Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovo D. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui D. S. dėl įsiskolinimo už šilumos energiją.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinių skundų argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašė priteisti įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją negyvenamosioms patalpoms – rūsiui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso atsakovui D. S. ir už laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-11-30 rūsiui tiektą šilumos energiją yra susidaręs 362,98 Lt įsiskolinimas, bei negyvenamosioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), kurios nuosavybės teise taip pat priklauso atsakovui D. S. ir už laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-11-30 negyvenamoms patalpoms tiektą šilumos energiją yra susidaręs 432,39 Lt įsiskolinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovui priklausančio rūsio patalpose (duomenys neskelbtini) šildomo ploto ir šildymo prietaisų nėra, tačiau šiame gyvenamajame name yra 7 laiptinės (b.l. 42-47). Gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) iš atsakovui priklausančių patalpų 12,54 kv.m plotas yra šildomos patalpos, 49,27 kv.m plotas – nešildomos ir yra 3 laiptinės, kurios šildomos nuo bendros šildymo sistemos (b.l. 49-51). Todėl teismas, atsižvelgęs į specialias šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančias teisės normas, įtvirtintas LR Civiliniame kodekse ir detalizuojančius teisės aktus bei teisės aiškinimą, ieškovo reikalavimą priteisti įsiskolinimą tenkino iš dalies, konstatuodamas, jog atsakovas privalo apmokėti visas jam priklausančių negyvenamųjų patalpų išlaikymo išlaidas ir atitinkamai tenkančios dalies bendro naudojimo patalpų išlaikymo išlaidas (CK 4.76 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo patalpoms (duomenys neskelbtini) šilumos paslaugos atsakovui nebuvo teikiamos, o ieškovas apskaičiuoja įsiskolinimą už bendrojo naudojimo patalpų šildymo paslaugas, nurodydamas ekvivalentinį šildomą plotą, tenkantį 8,78 kv.m rūsio patalpoms, ieškovo reikalavimą šioje dalyje pripažino nepagrįstu ir nesąžiningu vartotojo atžvilgiu. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą šioje dalyje (dėl 362,98 Lt skolos už patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), priskirtą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-10-01 iki 2008-11-30 priteisimo) ir patenkinti ieškinį, motyvuodamas tuo, kad, nors atsakovui priklausančiose patalpose (duomenys neskelbtini) šildomo ploto ir nėra, tačiau ieškovas negali skaičiuoti mokesčių už šilumą pagal sąlyginį šildomą plotą, t.y. taikyti paskirstymo tvarkos atsijungusiems nuo centrinio šildymo sistemos vartotojams, kadangi tokia tvarka nėra pagrįsta teisiniu reguliavimu, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pažeidžia kitų vartotojų teises ir interesus. Atsakovas apeliaciniu skundu šioje dalyje teismo sprendimą laiko pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių, t.y. bendrosios normos, skirtos visų rūšių energijos pirkimo-pardavimo teisiniams santykiams reguliuoti, ir specialiosios, t.y. šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos (Šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai - 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos ir kt.). Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytomis teisės normomis vadovavosi, gynė teisėtus bei pagrįstus vartotojo interesus.

Pagal CK 6.388 straipsnio 1 dalį abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Atsakovas neturi sudaręs rašytinės sutarties su šilumos tiekėju (ieškovu) dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų, todėl, remiantis CK 6.384 straipsnio 1 dalimi, darytina išvada, kad su abonentu kaip su fiziniu asmeniu – vartotoju, naudojančiu energiją savo buitinėms reikmėms, sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų ir ši sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui, jeigu joje nenumatyta ko kita. Apeliantas (ieškovas) apeliaciniame skunde tvirtina, kad šilumos energijos tiekėjo teisė gauti apmokėjimą už visą energijos kiekį, pateiktą vartotojui įtvirtinta CK 6.385 straipsnyje ir Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnyje, todėl nors negyvenamosiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kurios priklauso atsakovui, apšildymo sistema demontuota, tačiau viso pastato šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiams esant prijungtiems prie šilumos energijos tinklų, atsakovas turi apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrosioms patalpoms šildyti pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį. Tačiau tiek CK 6.385 straipsnis, tiek Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sutarčių sąlygos įtvirtina nuostatą, kad mokama yra už patiektą ir sunaudotą energiją pagal priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti pagal šias sąlygas ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų buitinių šilumos vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam buitiniam šilumos vartotojui (Sąlygų 14 punktas). Tuo tarpu bylos duomenimis buvo nustatyta ir pačių bylos šalių patvirtinta, kad atsakovo patalpoms (duomenys neskelbtini) ieškovas šilumos energijos netiekia, patalpoje šildymo sistemos yra demontuotos, t.y. atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo minėtoms negyvenamoms patalpoms minėtu adresu faktiškai nesuteikus šilumos energijos paslaugų, įsiskolinimas už bendro naudojimo šildymo išlaidas paskaičiuotas nepagrįstai, neatsižvelgiant į prioritetinius vartotojo interesus. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad atsakovas, būdamas bendro naudojimo patalpų bendraturčiu, privalo proporcingai savo nuosavybės daliai apmokėti išlaidas nuosavybei išlaikyti ir išsaugoti, tačiau pats apeliantas nurodo, jog atsakovui įsiskolinimą skaičiuoja už bendro naudojimo patalpų šildymo išlaidas, nurodydamas ekvivalentinį šildomą plotą, tenkantį būtent 8,78 kv.m rūsio patalpoms, o ne bendrojo naudojimo patalpų daliai (b.l. 43-44).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir konstatuoja, kad atsakovas privalo apmokėti visas jam priklausančių negyvenamųjų patalpų išlaikymo išlaidas ir atlyginti ieškovui įsiskolinimą už šilumos energiją, suteiktą jam nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms (duomenys neskelbtini), kurioms šildymo paslaugos buvo teikiamos, remiantis ieškovo apskaičiavimu. Bylos duomenys rodo, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso 61,81 kv.m bendro ploto negyvenamoji patalpa, esanti (duomenys neskelbtini) (b.l. 16-17). 2007-11-02 atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad patalpų, plane pažymėtų Nr.1, plotas sudaro 10,8 kv.m (b.l. 48), tačiau 2008-05-21 ir 2008-07-24 patikslinus informaciją buvo nustatyta, kad šildomas patalpų plotas sudaro 12,54 kv.m, 49,27 kv.m sudaro nešildomos patalpos, o name yra trys laiptinės (b.l. 16-17, 49-51), ką taip pat bylos nagrinėjimo metu patvirtino ieškovo atstovė (b.l.107-112). Vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 p.). Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija, vertindami byloje esančius įrodymus, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą daro nešališką išvadą, jog ieškovas patikslinęs negyvenamųjų patalpų plotą, nustatė, kad šildomas plotas sudaro 12,54 kv.m, o tuo tarpu atsakovas teiginiams, jog ieškovas apšildo tik 10,8 kv.m ploto patalpas, nepagrindė nenuginčijamais ir pakankamais įrodymais (CPK 178 str.). Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad už teikiamas paslaugas ieškovas skaičiavo neteisingai.

Kiti ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.