2-511/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Pažymėtina, kad teismas išsprendęs klausimą dėl žalos atlyginimo visiškai neatsižvelgė į pareiškėjų tarnybos specifiką, į konkrečių pareigų pobūdį, į aprūpinimo tarnybine uniforma kaip socialinės garantijos specifiką, kitas reikšmingas aplinkybes, pavyzdžiui į tai, kad kriminalinės policijos pareigūnai (kaip šiuo atveju abu pareiškėjai) tarnybos metu dėvi civilinius drabužius.

Šalies argumentai

Nurodoma, jog atsakovas yra pateikęs teismui prašymą dėl sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino taikymo pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu (Policijos departamento 2007 m. lapkričio 26 d. raštas Nr. 5-S-8814). Teismas, netaikydamas ieškinio senaties pareiškėjų reikalavimams bei nepasisakydamas dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį, pažeidė LR CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1. 131 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, jog procesas administracinėje byloje turi būti atnaujintas, nes teismas neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-295/2009).

Teismas sprendime teigdamas, kad „Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnis yra patalpintas Statuto dešimtame skirsnyje, reglamentuojančiame pareigūnų materialinį aprūpinimą, pensiją ir kitas socialines garantijas. Darytina išvada, kad aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos, yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu, ar poįstatyminių aktų nebuvimu, nes įstatymas to nenumato, o Statutas aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis fakto su jokiomis sąlygomis nesieja“, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmens teisė į socialines garantijas interpretuotina atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad socialinės garantijos gali būti mažinamos susidarius ypatingai situacijai, kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų visapusiškai užtikrinti socialines garantijas. Tokiu atveju numatytos socialinės garantijos gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d, 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Byloje atsakovas prašo atnaujinti bylos nagrinėjimą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10, 12 punktų pagrindais.

Policijos departamentas prašo atnaujinti procesą byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, kai sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1-4 dalių reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktu procesas gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009).

Pažymėtina, kad prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusios bylos šalies netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendime išdėstytų motyvų matyti, kad teismas išsamiai analizavo bylos faktines aplinkybes ir remdamasis konkrečiomis Vidaus tarnybos statuto, LR CK normomis konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas yra naikintinas ir priėmė naują sprendimą, t. y. iš valstybės, atstovaujamos Policijos departamento, priteisė 3643,07 litų L. M. ir 2912,14 litų Ž. A. naudai. Teismas nurodė, jog pareiškėjai negaudami įstatymu garantuotos tarnybinės uniformos dėl neteisėtų institucijos veiksmų, patyrė nuostolius, kurių dydis nustatytas pareiškėjų reikalavime, pagrįstame atsakovo dokumentais. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytų nuostolių dydžio atsakovas neginčijo. Į tai atsižvelgus teigtina, jog byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Atsakovas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, kuris numato, jog procesas atnaujintinas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010). Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai.

Atsakovo vertinimu, teismas, netaikydamas ieškinio senaties pareiškėjų reikalavimams bei nepasisakydamas dėl atsakovų prašymo taikyti ieškinio senatį, pažeidė LR CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1. 131 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Atsakovas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs pareiškimą, kuriuo, atsižvelgiant į pareiškėjų reikalavimus sumokėti kompensaciją daugiau negu už trejus metus, prašė taikyti trijų metų reikalavimo senatį. Atsiliepime į apeliacinį skundą šio prašymo nereiškė, argumentų teismui dėl trijų metų reikalavimo senaties taikymo neteikė. Įvertinusi atsakovo pateikto prašymo turinį, teisėjų kolegija vertina, kad juo buvo siekiama, jog kompensacija už uniformas būtų priteista ne daugiau kaip už trejus metus (t. I, b. l. 45-46). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, kad teismas neatsižvelgė į šį argumentą ir nepasisakė dėl jo teismo sprendime. Tačiau būtina atsižvelgti į tai, kad byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl nuostolių (žalos atlyginimo) priteisimo dėl neteisėtų institucijos veiksmų, t. y. dėl tarnybinių uniformų neišdavimo pareiškėjams, į neteisėtų veiksmų tęstinį pobūdį, į tai, kad atsakovo pareikštas prašymas savo esme nelaikytinas prašymu taikyti senatį. Teismo nutartyje nurodytas motyvas, kad atsakovas neginčija laikotarpio, už kurį prašoma priteisti žalos atlyginimą, pagrindžia skundo reikalavimų patenkinimą už visą prašomą laikotarpį. Ieškinys pareikštas nepraleidus senaties terminų, aplinkybė, kad teismo nutartyje nėra ieškinio senaties taikymą aptariančių motyvų laikytina neesminiu pažeidimu, neturėjusiu esminės reikšmės priimant teismo sprendimą, ir nesudaro pagrindo atnaujinti byloje procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog teismas nagrinėdamas bylą nukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-295/2009. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Abiejų bylų aplinkybės yra panašios, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-295/2009 buvo sprendžiamas pareiškėjos prašymas dėl kompensacijos už neišduotas uniformas mokėjimo, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimu buvo priteistas žalos atlyginimas – tiesioginiai nuostoliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d, 2002 m. lapkričio 25 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimuose suformuotos išvados dėl galimybės mažinti socialines garantijas yra neesminės išnagrinėtai bylai, kadangi atsiliepime į pareiškėjų skundą yra nurodoma, jog dėl nepakankamo finansavimo ir lėšų trūkumo buvo atsisakyta piniginių kompensacijų mokėjimo vietoj uniformos, o nagrinėtoje byloje teismas sprendė klausimą dėl žalos atlyginimo pagal LR CK 6.249 straipsnį. Kadangi atsakovo nurodytose bylose buvo sprendžiami skirtingi materialiniai teisiniai reikalavimai, argumentai dėl sprendimo neatitikimo formuojamai praktikai nepagrįsti, ir procesas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 taip pat negali būti atnaujintas ir remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte apibrėžtu pagrindu.

Policijos departamentas teigia, jog teismas, nustatydamas atlyginamos turtinės žalos dydį, visiškai neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, nevertino nei atsakovo finansavimo šaltinių, nei jo turtinės būklės, tokiu būdu nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-2-511/2004, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005). Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta reikšmingais proceso atnaujinimui, pažymi, kad atsakovas teikdamas atsiliepimą į patikslintą skundą (t. 3, l. 186-189) neprašė mažinti žalos atlyginimo dėl blogos turtinės padėties. Šiais argumentais iš esmės siekiama kitaip įvertinus įrodymus byloje revizuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Įrodymai vertinami individualiai kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į šalių teikiamus reikalavimus, argumentus ir atsikirtimus, nesutikimas su įrodymų vertinimu nėra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

Atsižvelgiant į tai, kad Policijos departamentas nenurodė jokių pagrįstų priežasčių, leidžiančių teigti, jog yra pagrindas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnyje 2 dalyje numatytus pagrindus, darytina išvada, jog jo pateiktas prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl to jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašymą atnaujinti procesą atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisRičardas PiličiauskasVirginija Volskienė