- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-05-03
- Bylos Nr.
- e2-1254-470/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-03096-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Snaigė Juknevičienė
- Atsakovas
- V. V., G. V., N. V.
- Ieškovas
- Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų
- Trečiasis asmuo
- akcine bendrove „Lietuvos draudimas“
- Advokatai
- Inesa Arbočienė, Renata Ivanauskaitė
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų (toliau – Santaros klinikos) ieškinį atsakovams V. V., G. V., N. V. su trečiuoju asmeniu akcine bendrove „Lietuvos draudimas“ dėl socialinės draudimo išmokos įskaitymo į atlygintinos žalos dydį ir prievolės pripažinimo įvykdyta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė Santaros klinikos ieškiniu prašo: 1) atsakovams V. išmokėtą ir mokamą socialinio draudimo išmoką – vienkartines kompensacijas ir našlės bei našlaičių pensijas, iš viso 86 886 Eur, įskaityti į Santaros klinikų atlygintinos žalos dydį – 8 688,60 Eur, 2) pripažinti, kad Santaros klinikų prievolė V. atlyginti neturtinę žalą yra tinkamai įvykdyta ir pasibaigusi. Ieškovė Santaros klinikos ieškinyje nurodė bei atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovai V. V., jos atstovaujami nepilnamečiai vaikai G. V. ir N. V. 2010 m. kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Komisija) su pareiškimu dėl jų sutuoktiniui ir tėvui S. V. tuometinėse Santariškių klinikose (dabar – Santaros klinikos) ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje, pareiškėjų manymu, netinkamai teiktų sveikatos priežiūros paslaugų. Komisija, išnagrinėjusi pareiškimą, 2010 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Santaros klinikų darbuotojams teikiant S. V. asmens sveikatos priežiūros paslaugas įstaigoje buvo pažeista teisė į kokybišką sveikatos priežiūrą, pacientas mirė, dėl ko buvo padaryta žala. Komisija priėmė sprendimą tenkinti pareiškėjų prašymą iš dalies ir įpareigoti Santaros klinikas atlyginti 30 000,00 Lt (atitinka 8688,60 Eur) dydžio neturtinę žalą, kiekvienam pareiškėjui išmokant po 10 000,00 Lt (atitinka 2896,20 Eur). Santaros klinikos, nesutikdamos su Komisijos sprendimu, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl Komisijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo panaikinimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas išnagrinėjo ieškinį ir 2011 m. rugsėjo 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, paliko galioti Komisijos sprendimą. Tuo pat metu V. ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą atsakovams Santaros klinikoms ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei dėl žalos atlyginimo. Aplinkybės, kuriomis ieškovai grindė savo reikalavimą, sutapo su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nagrinėto ieškinio pagrindu, t. y. dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo S. V.. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškinį, 2015 m. liepos 13 d. sprendimu jį atmetė nenustatęs Santaros klinikų bei kito atsakovo kaltės bei pagrindo atlyginti ieškovams žalą. V. šį sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi jų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. 2016 m. rugpjūčio 19 d. V. V. kreipėsi į antstolę B. P. dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Sveikatos apsaugos ministerijos) išduotų vykdomųjų dokumentų vykdymo. Ieškovė atstovė advokatė Renata Ivanauskaitė teigia, kad tarp šalių kilęs ginčas, vadovaujantis suformuota teismų praktika bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normomis, iš esmės buvo išnagrinėtas aukštesnės instancijos teismų, todėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas, kas reiškia, kad Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo sprendimas negali būti vykdomas ir išieškotoja V. V. neturėjo teisinio pagrindo teikti antstoliui vykdyti šio teismo 2011 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, nes Santaros klinikos neturi pareigos atlyginti žalą V. Atstovė tokią išvadą aiškina tuo, kad S. V., dėl kurio mirties kilusiai žalai atlyginti buvo kilęs ginčas, buvo profesinės karo tarnybos karys. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsnis numato, kad karių gyvybė ir sveikata privalomai draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis. Įstatymo 67 straipsnio 11 ir 12 dalys numato, kad kariui žuvus mokama 120 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija. Kompensacija lygiomis dalimis išmokama žuvusiojo sutuoktiniui, tėvui, motinai bei kiekvienam iš kario išlaikytinių. Išlaikytiniai yra nedarbingi asmenys, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą, taip pat žuvusiojo nepilnamečiai vaikai, kol jiems sukaks 16 metų, o besimokantieji nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose - kol jiems sukaks 24 metai. Taip pat Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnis numato, kad mirusiojo kario sutuoktinis bei vaikai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių ir našlaičių pensiją. Ieškovo atstovė advokatė Renata Ivanauskaitė teigia, kad įstatymo numatytos socialinio draudimo išmokos Krašto apsaugos ministerijos lėšomis V. buvo išmokėtos bei tebemokamos, faktiškai jiems yra išmokėta apie 86886,00 eurų (šią sumą nurodo remdamasi Vilniaus apygardos teismui pateiktos pažymos duomenimis), V. priėmė socialines išmokas, todėl ieškovo atstovė, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį, sprendžia, kad ieškovės prievolė atlyginti žalą yra pasibaigusi. Taip pat nurodo, kad atsakingas asmuo turi atlyginti tik tą žalos dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį. Kadangi V. reikalaujama iš Santaros klinikų mokėtina suma yra 8723,35 eurų, o tai yra beveik 10 kartų mažesnė už atsakovams sumokėtas bei mokamas socialines išmokas, prievolė atlyginti žalą sutinkamai su CK 6.123 straipsnio 1 dalimi yra visiškai įvykdyta ir todėl pasibaigusi. Santaros klinikos neturi pagrindo antrą kartą atlyginti V. jau atlygintą žalą.
Atsiliepimas
Atsakovai V. V., G. V., N. V. (pastarųjų įstatyminė atstovė V. V.) atsiliepime nurodė bei jų atstovė advokatė Inesa Arbočienė teismo posėdžio metu paaiškino, kad ieškovė Santaros klinikos visais įmanomais būdais stengiasi išvengti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos prievolės sumokėti priteistą 30 000 litų neturinės žalos atlyginimą. Ieškovė Santaros klinikos Vilniaus miesto apylinkės 3-io teismo sprendimo neskundė. Atsakovė V. V. pateikė antstoliui vykdomuosius dokumentus - Komisijos 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. 56-58 ir 2016 m. rugpjūčio16 d. Vilniaus miesto apylinkės 3-io teismo vykdomąjį dokumentą Nr. 2-269-608/2011, kuriais iš ieškovės buvo priteistas žalos atlyginimas ir bylinėjimosi išlaidos. Pateikus vykdomąjį dokumentą vykdymui, ieškovė nedelsiant apskundė antstolio veiksmus, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2YT-40030-734/2016 šį skundą atmetė. Apeliacinei instancijai skundas šioje byloje taip pat nebuvo pateiktas. Atstovė pabrėžia, kad ieškovės argumentas, kad Vilniaus apygardos teismas priėmė kitą sprendimą, kuriuo atsakovės reikalavimas buvo atmestas, būtų aktualus tik tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismas nurodytu sprendimu būtų panaikinęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, kuriuo iš ieškovės yra priteistas žalos atlyginimas. Kadangi taip nėra, V. pateikė įsiteisėjusį teismo sprendimą vykdyti, o ieškovės Santaros klinikų atstovės argumentai apie „aukštesnės galios“ teismo sprendimą, kol Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas yra nepanaikintas, teisiškai nereikšmingi. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas: įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Ieškovė taip pat visiškai nepagrįstai teigia, kad prievolė jau yra įvykdyta. Neva dėl to, jog S. V. buvo profesinės karo tarnybos karys, dėl jo žūties atsakovei yra išmokėta kompensacija ir ji tebemokama. Iš tiesų, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija yra išmokėjusi atsakovei ir nepilnamečiams vaikams įstatyme nustatytas išmokas, jie gauna našlių ir našlaičių pensijas. Šis faktas niekada atsakovų nebuvo neigiamas ar slepiamas, ieškovė šias aplinkybes žinojo nuo pirmo ginčo pradžios. Tačiau tai niekaip nėra susiję su įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymu. Atsakovai jokia forma iš ieškovės nėra gavę įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos prievolės įvykdymo. Teigdama, kad teismo sprendimu priteistą prievolę atlyginti žalą už ieškovę sumokėjo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, ieškovė privalo šį savo teiginį įrodyti. Šiuo atveju vien teiginio apie tai, kad V. priėmė socialines išmokas, akivaizdžiai nepakanka tam, kad ieškovės teiginys, jog būtent iš jos gerokai vėliau nei Krašto apsaugos ministerija išmokėjo sumas, priteistas žalos atlyginimas buvo atlygintas iki šio teismo sprendimo priėmimo kito subjekto lėšomis. Nagrinėjant bylą Vilniaus miesto 3-iame apylinkės teisme ieškovė turėjo teisę reikalauti įskaitymo, tačiau to nedarė, o priimto teismo sprendimo neskundė. Įstatymų nustatyta tvarka ieškovė nepasinaudojo nei apeliacijos teise, nei proceso atnaujinimo teise, taigi teismo sprendimas, kuriuo iš jos buvo priteistas žalos atlyginimas V. naudai, ieškovę tenkino. Ieškovė neįrodė savo teiginio, jog būtent skolininkas įvykdė prievolę kitaip, nei nustatyta įstatyme. Ieškovės nurodytas teisinis reglamentavimas yra skirtas atvejams, kai skolininkas pats, tačiau kitais nei sutarta būdais įvykdo prievolę. Tačiau ieškovė jokia forma nėra atlyginusi atsakovei nei cento iš jos priteistos žalos. Todėl ieškovės nurodytas teisinis pagrindas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija įvykdė įstatymo jai nustatytą prievolę ir tai neturi nieko bendra su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, kuris pateiktas vykdymui. Teisės aktų nustatyta tvarka įsakymas dėl kompensacijos išmokėjimo buvo priimtas 2009 m. rugsėjo 15 d., potvarkiai dėl našlių pensijų 2010 m. vasario 3 d. ir 2010 m kovo 8 d., tuo tarpu Vilniaus miesto 3-io apylinkės teismo sprendimas priimtas 2011 m. rugsėjo 2 d., ir ieškovė turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą teismui pateikti visus savo argumentus, kurie buvo aktualūs nustatant jos atlygintinos žalos dydį. Nėra jokių faktinių aplinkybių ir teisinio pagrindo, kurie leistų tenkinti ieškovės reikalavimą, pripažinti, jog Santariškių klinikų prievolė V. atlyginti žalą yra tinkamai įvykdyta ir pasibaigusi - Santariškių klinikos savo prievolės kol kas jokia forma neįvykdė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
bylos duomenimis nustatyta, kad 2009 m. sausio 22 d. iš Pabradėje esančio Lietuvos kariuomenės Centrinio poligono į Švenčionių ligoninės priėmimo skyrių buvo pristatytas profesinės karo tarnybos karys S. V., kuris vėliau gydymui pervežtas į VšĮ Vilniaus universiteto Santariškių klinikas (dabar – Santaros klinikos), kur gydomas Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriuje 2009 m. sausio 29 d. mirė. Atsakovai, mirusiojo šeimos nariai – sutuoktinė V. V. ir jos atstovaujami nepilnamečiai vaikai G. V. ir N. V. 2010 metais kreipėsi į Komisiją dėl jų manymu Santaros klinikose netinkamai S. V. teiktų gydymo paslaugų. Komisija, išnagrinėjusi pareiškimą, 2010 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad Santaros klinikų darbuotojams teikiant asmens sveikatos priežiūrą buvo padaryta žala dėl paciento mirties ir įpareigojo Santaros klinikas atlyginti pareiškėjams 30 000 Lt (atitinka 8 688,60 Eur) dydžio neturtinę žalą, kiekvienam iš mirusiojo šeimos narių – sutuoktinei ir dviem nepilnamečiams vaikams G. ir N. išmokant po 10 000 Lt (atitinka 2 896,20 Eur). Tokį Komisijos sprendimą Santaros klinikos skundė Vilniaus miesto 3-jam apylinkės teismui. Teismas išnagrinėjo bylą ir 2011 m. lapkričio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo Komisijos sprendimą dėl 30 000 Lt kompensacijos išmokėjimo mirusiojo šeimos nariams paliko galioti. Savo ruožtu V. tuo pat metu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ieškiniu Santaros klinikoms ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinei ligoninei dėl žalos, atsiradusios netinkamai teikiant gydymo paslaugas S. V., atlyginimo. Jų ieškinį teismas išnagrinėjo ir nenustatęs gydymo įstaigų kaltės dėl netinkamai teiktų gydymo paslaugų 2015 m. liepos 13 d. sprendimu atmetė. Savo ruožtu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija dėl to, kad mirusysis S. V. buvo profesinės karo tarnybos karys, tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 11 ir 12 dalių, numatančių karių gyvybės ir sveikatos draudimo mokėjimą, pagrindu priėmė sprendimą mirusiojo šeimai – sutuoktinei, dviem nepilnamečiams vaikams ir žuvusiojo motinai išmokėti vienkartines kompensacijas kiekvienam po 68 970,00 litų (atitinka 19975,09 eurų). Be to, atsakovai V. V., N. V., G. V. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos kanclerio potvarkių pagrindu ir šiuo metu kiekvienas tebegauna kasmėnesines našlių ir našlaičių pensijas, o būtent, N. V., gimusiam 2007 m. kovo 29 d., nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2025 m. kovo 31 d. yra paskirta pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, jos dydis 57,69 Eur per mėnesį, G. V., gimusiai 2000 m. liepos 21 d. nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2018 m. liepos 31 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė našlaičių pensija, jos dydis 57, 69 Eur per mėnesį, V. V., gimusiai (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. sausio 29 d. iki 2025 m. kovo 31 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė našlių pensija, jos dydis 38, 46 Eur per mėnesį. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms ieškovė sprendžia, kad šios draudimo išmokos visiškai padengia V. patirtą neturtinę žalą, nes socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį CK 6.290 straipsnio 1 dalies pagrindu. V. šiuo metu gauta ir vis dar gaunama išmoka iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos yra žymiai didesnė nei ieškovės prievolė mokėti Komisijos nustatytą ir Vilniaus 3-ojo apylinkės teismo patvirtintą 30 000 Lt (atitinka 8688,60 Eur) išmoką, todėl ieškovė Santaros klinikos laiko, kad jos prievolė yra pilnai įvykdyta, V. įvykdymą yra priėmę ir tai yra pagrindas pripažinti ieškovės prievolę pasibaigusia.
Nagrinėjamos bylos atveju keldama ginčą ieškovė siekia savo prievolę dėl neturtinės žalos atlyginimo kreditoriams (žala iš delikto) užskaityti kreditorių jau gautomis ir dar gaunamomis kitos rūšies - socialinio draudimo išmokomis, mokamomis dėl profesinės karo tarnybos kario žūties.
Iki 2016 m. gruodžio 31 d. karių gyvybė ir sveikata buvo draudžiama nuo nelaimingų atsitikimų tarnyboje valstybės biudžeto lėšomis, vadovaujantis iki 2016 m. gruodžio 31 d. galiojusiu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 66 straipsniu. Įvykus nelaimingam atsitikimui iki 2016 m. gruodžio 31 d. ir jį pripažinus draudžiamuoju, draudimo išmokos pagal šį įstatymą buvo mokamos iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų asignavimų. Žuvusiojo kario S. V. žūties metu galiojusio Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcijos (2004 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-2560 redakcija) 67 straipsnio 1 ir 11 dalyse buvo nustatyta, kad kariui žuvus dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų vykdymu, arba dėl tarnybos, išmokama 120 atitinkamo laipsnio profesinės karo tarnybos kariui pirmaisiais tarnybos metais nustatyto dydžio mėnesinių tarnybinių atlyginimų (be priedų) vienkartinė kompensacija, bet ne mažiau kaip po 100 Vyriausybės nustatytų MMA kiekvienam kario išlaikytiniui. Kompensacijos mokamos iš Krašto apsaugos ministerijai skirtų valstybės biudžeto lėšų. Nagrinėjamu atveju klausimas dėl kompensacijos paskyrimo buvo išspręstas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-875, kuriuo žuvusiojo kario S. V. sutuoktinei, dukrai, sūnui ir motinai skirta kiekvienam po 68 9700,00 Lt (atitinka 199750,92 Eur) vienkartinė kompensacija. Be to, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 10 straipsnio nuostatas mirusiojo kario sutuoktinis bei vaikai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę našlių ir našlaičių pensijas. Šio įstatymo pagrindu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos lėšomis žuvusiojo sutuoktinei ir dviem nepilnamečiams vaikams periodiškai kas mėnesį mokamos našlių ir našlaičių pensijos, jų dydis N. V. 57,69 eurų per mėnesį, G. V. - 57, 69 eurų per mėnesį, V. V. -38, 46 eurų per mėnesį.
Ieškovė teigia, kad ji kaip atsakingas asmuo turi atlyginti tik tą neturtinės žalos dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinių draudimo išmokų dydį, o toks viršijimas nėra nustatytas, nes Komisija priėmė sprendimą dėl 30000 Lt (atitinka 8688,60 Eur) kompensacijos, t. y. dėl mažesnės sumos nei V. gavo kompensaciją iš Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos. Be to, ieškovės atstovė advokatė Renata Ivanauskaitė pabrėžia, kad remiantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 13 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m., balandžio 26 d. nutartimi, Santaros klinikų kaltė dėl netinkamo paciento gydymo iš viso nebuvo nustatyta, todėl atstovės nuomone toks teismo sprendimas turi būti vykdomas, kas anot atstovės reiškia, kad Ieškovė iš viso neturinti prievolės mokėti jokio žalos atlyginimo.
Tokia ieškovės atstovės pozicija dėl pareigos atlyginti žalą iš esmės yra pati sau prieštaraujanti, kadangi viena vertus ieškovė pripažįsta turinti prievolę mokėti savo kreditoriams neturtinės žalos atlyginimą, Tačiau ta žala jau yra padengta socialinio draudimo išmokomis, kita vertus nurodo, kad tokios prievolės nėra. Teismo vertinimu ieškovės argumentas dėl prievolės mokėti žalos atlyginimą nebuvimo būtų priimtinas tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismo sprendimas būtų buvęs panaikintas aukštesnės instancijos teismo, o šiuo atveju to nėra. Vilniaus miesto 3-os apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Komisijos sprendimo teisėtumas ir ieškovės pareiga išmokėti žalos atlyginimą, yra įsiteisėjęs, procesas dėl jo neatnaujintas, todėl sutinkamai su CPK 18 straipsnyje įtvirtintu teismo sprendimo visuotinio privalomumo principu, numatančiu, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra vykdytinas. Akivaizdu, kad ieškovė Santaros klinikos, priešingai nei nurodo ieškovės atstovė, turi galiojančią prievolę atlyginti savo kreditoriams V. Komisijos nustatytą neturtinės žalos dydį.
Dėl socialinio draudimo išmokų įskaitymo pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį
CK 6.123 straipsnio 1 dalis numato, kad prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. Prievolė taip pat baigiasi, kai kreditorius vietoj reikiamo įvykdymo priima kitos rūšies įvykdymą. CK 6.290 straipsnio „Socialinio draudimo išmokų įskaitymas“ 1 dalyje nustatyta: „Socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį“.
Dėl socialinio draudimo ir kitų išmokų įskaitymo į žalos atlyginimą yra plačiai pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. Nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.1015 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos konstitucijai“, todėl teismas sprendžia kilusį ginčą nenukrypdamas nuo šiame nutarime išsakytų argumentų ir teisės taikymo išaiškinimų.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimą Nr. 530 be kitų išvardintų asmenų kategorijų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo asmenis sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba apdraudžiami ir Krašto apsaugos ministerijos pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, liktiniai, asmenys, atliekantys tikrąją krašto apsaugos tarnybą arba alternatyviąją (darbo) tarnybą (iš jų ir savanoriai), asmenys, pašaukti mokymui bei pratyboms arba mobilizuoti ekologinių katastrofų, stichinių nelaimių atvejais ar gresiant valstybės saugumui. Taigi, S. V. žūties atveju deliktinės teisės reglamentavimas numatė, kad į žalos kompensavimo santykius įstoja valstybė. Sprendžiant klausimą dėl valstybės lėšomis drausto asmens žūties atveju gautų kompensacijų įskaitymo į žalos atlyginimą svarbu įvertinti, kokia apimtimi pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį socialinio draudimo išmokos yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį ir ar tos išmokos įskaitomos tiek į turtinės, tiek į neturtinės žalos atlyginimą.
Minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. Nutarime yra išanalizuotas CK nustatytos žalos atlyginimo teisinis reguliavimas ir socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose įstatymuose numatytos žalos kompensavimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas akcentavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, aiškinamas kitų CK normų nuostatų kontekste, reiškia, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį (Nutarimo II skirsnis „Dėl Civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 2 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui“). Toks teisės normų aiškinimas aktualus šios civilinės bylos ginčo išsprendimui ir juo, priimdamas sprendimą šioje civilinėje byloje, teismas vadovaujasi.
Minėtas išaiškinimas dėl socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, įskaitymo į atlygintinos žalos dydį reiškia, kad socialinio draudimo išmokos paskirtis yra kompensuoti patirtą turtinę žalą. Kadangi S. V. žūties atveju Komisija priėmė nutarimą dėl neturtinės žalos dėl asmens mirties jo artimiesiems kompensavimo, o Krašto apsaugos ministerijos išmokėtos ir šiuo metu mokamos socialinės išmokos artimiesiems atlygina turtinę žalą, susijusią su negautomis pajamomis, ieškovės Santaros klinikų reikalavimas padaryti turtinės žalos atlyginimui skirtos kompensacijos įskaitymą į neturinės žalos atlyginimą yra negalimas. Nesant teisinio pagrindo įskaityti socialinio draudimo išmokas, mokamas gyvybės atėmimo atveju į neturtinės žalos atlyginimą, ieškinys kaip neteisėtas ir nepagrįstas valstybėje nustatytu teisiniu reguliavimu atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos sutinkamai su CPK 93 straipsnio nuostatomis jas priteisiant iš ieškovės. Bylinėjimosi išlaidas sudaro atsakovės V. V. patirtos 500 Eur išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti. Patirtos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl yra teisinis pagrindas prašymą dėl išlaidų pritiesimo tenkinti pilnai. Taip pat iš ieškovės priteistinos 15,21 Eur pašto išlaidų valstybei.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 – 265 straipsniais,
nusprendžia:
ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, j. a. k. 124364561, ieškinį atsakovams V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) G. V., a. k. (duomenys neskelbtini) N. V., a. k. (duomenys neskelbtini) atmesti.
Priteisti iš ieškovės viešosios įstaigos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų 500 (penkis šimtus) Eur atsakovei V. V. advokato pagalbai apmokėti ir 15,21 (penkiolika eurų 21 ct) Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, lėšas nurodant sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismą.