Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Turkijos įmonės GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Turkijos įmonė GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. S-179 (7-146/2020), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1A-98 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. 18KP-02-597 (galimai rašymo apsirikimas). Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad Komisija netinkamai taikė įstatymo nuostatas bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, spręsdama dėl importo muito skolos atsiradimo. Importo skolos atsiradimo atvejus reglamentuoja Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – SMK), nustatytas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013. Cituodama SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalį teigia, kad sprendime Komisija palaikė Departamento nuomonę ir nurodė, kad pareiškėja laikytina skolininke pagal minėtas SMK nuostatas. Mano, kad tokį savo sprendimą, kaip ir Departamentas, Komisija grindžia ginčui neaktualia Teisingumo Teismo praktika. Komisijos sprendimas, kaip ir ankstesnis Departamento sprendimas, yra grindžiamas išimtinai Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-273/12, kuriame konstatuota, kad prekių, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, vagystė yra šių prekių paėmimas, kaip tai suprantama pagal SMK nuostatas, dėl kurio atsiranda skola muitinei. Pažymi, kad, 2013 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendime Nr. C-273/12 nebuvo analizuojamas kitas svarbus privalomą teisinę galią nagrinėjamu atveju turintis teisės aktas – Laikinojo įvežimo konvencija (Stambulo konvencija) (toliau – Konvencija). Dėl šios priežasties vadovautis 2013 m. liepos 11 d. Teisingumo Teismo sprendimu Nr. C-273/12 kaip precedentu mano, kad šioje byloje negalima.

Pažymi, kad įprastai laikinasis įvežimas užbaigiamas, kai laikinai įvežtos prekės reeksportuojamos. Cituodama Konvencijos 14 straipsnio 3 dalį nurodo, kad Prekių 1 ir Prekių 2 (importo lakštuose deklaruotos prekės – įvairūs aukso ir sidabro juvelyriniai dirbiniai) vagystė atitinka tą sąlygą, kai laikinasis įvežimas turi būti baigiamas, nes prekės negrąžinamai prarastos.

Pažymi, kad su pareiškėjos nuomone dėl Konvencijos nuostatų aktualumo sutinka ir Komisija (Sprendimo 7-8 psl.). Komisija pripažįsta faktą, kad minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje Konvencijos nuostatos nebuvo analizuojamos ir Teisingumo Teismas jų neaiškino.

Nurodo, kad Prekių 1 ir Prekių 2 vagystės pareiškėja niekada nevertino kaip force majeure aplinkybių ir force majeure fakto niekada neįrodinėjo.

Mano, kad remdamasi neaktualiu Teisingumo Teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-273/12, vertindama Prekių 1 ir Prekių 2 vagystę kaip force majeure, bet visiškai nepasisakydama dėl esminių argumentų, kuriais pareiškėja nuosekliai grindžia savo poziciją (dėl Prekių 1 ir Prekių 2 negrąžinamo praradimo), Komisija priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Nurodo, kad Komisija nepagrįstai sprendė dėl importo PVM mokesčio prievolės pareiškėjai atsiradimo. Be to, dėl PVM mokesčio prievolės pareiškėjai atsiradimo Komisija nepasisakė. Mano, kad Prekės 1 ir Prekės 2 negali būti laikomos importo PVM objektu, nes nėra aišku, kurioje šalyje yra Prekės 1 ir Prekės 2 ir nėra jokių įrodymų apie tai, ar jos apskritai dar egzistuoja. Teigia, kad Departamento, tiek ir Komisijos deklaruojama pozicija, kad ginčo prekės tebėra Europos Sąjungos šalies teritorijoje, tėra spėjimas, kuriuo sprendimas negali būti grindžiamas.

Pažymi, kad skundžiami atsakovų sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes ginčijami sprendimai grindžiami tik prielaidomis.

Pažymi, kad Komisija, net ir sutikdama su pareiškėjos nuomone, dėl ginčo prekių vertės nustatymo, netinkamai aiškino Susitarimo 7 straipsnį, kuriame įtvirtintos muitinės prekių vertės nustatymo alternatyvos, nesant sudaryto sandorio. Prekių 1 ir Prekių 2 vertė buvo nustatyta ir deklaruota muitinės importo lakštuose. Prekių 1 vertė buvo 66 912,75 USD, o Prekių 2 – 66 840,55 USD. Sprendžiant, kad pareiškėjos skola muitinei atsirado 2019 m. kovo 17 d., oficialiais Lietuvos banko duomenimis , tariamos skolos muitinei atsiradimo dieną (po jos einančią darbo dieną) Jungtinių Amerikos Valstijų dolerio (USD) ir Europos Centrinio Banko euro (EUR) santykis buvo 1,1349 USD: 1 EUR. Prekių 1 vertė 66 912,75 USD atitinka 58 959,16 EUR. Taigi, nagrinėjamu atveju importo PVM mokestis skaičiuotinas nuo 58 959,16 EUR. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. standartinis PVM tarifas yra 21 procentas. Taigi, 58 959,16 EUR x 21 procentas = 12 381,39 EUR. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju paskaičiuotas už Prekes 1 mokėtinas PVM mokestis yra 15 739 EUR, t. y. net 3 411,61 EUR didesnis. Analogiška situacija ir dėl Prekių 2 importo PVM mokesčio. Prekių 2 vertė 66 840,55 USD atitinka 58 895,54 EUR, todėl už Prekes 2 mokėtinas importo PVM mokestis būtų 12 368,06 EUR, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra reikalaujama sumokėti 15 751 EUR mokestį.

Cituodamos Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 24 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 3 dalį, 123 straipsnio 1 dalį ir remdamasi anksčiau nurodyta ESTT praktika, nurodo, kad laikytina, kad ginčo prekės vagystės metu buvo paimtos iš muitinės priežiūros, jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei apmokestintinos importo mokesčiais. Tokiu būdu daro išvadą, kad tiek muito mokesčius, tiek importo PVM vietos mokesčių administratorius pareiškėjos atžvilgiu įregistravo pagrįstai.

Pažymi, kad ne Sąjungos prekių, įvežtų į Sąjungos muitų teritoriją, muitinė vertė nustatoma, remiantis SMK 69–74 straipsniais. Nagrinėjamu atveju ginčo prekių įvertinimui sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas netaikytinas, kadangi nepateikti pardavimą į Europos Sąjungos muitų teritoriją patvirtinantys dokumentai. Jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal SMK 70 straipsnį, ji turi būti nustatoma antriniais muitinio įvertinimo metodais, paeiliui taikant SMK 74 straipsnio 2 dalies nuo a iki d punktų, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Vilniaus TM prekių muitinę vertę nustatė vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi – Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu bei šio straipsnio nuostatomis.

Mano, kad skundžiamuose sprendimuose yra išsamiai išaiškinta, kodėl negalima nustatyti ginčo prekių muitinės vertės remiantis ATA knygelių importo lakštuose deklaruota verte. Pareiškėja, nors ir sutinka, kad prekių įvertinimui yra taikytinas antrinis muitinio įvertinimo metodas, remiantis SMK 74 straipsnio 3 dalimi, tačiau klaidingai teigia, kad vis tik turėjo būti taikoma ATA knygelių importo lakštuose deklaruota vertė, perskaičiuota pagal skolos atsiradimo dieną galiojusį oficialų Lietuvos banko skelbiamą JAV dolerio ir euro santykį, nes ši vertė yra mažesnė už vertę, nustatytą pagal PREMI duomenų bazę. Vilniaus TM sutinka su MGK sprendime išdėstytą pozicija, kad nėra pagrindo, nustatant ginčo prekių muitinę vertę, remtis jo deklaruotomis vertėmis, kurios nebuvo nei pardavimo sandorio objektu, nei buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Mano, kad Vilniaus TM, nustatydama ginčo prekių muitinę vertę, pagrįstai rėmėsi Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintomis Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėmis ir jų nuostatų nepažeidė.

Mano, kad dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių yra išsamiai pasisakyta skundžiamuose sprendimuose.

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl MGK, Muitinės departamento ir Vilniaus TM sprendimų (pastarasis priimtas po pakartotinio patikrinimo), kuriais pareiškėjai nustatytos mokestinės prievolės muitinei (3 658,00 Eur importo muitas, 31 490 Eur importo PVM, 72 Eur muito delspinigiai, 3 448 Eur PVM delspinigiai, 10 proc. dydžio 3 515 Eur papildomai apskaičiuotas muitas ir PVM bauda), atsakovams konstatavus, jog pagal ATA knygelę Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) ir pagal ATA knygelę Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) deklaruotoms prekėms (įvairūs aukso ir sidabro juvelyriniai dirbiniai) įforminta laikinojo įvežimo muitinės procedūra nebuvo užbaigta tinkamai, prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros, todėl atsirado skola muitinei, teisėtumo ir pagrįstumo. Tokia išvada mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų padaryta dėl to, kad ginčo prekės, kurioms buvo įforminta laikinojo įvežimo procedūra, buvo pavogtos, kas nelaikytina negrįžtamu jų praradimu, o pripažįstama prekių paėmimu iš muitinės priežiūros, kadangi pavogtos prekės lieka Europos Sąjungoje ir jomis gali pasinaudoti kiti asmenys.

Nors skunde nurodomas teritorinės muitinės 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimas, tačiau iš medžiagos matyti, kad šis sprendimas buvo peržiūrėtas ikiteismine tvarka ir panaikintas centrinės muitinės institucijos, įpareigojant teritorinę muitinę pakartotinai išnagrinėti skolos muitinei susidarymo aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja 2019 m. kovo 18 d. informavo vietos mokesčių administratorių dėl ATA knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. kovo 11 d.) ir ATA knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019 m. kovo 11 d.) laikinojo įvežimo procedūrai deklaruotų prekių vagystės. Kartu su raštu įmonė pateikė muitinei 2019 m. kovo 17 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus (toliau – Komisariatas) pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 3 dalį (vagystė).

Vilniaus TM, siekdama nustatyti skolininką (skolininkus) bei įregistruoti skolą muitinei dėl prekių paėmimo iš muitinės priežiūros, kreipėsi į Komisariatą informacijos apie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) eigą (2020 m. sausio 14 d. raštas Nr. (8.1/02)-2V-690). Komisaras 2020 m. sausio 21 d. raštu informavo, jog ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2019 m. kovo 16 d. nuo 18 iki 21.30 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), išdaužus nuomojamo buto lango stiklą, buvo įsibrauta į vidų ir iš vidaus buvo pavogti trys lagaminai su įvairiais juvelyriniais dirbiniais, kuriuos 2019 m. kovo 11 d. Turkijos įmonės „GUNES KUYMCULUK ve TLS“ atstovai atvežė į parodą Lietuvoje. Ikiteisminio tyrimo metu asmenys, įvykdę nusikalstamą veiką, nenustatyti.

Vilniaus TM 2020 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 18KP-02-193 už iš muitinės priežiūros paimtas ATA knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) ir ATA knygelės Nr. (duomenys neskelbtini) importo lakšte Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) deklaruotas laikinai įvežtas prekes (iš esmės aukso ir sidabro juvelyrinius dirbinius) įregistravo mokestinę prievolę muitinei: 3 658,00 Eur importo muitą, 31 490 Eur importo PVM, 72 Eur muito delspinigius, 3 448 Eur PVM delspinigius ir paskyrė 10 proc. dydžio papildomai apskaičiuoto muito ir PVM baudos, iš viso 3 515 Eur.

Muitinės departamentas ir MGK, nagrinėdamos pareiškėjos skundą ikiteismine tvarka, ginčijamais sprendimais patvirtino Vilniaus TM sprendimą.

Teismas pažymi, jog faktinės aplinkybės šioje byloje iš esmės aiškios ir ginčo dėl jų nėra, tačiau pareiškėja skunde teismui nurodo, kad mokesčių administratorius turėjo vadovaujantis SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktu ir pavogtas prekes laikyti negrąžinamai prarastomis. Atsakovai tuo tarpu atsiliepimuose teigia, kad pareiškėja, būdama specialiosios laikinojo įvežimo procedūros vykdytoju ir atsakanti už tinkamą šios procedūros įvykdymą, aplaidžiai vykdė pagal specialiąją laikinojo įvežimo procedūrą jai tenkančias pareigas, t. y. nesiėmė visų būtinų saugumo priemonių, kad ginčo prekės nebūtų paimtos iš muitinės priežiūros. Be to, pažymi, kad ginčo prekės nebuvo negrįžtamai prarastos, nes jomis gali pasinaudoti kiti asmenys. Komisija sprendime pažymėjo, kad dėl prekių vagystės jos buvo paimtos iš muitinės priežiūros, pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos importo mokesčiais.

Remiantis SMK 215 straipsnio 1 dalimi, specialioji procedūra pripažįstama įvykdyta, kai prekėms, kurioms buvo įforminta ta procedūra, arba perdirbtiesiems produktams įforminama kita muitinės procedūra, tos prekės ar produktai išvežami iš Sąjungos muitų teritorijos arba sunaikinami nepaliekant jokių atliekų, arba perduodami valstybės nuosavybėn pagal 199 straipsnį.

Vadovaujantis SMK 251 straipsnio 1 dalies nuostata, muitinė nustato terminą, per kurį prekės, kurioms įforminta laikinojo įvežimo procedūra, turi būti reeksportuotos arba per kurį joms turi būti įforminta kita muitinės procedūra.

Pagal SMK 79 straipsnio 1 dalies a punktą, importo skola muitinei, susijusi su prekėmis, apmokestinamomis importo muitu, atsiranda, jei neįvykdoma bent viena iš muitų teisės aktuose nustatytų pareigų, susijusių su ne Sąjungos prekių įvežimu į Sąjungos muitų teritoriją, jų paėmimu iš muitinės priežiūros arba su tokių prekių gabenimu, perdirbimu, saugojimu, laikinojo saugojimu, laikinuoju įvežimu arba disponavimu jomis toje teritorijoje. Vadovaujantis šio straipsnio nuostatomis, skola Muitinei atsiranda tuo momentu, kai neįvykdoma ar nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą (79 straipsnio 2 dalies a punktas), o skolininku laikomas asmuo, privalėjęs įvykdyti atitinkamas pareigas (79 straipsnio 3 dalies a punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjos taikyta specialioji laikinojo įvežimo procedūra pagal ATA knygelės importo lakštą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) ir ATA knygelės importo lakštą Nr. (duomenys neskelbtini) (2019-03-11) nebuvo tinkamai užbaigta, nes ginčo prekės buvo paimtos iš muitinės priežiūros ir prarastos dėl pareiškėjos nepakankamo atidumo (prekės pavogtos iš privataus buto). Šių nustatytų aplinkybių neneigia pareiškėja, tačiau skunde akcentuoja, kad jai neturėtų atsirasti skola muitinei, nes turėtų būti taikomas SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas. kuriame nustatyta, kad skola muitinei neatsiranda, jei prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tik tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo.

Pagal SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktą numatyta, kad „nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: <...>kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų neįvykdymo priežastis yra visiškas minėtų prekių sunaikinimas arba negrąžinamas praradimas, nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure arba muitinės duotų nurodymų; taikant šį punktą, prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai jų nebegali panaudoti joks asmuo.“ Kaip matyti skola muitinei gali išnykti kai prekių dingimo arba muitų teisės aktais nustatytų pareigų neįvykdymo priežastis yra: a) visiškas minėtų prekių sunaikinimas (anglų klb. the total destruction) arba b) negrąžinamas praradimas ( anglų klb. irretrievable loss of those goods), nulemtas prekių pobūdžio, nenumatytų aplinkybių, force majeure (lot. klb. nenugalima jėga) arba muitinės duotų nurodymų. Ne visais atvejais negrąžinamas praradimas būtų pagrindu pripažinti skolą muitinei išnykusia, o tik tais atvejais, kad negrąžinamas praradimas yra nulemtas: a) prekių pobūdžio, b) nenumatytų aplinkybių (anglų klb. unforeseeable circumstances), c) force majeure arba d) muitinės duotų nurodymų. Taip pat pažymėtina, kad šiame punkte aiškiai įtvirtinta, kad taikant šį punktą prekės laikomos negrąžinamai prarastomis tada, kai „jų nebegali panaudoti joks asmuo“ (anglų klb. when they have been rendered unusable by any person).

Pažymėtina, kad Laikinojo įvežimo konvencijoje (Stambulo konvencijoje) laikinasis įvežimas apibūdinamas kaip tai muitinės procedūra, kurią taikant tam tikros prekės (įskaitant transporto priemones) gali būti įvežtos į muitų teritoriją, sąlygiškai atleidžiant nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo ir netaikant ekonominio pobūdžio importo draudimų bei apribojimų; tokios prekės (įskaitant transporto priemones) turi būti importuojamos tam tikru tikslu ir turi būti numatomos reeksportuoti per nustatytą laikotarpį, nepakeitus jų pavidalo, išskyrus jų normalų nusidėvėjimą dėl įprastinio naudojimo (1 str. 1 p.). Laikinasis įvežimas paprastai užbaigiamas, kai laikinai įvežtos prekės (įskaitant transporto priemones) reeksportuojamos (9 str.). Tai bendroji norma. Konvencijos 12-14 straipsniai numato kitus galimus laikinojo įvežimo pabaigos atvejus kaip išimtis iš bendros taisyklės. Šiam mokestiniam ginčui reikšmingoje Konvencijos 14 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad „laikinasis įvežimas taip pat galės būti baigiamas suinteresuoto asmens prašymu, šiam asmeniui įrodžius muitinei priimtinu būdu, kad prekės (įskaitant transporto priemones) dėl nelaimingo atsitikimo arba nenugalimos jėgos (force majeure) sunaikintos arba negrąžinamai prarastos. Šiuo atveju asmuo, turintis laikinojo įvežimo procedūros atlikimo teisę, atleidžiamas nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo.“ Tad aptariamoje Konvencijos nuostatoje yra aiškiai įtvirtinta, kad asmuo, norintis pasinaudoti teise būti atleistam nuo importo muitų ir mokesčių mokėjimo, turi įrodyti muitinei priimtinu būdu, kad prekės yra sunaikintos ar negrąžinamai prarastos. Pareiškėjas teigia, kad pagal Konvencijos nuostatas prekių pagrobimas turi būti laikomas negrąžinamu prekių praradimu, tačiau savo teiginiams pagrįsti nepateikia tokį aiškinimą patvirtinančio oficialaus išaiškinimo. Pažymėtina, kad už bet kokį šios Konvencijos nuostatų pažeidimą, padarytą Susitariančiosios Šalies teritorijoje, pažeidėjui taikomos tos Susitariančiosios Šalies teisės aktų nustatytos nuobaudos (Konvencijos 20 str. 1 d.). Pagal Laikinojo įvežimo konvenciją prekes leidžiama laikinai įvežti sąlygiškai visai atleidžiant nuo importo muitų bei mokesčių ir netaikant ekonominio pobūdžio importo apribojimų bei draudimų, tačiau laikinas įvežimas turi būti užbaigtas.

ESTT 2013 m. liepos 11 d. sprendime byloje C-273/12 nurodė, kad Teisingumo Teismo praktikoje [daroma nuoroda į senesnę bylą, 1983 m. spalio 5 d. Sprendimas Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta (186/82 ir 187/82, Rink. p. 2951)] patvirtinta, jog muitais apmokestinamų prekių paėmimas iš muitinės priežiūros, kurį atlieka tretieji asmenys, net jei neįrodyta skolininko kaltė, nepanaikina su jomis susijusių pareigų, t. y. vagystė nėra force majeure atvejis ir nelemia skolos muitinei išnykimo (13 punktas). Tame pačiame sprendime Teisingumo Teismas išaiškino, jog paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką reikia suprasti kaip apimančią bet kokį veiksmą ar neveikimą, kuris sutrukdo, nors tik trumpam, kompetentingai muitinės institucijai prieiti prie prekės, esančios muitinės priežiūroje, ir atlikti tikrinimus, numatytus muitų teisės aktuose. Taip yra tuo atveju, kai prekės, kurioms taikoma muitinio sandėliavimo procedūra, pavogtos. Be to, skolos muitinei atsiradimas tokiomis aplinkybėmis pateisinamas tuo, kad prekės, fiziškai esančios muitinės sandėlyje Sąjungoje, būtų apmokestinamos muitais, jeigu joms nebūtų taikoma sąlyginio neapmokestinimo muitinio sandėliavimo procedūra. Todėl dėl muitinės sandėlyje įvykdytos vagystės šios prekės išgabentos iš muitinės sandėlio nesumokėjus muitų. Todėl Teisingumo Teismo minėtame Sprendime Esercizio Magazzini Generali ir Mellina Agosta nurodyta prezumpcija, kad vagystės atveju prekė patenka į laisvą apyvartą Sąjungoje, vis dar reikšminga, nepaisant to, kad Muitinės kodekse nebenurodyta Direktyvos 79/623 devinta konstatuojamoji dalis, paminėta šiame sprendime. Bet kuriuo atveju, kaip pažymėta šio sprendimo 25 punkte, Muitinės kodekso 206 straipsniu neleidžiama panaikinti atsiradusios skolos muitinei prekės negrįžtamo praradimo atveju dėl force majeure aplinkybių, kai prekės paimamos iš muitinės priežiūros, kaip nurodyta šio kodekso 203 straipsnio 1 dalyje (29–32 punktai ir juose nurodyta praktika).

Sutiktina su Komisijos padaryta išvada, kad remiantis sisteminiu minėtų SMK ir Konvencijos nuostatų aiškinimu, kurį papildo ir ESTT praktika panašaus pobūdžio bylose, kad prekių, kurios buvo deklaruotos sąlyginio neapmokestinimo importo muitais procedūrai, vagystės atveju preziumuojama, kad prekės patenka į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Nepateikta įrodymų, kad aptariamos prekės buvo grąžintos į muitinės priežiūrą ar išgabentos iš ES muitų teritorijos. Pareiškėja, teigdama, kad negalima vadovautis nurodyta ESTT praktika šioje byloje, nenurodė kitos ESTT praktikos, kuri paneigtų ar kitaip leistų interpretuoti šioje byloje taikytinų teisės normų turinį. Tuo tarpu Komisija motyvavo, kodėl šioje byloje rėmėsi ir nurodyta ESTT praktika, išsamiai apie tai pasisakydama sprendimo 7-8 lapuose. Pažymėtina, kad pirmiausia skundžiami sprendimai yra pagrįsti aukščiau aptartomis SMK nuostatomis, o teismų praktikoje pateikiamas konkrečių taikytinų teisės aktų nuostatų aiškinimas papildo ir padeda suprasti teisės normos turinį, tačiau jo nepakeičia. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad atsakovai ir Komisija nepagrįstai vadovavosi anksčiau nurodytomis SMK nuostatomis, jų turiniui atkleisti papildomai remdamiesi ir ESTT praktika panašaus pobūdžio bylose.

Be to, SMK 124 straipsnio 1 dalies g punktas šioje byloje negali būti taikomas, nes ginčo prekės nagrinėjamos bylos kontekste nebuvo negrąžinamai prarastos nei dėl jų pobūdžio, nei dėl nenumatytų ar force majeure aplinkybių, nei juo labiau dėl muitinės duotų nurodymų. Nėra įrodymų, kad vagystės būdu pagrobtų juvelyrinių dirbinių „nebegali panaudoti joks asmuo“. Tas pats pasakytina ir apie Konvencijos 14 straipsnio 3 dalies taikymą šio ginčo atveju, kadangi laikinai įvežtų prekių vagystė savaime nelaikytina nelaimingu atsitikimu ar negrąžinamu prekių praradimu, jei laikino įvežimo procedūros dalyvis neįrodo muitinei priimtinu būdu tokių aplinkybių. Vien pranešimas Komisariatui apie vagystę ir Komisariato pradėjimas ikiteisminio tyrimo pagal nukentėjusiojo asmens pranešimą tokių aplinkybių pakankamai nepatvirtina. Paprastai vagystės būdu ir grobiami daiktai, kuriuos galima lengvai realizuoti ir gauti iš nusikalstamos veikos pajamų. Laikinojo įvežimo procedūra skirta laikinai įvežti prekes į muitų teritoriją, įsipareigojant jas suėjus laikotarpiui išvežti iš muitų teritorijos, o ne laisvai išleisti jas į apyvartą. Pažymėtina, kad pareiškėja apie vagystę informavo Komisariatą, kuris pagal pareiškėjos pranešimą atlieka ikiteisminį tyrimą. Todėl yra tikimybė, kad nusikalstamą veiką įvykdę asmenys bus nustatyti, taip pat, kad ginčo prekės bus surastos (ginčo prekių nesuradus pareiškėja galės reikšti civilinį ieškinį nusikaltimą įvykdžiusiems asmenims). Sutiktina su atsakovėmis ir Komisija, kad dėl prekių vagystės jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje, todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos muito ir importo mokesčiais.

Pagal PVMĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymo nuostatas laikomos importuotomis šalies teritorijoje. Pagal PVMĮ 12³ straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai į ES teritoriją įvežamos ne ES prekės ir joms įforminama laikinojo įvežimo visai neapmokestinant importo muitais muitinės procedūra, laikoma, kad ne ES prekės importuotos šalies teritorijoje tik tuo atveju, jeigu, nustojus taikyti minėtąją laikinojo įvežimo procedūrą, prekės tebėra šalies teritorijoje. Pagal PVM įstatymo 14 straipsnio 13 dalį prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes atsiranda tuo metu, kai pagal atitinkamas SMK nuostatas atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus ar importo skolą muitinei.

Nors pareiškėja nepripažįsta, kad pagal SMK jai atsirado prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus, tačiau teismui padarius išvadą, kad šiuo atveju dėl prekių vagystės jos pateko į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje (pareiškėjai nepaneigus minėtos prezumpcijos), todėl laikomos importuotomis bei pagrįstai apmokestintos importo mokesčiais, pagrįstai taikytas ir PVMĮ 12³ straipsnio 1 dalis ir pareiškėjai papildomai apskaičiuotas importo PVM.

Pareiškėja skunde teigia, kad Komisija, net ir sutikdama su pareiškėjos nuomone, dėl ginčo prekių vertės nustatymo, netinkamai aiškino Susitarimo 7 straipsnį, kuriame įtvirtintos muitinės prekių vertės nustatymo alternatyvos, nesant sudaryto sandorio. Pareiškėja siekia, kad jai skola turi būti apskaičiuota pagal ATA knygelių importo lakštuose deklaruotą vertę, perskaičiuotą pagal skolos atsiradimo dieną galiojusį oficialų Lietuvos banko skelbiamą JAV dolerio ir euro santykį, nes ši vertė yra mažesnė už vertę, nustatytą pagal PREMI duomenų bazę.

Su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negalima, pažymėtina, jog atsakovės teisingai nustatė, kad šiuo atveju ginčo prekių įvertinimui sandorio vertės muitinio įvertinimo metodas negali būti taikomas, kadangi neįvyko prekių pardavimas į Sąjungos muitų teritoriją. Todėl jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal SMK 70 straipsnį, kuris reglamentuoja sandorio vertės metodą, prekių muitinė vertė turi būti nustatoma remiantis antriniais muitinio įvertinimo metodais, paeiliui taikant SMK 74 straipsnio 2 dalies nuo a iki d punkto, t. y. pasirenkamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti.

Pažymėtina, kad Vilniaus teritorinė muitinė muitinę prekių vertę nustatė vadovaudamasi SMK 74 straipsnio 3 dalimi – Sutarties dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu bei šio straipsnio nuostatomis. Muitinė naudojo duomenis, sukauptus importuojančioje šalyje, t. y. Muitinės departamento PREMI informacinėje sistemoje sukauptais duomenimis, taikant importuotų prekių sandorio vertes, kurias muitinė yra priėmusi atitinkamu laikotarpiu: aukso dirbiniams (TARIC kodas 7113190000) – 23,77 Eur/g; sidabro gaminiams (TARIC kodas 7113110000) – 0,55 Eur/g; žalvariniams vestuviniams žiedams (TARIC kodas 7117190090) – 6,5 Eur/g. Muitinės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintose Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėse yra nustatyta, jog tais atvejais, kai tikrinamų prekių muitinės vertės nustatymui remiamasi PREMI IS, kurioje kaupiami duomenys apie importuotų prekių deklaruotus sandorius, muitinės pareigūnas atlieka duomenų analizę ir atrenka tuos sandorius, kurie atitinka tapačių arba panašių prekių reikalavimus. Jeigu randami keli duomenų apie tapačių arba panašių prekių sandorio vertes įrašai, tikrinamų prekių muitinės vertės nustatymui antriniais muitinio įvertinimo metodais taikoma mažiausioji iš alternatyvių verčių (Taisyklių 38, 42 punktai).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo teigti, jog PREMI duomenų bazės panaudojimas potencialios rizikos nustatymo tikslais prieštarauja teisės aktams, juose įtvirtintiems muitinio įvertinimo principams ar pažeidžia importuotojo teises. Priešingas aiškinimas paneigtų muitinės teisę, o kartu ir jai tenkančią pareigą prižiūrėti teisingą muitinės teisės aktų įgyvendinimą, kadangi neturint išsamių duomenų apie vykusį prekių pardavimą eksportui į Bendrijos teritoriją ir neleidžiant naudotis duomenų bazėse esančia informacija potencialiai rizikai nustatyti, minėtos muitinės prievolės įgyvendinimas būtų neproporcingai apsunkintas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-709/2013).

Teismas sutinka su Komisija dėl to, kad nėra pagrindo, nustatant ginčo prekių muitinė vertę, remtis jos deklaruotomis vertėmis, kurios nebuvo nei pardavimo sandorio objektu, nei buvo deklaruotos išleidimui į laisvą apyvartą Sąjungos muitų teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, teismo manymu, ginčo atveju nustatant importuotų prekių muitinę vertę atsakovai pagrįstai rėmėsi PREMI IS duomenų sistema, o ne pareiškėjo nurodytu metodu.

Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu ,,Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ pareiškėjui buvo apskaičiuoti delspinigiai, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Tuo tarpu Mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalis reglamentuoja delspinigių skaičiavimą už mokestinio ginčo laikotarpį (sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju (kilus mokestiniam ginčui), delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas) ir už laikotarpį po vietos mokesčių administratoriaus sprendimo įsiteisėjimo arba po mokestinio ginčo (delspinigiai skaičiuojami neilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstiniai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos (įsigalioja vietinio mokesčio administratoriaus sprendimas, nekilus mokestiniam ginčui, arba įsigalioja galutinis sprendimas mokestiniame ginče)). Pareiškėjos ginčijami delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo skolos atsiradimo muitinei momento (2019 m. kovo 18 d.) iki Vilniaus teritorinės muitinės sprendimo surašymo (2020 m. kovo 16 d.), kai teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką dar net nebuvo atsiradusi, todėl ginčijamų delspinigių skaičiavimo laikotarpiu minėtas 180 dienų terminas dar net nebuvo prasidėjęs ir negalėjo būti pažeistas.

Vertinant ar buvo pagrindas atleisti pareiškėją nuo baudų mokėjimo, pažymėtina, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnį, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrindas atleisti mokesčio mokėtoją nuo paskirtų baudų atsiranda, jei nustatyta, kad mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai paskirta 10 proc. (minimalaus) dydžio bauda, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pranešė apie įvykusią vagystę.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyti atleidimo nuo baudų pagrindai: kaltės nebuvimas ir mokesčių įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti (141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai).

Teismo manymu, pareiškėja gali būti atleista nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais, nes vagystės faktas sudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja nėra kalta dėl netinkamo pradėtos ginčo muitinės procedūros užbaigimo, ji nenumatė ir negalėjo numatyti aplinkybių, kad vagystė gali įvykti. Tai, kad pareiškėja, į Lietuvą atgabenusi aukso, sidabro, žalvario juvelyrinius dirbinių, nesiėmė pakankamai ypatingų atsargumo priemonių, dėl ko ginčo prekės nesant muitinės priežiūrai pateko į laisvą apyvartą, sudarė pagrindo jai priskaičiuoti papildomai mokėtinus mokesčius ir muitą bei delspinigius, tačiau, remiantis teisingumo, protingumo principais, savaime nesudaro pagrindo pareiškėjai, nukentėjusiajai nuo nusikalstamos veikos, skirti baudą. Dėl to skundžiami sprendimai keistini šioje dalyje, panaikinant skirtą baudą.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant skundžiamus sprendimus dalyje dėl 3515,00 Eur baudos pareiškėjai paskyrimo, ją panaikinant. Kitose dalyse skundžiami sprendimai paliktini nepakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1,2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

iš dalies patenkinti pareiškėjos Turkijos įmonės GUNES KUYMCULUK ve Tircaret Limited Sirketi skundą.

Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. S-179 (7-146/2020), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1A-98 dalyse dėl baudos pareiškėjai skyrimo, panaikinant sprendimų dalis dėl pareiškėjai 3515,00 Eur dydžio baudos, paskirtos Vilniaus teritorinės muitinės 2020 m. kovo 16 d. sprendimu, patvirtinimo.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.