- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-08
- Bylos Nr.
- P-47-822/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03098-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui
- Pareiškėjas
- N. J.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014 pagal pareiškėjos N. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. J. su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 5-27-8415 (b. l. 8–9); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4706; 3) priteiti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, jog VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 5-27-8415 uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Grožio erdvės“ bankroto administratoriaus 2012 m. balandžio 25 d. prašymo pagrindu patikslino Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras) UAB „Grožio erdvės“ apdraustosios N. J. duomenis. Pažymėjo, kad kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. balandžio 25 d. nutarimu Nr. 435 patvirtintų Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro nuostatų (toliau – ir Registro nuostatai) 15.9 punkte, Registro duomenys gali būti ištaisyti tik neteisingi ir netikslūs. Atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimo ir patikslinti pareiškėjos draudžiamąsias pajamas, nes bankroto administratorius neįrodė, kad Registro duomenys yra neteisingi. Pabrėžė, kad nors atsakovo sprendime kaip pagrindas duomenų patikslinimui ir nurodytas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2798-585/2011, tačiau pareiškėjos teigimu, šis sprendimas neįrodo, kad duomenys iki duomenų tikslinimo buvo neteisingi.
Teigė, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu patenkino UAB „Grožio erdvės“ administratoriaus ieškinį iš dalies ir pripažino UAB „Grožio erdvės“ ir pareiškėjos 2007 m. spalio 1 d. atliktą 2007 m. vasario 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 6 pakeitimą, kuriuo pareiškėjai darbo užmokestis padidintas iki 6 000 Lt per mėnesį, negaliojančiu nuo šio darbo sutarties pakeitimo sudarymo. Tačiau teismas atsisakė taikyti restituciją, t. y. paliko pareiškėjai ir neįpareigojo pareiškėjos grąžinti pripažinto negaliojančiu darbo sutarties pakeitimo pagrindu darbdavio faktiškai išmokėtą padidintą darbo užmokestį. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas sprendimu restitucijos netaikė, iš šio negaliojančio sandorio pareiškėjai kylančios turtinės pasekmės nebuvo panaikintos, o tai reiškia, kad pareiškėjai faktiškai išmokėtas darbo užmokestis iš pareiškėjos nebuvo priteistas, todėl už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. balandžio 1 d. pareiškėjai UAB „Grožio erdvės“ išmokėtas darbo užmokestis laikytinas draudžiamosiomis pajamomis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo pagrindu. Taigi, pareiškėjos teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas nesudaro pagrindo keisti Registre iki šio sprendimo priėmimo buvusius duomenis. Atitinkamai turėtų būti panaikinti skundžiami sprendimai.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 33–36) prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad teisingų duomenų kaupimą ir registravimą reglamentuoja Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, Registro nuostatai, Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243, (toliau – ir Taisyklės) nuostatos. Paaiškino, kad pareiškėjos duomenys buvo patikslinti vadovaujantis UAB „Grožio erdvės“ bankroto administratoriaus 2012 m. balandžio 25 d. prašymu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2798-585/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi Nr. 2A-808/2012.
Manė, kad atsakovas veikė jo veiklą reglamentuojančių teisės aktų ribose, o pareiškėja skundo argumentais neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimo į pareiškėjos skundą (b. l. 29–32) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti. Dėl teismų sprendimais netaikytos restitucijos nurodė, kad teismų sprendimais nustačius, jog UAB „Grožio erdvės“ žalą privalo atlyginti E. Š., UAB „Grožio erdvės“ gavo savo reikalavimo patenkinimą, o tuo tarpu restitucijos taikymas tik nepagrįstai pagerintų ieškovo padėtį. Todėl restitucijos netaikymas ir nuostolių priteisimas iš E. Š., o ne pareiškėjos nepanaikina pareigos vykdyti sprendimą. Minėtais pagrindais prašė pareiškėjos skundą atmesti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. sprendimu (b. l. 110-113) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog sprendžiant ginčą svarbu nustatyti, ar atsakovas pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus turėjo teisinį pagrindą patikslinti pareiškėjos duomenis Registre.
Šalies argumentai
Pagal bylos medžiagą nustatė, kad bankrutavusios UAB „Grožio erdvės“ bankroto administratorius su 2012 m. balandžio 25 d. prašymu (b. l. 70) kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių prašydamas priimti patikslintus SAM ir 2-sd pranešimus dėl N. J. draudžiamųjų pajamų už laikotarpius: 2007 m. spalio mėn.–2008 m. balandžio mėn. ir 2008 m. rugpjūčio mėn. Duomenų pasikeitimo pagrindas – įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas (b. l. 78–81), kuriuo UAB „Grožio erdvės“ ir N. J. 2007 m. spalio 1 d. atliktas 2007 m. vasario 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 6, pakeitimas, kuriuo N. J. darbo užmokestis padidintas iki 6 000 Lt per mėnesį, pripažintas negaliojančiu nuo darbo sutarties pakeitimo sudarymo. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartimi (b. l. 71–77).
Žemesnės instancijos teismas
VSDFV Vilniaus skyrius įvertinęs pateiktus duomenis, skundžiamu 2012 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 5-27-8415 nusprendė tikslinti Registre UAB „Grožio erdvės“ apdraustosios N. J. duomenis pagal bankroto administratoriaus pateiktus duomenis, atitinkamai: 1) draudžiamąsias pajamas iš 18 000 Lt į 4 500 Lt, VSD įmokas iš 6 116,40 Lt į 1 529,10 Lt už 2007 m. 4 ketvirtį; 2) draudžiamąsias pajamas iš 18 000 Lt į 4 500 Lt, VSD įmokas iš 6 116,40 Lt į 1 529,10 Lt už 2008 m. 1 ketvirtį; 3) draudžiamąsias pajamas iš 272,73 Lt į 68,18 Lt, VSD įmokas iš 92,67 Lt į 23,17 Lt už 2008 m. 2 ketvirtį; 4) valstybinio socialinio draudimo pabaigos nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. draudžiamąsias pajamas iš 2 4195,54 Lt į 4 870,58 Lt, VSD įmokas iš 8 221,64 Lt į 1 655,02 Lt (b. l. 37–38).
VSDFV skundžiamu 2013 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. (10.10)I-4706 patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 5-27-8415.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre yra kaupiami duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, draudėjai privalo pateikti socialinio draudimo pranešimus ir kitus dokumentus, reikalingus draudžiamosioms pajamoms, socialinio draudimo įmokoms, išmokoms ir socialinio draudimo stažui apskaičiuoti. Pagal šio straipsnio 3 dalį, visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos pagal duomenis, turimus Registre.
Registro nuostatų 15.4 punkte nustatyta, kad teritorinės registro tvarkymo įstaigos tikrina, ar registro duomenų teikėjų pateikti įregistravimo į registrą dokumentai atitinka nustatytuosius reikalavimus. Pagal šių Nuostatų 16.2 punktą, privaloma užtikrinti, kad neteisingi, netikslūs, neišsamūs registro duomenys būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti. Pagal šių Nuostatų 36 punktą, registre esantys dokumentai ir duomenys tikslinami (ištaisomi, atnaujinami, pildomi, šalinami), duomenų pokyčiai įrašomi vadovaujančiosios registro tvarkymo įstaigos nustatyta tvarka. Patikslinti registro duomenys apie registro objektą kaupiami duomenų bazėje.
Taisyklių 74.5 punktas nustato, kad apdraustojo asmens duomenys apie Registro duomenų bazėje kaupiamus draudimo laikotarpius, draudžiamąsias pajamas ir įmokas gali būti tikslinami pagal įsigaliojusį išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą arba įsiteisėjusį atitinkamą teismo sprendimą. Pagal minėtų taisyklių 79 punktą, sprendimą dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo už praėjusį ataskaitinį laikotarpį priima Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktorius (jo pavaduotojas) arba direktoriaus įgaliotas jo vadovaujamos įstaigos valstybės tarnautojas ar darbuotojas ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo draudėjo prašymo tikslinti duomenis gavimo Fondo valdybos teritoriniame skyriuje.
Pažymėjo, jog VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė patikslinti pareiškėjos duomenis pagal bankroto administratoriaus 2012 m. balandžio 25 d. prašymą atsižvelgdamas į įsiteisėjusį teismo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2798-585/2011.
Duomenų patikslinimo pagrindą vertindamas aptarto teisinio reglamentavimo apimtyje, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog atsakovui buvo teisinis ir faktinis pagrindas patikslinti duomenis apie apdraustąją (pareiškėją). Atsakovo pareiga tikslini duomenis pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus numatyta Taisyklių 74.5 punkte. Nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog vien tai, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimu pareiškėjos atžvilgiu nebuvo taikyta restitucija, duomenys Registre negali būti keičiami. Pasisakė, jog sutarties dalies pakeitimo pripažinimas negaliojančiu, nuo sutarties pakeitimo sudarymo pradžios, savaime reiškia ir duomenų, susijusių su panaikintu sutarties pakeitimu patikslinimą, nes Registre negali likti galioti duomenys, kai pagrindas jiems atsirasti yra panaikintas. Vien aplinkybė, kad duomenys Registre negali būti tikslinami, nes pareiškėjos atveju nebuvo taikyta restitucija, šiuo konkrečiu atveju nepaneigia atsakovo pareigos elgtis priešingai, nei numatyta Taisyklių 74.5 punkte. Taip pat nesutiko ir su pareiškėjos argumentais, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2798-585/2011 dar neįrodo, kad duomenys iki duomenų tikslinimo buvo neteisingi. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pripažinus aptartą darbo sutarties pakeitimą negaliojančiu nuo šios darbo sutarties pakeitimo sudarymo, duomenys, atsiradę šios sutarties pagrindu, taip pat laikytini negaliojančiais.
Žemesnės instancijos teismas
Darė išvadą, kad atsakovas vadovaujantis Registro nuostatų 36 ir 41 punktais pagrįstai nusprendė Registre patikslinti N. J. duomenis. Tiek VSDFV Vilniaus skyrius, tiek VSDFV veikė savo kompetencijos ribose, teisingai taikė teisės aktus, todėl priėmė teisingus sprendimus, kurių naikinti nėra teisinio pagrindo.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą. Pareiškėjos N. J. skundą tenkino. Panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 5-27-8415 „Dėl apdraustosios N. J. duomenų tikslinimo pagal UAB „Grožio erdvės“ bankroto administratoriaus prašymą“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. (10.10)I-4706 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo“. Priteisė iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareiškėjos N. J. naudai 150 Lt žyminio mokesčio.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad skundžiamo individualaus administracinio akto argumentacija rodo, jog sprendimas tikslinti apdraustosios N. J. draudžiamąsias pajamas iš 18 000 Lt į 4 500 Lt ir valstybinio socialinio draudimo įmokas iš 6 116,40 Lt į 1 529,10 Lt už 2007 m. ketvirtą ketvirtį ir 2008 m. pirmą ketvirtį bei tikslinti draudžiamąsias pajamas iš 272,73 Lt į 68,18 Lt ir valstybinio socialinio draudimo įmokas iš 92,67 Lt į 23,17 Lt už 2008 metų 2 ketvirtį buvo priimtas įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2798-585/2011 pagrindu, kurį 2012 m. balandžio 25 d. prašymu atsakovui pateikė bankrutavusios UAB „Grožio erdvės“ bankroto administratorius.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu pripažino UAB „Grožio erdvės“ ir N. J. 2007 m. spalio 1 d. atliktą 2007 m. vasario 15 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 6 pakeitimą, kuriuo N. J. darbo užmokestis padidintas iki 6 000 Lt per mėnesį, negaliojančiu nuo šio darbo sutarties pakeitimo sudarymo ir atsižvelgdamas į tai, priteisė iš atsakovės E. Š. 16 020 Lt ieškovui bankrutavusiai UAB „Grožio erdvės“. Teismas konstatavo, kad E. Š., sudarydama darbo sutarties su N. J. pakeitimą, veikė priešingai ieškovo tikslams ir jo interesams, todėl pažeidė pareigą veikti ieškovo atžvilgiu protingai ir sąžiningai (CK 2.87 str.1 d.), būti ieškovui lojaliai (CK 2.87 str. 2 d.), dėl to ieškovas be tam būtino pagrindo neteisėtai sumokėjo atsakovei N. J. padidintą darbo užmokestį ir taip patyrė žalą, kurią atsakovė E. Š., veikusi kaip vienasmenis ieškovo valdymo organas, privalo atlyginti (CK 2.87 str. 7 d.).
Kaip matyti, civilinėje byloje buvo sprendžiami su darbo santykiais susijusių išmokų (N. J. darbo užmokesčio) padidinimo ir žalos, patirtos kaip darbo užmokesčio permoka, darbdaviui UAB „Grožio erdvės“ priteisimo klausimai. Pažymėta, jog minėtame teismo procese trečiuoju asmeniu dalyvavo VSDFV Vilniaus skyrius, kuris patvirtino, kad darbo užmokestis, nustatytas 2007 m. spalio 1 d., N. J. buvo realiai išmokėtas. Be to, nei anuomet, nei dabar nevyksta šalių ginčas, kad nuo visų pareiškėjos pajamų, susijusių su darbo santykiais, įstatymų nustatyta tvarka buvo priskaičiuotos ir įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas ne paneigia, o įrodo, kad pareiškėjos pajamos, 2007–2008 m. gautos iš UAB „Grožio erdvės“, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies prasme yra draudžiamosios.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas apeliacinės instancijos teismas konstatvo, kad vadovaujantis Registro nuostatais gali būti taisomi tik netikslūs, neteisingi ar neišsamūs Registro duomenys. Kadangi šiuo atveju bankrutavusios UAB „Grožio erdvės“ bankroto administratorius tokių sąlygų buvimo neįrodė, o atsakovas, realizuodamas jam pavestas Registro tvarkymo įstaigos funkcijas, kitomis aplinkybėmis nesirėmė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos reikalavimai tenkinami.
Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad už skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėja sumokėjo 100 Lt (b. l. 5), o už apeliacinį skundą – 50 Lt (b. l. 121) žyminio mokesčio, todėl vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 2 dalimi iš viso jai priteistina 150 Lt žyminio mokesčio.
IV.
Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014.
Atsakovo vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas, priimdamas 2014 m. lapkričio 20 d. sprendimą, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, todėl, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies10 punktu, yra pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai aiškino bei taikė Socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, nepagrįstai pripažino draudžiamosiomis pajamomis tas pareiškėjos pajamas, kurios vadovaujantis minėtomis teisės normomis, negali būti laikomas draudžiamosiomis, nes Vilnaius apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu pripažinęs sandorį negaliojančiu, kartu konstatvo ir faktą, kad pagal negaliojantį sandorį šalių negali sieti jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl negali galioti ir šio sandorio pagrindu pareiškėjos gautos pajamos, o nuo šių pajamų neturi būti apskaičiuojamas ir mokamas socialinio draudimo įmokos, atitinkamai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, šios pajamos negali būti laikomas draudžiamosiomis pajamomis.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į atsakovo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014 prašo VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą tenkinti. Atsiliepimą grindžia argumentais, nurodytais atsakovo prašyme atnaujinti procesą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr., pvz., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui (nutarimui, nutarčiai) ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą. Išimtinis proceso atnaujinimo stadijos pobūdis pasireiškia dviem aspektais. Pirmiausia, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujino pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais. Antras proceso atnaujinimo stadijos išimtinumo aspektas susijęs su tuo, kad proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).
ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Pagal šią normą byla turi būti užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi. Šiuo atveju turima omenyje ne bet koks sprendimas, nutarimas ar nutartis, bet toks, kuriuo baigiamas bylos nagrinėjamas ir kuris lemia, jog pareiškėjas nebegali kreiptis dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu į teismą antrą kartą. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas atsisako priimti skundą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Taigi nutartis gali būti laikoma užkertančia kelią pareiškėjui kreiptis į teismą pakartotinai dviem atvejais: pirma, kai tai yra nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą; antra, kai nutartimi patvirtinama šalių taikos sutartis. Kitais atvejais pareiškėjas nepraranda teisės kreiptis į teismą pakartotinai prašant, pvz., atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
Taigi minėtu reglamentavimu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.) yra įtvirtinta besąlyginė neigiama procesinė prielaida kreiptis į teismą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (sprendimas turi res iudicata galią – teismo galutinai išspręstas klausimas, draudimas pareikšti tapatų reikalavimą), arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį (šalis pati atsisako savo materialinės teisės arba taikos sutartyje pareiškia savo valią dėl materialinių teisių apimties). Būtent tokie procesiniai sprendimai yra laikytini užbaigiančiais bylos nagrinėjimą, dėl kurių yra galimas proceso atnaujinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-213/2013).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas yra numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Šiuo atveju manytina, jog baigtinio proceso atnaujinimo pagrindų sąrašo įtvirtinimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kad proceso atnaujinimas faktiškai netaptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, nes, kaip jau buvo minėta, jo paskirtis ir vienas iš tikslų yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių.
Su nurodytu tikslu siejami ir ABTĮ 156 straipsnyje numatyti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminai. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Nagrinėjamu atveju atsakovas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte (padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) numatytu pagrindu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad materialinės teisės normos yra taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo byloje fakto paaiškėjimo momentas siejamas su sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-86/2012; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007). Todėl terminas kreiptis dėl bylos proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu yra skaičiuojamas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo datos.
Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).
Atsižvelgiant į tai, jog prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, darytina išvada, jog apie šį pagrindą atsakovas turėjo sužinoti susipažinę su minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014. Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, taigi atsakovas turėjo galimybę susipažinti su minėta nutartimi nuo jos paskelbimo dienos. Be to, pažymėtina, kad proceso šalys turi pareigą aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu ir gynimu. Teismų praktikoje yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegija pirmiausia tikrina, ar prašymas paduotas dėl tinkamo objekto bei jis pateiktas tinkamo subjekto, ir tik po to teismas vertina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, kaip tai įpareigoja ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 232 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-172/2010; 2011 m. spalio 3 d. nutartį administracinėj byloje Nr. P261-168/2011). Nustačius jau pirmą kliūtį, t. y., kad prašymas paduotas netinkamo subjekto ar terminas prašymui paduoti praleistas, tai jau yra savarankiškas pagrindas atmesti prašymą ir detaliau prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti nebesvarstomas (žr., pvz., 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-32/2008; 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P942-219/2011).
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimta ir paskelbta 2014 m. lapkričio 20 d., (paskelbimo data atsakovui buvo žinoma), o prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paduotas 2015 m. sausio 22 d., konstatuoja, kad atsakovas nepraleido įstatyme įtvirtinto trijų mėnesių termino prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Dėmesys atkreiptinas į tai, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą atsakovas motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas klaidingai taikė Socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, nepagrįstai pripažino draudžiamosiomis pajamomis tas pareiškėjos pajamas, kurios vadovaujantis minėtomis teisės normomis, negali būti laikomas draudžiamosiomis, nes Vilnaius apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu pripažinęs sandorį negaliojančiu, kartu konstatvo ir faktą, kad pagal negaliojantį sandorį šalių negali sieti jokie prievoliniai teisiniai santykiai, todėl negali galioti ir šio sandorio pagrindu pareiškėjos gautos pajamos, o nuo šių pajamų neturi būti apskaičiuojamas ir mokamas socialinio draudimo įmokos, atitinkamai, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, šios pajamos negali būti laikomas draudžiamosiomis pajamomis.
Socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apdraustųjų asmenų, nurodytų šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 1 ir 2 punktuose, socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos nuo kiekvienam apdraustajam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos, ne mažesnės kaip minimalioji mėnesinė alga, su darbo santykiais susijusių kompensacinio ar skatinamojo pobūdžio išmokų, pajamų, gautų iš sporto veiklos, atlikėjo veiklos, ir (ar) pajamų, gautų pagal autorines sutartis, neatsižvelgiant į mokėjimo šaltinius, įskaitant: 1) apdraustajam apskaičiuotą pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius (konkrečius valandinius tarifinius atlygius; mėnesines algas; padidintus, palyginti su normaliomis sąlygomis, tarifinius atlygius; darbo užmokestį už išsiruošimo į kelionę ir įsikūrimo naujoje vietovėje laiką; kitas darbo apmokėjimo formas; kitas su darbo santykiais susijusias išmokas), nustatytus Darbo kodekse ir kituose teisės aktuose, bet kokiu būdu draudėjo apskaičiuojamus apdraustajam už jo atliktą darbą; 2) apdraustajam apskaičiuotą darbo užmokestį, kurį sudaro pareiginė alga, priedai, priemokos, nustatyti Valstybės tarnybos įstatyme ir teisės aktuose, reglamentuojančiuose šių išmokų mokėjimą; 3) apdraustajam apskaičiuotą darbo užmokestį, nustatytą Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme bei Teisėjų atlyginimų įstatyme; 4) priedus ir išeitines išmokas, apskaičiuotas šio įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytiems asmenims; 5) apskaičiuotas kompensacijas už kasmetines, tikslines atostogas (išskyrus nėštumo ir gimdymo atostogas, tėvystės atostogas ir atostogas vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai), apskaičiuotas pinigines kompensacijas už nepanaudotas kasmetines atostogas ar už prastovos laiką; 6) premijas, pašalpas ir kitas išmokas (išskyrus šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytas išmokas); 7) apdraustajam apskaičiuotą atlygį, premijas, pašalpas ir kitas išmokas (išskyrus šio įstatymo 8 straipsnyje nurodytas išmokas), mokamus operatyvinės veiklos slaptajam dalyviui, su kuriuo sudaryta rašytinė slapto bendradarbiavimo sutartis, operatyvinės veiklos subjektų pagrindinių institucijų vadovų nustatyta tvarka; 8) kompensacijas ir kitokias išmokas, gautas iš tarptautinės ar Europos Sąjungos institucijos arba užsienio valstybių institucijos, jeigu nuo jų nebuvo skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos pagal teisės aktus, pagal kuriuos šios išmokos mokamos.
Socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad draudžiamosios pajamos – visos asmens pajamos, nuo kurių šiame įstatyme nustatyta tvarka priskaičiuotos ir privalo būti įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos, taip pat priskaičiuotos ligos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos, ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų valstybinio socialinio draudimo pašalpos bei nedarbo valstybinio socialinio draudimo išmokos.
Kaip minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014 rėmėsi Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiami su darbo santykiais susijusių išmokų (N. J. darbo užmokesčio) padidinimo ir žalos, patirtos kaip darbo užmokesčio permoka, darbdaviui UAB „Grožio erdvės“ priteisimo klausimai. Pažymėtina, jog minėtame teismo procese trečiuoju asmeniu dalyvavo VSDFV Vilniaus skyrius, kuris patvirtino, kad darbo užmokestis, nustatytas 2007 m. spalio 1 d., N. J. buvo realiai išmokėtas. Be to, nei anuomet, nei dabar nevyksta šalių ginčas, kad nuo visų pareiškėjos pajamų, susijusių su darbo santykiais, įstatymų nustatyta tvarka buvo priskaičiuotos ir įmokėtos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimas ne paneigia, o įrodo, kad pareiškėjos pajamos, 2007–2008 m. gautos iš UAB „Grožio erdvės“, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 7 straipsnio 1 dalies prasme yra draudžiamosios.
Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį atsakovo nurodytos materialinės teisės normos pažeidimą. Atsakovo argumentacija atspindi tik jo nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog atsakovas iš esmės siekia, kad būtų patikrintos faktinės bylos aplinkybės, t. y. jog būtų įvertinta, ar tinkamai buvo ištirtos bylos aplinkybės ir įvertinti įrodymai. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1914/2014.
Nutartis neskundžiama.