Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Linai Kaminskaitei,

viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo V. F.) dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skunde nurodoma, kad pareiškėjui atliekant bausmę mirė jo žmona. Su jos motina V. F. susisiekė mokykla, kurioje mokėsi pareiškėjo žmona J. Č. (toliau – ir žmona), ir informavo, kad jos dukteriai turi būti išmokėta apie 200,00 Eur. Žmonos motina atsisakė šių jos dukrai priklausančių pinigų ir nurodė kreiptis į pareiškėją visais su tuo susijusiais klausimais. Surinkęs visus reikalingus dokumentus, pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Tarnybą, tačiau iš jos gavo 2017 m. spalio 18 d. raštą Nr. Sd-24170-(4.4.) „Dėl A. Č. prašymo“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodyta, kad dar reikia pateikti notariškai patvirtintą paveldėjimo dokumentą. Pareiškėjo nuomone, Tarnyba nepagrįstai atsisakė netenkinti jo prašymo. Pareiškėjas nurodo, kad jis neturi pinigų sumokėti už notaro paslaugas, anot jo, jo atveju visas notarines funkcijas atlieka pataisos namų direktorius, įskaitant ir dokumentų tvirtinimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad surinko ir pateikė Tarnybai visus reikalingus dokumentus, todėl nesupranta, kodėl Tarnyba atsisako išmokėti jam jo žmonos pinigus. Pareiškėjas jaučiasi verčiamas laukti, kada jis bus paleistas į laisvę ir tik tuomet galės susigrąžinti jo žmonai priklausančias lėšas. Pareiškėjas, remdamasis suformuota teismų praktika, laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog jis neskundė Tarnybos Rašto nėra pagrindas pripažinti, kad Tarnybos veiksmai yra teisėti. Atkreipė dėmesį, kad Rašte, kuriuo Tarnyba atsakė į jo prašymą, nenurodyta jo apskundimo tvarka. Dėl šios susidariusios situacijos pareiškėjas ne tik patyrė turtinę žalą, bet ir neturtinę žalą, kuri jam pasireiškė silpnumu, jaučiama baime, kalte, bejėgiškumu, negalėjimu ramiai miegoti, pasimetimu.

Ruošiantis teisminiam bylos nagrinėjimui gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai (b. l. 30–31), kuriais pareiškėjas nesutinka su Tarnybos atsiliepimo argumentais. Nurodo, kad Tarnyba nesiėmė jokių veiksmų, kad pareiškėjas būtų tinkamai informuotas apie jo žmonai priklausančias lėšas. Jo nuomone, Tarnyba atsiliepime nurodyti argumentai yra klaidinantys teismą ir nepagrįsti. Akcentavo, kad Tarnyba nepateikė įrodymų, kokiu būdu pranešė pareiškėjui apie tai, kad turi išmokėti jo žmonai jai priklausančią pinigų sumą, nenurodė, kodėl Rašte nebuvo nurodyta apskundimo tvarka. Laikosi pozicijos, kad Tarnybos Rašte nurodyti reikalavimai yra pertekliniai.

Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo V. F. neatvyko, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką informuota tinkamai (b. l. 35).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Tarnyba 2017 m. spalio 2 d. gavo pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 26 d. prašymą (b. l. 16–17), kuriame nurodyta, kad pareiškėjo žmona mirė ir dėl šios priežasties ji negali atsiimti jai priklausančių piniginių lėšų, kurias jai turi išmokėti Tarnyba, todėl prašo jas pervesti pareiškėjui. Su prašymu pareiškėjas pateikė santuokos liudijimą (b. l. 18), medicininį mirties liudijimą Nr. 17-2330530 (b. l. 19–20) ir 2017 m. rugsėjo 8 d. Alytaus pataisos namų pažymą apie nuteistojo bausmės vykdymą Nr. 8-9408 (b. l. 21). Tarnyba, išnagrinėjusi šį pareiškėjo prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, priėmė Raštą (b. l. 7), kuriame nurodė, kad pareiškėjo žmonos profesinės reabilitacijos programa buvo nutraukta nuo 2017 m. liepos 12 d., gavus pranešimą dėl jos mirties. Pareiškėjo žmonai liko neišmokėta 174,54 Eur. Tarnyba pareiškėją informavo, kad šią sumą būtų galima išmokėti jam tik tokiu atveju, jeigu Tarnybai būtų pateikti notaro patvirtinti paveldėjimo dokumentai.

Kaip matyti, nagrinėjamu atveju ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš esmės kilęs dėl to, kad pareiškėjo prašymas, kuriuo jis prašė Tarnybos pervesti jo mirusios žmonos pinigines lėšas į jo nurodytą sąskaitą, nebuvo patenkintas, ir todėl, jis laikydamasis nuomonės, kad tos lėšos jam turi būti pervestos jam, prašo teismo dėl, jo nuomone, Tarnybos neteisėtų veiksmų, nemotyvuotai ir nepagrįstai atsisakant pervesti jo žmonos pinigines lėšas, priteisti jam turtinę žalą, lygią jo žmonai priklausančiai pinigų sumai, ir neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žala gali būti turtinė, kuri apibrėžta CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, ir neturtinė, kuri apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, kuri numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Žalos padarymas neteisėtais veiksmais yra juridinių faktų sudėtis, sukelianti teisines pasekmes, t. y. neteisėtais veiksmais padarius žalą tarp šalių susiklosto nauji teisiniai santykiai – santykiai dėl žalos atlyginimo. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Vadinasi, visų pirma, nagrinėjamu atveju turi būti nustatyta, ar Tarnyba savo veikloje padarė neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjui kilo jo nurodoma turtinė ir neturtinė žala.

Paveldėjimo teisinius santykius, dėl kurių kilę ginčai yra nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme, reglamentuoja CK 5 knyga „Paveldėjimas“. CK 5.5 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kas gali būti įpėdiniais – paveldint pagal įstatymą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, palikėjo vaikai, gimę po jo mirties, taip pat Lietuvos valstybė, o paveldint pagal testamentą – fiziniai asmenys, kurie buvo gyvi palikėjo mirties momentu, taip pat kurie buvo pradėti jam esant gyvam ir gimė po jo mirties; testamente įvardyti dar nepradėti asmenys, jiems gimus. CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tačiau nurodytoje CK 5.50 straipsnio 2 dalyje nurodytos teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Remiantis CK 5.50 straipsnio 6 dalimi, notaras per tris darbo dienas nuo palikimo priėmimo dienos privalo pranešti testamentų registro tvarkytojui apie palikimo priėmimą. CK 5.57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad CK 5.50 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą teismas gali atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Aptartų teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasis į Tarnybą dėl jo mirusiai žmonai priklausančių piniginių lėšų pervedimo jam, pateikė tik santuokos liudijimą ir įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjo žmona yra mirusi. Kaip matyti iš pareiškėjo žodinių paaiškinimų, jis nors ir žinojo apie savo žmonos mirtį, tačiau nesikreipė į notarą ir nepateikė jam pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nes, kaip nurodo, neturi pinigų sumokėti už notaro paslaugas ir laikosi pozicijos, kad visas notarines funkcijas atlieka pataisos namų direktorius, įskaitant ir dokumentų tvirtinimą. Vertindamas šiuos pagrindinius pareiškėjo argumentus, teismas sprendžia, kad pareiškėjo finansinė padėtis neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl Tarnybos veiksmų neteisėtumo fakto, todėl nėra aktualūs ir nevertinami. Dėl antrojo pareiškėjo argumento pažymėtina, kad CK 5.28 straipsnio 6 dalies 5 punkte nustatyta tik tai, jog oficialiesiems testamentams prilyginami asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų. Tai reiškia, kad asmuo, kuris yra laikomas laisvės atėmimo vietoje, gali parengti testamentą, kurį tvirtins ne notaras, o laisvės atėmimo vietų viršininkas. Vadinasi, pareiškėjas, norėdamas, kad jam būtų pervestos jo mirusiai žmonai priklausančios piniginės lėšos, turi visų pirma būti priėmęs jo mirusios žmonos palikimą bendra tvarka, t. y. CK nustatytais terminais kreiptis į laisvės atėmimo vietos, kurioje yra laikomas, administraciją su prašymu pateikti notarui jo pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Tačiau, byloje pateikti dokumentai, kuriuos pareiškėjas pateikė Tarnybai, bei pareiškėjo žodiniai paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina, kad pareiškėjas nei tuo metu, kada kreipėsi į Tarnybą, nei kreipimosi į teismą metu nebuvo / nėra priėmęs savo mirusios žmonos palikimo ir neturėjo / neturi paveldėjimo faktą patvirtinančio dokumento. Vadinasi, kaip teisingai teigia Tarnyba, kadangi pareiškėjas nėra priėmęs jo žmonos palikimo, nėra teisinio pagrindo išmokėti jam jo žmonos pinigines lėšas. Pareiškėjo pozicija, kad jis pateikė visus reikalingus dokumentus ir jam nebūtini jokie notaro patvirtinti paveldėjimo dokumentai atmestini kaip nepagrįsti, remiantis jau aptartu teisiniu reguliavimu ir padarytomis išvadomis. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl jo suklaidinimo, kuris pasireiškė tuo, kad Tarnybos Rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, nėra tiesiogiai susiję su šios administracinės bylos dalyku, kadangi šiuo atveju nėra sprendžiamas minėto Rašto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, o vertinamas aptartų Tarnybos veiksmų neteisėtumo klausimas. Be to, pareiškėjo nurodomas galimas jo suklaidinimas neturi jokios įtakos jo faktinei padėčiai, dėl kurios jis kildina turtinę ir neturtinę žalą.

Todėl įvertinęs rašytinius byloje esančius įrodymus, ginčo šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad šiuo atveju Tarnybos neteisėtų veiksmų faktas nenustatytas. Nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl likusių valstybės civilinei atsakomybei būtinų sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta ir nustačius, kad neįrodytos visos kumuliatyvios atsakovės Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Todėl dėl jų teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Č. (A. Č.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą