- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-16
- Bylos Nr.
- eAN2-21-935/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01218-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ugnius Trumpulis
- Pažeidėjas
- Š. J.
- Kategorijos
- 1.4.6Administracinio poveikio priemonės (ANK 27 str.)
- 1.4.7Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas (ANK 28 str.)
- 1.4.8Turto konfiskavimas (ANK 29 str.)
- 1.5.3Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimas, baudos dydžio ir asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmės nustatymas, draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, trukmės nustatymas išnagrinėjus administracinio nusižengimo bylą (ANK 34 str.)
- 16.11.9.2Kiti klausimai, susiję su transporto priemonės vairavimu neturint teisės vairuoti, vairavimu, kai vairuojančiam asmeniui atimta ar sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones, arba transporto priemonės perdavimu tokiam asmeniui vairuoti, vairavimu nepasitikrinus sveikatos nustatytu periodiškumu, nesilaikant vairuotojui taikomų apribojimų ar pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens Š. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Nagrinėjamų klausimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų nagrinėjimo skyriaus (toliau – Institucija) vyresniosios tyrėjos 2025 m. liepos 25 d. nutarimu Š. J. buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 5 dalį 950 Eur dydžio bauda ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimu vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių, vadovaujantis ANK 29 straipsniu, buvo konfiskuota transporto priemonė – keleivinis automobilis „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).
Š. J. pagal ANK 424 straipsnio 5 dalį buvo nubaustas, nes jis 2025 m. liepos 6 d., 23.04 val., Vilniaus rajono savivaldybėje, Geležių kaime, Česlovo Milošo g. vairavo automobilį „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pakartotinai neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonės, kai teisė vairuoti transporto priemones atimta, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2025 m. lapkričio 13 d. nutartimi Š. J. skundo netenkino ir Institucijos vyresniosios tyrėjos 2025 m. liepos 25 d. nutarimą paliko nepakeistą.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
3. Apeliaciniame skunde Š. J. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį ir netaikyti transporto priemonės konfiskavimo, sutrumpinti paskirtos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą iki trijų mėnesių ar grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, netenkinus pirmųjų prašymų, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju automobilio konfiskavimo negalima vertinti kaip atitinkančio proporcingumo principo reikalavimus. Automobilis yra pagrindinė Š. J. ir jo šeimos poreikių tenkinimo priemonė. Automobilį šeimoje moka valdyti tik apeliantas. Automobilio konfiskavimas pažeis apelianto šeimos interesus, nes nebus galima užtikrinti mažamečių vaikų poreikių, apsunkins galimybes apeliantui užsiimti darbine veikla, sumokėti baudas.
5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Institucijos vyresniosios tyrėjos 2025 m. liepos 25 d. nutarime nėra nurodyta, kodėl Š. J. yra būtina taikyti automobilio konfiskavimą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepagrindė, kodėl pritarė Institucijos vyresniosios tyrėjos 2025 m. liepos 25 d. nutarime išdėstytiems argumentams.
Žemesnės instancijos teismas
6. Š. J. pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis pripažino padaręs administracinį nusižengimą, gailėjosi dėl jo padarymo ir padėjo išsiaiškinti teisės pažeidimo aplinkybes. Taip pat nebuvo įvertinta tai, kad apeliantas moka jam paskirtas baudas, neatsižvelgta į jo šeiminę padėtį.
7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Š. J. buvo nustatytas beveik maksimalus ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytas specialiosios teisės atėmimo terminas. Be to, antstoliai areštavo banko sąskaitas, todėl apeliantas negali sumokėti mokesčių, šiuo metu šeimą išlaiko jo sutuoktinė. Skunde nurodoma ir tai, kad automobilis, kurį vairavo apeliantas, priklauso MB „P.“.
Šalies argumentai
8. Š. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jis piktybiškai nepaisė anksčiau priimtų sprendimų. Apeliantas aiškina, kad automobilį jis vairavo tik esant būtinybei, t. y. darbo įrankių, vaikų vežimas, kiti šeimos poreikiai. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad dalis anksčiau padarytų teisės pažeidimų nėra vertintini kaip šiurkštūs.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucijos vyriausioji tyrėja prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą ir Š. J. skundo netenkinti.
10. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad Š. J. padaryto administracinio nusižengimo pavojingumas yra vertintinas kaip didelis, nes sistemingas ir sąmoningas dalyvavimas viešajame eisme be teisės vairuoti transporto priemones kelia realią grėsmę eismo saugumui ir viešajai tvarkai.
Žemesnės instancijos teismas
11. Institucijos vyriausiosios tyrėjos įsitikinimu, vadovaujantis ANK 29 straipsnio 3 dalies nuostatomis, šiuo atveju transporto priemonės konfiskavimas yra privalomas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko galioti Institucijos vyresniosios tyrėjos nutarimą, tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir apelianto asmenybę, taip pat anksčiau jo padarytus teisės pažeidimus. Švelnesnės poveikio priemonės apeliantui jau buvo taikytos, tačiau jos nepaskatino jo laikytis teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Š. J. apeliacinis skundas atmestinas.
12. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos nustatytos administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės ir jų kvalifikavimas pagal ANK 424 straipsnio 5 dalį, taip pat nėra ginčijamas Š. J. paskirtos nuobaudos – baudos dydis, tačiau skunde tvirtinama, jog teisės pažeidėjui buvo nepagrįstai/netinkamai pritaikytos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas bei transporto priemonės konfiskavimas. Taigi apeliacinės instancijos teismas administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis vertins tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, t. y. pasisakys tik dėl to, ar Š. J. buvo tinkamai paskirtos ginčijamos administracinio poveikio priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad asmeniui, kuris padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 5 dalyje, vadovaujantis ANK 424 straipsnio 7 dalimi, yra privalu skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienų metų šešių mėnesių iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju Š. J. už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarymą teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta šiek tiek ilgesniam terminui nei ANK 424 straipsnio 7 dalyje numatytas šios administracinio poveikio priemonės vidurkis, kuris yra vieneri metai ir devyni mėnesiai.
14. ANK 34 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma pagal ANK specialiosios dalies straipsnyje numatytos specialiosios teisės atėmimo minimalios ir maksimalios trukmės vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių ar kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, nustatoma ne ilgesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių ar kitų įstatyme numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, nustatoma ne trumpesnė negu vidurkis specialiosios teisės atėmimo trukmė. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių, taip pat kitų įstatyme numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, specialiosios teisės atėmimo trukmė nustatoma atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Taigi bendra taisyklė nustatant specialiosios teisės atėmimo terminą yra tokia, kad šios administracinio poveikio priemonės trukmė, aišku, įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą, yra nustatoma pagal įstatyme įtvirtintas ribas.
15. ANK 34 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad, atsižvelgus į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teisės pažeidėjui galima paskirti švelnesnę administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinio poveikio priemonės neskirti. Teigtina, kad administracinio poveikio priemonė gali būti švelninama arba iš viso neskiriama, t. y. taikomos anksčiau paminėtos ANK 34 straipsnio nuostatos, tik tais atvejais, kai yra nustatoma aplinkybių visuma, kuri leidžia daryti išvadą apie mažesnį teisės pažeidėjo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą, taip pat yra susidariusi kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad bendrosios administracinio poveikio priemonių skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai administracinio poveikio priemonei paskirti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių visuma, kuri leistų Š. J. už jo padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 5 dalyje, laikantis ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, apskritai neskirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar nustatyti trumpesnį šios priemonės terminą, nei numatytas ANK 424 straipsnio 7 dalyje.
16. Iš administracinio nusižengimo protokolo, surašyto Š. J., matyti, kad teisės pažeidėjas pripažino, jog padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 5 dalyje, ir nurodė, kad dėl šio nusižengimo padarymo gailisi. Vis tik apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo nustatyti, jog Š. J. atsakomybę lengvina aplinkybė, numatyta ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte.
17. Iš Administracinių nusižengimų registro išraše apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 5 metus užfiksuotų duomenų matyti, kad Š. J. 2025 m. gegužės 14 d. jau buvo baustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarymą, 2024 m. gegužės 22 d. jis buvo nubaustas už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 4 dalyje, padarymą, o iš Administracinių nusižengimų registro išraše apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus už 1 metus užfiksuotų duomenų matyti, kad Š. J. 2025 m. gruodžio 17 d. buvo nubaustas pagal ANK 417 straipsnio 4 dalį ir 424 straipsnio 5 dalį. Nagrinėjamu atveju teigtina, kad iš esmės tokių pačių neteisėtų veiksmų kartojimas leidžia daryti išvadą, jog Š. J. galėjimasis dėl padaryto teisės pažeidimo negali būti vertinamas kaip nuoširdus. Š. J. deklaruojamas gailėjimasis iš tikrųjų yra formalaus pobūdžio. Nenustačius, kad apeliantas nuoširdžiai gailisi dėl teisės pažeidimo padarymo, nėra pagrindo nustatyti ir atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos ANK 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, egzistavimo. Tuo pačiu konstatuotina, kad aplinkybė, jog Š. J. neginčijo padaręs administracinį nusižengimą, kuris yra akivaizdus, nėra pagrindas jam netaikyti administracinio poveikio priemonių ar mažinti jų taikymo mąstą.
18. Š. J. apeliaciniame skunde aiškina, kad jis transporto priemonę vairuoja tik esant būtinybei, t. y. siekdamas tinkamai vykdyti darbinę veiklą, pasirūpinti savo mažamečiais vaikais bei esant patenkinti šeimos poreikius. Vis tik administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad Š. J. automobilį 2025 m. liepos 6 d. 23.04 val. turėjo vairuoti dėl kokių nors objektyvių priežasčių, kurios galėtų bent iš dalies pateisinti neteisėtus jo veiksmus. Čia būtina pažymėti tai, kad automobilį Š. J. vairavo nedarbo dienos, kuri tuo pačiu buvo ir šventinė diena, pabaigoje (2025 m. liepos 6 d. buvo sekmadienis bei tuo pačiu Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena), be to, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio (leistina maksimali apsvaigimo nuo alkoholio riba, kai asmuo gali vairuoti transporto priemonę, nebuvo viršyta), kas leidžia manyti, jog automobilio vairavimas nebuvo susijęs nei su kokių nors darbinių funkcijų vykdymu, nei su šeimos interesų tenkinimu. Tuo pačiu teigtina, kad toks Š. J. elgesys rodo neatsakingą jo požiūrį į visiems privalomų taisyklių laikymąsi, pareigų vykdymą bei dar kartą patvirtina, jog jo gailėjimasis dėl teisės pažeidimo padarymo yra formalus.
19. Apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad Š. J. administracinį nusižengimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jis žinojo, jog jam buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, tačiau vis tiek sąmoningai pasirinko priešingą teisei (sau pačiam patogų) elgesio variantą – vairuoti automobilį. Atsižvelgtina ir į tai, kad Š. J. yra ne kartą baustas administracine tvarka už nusižengimų, susijusių su transportu ir kelių ūkiu, padarymą. Teisės pažeidimų gausa, analogiškų neteisėtų veiksmų kartojimas leidžia daryti išvadą, kad iš tikrųjų anksčiau Š. J. taikytos švelnesnės teisinio poveikio priemonės pageidaujamų rezultatų nedavė, nepakeitė jo elgesio bei požiūrio į naudojimąsi turima teise, dėl ko jis, padaręs administracinį nusižengimą, numatytą 420 straipsnio 1 dalyje, galiausiai turėtą teisę prarado. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad net ir teisės vairuoti transporto priemones praradimas nepakeitė apelianto elgesio, jis ir toliau nesilaiko teisės aktų reikalavimų, t. y. ne tik vairuoja transporto priemones, kai tokia teisė jam yra atimta, bet ir daro kitus KET pažeidimus.
20. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia sutikti tiek su Institucijos vyresniosios tyrėjos, tiek su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo terminas Š. J. turi būti nustatytas šiek tiek didesnis nei įstatyme numatytas šios priemonės taikymo vidurkis. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Š. J. darbine veikla, būtinybe rūpintis šeima, finansų tvarkymu, jas vertinant su aplinkybėmis, aptartomis šio procesinio sprendimo 17-19 pastraipose, nėra pagrindas trumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo termino.
21. ANK 22 straipsnio 2 dalies 1-3 punktuose yra įtvirtinti tikslai, kurių siekiama administracinėmis nuobaudomis, o ANK 27 straipsnyje yra nustatyta, kad administracinių poveikio priemonių paskirtis yra padėti įgyvendinti administracinės nuobaudos tikslus. Taigi administracinio poveikio priemonės (kaip ir administracinės nuobaudos) yra taikomos administracinį nusižengimą padariusiems asmenims, siekiant atgrasyti asmenis nuo teisės pažeidimų darymo, paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų, nubausti administracinius nusižengimus padariusius asmenis bei atimti ar apriboti tokiems asmenims galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnis).
22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje administracinio nusižengimo byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, jog teisės pažeidėjui paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas (taip pat jo taikymo terminas) yra netinkama priemonė, siekiant efektyviai ir kompleksiškai įgyvendinti ANK 22 straipsnyje numatytus tikslus, šių pačių tikslų galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas Š. J. interesams daro daugiau žalos nei to reikalauja siekiami tikslai. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones taikymas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas daro poveikį apelianto gyvenimui, prie kurio jis bei jo šeimos nariai buvo pripratę, tačiau tai yra neišvengiamos administracinio poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas pats pažeidėjas. Pabrėžtina, kad pažeidėjas turi (gali) imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, jog aptariama administracinio poveikio priemonė turėtų kuo mažesnę neigiamą įtaką jo paties bei jo artimųjų įprastam gyvenimui.
23. Turto konfiskavimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią galima skirti kartu su administracine nuobauda, kai tai numatyta ANK specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką (ANK 29 straipsnio 1 ir 3 dalys). ANK 424 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad už ANK 424 straipsnio 5 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą gali būti skiriamas transporto priemonės konfiskavimas. ANK 29 straipsnio 2 dalies nuostatos leidžia teigti, kad gali būti konfiskuojamas ir turtas, kuris buvo administracinio nusižengimo priemonė. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad Š. J. administracinį nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarė naudodamasis automobiliu „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra laikytinas administracinio nusižengimo priemone. Taigi Institucijos vyresnioji tyrėja, be jokių abejonių, turėjo pagrindą svarstyti automobilio, kuris buvo administracinio nusižengimo padarymo priemonė, konfiskavimo klausimą.
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, kurios buvo aptartos šio procesinio sprendimo 17-19 pastraipose, konstatuoja, kad automobilis „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio paskutinis savininkas-valdytojas pagal VĮ „Regitra“ duomenų bazėje užfiksuotus duomenis yra Š. J., buvo konfiskuotas visiškai pagrįstai. Čia būtina pabrėžti, kad yra akivaizdu, jog Š. J. skiriamos nuobaudos – baudos, kurias jis pagal galimybes sumoka, taip pat administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo paskyrimas neužtikrina pageidaujamų jo elgesio pokyčių, neatgraso nuo administracinių nusižengimų darymo. Š. J. net ir neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių vis tiek vairuoja automobilį, be to, jo teiginys, kad automobilio negalima konfiskuoti, nes jis vienintelis šeimoje moka vairuoti automobilį, tik patvirtina, jog jis ir toliau neketina susilaikyti nuo neteisėtų veiksmų, t. y. ir toliau ketina vairuoti automobilį neturėdamas tokios teisės. Taigi užkirsti kelią naujų panašaus pobūdžio administracinių nusižengimų darymui galima tik konfiskavus priemonę, kuria tokie pažeidimai buvo padaryti ir gali būti daromi toliau. Be to, šia priemone bus įgyvendinami ir kiti tikslai, numatyti ANK 22 straipsnyje. Tvirtinti, kad konfiskavus automobilį, kuris buvo administracinio nusižengimo priemonė, yra pažeidžiami proporcingumo principo reikalavimai, nėra pagrindo, nes aptariama administracinio poveikio priemonė yra tinkama pageidaujamų tikslų, kurių negalima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, įgyvendinimui, ji nedarys didesnio neigiamo poveikio teisės pažeidėjui, nei yra būtina tikslų įgyvendinimui.
25. Š. J. skunde nurodo, kad automobilis „Nissan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso MB „P.“. Vis tik tokius teiginius patvirtinančių duomenų apeliantas nepateikė, be to, tokie teiginiai neatitinka VĮ „Regitra“ duomenų bazėje užfiksuotos informacijos, pagal kurią, kaip jau buvo minėta, paskutinis automobilio savininkas-valdytojas yra būtent apeliantas. Kita vertus, ANK 29 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ANK 29 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais gali būti konfiskuojamas ir pažeidėjui nuosavybės teise nepriklausantis turtas. ANK 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte yra nustatyta, kad už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 straipsnio 5 dalyje, padarymą gali būti konfiskuojamas ir ne pažeidėjui nuosavybės teise priklausantis turtas (administracinio nusižengimo priemonė), jeigu perleidžiant turtą pažeidėjui ar kitiems asmenims, buvo žinoma, kad šis turtas bus naudojamas administraciniam nusižengimui daryti. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad Š. J. yra MB „P.“ vadovas. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog automobilis iš tikrųjų priklauso minėtai mažajai bendrijai, jis vis tiek turėtų būti konfiskuojamas, nes bendrijos vadovas, kuris yra atsakingas už turto naudojimą, ir teisės pažeidėjas sutampa.
26. Įvertinęs visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nei skundžiamos Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nutarties, nei Institucijos vyresniosios tyrėjos 2025 m. liepos 25 d. nutarimo naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl Š. J. apeliacinis skundas nėra tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. lapkričio 13 d. nutartį nepakeistą ir Š. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.