Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2008-07-18 · Administracinė byla Nr. A-556-1333-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-07-18
Bylos Nr.
A-556-1333-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dainius Raižys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556- 1333/2008Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Mėkaitei,dalyvaujant pareiškėjo atstovei Gedmantei Klenauskytei,atsakovo atstovei Aurelijai Raižytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) pareiškimu (b. l. 2-5) kreipėsi į teismą, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Šiose Taisyklėse savivaldybės taryba nustatė minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių bei kompensacijas už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas. Vilniaus miesto savivaldybė, vadovaudamasi patvirtintomis Taisyklėmis, reikalauja, kad visos statinio privalomos automobilių stovėjimo vietos būtų įrengtos statinio žemės sklypo ribose (Taisyklių 6 p.) ir leidžia mažinti privalomą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, neatsižvelgdama į Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau - STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“) VI skyriuje išdėstytus reikalavimus, t. y. nereikalauja, kad automobilių stovėjimo vietos apskritai būtų įrengtos. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad tiek STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10 lentelėje nurodytos, tiek savivaldybės tarybos sprendime nustatytas minimalus automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų skaičius reiškia ribą, t. y. mažiausią skaičių, kurio negalima dar labiau mažinti. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ nuostatas savivaldybės taryba kitokius automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų normatyvus gali nustatyti tik senamiesčiuose. Pareiškėjo teigimu, Taisyklių 28 punktas, kuriame numatyta, kad tik dalis lėšų bus naudojama automobilių aikštelių statybai, ir nėra užtikrinama, jog bus įrengtos visos trūkstamos automobilių stovėjimo vietos, neatitinka STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.2 punkto reikalavimų. Minėto punkto nuostata, pareiškėjo teigimu, turi būti aiškintina kaip būtinybė įrengti privalomą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, numatant išlygą, kad dalis jų gali būti įrengta ir už statinio sklypo ribų, tačiau bendras automobilių stovėjimo vietų skaičius negali būti mažesnis, nei STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 10 lentelėje ar Tarybos sprendime nustatytas privalomas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius. Be to, pareiškėjo teigimu, savivaldybės taryba, leisdama statytojui mažinti minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių ir už sumažintas automobilių stovėjimo vietas sudarydama galimybę reikalauti piniginės kompensacijos, pažeidžia Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, STR ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatas. Todėl, pareiškėjo manymu, Taisyklių 14, 19, 20, 21, 22 ir 26 punktų nuostatos yra neteisėtos. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė patikslino skundo reikalavimą - prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktai ir šio sprendimo l punktu patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės neprieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 53-56) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pagal Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6 punkto nuostatas savivaldybei suteikta teisė nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus atitinkamose teritorijose (senamiestyje) ir normatyvų įgyvendinimo ypatumus atitinkamiems pastatams (statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto, statinių ar jų dalių paskirties keitimo atvejais). Atsakovo nuomone, statybos techninio reglamento reikalavimai taikomi tais atvejais, kai tokie normatyvai ir jų išdėstymo ypatumai savivaldybės tarybos nėra nustatyti ir patvirtinti. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neteisingai traktuoja STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.6 ir 3.2 punkto reikalavimus. Atsakovo tvirtinimu, savivaldybei suteikta teisė nustatyti didesnius ar mažesnius normatyvus automobilių stovėjimo vietoms, nei nustatyta statybos techniniame reglamente, taip pat nustatyti kriterijus, kaip šie normatyvai nustatomi, bei šių normatyvų įgyvendinimo būdus. Atsakovo nuomone, vienas iš galimų kriterijų ir yra kompensacijos už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas mokėjimas ar nemokėjimas. Šiuo atveju teisė mokėti ar nemokėti kompensaciją suteikiama statytojui. Atsakovo tvirtinimu, STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.2 punkte numatyta tik viena iš automobilių stovėjimo vietų įrengimo galimybių ir ji nėra privaloma. Todėl savivaldybės tarybos, nustatydamos automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų normatyvus ir jų išdėstymo ypatumus senamiesčiuose ir statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto, statinių ar jų dalių paskirties keitimo atvejais, savo sprendimu gali nurodyti kitą automobilių vietų įrengimo būdą. Atsakovas pažymėjo, kad senamiestyje žemės sklypų užstatymas yra didelis, rasti laisvų plotų automobilių stovėjimo vietoms įrengti sunku. Neįrengus statybos techniniuose reglamentuose numatytų automobilių stovėjimo vietų ir neįvykdžius statybos techninių reglamentų reikalavimų, statytojui negali būti išduodamas statybos leidimas ir tokiu būdu užkertamas kelias statyboms. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1323 ir nustatė, kad tokiais atvejais, kai statytojai neturi galimybių įrengti automobilių stovėjimo vietų statinio sklype ar norminiu atstumu prie jo, šių vietų įrengimas leidžiamas bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelėse pagal patvirtintą plėtros schemą. Bendro naudojimo automobilių stovėjimo aikštelės statomos iš kompensacijų, surinktų iš statytojų, prie kurių statinių trūksta automobilių stovėjimo vietų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 9 punkte yra numatyta, jog sąlygose gali būti išvardijami konkretūs normatyviniai dokumentai, kuriais vadovaujantis turi būti rengiamas teritorijų planavimo dokumentų projektas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 11, 13 punktus savivaldybėms suteikta teisė išduoti specialiąsias sąlygas sklypo architektūrai formuoti (projektavimo sąlygų sąvadą). Šiose sąlygose numatomi atitinkami reikalavimai, šiuo atveju ir pareiga laikytis ginčijamo tarybos sprendimo. Statytojui sutikus įrengti mažesnį automobilių vietų skaičių, tačiau nesilaikant Tarybos sprendime nurodytos tvarkos, būtų pažeistos išduotos specialiosios sąlygos sklypo architektūrai formuoti, todėl pastatas negalėtų būti pripažįstamas tinkamu naudoti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 130-134) Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą patenkino iš dalies – pripažino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktus bei šio sprendimo l punktu patvirtintas Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisykles prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui ir nusprendė laikyti juos panaikintais. Teismas nusprendė paskelbti šį teismo sprendimą „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“.

Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 11 ir 13 punktų reikalavimus savivaldybei priskirtos teritorijų planavimo, statinio projektavimo sąlygų sąvado bei leidimų išdavimo funkcijos. Darytina išvada, kad vykdydama šias funkcijas savivaldybė nėra absoliučiai savarankiška, ji privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio l dalies l punktu (įstatymo redakcija galiojo iki 2007-07-01), šiuo metu galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio l punktu, konstatavo, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Teismas, vadovaudamasis STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.3, 2.6, 3.1, 3.2 punktais, padarė išvadą, kad savivaldybės taryba kitokius automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų normatyvus gali nustatyti tik senamiesčiuose. Teismas, atsižvelgęs į paminėtas teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad reikalavimas įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo vietas sklypo ribose nėra privalomas senamiesčiui ir statinių rekonstravimo ar kapitalinio remonto, statinių ar jų dalių paskirties keitimo atvejais, tačiau ši išimtis nereiškia, kad galima apskritai neįrengti automobilių stovėjimo vietų. Privalomas minimalus automobilių stovėjimo vietų skaičius turi būti įrengtas, tačiau suteikiama galimybė šias automobilių stovėjimo vietas įrengti ne tik statinio sklypo ribose, bet ir už jų. Pagal STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriuje išdėstytus reikalavimus turi būti užtikrintas minimalus automobilių saugojimo ir stovėjimo vietų skaičius, kuris negali būti mažinamas žemiau nustatytos ribos. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių nuostatos nereikalauja, jog automobilių stovėjimo vietos apskritai būtų įrengtos. Taisyklių 28 punkto nuostata reiškia, kad tik dalis lėšų bus naudojama automobilių aikštelių statybai, t. y. neužtikrinama, jog bus įrengtos visos trūkstamos automobilių stovėjimo vietos. Taisyklių 28 punkto nuostatos neatitinka STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.2 punkto reikalavimų. Savivaldybė Taisyklių 9 punkte statytojui leidžia mažinti minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas mokėti kompensaciją. Taisyklių 15 punkte nustatytas kompensacijos dydis už vieną automobilių stovėjimo vietą - 17 640 Lt. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnis nustato baigtinį rinkliavų, kurias gali nustatyti ir rinkti savivaldybė, sąrašą. Galimybė savivaldybei reikalauti piniginės kompensacijos už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas šiame sąraše nenumatyta. Tokios kompensacijos nenumato ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymas, STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“. Vadinasi, atsakovo Taisyklėse nustatytas reikalavimas sumokėti kompensaciją už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas yra neteisėtas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, neteisėtais laikytini ir Taisyklių 14, 19, 20, 21, 22, 26 punktai, reglamentuojantys paminėtos kompensacijos mokėjimo sąlygas ir tvarką. Teismas pažymėjo, kad negalima į teritorijų planavimo sąlygas įtraukti sąlygų, kurios prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir statinio pripažinimą tinkamu naudoti sieti su neteisėtų reikalavimų įvykdymu. STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 16 punkte nurodyta, kad statinys privalo atitikti statinio projektavimo privalomuosius reikalavimus. Vienas iš jų - automobilių stovėjimo aikštelių įrengimas. STR „Gyvenamieji pastatai“ 10 punkte nustatyta minimali sklypo struktūra, į kurią patenka ir automobilių saugykla, todėl neįrengus numatyto kiekio automobilių stovėjimo vietų (ar nenumačius, kad trūkstamos privalomos automobilių stovėjimo vietos bus įrengiamos už statinio sklypo ribų) negali būti išduotas statybos leidimas. Tai yra imperatyvus reikalavimas, kurio privaloma laikytis. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktai ir šio sprendimo l punktu patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui ir turi būti laikomi panaikintais.

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 136-139) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas klaidingai sprendime aiškina teisės normas.

2. Atsakovo nuomone, formuluotė „automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus tvirtina savivaldybių tarybos“ reiškia teisę nustatyti tam tikras taisykles automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymui. Nustatant taisykles savivaldybei suteikta teisė nustatyti didesnius ar mažesnius normatyvus automobilių stovėjimo vietoms nei nustatyta statybos techniniame reglamente, taip pat nustatyti kriterijus, kaip šie normatyvai nustatomi, bei šių normatyvų įgyvendinimo būdus.

3. Galiojantys teisės aktai suteikia savivaldybei teisę mažinti normatyvus, teisės aktuose nėra nurodomos šių normatyvų mažinimo ribos. Atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose automobilių stovėjimo vietų normatyvai nustatomi pasirenkant skirtingus kriterijus. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1323 pasirinko keletą kriterijų nustatyti automobilių stovėjimo vietų skaičiaus normatyvams. Vienas iš galimų kriterijų yra kompensacijos už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas mokėjimas ar nemokėjimas. Šiuo atveju teisė mokėti ar nemokėti kompensaciją suteikiama statytojui.

4. Atsakovo manymu, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į senamiesčio, kaip ypatingą statusą turinčios teritorijos, ypatybes ir į atskiras statybos rūšis (gyvenamųjų pastatų rekonstrukcija, kitos paskirties pastatų rekonstrukcija į gyvenamuosius), suteikia alternatyvią galimybę savivaldybių taryboms nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus šiose teritorijose.

5. Atsakovo nuomone, STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 3.2 punkte numatyta tik viena iš automobilių stovėjimo vietų įrengimo galimybių ir ji nėra privaloma.

6. Kitose Vakarų Europos valstybėse taip pat skatinama mažinti automobilių stovėjimo vietų normatyvus miesto centre, t. y. miesto centre nustatomi mažesni normatyvai nei priemiesčiuose. Taip siekiama mažinti automobilių srautus į miesto centrą. Įrengiant mažiau automobilių stovėjimo vietų miesto centre, atitinkamai mažėja automobilių srautas į centrą, tuo pačiu gyventojai skatinami naudotis viešuoju transportu. Aptarti principai numatyti ir Vilniaus miesto tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. 4.8 dalies „Susisiekimo sistema“ 4.8.2 punkte.

7. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262 patvirtinto Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 9 punkte yra numatyta, jog sąlygose gali būti išvardijami konkretūs normatyviniai dokumentai, kuriais vadovaujantis turi būti rengiamas teritorijų planavimo dokumentų projektas. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 11, 13 punktus savivaldybėms suteiktos teisės išduoti specialiąsias sąlygas sklypo architektūrai formuoti (projektavimo sąlygų sąvadą). Šiose sąlygose numatomi atitinkami reikalavimai, šiuo atveju ir pareiga laikytis ginčijamo tarybos sprendimo. Statytojui sutikus įrengti mažesnį automobilių vietų skaičių, tačiau nesilaikant Tarybos sprendime nurodytos tvarkos, būtų pažeistos išduotos specialiosios sąlygos sklypo architektūrai formuoti, todėl pastatas negalėtų būti pripažįstamas tinkamu naudoti.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 143-145) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Nei pareiškėjas, nei teismas neginčija savivaldybės tarybos teisės nustatyti automobilių stovėjimo vietų išdėstymo ypatumus ir normatyvus (senamiesčio teritorijoje) ar jų įgyvendinimo ypatumus (statinių rekonstravimo ar kapitalinio remonto, statinių ar jų dalies paskirties keitimo atvejais), tačiau tai darydama savivaldybės taryba nėra absoliučiai savarankiška, ji privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Kadangi automobilių stovėjimo vietų skaičius reglamentuojamas viešosios teisės normomis, jos negali būti aiškinamos plečiamai. Viešojo administravimo subjektai gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra numatyti galiojančiuose teisės aktuose. Atsakovas pats pripažįsta, jog privaloma įrengti teisės aktuose nustatytą minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių, o jų neįrengus bus pažeisti statybos techninių reglamentų reikalavimai. Pareiškėjas neginčija, kad savivaldybės taryba privalomą minimalų automobilių stovėjimo skaičių gali nustatyti vadovaudamasi įvairiais kriterijais (pvz. atsižvelgiama į pastato paskirtį, plotą, lovų skaičių, sėdimų vietų skaičių ir pan.), kuriuos įvertinus nustatomas objektyvus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus poreikis, užtikrinantis pastato visavertį funkcionavimą. Vadovaujantis „kompensacijos kriterijumi“ neįmanoma objektyviai įvertinti, kiek reikia įrengti automobilių stovėjimo vietų, kad būtų užtikrinti bent jau minimalūs pastato eksploatacijos reikalavimai. Be to, atkreipia dėmesį, kad savivaldybės taryba, Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių 2 priede nustatydama reikalingą automobilių stovėjimo vietų minimalų skaičių, nesivadovavo „kompensacijos kriterijumi“. Nei Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, nei STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, nei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatyme nenumatyta galimybė savivaldybei reikalauti piniginės „kompensacijos“ už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Dėl administracinių teismų kompetencijos tirti savivaldybių administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitiktį žemesniems nei Vyriausybės nutarimai hierarchinio lygmens poįstatyminiams aktams, taikant specialią norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo tvarką

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalies nuostatas, norminis administracinis aktas yra viena iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje inicijavo administracinę bylą, prašydamas ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių teisėtumą. Taisyklės yra savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas, dėl to šio akto teisėtumo tyrimui taikomos specialios taisyklės, reglamentuotos ABTĮ šešioliktame skirsnyje. Norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo specifika be kita ko pasireiškia tuo, kad ne bet kuris suinteresuotas asmuo (ABTĮ 5 str. 1 d.), o tik ABTĮ 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti subjektai gali inicijuoti norminio administracinio akto teisėtumo patikrą administraciniame teisme. Be to, tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina.

ABTĮ 110 straipsnio 2 dalis numato: „Kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.“ Ši įstatymo norma numato administracinių teismų kompetenciją tirti savivaldybių administravimo subjektų priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams. Vyriausiojo administracinio teismo nuolatinėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai teismai tiria tik norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams ar Vyriausybės norminiams aktams (ABTĮ 110 str. 1 d., 112 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti norminių administracinių aktų atitikties žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams. Byloje taikytinų norminių administracinių aktų atitiktis žemesnės teisinės galios nei Vyriausybės nutarimai teisės aktams turi būti vertinama kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėjant individualią bylą, jei tam yra būtinybė (žr. pvz. Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtintos Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarkos atitiktį Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos nuostatams, patvirtintiems Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59). Nors administraciniai teismai nenagrinėja bylų dėl norminio administracinio akto atitikties žemesnės teisinės galios norminiams aktams nei Vyriausybės norminiai aktai, tačiau nei poįstatyminių teisės aktų hierarchija, nei teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos tokiu būdu nėra pažeidžiama. Suinteresuotas asmuo, kurio teisės pažeidžiamos taikant norminį administracinį aktą, gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jo pažeistą teisę ar įstatymų saugomą interesą. Bylą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad norminis administracinis aktas prieštarauja aukštesnės teisinės galios (tačiau žemesniems nei Vyriausybės nutarimai) poįstatyminiams aktams, neturi tokiu aktu vadovautis ir turi išspręsti bylą, remdamasis teisės aktų kolizijų sprendimo taisyklėmis. Pagal tokias pačias taisykles individualią bylą nagrinėjantis teismas turi išspręsti ir to paties hierarchinio lygmens norminių administracinių aktų tarpusavio prieštaravimą bei priimti sprendimą byloje.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, remdamasis ABTĮ 110 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti be kita ko Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams. Aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. 61 ir juo patvirtintas Statybos techninis reglamentas nėra Vyriausybės norminis aktas (ABTĮ 110 str. 2 d.). Tai žemesnio nei Vyriausybės nutarimai hierarchinio lygmens poįstatyminis aktas, kuris pats neturi prieštarauti Vyriausybės norminiams aktams. Minėta, kad administraciniams teismams, taikant specifinę norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procedūrą, nepriskiriama tirti savivaldybės norminio administracinio akto atitikties žemesniems nei Vyriausybės nutarimai poįstatyminiams aktams. Tokia ad hoc (lot. šiuo atveju) patikra įmanoma tik nagrinėjant individualią administracinę bylą ir sprendžiant pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ ir juo patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams bei šioje apimtyje nagrinėdamas norminę administracinę bylą, neatsižvelgė į ABTĮ 110 straipsnio 2 dalies nuostatas, nukrypo nuo Vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl šios priežasties Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimo dalis, kuria pripažinta, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktai bei šio sprendimo l punktu patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams, panaikinama ir ši administracinės bylos dalis nutraukiama, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai tirti specifine norminių administracinių aktų teisėtumo patikrinimo tvarka (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.).

V.

Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui

Pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, be kita ko prašė ištirti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui. Savo abejones dėl Taisyklių atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui pareiškėjas grindė tuo, kad Rinkliavų įstatyme nenumatyta galimybė savivaldybei reikalauti piniginės kompensacijos už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas.

Pareiškėjas savo prašymu, kurį patikslino posėdžio pirmosios instancijos teisme metu, prašė ištirti visų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitiktį Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui. Tačiau iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam abejonių sukėlė ne visų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo 1 punktu patvirtintų Taisyklių atitiktis Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui, o tik tų jų nuostatų, kurios siejamos su kompensacijų už neįrengtą automobilių stovėjimo vietą mokėjimu. Argumentų dėl likusių norminio administracinio akto nuostatų prieštaravimo Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui pareiškėjas nenurodė. Todėl Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą, tirs tik tų nuostatų, kurios siejamos su kompensacijų už neįrengtą automobilių stovėjimo vietą mokėjimu, atitiktį Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.

Nors Taisyklėse mokėjimas, kurį statytojas moka už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas įvardijama „kompensacijos“, o ne „rinkliavos“ terminu, nagrinėjant klausimą dėl Taisyklėse numatytos kompensacijos atitikties Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui, svarbu išsiaiškinti šio mokėjimo teisinę prigimtį ir jo atitiktį Rinkliavų įstatyme įtvirtintiems vietinės rinkliavos požymiams. Vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vertinant konkretų mokėjimą, turi būti atsižvelgiama ne į teisės akte nurodytą mokėjimo pavadinimą, o į tokio mokėjimo teisinę prigimtį (Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-933-2004). Kadangi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnyje pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant Savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas, nustačius, kad Taisyklėse reglamentuojama kompensacija pagal savo požymius galėtų būti prilyginama rinkliavai, tokia kompensacija, kuri nenumatyta įstatyme, prieštarautų Rinkliavų įstatymo 11 straipsniui ir būtų neteisėta.

Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis valstybės rinkliavą apibrėžia kaip privalomą įmoką už valstybės ir vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų (toliau - institucijos), išskyrus teismus, teikiamas paslaugas. Vietinė rinkliava – tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.). Aiškindamas vietinės rinkliavos ir valstybės rinkliavos santykį, Vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vietinės rinkliavos samprata (skirtingai nuo valstybės rinkliavos) nėra kaip nors siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas. Todėl, aiškinant ją (vietinės rinkliavos sampratą) sisteminiu teisės aiškinimo būdu, darytina išvada, kad vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos nustatyta įmoka už teisę atlikti tam tikrus veiksmus, verstis tam tikra veikla, kurie konkrečiai nurodyti Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, t. y. esminis vietinės rinkliavos elementas – įmokos už savivaldybės tarybos suteikiamą teisę (apibrėžtą Rinkliavų įstatymo 11 str. 1 d.), o ne įmokos už teikiamas paslaugas nustatymas (Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 1574/2005).

Taisyklių 9 punkte nurodoma, kad galima sumažinti reikalingą įrengti minimalų automobilių stovėjimo vietų skaičių laikantis 11-15 punktuose numatytų reikalavimų, už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas mokant kompensaciją. Taisyklių 11 – 15 punktai apibrėžia reikalingo įrengti minimalaus automobilių stovėjimo vietų skaičiaus mažinimo ribas, leidžiant sumažinti minimalių automobilių stovėjimo vietų skaičių nuo 30 iki 100 procentų. Aiškinant kompensacijos už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas paskirtį, matyti, kad mokėdamas šią kompensaciją statytojas įgyja teisę prie statomo (rekonstruojamo) statinio neįrengti norminiuose teisės aktuose nustatytų automobilių stovėjimo vietų. Taigi tokia kompensacija pagal savo teisinę prigimtį yra mokėjimas už savivaldybės suteikiamą teisę (šiuo atveju – teisę neatlikti tam tikrų veiksmų), todėl atitinka Rinkliavų įstatyme nustatytą ir Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškintą vietinės rinkliavos požymį.

Tačiau mokėjimo paskirtis – atlyginti už suteikiamą teisę – nėra vienintelis vietinės rinkliavos požymis. Iš Rinkliavų įstatymo sisteminio aiškinimo išplaukia, kad vietinės rinkliavos yra privalomi mokėjimai į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl rinkliavų nesitariama. Rinkliavas ir jų dydį, rinkliavų lengvatas ir rinkliavų grąžinimo atvejus nustato savivaldybės taryba, tvirtindama vietinės rinkliavos nuostatus (Rinkliavų įstatymo 12 – 13 str.). Taigi rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Nagrinėjamu atveju Taisyklės numato, kad statytojas, nustatęs, kad projektuojamam naujam statiniui ar kapitaliai remontuojamam statiniui trūksta reikalingų automobilių stovėjimo vietų, sudaro sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas su Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Sutartį pasirašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas asmuo ir statytojas (Taisyklių 20 p.). Taisyklių 1 priedu yra patvirtinta „Sutarties dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas“ forma. Šioje sutarties formoje numatytas sutarties objektas, šalių sutartiniai įsipareigojimai ir atleidimo už jų nevykdymą tvarka (force majeure atveju), ginčų sprendimo tvarka, atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (delspinigių forma) ir panašios sąlygos. Tokio pobūdžio įsipareigojimai ir jų įforminimas sutartimi nėra būdingi rinkliavų teisiniams santykiams. Sutarčių laisvės principas (Civilinio kodekso 1.2 str. 1 d.) suponuoja, kad kiekvienas statytojas yra laisvas sudaryti ar nesudaryti Sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas ir prisiimti ar neprisiimti atitinkamus įsipareigojimus mokėti kompensaciją. Nors Taisyklėse ir yra įvairių nuostatų, skatinančių statytojus sudaryti ir vykdyti sutartis su Vilniaus miesto savivaldybės administracija (pagal Taisyklių 26 punktą statinys pripažįstamas tinkamu naudoti tuo atveju, jei statytojas įvykdo įsipareigojimus pagal sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas), tačiau tokios Taisyklėse nurodytos priemonės nepaneigia statytojo teisės atsisakyti sudaryti sutartį dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas. Taisyklių 26 punktas taip pat neužkerta kelio statytojui įstatymų nustatyta tvarka skųsti atsisakymą pripažinti statinį tinkamu naudoti bei siekti, kad toks atsisakymas būtų įvertintas galiojančių viešosios teisės normų požiūriu, o ne pagal prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Sutartis dėl kompensacijų už trūkstamas automobilių stovėjimo vietas gali būti ginčijama teisme ne vien dėl viešosios teisės normų pažeidimo, bet ir remiantis bendraisiais Civiliniame kodekse reglamentuotais sandorių negaliojimo pagrindais.

Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutartinis kompensacijos už neįrengiamas automobilių stovėjimo vietas pobūdis skiria Tvarkoje numatytas kompensacijas nuo Rinkliavų įstatyme numatytų vietinių rinkliavų. Šis skirtumas neleidžia kompensacijos kvalifikuoti kaip rinkliavos, kuriai būtų taikomas Rinkliavų įstatymas. Kadangi Tvarka reglamentuoja sutartinio pobūdžio mokėjimus, o Rinkliavų įstatymas – privalomojo pobūdžio mokėjimus, šie teisės aktai reglamentuoja skirtingus teisinius santykius, todėl tarp jų negali būti prieštaravimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 2, 5 punktais, 114 straipsnio 1 dalimi, Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir administracinės bylos dalyje dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui priimti naują sprendimą.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktai bei šio sprendimo l punktu patvirtintos Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių nuostatos, kurios reglamentuoja kompensacijų už neįrengtas automobilių stovėjimo vietas mokėjimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsniui.

Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1323 „Dėl automobilių stovėjimo vietų skaičiaus nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų bei šio sprendimo l punktu patvirtintų Automobilių stovėjimo vietų nustatymo taisyklių atitikties Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 2.6, 3.1, 3.2 punktams.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Romanas KlišauskasDainius RaižysArūnas Sutkevičius