- Teismas
- Telšių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-09-08
- Bylos Nr.
- 2-342-721/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-00008-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nadežda Kiubienė
- Pareiškėjas
- S. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės, D. S. V.
dalyvaujant pareiškėjui S. V., asmeniui, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, D. S. V., jos atstovui advokatui A. R., suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovui E. K.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. V. pareiškimą suinteresuotiems asmenims D. S. V., Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriui dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo pripažinti jo motiną D. S. V., gimusią 1945 m. liepos 01 d., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv.(duomenys neskelbtini)., neveiksnia. Prašymą pareiškėjas grindžia tuo, kad po patirto 2013-06-28 insulto D. S. V. sunkiai orientuojasi aplinkoje, laike ir erdvėje, negali būti savarankiška. Pareiškėjo teigimu dėl fizinės negalios ji negali aiškiai kalbėti, nevaikšto, negali savęs apsitarnauti, gyventi pilnavertį gyvenimą. Dėl sveikatos būklės jai turi būti teikiama priežiūra, nustatytas didelių specialių poreikių lygis, nuo 2013-11-12 D. S. V.nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis iki 2015-11-11.
Pareiškėjas savo reikalavimą teisme palaikė ir prašė pripažinti jo motiną D. S. V.neveiksnia pareiškime nurodytais motyvais. Paaiškino, jog motinai dėl patirto insulto pačiai sunku tinkamai savimi pasirūpinti, disponuoti savo turtu ir lėšomis, todėl, siekiant apsaugoti D. S. V. ir kitų asmenų interesus, būtina pripažinti ją neveiksnia.
Suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovas teismo posėdyje nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo prašymu D. S. V.pripažinti neveiksnia. Paaiškino, kad nors šiai diagnozuotas ūmiai prasidėjęs psichikos sutrikimas - staiga prasidėjusi kraujagyslinė demencija, nuo 2013 iki 2015 metų jai yra nustatytas didelių specialiųjų poreikių lygis, ji pilnai orientuota laike ir erdvėje, skaito, nors dėl paralyžiaus sunkiai, bet gali rašyti, pasirašyti. Nurodė, jog su D. S. V. bendravo jai įprastoje aplinkoje jos namuose, ji visiškai aiškiai, nors ir nerišliai, atsako į jai užduodamus klausimus. Jo nuomone, šiuo metu pagal esamą psichinę būseną D. S. V. suvokia socialinių reiškinių esmę, savo veiksmus, jos sveikatos būklė gerėja.
Asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, D. S. V. teismo posėdyje paaiškino, kad gyvena kartu su sūnumi, pensiją gauna pati, skaito, žiūri televizorių, visus buitinius reikalus jai tvarkyti padeda sūnus ir jo pasamdyta kaimynė, nes dėl pablogėjusios po insulto sveikatos būklės sutriko jos kalba, apribotas judėjimas, dėl ko ji pati pilnai nesugeba savimi pasirūpinti. Mano, jog reikėtų, kad ją sūnus globotų, tvarkytų visus dokumentus.
Suinteresuoto asmens D. S. V. atstovas teisme pripažino, kad nors į bylą pateiktoje teismo psichiatrijos eksperto išvadoje nurodyta, kad D. S. V. serga psichine liga dėl staiga prasidėjusios kraujagyslinės demencijos, pagrindo pripažinti ją neveiksnia nėra.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas netenkintinas.
Pateikti byloje duomenys, kuriuos teismas ištyrė ir įvertino, rodo, kad D. S. V. neserga lietiniu psichikos sutrikimu. D. S. V. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. (5, 8 b. l.). Byloje pateiktų išrašų iš D. S. V. medicininių dokumentų duomenimis, nuo 2013 m. birželio 28 d. iki 2013 m. liepos 15 d. ji gydėsi VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė, diagnozė –kairiojo galvos smegenų pusrutulio intracerebrinė kraujosruva su daline sensorine pilna motorine afazija (10 b. l.). Po gydymo ligoninėje bei reabilitacijos centre jos būklė pagerėjo: savarankiška kalba nors išliko nežymiai sutrikdyta, pasakojimas pakankamai nuoseklus, dialogą palaiko, atsako į klausimus adekvačiai ( 14-15 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. D. S. V. atlikta teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė. Ekspertizės akto Nr. 86TPK-118/2014 išvadoje konstatuota, kad D. S. V. nustatomas ūmiai prasidėjęs psichikos sutrikimas-staiga prasidėjusi kraujagyslinė demencija ir, kad šiuo metu ji negali suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, taip pat pažymėta, jog pagal esamą psichinę būseną ji negali dalyvauti teismo posėdyje ( 28-29 b. l.).
Suvienytųjų Nacijų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, kurios Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. kovo 12 d. nutarimu Nr. I-1136 „Dėl Lietuvos Respublikos prisijungimo prie Tarptautinės žmogaus teisių chartijos dokumentų“, skelbiama, jog kiekvienas, kad ir kur būtų, turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu (Deklaracijos 6 straipsnis). Asmens teisės į jo privataus gyvenimo gerbimą, ginamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsniu, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsniu, dalis, be kita ko, yra ir asmens teisė į tai, kad būtų saugoma jo tapatybė, asmeninis vystymasis, galimybė kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu. Žmogaus orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi, suteikiančiam galimybes savarankiškai priimti sprendimus įvairiose gyvenimo srityse, kurti ir plėtoti ryšius su kitais žmonėmis bei išoriniu pasauliu, užtikrinti būtinos socialinės ir teisinės priemonės, be kita ko, apima asmens psichinės sveikatos apsaugą. Asmens psichinė sveikata, kuri šiuo metu laikoma viena svarbiausių individo sveikatos sričių (Psichikos sveikatos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. X-1070 1, 7, 9.1 punktai) bei vertinama kaip lemianti bendrą visuomenės sveikatą, gyvenimo kokybę ir socialinę gerovę, laikytina esmine jo privataus gyvenimo dalimi. Tokios pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje
Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 14 punktą, psichikos sveikata – tai natūrali žmogaus asmenybės būsena, kuri turi būti saugoma arba grąžinama sutrikimų bei ligų atvejais. Pagal to paties straipsnio 3 punktą, asmuo, sergantis psichikos liga, laikomas psichikos ligoniu. Kai psichikos ligonis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir (ar) jų valdyti, kai tai lemia jo nesugebėjimą pasirūpinti savimi, savarankiškai priimti sprendimus dėl naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir laisvėmis bei už juos atsakyti, Civilinio Kodekso (toliau-CK) 2.10 straipsnio 1 dalyje ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta galimybė teismui pripažinti tokį asmenį neveiksniu ir CK reglamentuojama tvarka nustatyti neveiksniam psichikos ligoniui globą. Taigi neveiksnumo instituto taikymo ir globos neveiksniu pripažintam asmeniui nustatymo tikslas yra siekis įgyvendinti ir apginti psichinės ligos ar proto negalios ištikto žmogaus teises ir interesus, apsaugoti jį nuo potencialios žalos pačiam sau, taip pat eliminuoti realios grėsmės, kad gali būti padaryta esminės žalos aplinkinių sveikatai ir (ar) gyvybei, buvimą (CK 3.238 straipsnio 1 dalis). Tuo pačiu pripažintas neveiksniu asmuo praranda daugelį savo prigimtinių ir pilietinių teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti, rinktis gyvenamąją vietą, taip pat teisę kreiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo, o teismo paskirtas globėjas ir (ar) turto administratorius neapibrėžtam laikotarpiui tampa jo įstatyminiu atstovu, sprendžiančiu visus su neveiksniu pripažintu asmeniu ir jo turtu susijusius klausimus be specialaus pavedimo (CK 3.240 straipsnio 1 dalis).
Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas, yra du būtini neveiksnumo nustatymo kriterijai: medicininis – asmens psichinė liga ar proto negalia, nustatyta arba patvirtinta asmens psichinei būsenai nustatyti teismo paskirtos teismo psichiatrijos ekspertizės metu (Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 466 straipsnis, 467 straipsnio 4 dalis), ir juridinis – psichinės ligos ar proto negalios nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Pagal CK 2.10 straipsnio 1 dalies ir Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 4 straipsnio nuostatas tik tuo atveju, kai psichikos liga ar proto negalia yra tokios formos, kad dėl jos asmuo negali suvokti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, galima pripažinti jį neveiksniu.
Nurodytas įstatyminis reglamentavimas nustato, kad neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti.
Pareiškėjo, suinteresuoto asmens Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus atstovo, pačios D. S. V. parodymais nustatyta, kad po 2013 metų birželio mėnesį patirto hemoraginio insulto (ūmaus kraujo išsiliejimo į smegenis) sutriko D. S. V. judėjimo, kalbos funkcijos, ji negali pati apsitarnauti, yra nuolat prižiūrima sūnaus, kaimynės. Ji savarankiškai vaikšto minimaliai vaikštynės pagalba, paduotą maistą pavalgo pati, skaito knygas, žiūri televizijos laidas. Klausinėjama pasako savo vardą, pavardę, atsakė suprantanti, kad randasi teisme. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad D. S. V. nesugeba suprasti savo veiksmų ar jų kontroliuoti, kokiais savo veiksmais ji gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ar gyvybei arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tokia jo išvada nėra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir ištirtais bei įvertintais bylos įrodymais. Ekspertizės akto Nr. 86TPK-118/2014 išvadoje konstatuota, kad D. S. V. nustatomas ūmiai prasidėjęs psichikos sutrikimas, todėl ji šiuo metu negali suprasti savo veiksmų reikšmės, valdyti savo veiksmus.
Teisinis asmens veiksnumo įvertinimas reiškia asmeniui nustatytų psichikos sutrikimų įvertinimą tuo aspektu, ar jų nulemtas asmens negalėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti pripažintinas tokiu sunkiu, kad leidžia pagrįstai spręsti, jog asmeniui reikalinga globa, todėl tai pateisintų jo teisių bei laisvių suvaržymą pripažįstant jį neveiksniu. Psichikos sutrikimai, dėl kurių asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, nurodyti CK 2.10 straipsnyje, reiškia tokius sutrikimus, dėl kurių pobūdžio ar masto tokius sutrikimus turinčio asmens ir (ar) kitų asmenų saugumas bei interesai nebus apsaugoti nenustačius šiam asmeniui globos.
Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymuose nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Eksperto išvada teismui taip pat neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjų įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Įvertinęs pareiškėjo, suinteresuotų asmenų atstovų, pačios D. S. V. paaiškinimus, duotus teisme, teismas konstatuoja, jog nurodyti paaiškinimai neatitinka ambulatorinės teismo psichiatrinės ekspertizės akte nustatytas aplinkybes dėl D. S. V. gyvenimo sąlygų ir sveikatos būklės. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta 2014-05-06. Duomenys apie D. S. V. gebėjimą suprasti savo veiksmus ar juos valdyti, ištirti įrodymai neleidžia daryti išvados dėl jos pripažinimo neveiksnia būtinumo. Negali būti atimama galimybė savarankiškai spręsti dėl naudojimosi jai suteiktomis teisėmis ir laisvėmis vien dėl to, kad ji turi fizinę negalią ir jos elgesys, kuris nėra impulsyvus ir pavojingas jai pačiai bei aplinkiniams, nukrypsta nuo normų, dominuojančių konkrečioje visuomenėje ar neatitinka visuotinai priimtų standartų. Psichinės ligos ar proto negalios, dėl kurios asmuo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, pagal teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą turėjimas savaime nereiškia teisinio veiksnumo neturėjimo. Teismo vertinimu, neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Šiuo konkrečiu atveju D. S. V. interesų apsaugos tikslais privataus gyvenimo apribojimas būtų aiškiai neproporcingas teisėtam tikslui apsaugoti jos pačios ir kitų asmenų sveikatą bei interesus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 str. 468 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškimą dėl D. S. V. , a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinimo neveiksnia atmesti.
Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.