- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-01
- Bylos Nr.
- 1A-254-360/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 85-1-01149-13
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- I. D., D. F., R. F.
- Advokatai
- Jurijus Koreckis
Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-254-360/2015
Teisėja V. Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 85-1-01149-13
2015 m. rugsėjo 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Savinijaus Katausko, teisėjų Aurelijos Sadauskaitės ir Eduardo Maškevičiaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo
I. D. pripažintas kaltu pagal LR BK 182 str. 1 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 66 str. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2013-12-03 iki 2013-12-05 (dvi dienos).
Z. J. civilinis ieškinys patenkintas. Priteista solidariai iš I. D., D. F. ir R. F. 1449,27 euro turtinei žalai atlyginti Z. J..
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas D. F. ir R. F., tačiau dėl jų apeliaciniai skundai negauti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. D. nuteistas už tai, kad 2013-11-21, apie 15.19 val., į nukentėjusiosios Z. J. fiksuotojo ryšio telefoną, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambino ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, prisistatęs giminaičiu Simonavičiumi, ir pranešė, kad eismo įvykio metu sužalojo mergaitę, ir pareikalavo sumokėti 8000 Lt gydymo išlaidoms ir tam, kad nebūtų iškelta baudžiamoji byla, tada jis kartu su D. F., R. F., bendrai veikdami kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2013-11-21 16.30 val. atvyko pas nukentėjusiąją Z. J., gyv. (duomenys neskelbtini)., į namus ir paėmė iš jos 5000 Lt, taip apgaulės būdu savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą Z. J. priklausantį turtą – 1449,27 euro (5000 Lt).
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis I. D. nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, nes jam inkriminuojamo nusikaltimo jis nepadarė, todėl prašo jį išteisinti. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad kaltu jis neprisipažino, kaltės nepripažino ir D. F. ir jo žmona R. F.. Pas nukentėjusiąją jis nuvykęs nebuvo, todėl jo nukentėjusioji ir neatpažino. Kadangi anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimą, todėl pareigūnai kaltino ir šio nusikaltimo padarymu.
Teismo posėdyje nuteisteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą teismas turi padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas I. D. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK 20 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, nepažeidė, t. y. nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl I. D. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką, numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę. Nustatant subjektyviuosius veikos požymius svarbu įvertinti ir tai, ar kaltininko veiksmai ir vaidmuo padarant nusikalstamą veiką apskritai buvo viena iš priemonių įgyvendinti tokių veiksmų tikslą, t. y. apgaule įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013).
Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu I. D. kaltu neprisipažino ir paaiškino, kad to, kuo yra kaltinamas, nepadarė. Jis nebuvo nuvažiavęs pas nukentėjusiąją Z. J. paimti pinigų. Per atpažinimą nukentėjusioji jo neatpažino. Kai buvo sulaikytas, jis buvo D. F. namuose (1 t., b. l. 161, 3 t., b. l. 51).
Apylinkės teismas, pripažindamas I. D. kaltu pagal BK 182 str. 1 d., rėmėsi šiais įrodymais: nukentėjusiosios Z. J. parodymais (1 t., b. l. 10), liudytojų D. P., L. Š. parodymais, asmens parodymo atpažinti protokolu (1 t., b. l. 81–85), nuteistosios R. F. parodymais, rašytiniais įrodymais: telefono abonento skambučių išklotinėmis (1 t., b. l. 23–27), banko pateikta informacija (1 t., b. l. 68, 76, 89, 90, 92, 110), tarnybiniais pranešimais (1 t., b. l. 40–42, 43, 47, 49, 50, 51), daiktų ir dokumentų pateikimo protokolu (1 t., b. l. 14–15).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Remiantis šia nuostata konstatuotina, kad tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai, grindžiant kaltę netiesioginiais įrodymais, svarbu, kad tais įrodymais būtų nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungtos nuoseklia ir logiška grandine. Šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, laikėsi.
Šioje byloje netiesioginiai įrodymai su tiesioginiais įrodymais pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nei jis, nei D. F., nei R. F. neprisipažino padarę jiems inkriminuojamą nusikaltimą, nes jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistoji R. F. ikiteisminio tyrimo metu pirminiuose parodymuose prisipažino padariusi jai inkriminuotą nusikalstamą veiką kartu su I. D. ir D. F., bet vėliau, akistatos metu su nuteistaisiais, parodymus pakeitė, nurodydama, kad tą dieną buvo namuose. Taip pat pažymėtina, kad nei R. F., nei D. F. neskundė nuosprendžio, o, atvirkščiai, nuteistasis D. F. Tauragės rajono apylinkės teismui pateikė prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę, nurodydamas, kad suprato, jog padarė klaidą.
Nagrinėjamu atveju nuteistosios duoti pirminiai parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nuoseklūs, logiški, be to, jie atitinka kitus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis.
Ikiteisminio tyrimo metu 2013-12-05 kaip įtariamoji apklausta R. S. (F.) parodė, kad 2013-11-21, apie 15.00 val., jai būnant namuose paskambino asmuo, prisistatęs pravarde Šernas, kuris pasakė, kad skambina iš įkalinimo įstaigos, ir nurodė nuvykti į (duomenys neskelbtini) kaimą Jurbarko rajone paimti pinigus. Skambinantysis nurodė, kad už paslaugą sumokės. Kadangi tuo metu namuose buvo D. F. ir I. D., visi kartu nusprendė nuvykti paimti pinigus. Jie visi svarstė galimybę, kad tai galbūt sukčiavimas, tačiau pamanė, kad atvejis ne tas. Nuvykus į nurodytą vietą, jų laukė močiutė. Ji kartu su Ignu, kad jai būtų drąsiau, nuėjo pas laukiančią moterį, o Darius liko automobilyje. Visą tą laiką ji telefonu bendravo su vaikinu, pravarde Šernas. Jiems užėjus į vidų moteris padavė 5000 Lt ir popieriaus lapą, kuriame parašė Šerno nurodytus žodžius „Neturėsim jokių pretenzijų. Žala 5000 Lt“ ir pasirašė. Grįžę į Jurbarką banke atliko Šerno nurodytus pavedimus pagal jo pateiktus duomenis, 900 Lt pasiliko, juos išleido maistui ir sau. Praėjus kuriam laikui vėl paskambino tas pats Šernas ir atsiliepusiam Ignui pasakė, kad vėl reikia važiuot paimti pinigus. Jie važiavo į Šakių rajoną, Liukų kaimą, tačiau niekas neatėjo, grįžtant juos sulaikė policijos pareigūnai (2 t., b. l. 78–79).
Akistatos metu su D. F. ir I. D. R. F. parodymus pakeitė, teigdama, kad 2013-11-21 Tauragės rajone nebuvo, tą dieną buvo namuose (2 t., b. l. 88, 91).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirminėje apklausoje R. F. prisipažino padariusi nusikaltimą kartu su I. D. ir D. F. ir nurodė detaliai nusikaltimo aplinkybes, kurios atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl pirminiai R. F. parodymai turėtų būti vertintini kaip teisingi. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria apylinkės teismo pozicijai, kad tai, kad R. F. pakeitė pirminius parodymus motyvuodama tuo, kad policijos pareigūnai grasino ir ji papasakojo tyrėjai tai, ką jie liepė, vertintina kaip gynybos pozicija ir siekis išvengti atsakomybės.
Nukentėjusioji Z. J. parodymo atpažinti metu atpažino R. F. kaip moterį, kuriai 2013-11-21 atidavė 5000 Lt ir kuri parašė pinigų gavimą patvirtinantį raštelį. R. F. patvirtino, kad byloje esantis raštelis (1 t., b. l. 15), patvirtinantis pinigų gavimą, yra rašytas jos ranka, tačiau tą padaryti ją privertė policijos pareigūnai, atvykę į namus (3 t., b. l. 52), tačiau liudytoja J. S., kuri yra R. F. sesuo, nepatvirtino R. F. versijos apie policijos pareigūnų grasinimus ir byloje esančio raštelio rašymą namuose (3 t., b. l. 105).
Nukentėjusioji, apklausta kaip liudytoja, nurodė, kad pas ją atvažiavo jauni vaikinai ir mergina (1 t., b. l. 12). Nors nukentėjusioji neatpažino vaikino, atėjusio su R. F. paimti pinigų, tačiau remiantis pirminiais R. F. parodymais aišku, kad būtent su I. D. ji ėjo pas nukentėjusiąją paimti pinigų, kai tuo metu D. F. liko automobilyje. Tiek R. F. pirminiai parodymai, tiek nukentėjusiosios parodymai, jog buvo du vaikinai ir mergina, sutampa. Teisėjų kolegija nemano, kad R. F., nurodydama būtent šiuos asmenis, turėjo tikslą juos apkalbėti, juolab kad vėliau tapo vieno jų – D. F. – sutuoktine. Byloje taip pat nenustatytas joks motyvas, kodėl nuteistoji R. F. būtų turėjusi pagrindą apkalbėti būtent I. D. ir D. F., tokių motyvų nepateikė ir pati nuteistoji.
Nuteistosios R. F. vėlesnę versiją, jog ji Jurbarko rajone tą dieną nebuvo, o buvo namuose, todėl nusikaltimo nepadarė, taip pat paneigia jos telefono veikimas nusikaltimo vietoje (1 t., b. l. 40–42) bei sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, kad nusikaltimo dieną R. F. įnešė pinigus į savo sąskaitą, vėliau, tą pačią dieną, pinigus pervedė į kitų jai nepažįstamų asmenų sąskaitas (1 t., b. l. 68), o paimta iš nukentėjusiosios suma atitinka pervestą sumą, pasiliekant dalį, pagal nuteistosios pirminius parodymus.
Be to, nuteistosios R. F. pirminius parodymus, kad jis nusikaltimą padarė kartu su I. D. ir D. F., patvirtina ir liudytojas D. P., kuris teismo posėdžio metu parodė, kad tuo metu dirbo Tauragės policijos komisariate Nusikaltimų skyriuje ir jam buvo pavesta tirti šią bylą. Per televiziją ar radiją išgirdo apie analogišką nusikaltimą, su kuriuo sutapo daug detalių, tai yra automobilis, du vaikinai ir viena mergina bei jų apibūdinimas. Susisiekęs su Jurbarko kolegomis sužinojo, kad asmenys buvo sulaikyti, bet paleisti. Jurbarke matė R. F. parašą ir jis buvo toks pats, kaip jo matytame raštelyje. Jurbarke sulaikė visus tris ir vežė ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti. Kai buvo vežami sulaikytieji, D. F. jam papasakojo, kad važiavo trise – I. D., R. S. (F.) ir jis. Taip pat D. F. sakė, kad vienintelė R. F. klaida, jog ji parašė raštelį. (3 t., b. l. 103).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistoji R. F. teisminio nagrinėjimo metu apylinkės teisme parodė, kad jos pirminiai parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka tikrovės, nes policijos pareigūnai grasino, nurodė, ką sakyti.
Pažymėtina, kad įtariamieji, duodami pirminius parodymus, neturi jokios galimybės priderinti savo parodymų prie byloje nustatytų faktinių aplinkybių, neturi laiko sugalvoti gynybinės pozicijos, todėl būtent įtariamųjų pirminių parodymų svarba yra didelė ir todėl jų kaita ateityje turėtų būti vertinama labai atsargiai (rezervuotai). Todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nuteistosios parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, vertina kritiškai kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje plačiai atskleidė įrodymų esmę ir pateikė įrodymų visumos išsamią analizę, susiedamas įrodymus ir nustatytas aplinkybes į vientisą loginę grandinę, leidusią susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl nuteistųjų I. D., R. F. ir D. F. kaltumo padarius nusikalstamą veiką. Teismas nuosprendyje argumentuotai pasisakė dėl įrodymų patikimumo bei pakankamumo, paneigė nuteistosios R. F. iškeltą versiją ir remdamasis įrodymų visetu nustatė, kad I. D. 2013-11-21, apie 15.19 val., kartu su D. F., R. F., bendrai veikdami kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, 2013-11-21 16.30 val. atvyko pas nukentėjusiąją Z. J., gyv. (duomenys neskelbtini), į namus ir paėmė iš jos 5000 Lt, taip apgaulės būdu savo ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą Z. J. priklausantį turtą – 1449,27 euro (5000 Lt).
Paskirdamas bausmę nuteistajam I. D. pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino kaltininko asmenybę. I. D. jau anksčiau teistas už sukčiavimą, teistumas neišnykęs. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam I. D. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės dydis paskirtas teisingai, ji nėra per griežta. Apeliantą išteisinti, švelninti jam paskirtą bausmę ar kitaip keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Jokių naujų, teismo nuosprendyje dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės tiek nusikalstamos veikos kvalifikavimui, tiek skiriamos bausmės rūšiai ir dydžiui, apeliaciniame skunde nenurodoma, jų nėra ir baudžiamojoje byloje. Darytina išvada, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes apylinkės teismas tinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą ir tinkamai paskyrė bausmę I. D., todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-03-10 nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,
nutaria:
nuteistojo I. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.