Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jurgitos Mačionytės, Artūro Šumsko, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei J. P., nuteistajai G. M., gynėjui advokatui D. F., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. M. (toliau – G. M.) apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) ir nuteista 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis LR BK 75 str. nuostatomis, G. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant pastarąją per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. nuteista už tai, kad ji 2013 m. rugpjūčio 1 d. apie 18.00 val. Žižmų k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., metė akmenį į mažametį D. K., gim. 2002 m., kuris tuo metu važiavo keturračiu šalia jos gyvenamojo namo, esančio Žižmų k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., pataikydama jam iš kairės pusės tarp akies ir skruosto, tuo sukeldama mažamečiui D. K. fizinį skausmą. Tokiais savo veiksmais G. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 str. 3 d.

Nuteistosios teigimu, ji tiek ikiteisminio, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme nepripažino, nurodydama, kad jokio konflikto 2014 m. rugpjūčio 1 d. prie pastarosios namų nebuvo. Maždaug 2013 metų liepos viduryje, apie 14.00 val., ji ėjo namo, o žvyrkeliu keturračiu važiavo nukentėjusysis su draugu, kuris važiavo motoroleriu. Tame pačiame kelyje važiavo ir pastarosios anūkas M. B.. Ji pastebėjo, kad D. K. su draugu užima visą kelią ir jos anūkas neturės kur pravažiuoti, todėl bandė sustabdyti D. K. mojuodama ranka, tačiau pastarasis nestojo ir nuvažiavo toliau, dėl ko jos anūkas nuvažiavo į dilgeles. D. K. apsisuko ir grįžo važiuodamas keturračiu, sustojo prie apeliantės namų, kur iš pastarosios tyčiojosi. Tuo konfliktas ir pasibaigė, jokio akmens į D. K. ji nemetė. Ir tik 2013 m. rugsėjo 18 d. ji sužinojo, kad yra kaltinama skausmo sukėlimu, jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nukentėjusiojo močiutė A. K. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog jos anūkas grįžo verkdamas ir pasakė, kad G. M. jam trenkė akmeniu į veidą bei grasino pastarąjį užmušti, po ko, A. K. paskambino policijai, tačiau ji atvyko tik po trijų dienų. Pasak A. K., jos anūkui buvo suduota į dešinę veido pusę, toje vietoje buvo paraudimas, tačiau pažymima, kad atvykus policijos pareigūnams, A. K. pareigūnams neleido apklausti vaiko, į gydytojus dėl anūko sužalojimo taip pat nesikreipė, negalėjo paaiškinti, ar jos sutuoktinis matė sužalotą vaiką.

Aptariant visų byloje apklaustų asmenų parodymus, pabrėžiama, kad nei vienas iš jų tiesiogiai nematė, kaip G. M. trenkė akmeniu D. K., išskyrus patį berniuką, tačiau jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nesutampa su teisme jo nurodytomis aplinkybėmis. Be to, ikiteisminio tyrimo metu pastarasis buvo apklaustas tik po jo močiutės A. K. apklausos, o D. K. davė analogiškus savo močiutei parodymus. Apklausiamas teisme, D. K. jau aiškino, kad įvykio vietoje buvo ir G. M. anūkas M. B., kad jis (D. K.) buvo sustojęs prie G. M. namų, kad sužalojimo vietoje buvo mėlynė. Tačiau, apeliantės vertinimu, tokie vaiko parodymai yra prieštaringi, nesutampa su jo močiutės A. K. bei liudytojos V. J. nurodytomis aplinkybėmis, kad mėlynės berniuko veide nebuvo, buvo tik paraudimas, kuris, G. M. teigimu, galėjo atsirasti ir nuo to, kad tuo metu, kai jį matė V. J., jį barė močiutė.

Pabrėžiama, kad A. K. parodymai taip pat prieštaringi. Teisme ji nurodė, kad sužalojimai buvo dešinėje veido pusėje, nors ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sužalota buvo kairė berniuko veido pusė. Taip pat teisme ji pripažino, kad jos santykiai su nuteistąja nuo 2012 metų yra blogi, todėl neatmestina galimybė, kad A. K. turėjo pagrindą apkalbėti G. M..

Teismo posėdyje nuteistoji G. M. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios G. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LR BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). LR BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.

Nors pirmosios instancijos teismas viešame teismo posėdyje ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tačiau apeliacinės instancijos teismui suteikiama teisė įrodymus vertinti iš naujo ir padaryti kitokias išvadas bei savo procesinį sprendimą grįsti naujais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka teismas turi ypač atidžiai patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą, įvertinti, ar teismo išvadas patvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, ar buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti ir pan.

Kaip numatyta LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija), baudžiamoji atsakomybė už šiame straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką kyla tam, kas mušdamas, ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo, ar trumpam susargdino. Šio straipsnio dispozicijoje įtvirtinti veiksmai – mušimas ar kitoks smurtavimas, suprantamas kaip poveikis į žmogaus kūną siekiant sukelti asmeniui fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Tai gali būti vienkartinis ar daugkartinis fizinis ar mechaninis poveikis į žmogaus kūną, pasireiškiantis smogimu ranka, koja, kietu daiktu, spaudimu, stūmimu, tempimu, laužimu ir panašiais veiksmais. LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai aptarti veiksmai padaromi mažamečiui asmeniui, t.y. kai nukentėjęs asmuo yra jaunesnis nei 14 metų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) įtvirtintos nusikalstamos veikos kontekste, konstatavo, kad byloje įrodyta, jog G. M. metė akmenį į mažametį D. K., gim. 2002 m., kuris tuo metu važiavo keturračiu šalia jos gyvenamojo namo, esančio Žižmų k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., pataikydama jam iš kairės pusės tarp akies ir skruosto, tuo sukeldama mažamečiui D. K. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi jai pateikto apeliacinio skundo argumentus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų asmenų parodymus bei kitą bylos medžiagą, su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistoji G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, savo kaltės dėl jai inkriminuojamo nusikaltimo nepripažino, nuosekliai aiškindama, kad 2013 metų rugpjūčio 1 d. jokio įvykio nebuvo. Deimantą ji pažįsta, jo motiną taip pat, gyvena tame pačiame kaime, santykiai buvo normalūs. Tai buvo gal liepos 20 ar 22 dieną, tiksliai neprisimena, buvo gal pietų metas. Deimantas su draugu važinėjo keturračiu ir mopedu, o jos anūkas Mantas važinėjo dviračiu. Gal 47 kartus jie pravažiavo keturračiu vieškeliu, jos namas prie pat vieškelio, ir tai ne pirmą kartą, negalima praeiti, karvės išsigąsta, ji laiko ūkį, galėtų važinėti kitur, yra asfaltuotas kelias. Sakė Deimantui, kad nevažinėtų, jie nekreipė dėmesio, dar jai kažką pirštais parodė. Jokio akmens ji nemetė, ant žvyrkelio akmenų nėra. Dar anksčiau dėl tokio važinėjimo sakė K., minėjo, kad nesaugu kitiems prasilenkti, bet jokio dėmesio atkreipta nebuvo. Nuo 2011 m. tarp jos ir Kudinų prasidėjo problemos, vaikai draugauja, o jie ne. Jie juos šmeižia, nežinia ko ant jų pyksta, niekas pas juos nevaikšto padėti. Pas K. vyksta dažni konfliktai, jie gamina naminę degtinę, girtauja, mušasi.

Kaip matyti iš mažamečio nukentėjusiojo močiutės, t. y. A. K. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, jos anūkas važinėjo keliu su keturračiu, o kitas berniukas – dviračiu. Kaip į D. K. buvo mesta akmeniu, ji nematė, anūkas namo parėjo verkdamas ir pasakė, kad Genė į jį metė akmenį. Pas daktarus vaiko nevežė. Vaikas verkė, parodė akį, buvo raudonas guzas, ji (A. K.) uždėjo šaltą, žaizdos nebuvo. Ji iš karto paskambino policijai, tačiau ji atvažiavo tik po trijų dienų, apžiūrėjo vaiką, akis dar buvo patinusi, pasakė, kad reikia vežti pas gydytoja, tačiau ji (A. K.) nevežė, negalvojo, kad užves bylą. Dukra sakė, kad nedovanos. Papildomai A. K. paaiškino, kad vaikas nesiskundė, ji davė jam aspirino. Tas kitas vaikas irgi kartu buvo, sakė, kad paleido akmenį. Dar buvo užėjusi Vanda, ji matė verkiantį vaiką. Nežino, kodėl policija atvyko vėliau. Kai policija atvažiavo, paraudonavimas dar buvo, atrodo dešinėje pusėje, gerai neatsimena. Jos vyras buvo namuose, ar jis matė sumušimą, nežino, jis ligotas, jam sakė, kas atsitiko (b. l. 66-67).

Remiantis teisiamojo posėdžio metu liudytoja apklaustos V. J. parodymais, A. K. yra jos pusseserė, kartais su ja pabendrauja. 2013 metais ji buvo kaime, eidama gatve, K. kieme išgirdo verksmą, užėjo pažiūrėti, kas atsitiko, močiutė raudojo kaip per laidotuves, vaikas verkė. Jis, Deimantas, sėdėjo ant suoliuko ir verkė. A. K. pasakė, kad vaikas gavo akmeniu, daugiau nieko nesakė. Paraudimas buvo. Kitą dieną tą vaiką ji matė iš tolo, nebendravo (b. l. 76).

Iš policijos pareigūnės V. K. parodymų matyti, kad kažkiek dienų po įvykio jai buvo pavesta vykti į kaimą pagal pareiškimą. Ėjo kalba, kad vaikui sudavė, kas – neatsimena. Tarnybinis pranešimas buvo surašytas iš vaiko močiutės žodžių, močiutė nenorėjo, kad ji (pareigūnė) kalbėtų su vaiku. Į įvykio vietą ji nuvyko ne tą pačią dieną. Ar kas iš pareigūnų ten buvo ankščiau nežino. Ji važiavo su pareigūnu V. K.. Iš kur keturračio nuotrauka – nežino. Vaiką matė, kaip jis atrodo neatsimena. Vaikas arti jos nebuvo priėjęs (b. l. 76).

Įvykio metu kartu su nukentėjusiuoju D. K. buvęs E. V., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, paaiškino, kad Deimantą jis pažįsta, jie yra draugai. Tą dieną jie važinėjo po kaimą žvyrkeliu. Jis – dviračiu, Deimantas – keturračiu, šalia vienas kito. Važinėjo gal porą minučių. Kai važinėjo, matė žmones, jis truputį priekyje važiavo. Gatvėje buvo žmonių. Tarp jo ir Deimanto buvo gal poros metrų atstumas. Kai važiavo, niekas nešaukė, negrasino. Pamatė, kad Deimantas nuo jo atsiliko, sustojo ir pamatė, kad jis verkia. Deimantas jam pasakė, kad akmeniu davė, pasakė vardą, tačiau to vardo jis (E. V.) nežinojo. Matė pas Deimantą po akim raudonumą. Nuvažiavo pas Deimantą į namus (b. l. 81).

Nukentėjusiojo motina M. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad su sūnumi gyvena Anglijoje, tačiau atostogų metu palieka sūnų pas savo motiną A. K.. Apie tai, kas atsitiko, motina jai pranešė tik kitą dieną. Pasakė, kad policija atvažiavusi nebuvo, tuomet ji pati paskambino iš Anglijos į policiją. Keturračiai greitai nevažiuoja, jais galima važinėti vaikams nuo aštuonerių metų. Po šio įvykio vaiką pamatė rugpjūčio 25 d., jokių žymių nebuvo. Motina paskambinusi jai sakė, kad po įvykio sūnaus akis buvo labai raudona, atsirado mėlynė, klausė kodėl nesikreipė pas medikus, motina atsakė, kad reikia vežti į Šalčininkus, vaikas sakė kad jam skaudėjo.

Nukentėjusysis D. K. parodė, kad tą dieną jis važinėjo su E. V.. Pastarasis važiavo dviračiu, o jis keturračiu. G. M. stovėjo prie savo namų, pasakė jiems, kad jei dar kartą pavažinės - užmuš, pakėlė nuo žemės akmenį ir metė į jį (D. K.). Pataikė tarp akies ir skruosto. Jis pradėjo verkti, nes skaudėjo, po akimi buvo mėlynė. Jis nuvažiavo namo, močiutė iškvietė policiją, neatsimena, ar policija atvažiavo tą pačią dieną, pas gydytojus nebuvo. Prie tos ponios namų buvo žmonių, bet jis jų nepažįsta. G. M. anūkas Mantas taip pat važiavo priekyje dviračiu. Ar jis matė, kaip G. M. į jį (D. K.) metė akmenį, nežino, jis jam nieko nesakė. Tuo metu buvo šviesu.

Analizuojant aukščiau išdėstytų asmenų parodymus, matyti, kad nei vienas liudytojas, išskyrus patį nukentėjusįjį tiesiogiai įvykio nematė. Netikėti nukentėjusiojo parodymais nebūtų jokio pagrindo, jei šių parodymų teisingumą patvirtintų dar ir kiti objektyvūs bylos duomenys, t. y. patirtas byloje sužalojimas būtų užfiksuotas, aprašytas, nufotografuotas, nukentėjusysis būtų buvęs apžiūrėtas medicinos specialistų. Tačiau byloje to padaryta nebuvo.

Teisiamojo posėdžio metu apklausta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnė V. K. patvirtino, kad tarnybinis pranešimas dėl nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo surašytas iš vaiko močiutės žodžių, močiutė nenorėjo, kad ji (pareigūnė) kalbėtų su vaiku. Nepilnametį vaiką matė iš tolo. Į įvykio vietą nuvyko ne tą pačią dieną.

Tokiu būdu byloje nustatyta, kad atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą, A. K. (nukentėjusiojo močiutė) neleido pareigūnams bendrauti su jos anūku D. K.. Pareigūnų tarnybinis pranešimas buvo surašytas iš močiutės žodžių, kas neabejotinai paneigia A. K. teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog atvykusi policijos pareigūnė apžiūrėjo vaiką ir nurodė parodyti jį gydytojams.

Byloje esančiame pirminiame tarnybiniame pranešime (b.l.3) užfiksuota, kad 2013 08 01 vakare kaimynė G. M. metė į mažametį akmenį ir pataikė jam iš kairės pusės tarp akies ir skruosto, dėl ko pastarasis patyrė fizinį skausmą. Tarnybinį pranešimą Vilniaus apsk. VPK Šalčininkų r. PK specialistas J. Ž. surašė tik 2013 08 06.

Pareigūnės V. K. tos pačios dienos tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad jos žinioje yra A. K. telefoninis pranešimas, gautas 2013 08 01 apie tai, kad G. M. su akmeniu sudavė jos anūkui. Nagrinėjant pranešimą buvo bendrauta su D. K., dalyvaujant senelei A. K., nes berniuko motina dabartiniu metu randasi Anglijoje, kuris paaiškino, kad 2013 08 01 vakare važinėjo su keturračiu. Važiuojant Žižmų kaimo žvyrkeliu link pagrindinio kelio, G. M., stovėdama prie kaimynų vartų, paėmė akmenį, metė į D. K., pataikant jam iš kairės pusės tarp akies ir skruosto bei pasakė, kad jeigu daugiau čia važinės, tai gaus už tai. Dėl sudavimo su akmeniu berniukui ant veido atsirado patinimas. Senelė A. K. su anūku į medikus nesikreipė, sakydama, kad neturi laiko. Apie įvykį telefonu pranešė berniuko motinai M. K.. Į Lietuvą pastaroji atvažiuos 2013 08 25. A. K. nenorėjo, kad berniukas būtų raštiškai apklaustas be motinos bei pasakė, kad atvažiuos dukra ir pati tegul sprendžia klausimą dėl D. K. sumušimo. Po aukščiau minėto įvykio A. K. paaiškino, kad anūkas naktimis blogai miega, nes patyrė stresą (b.l.5).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, logiškai nepaaiškinama ir abejonių kelia ta bylos aplinkybė, kad nukentėjusio berniuko močiutė dėl anūkui padarytų sužalojimų į gydymo įstaigą nesikreipė. Nukentėjusysis nebuvo apžiūrėtas net policijos pareigūnų. Byloje nebuvo atliekama jokia jo apžiūra, neatliktas joks medicininis tyrimas. Nėra jokių fotonuotraukų, kuriuose būtų užfiksuotas nukentėjusiajam padarytas sužalojimas. Nesant tokių įrodymų, neįmanoma atsakyti į logiškai kylančius klausimus, o būtent, kodėl metant akmeniu nukentėjusiajam į veidą, nukentėjusiojo veide, remiantis jo ir jo močiutės parodymais, liko tik paraudimas ir patinimas. Akivaizdu ir logiška, kad metant žmogui akmeniu į veidą paprastai sukeliami žymiai sunkesni sužalojimai.

Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusysis D. K. ikiteisminio tyrimo įstaigoje buvo apklaustas tik 2013 m. rugpjūčio 30 d., t.y. praėjus beveik mėnesiui po nagrinėjamo įvykio dienos. Taip pat pažymėtina, kad vaiko parodymai yra identiški pastarojo močiutės A. K. 2013 m. rugpjūčio 4 d. apklausos metu nurodytoms aplinkybėms.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad visų aplinkybių kontekste turėjo būti įvertintas tas faktas, jog tarp kaimynių, t. y. kaltinamosios G. M. ir nukentėjusiojo močiutės A. K. yra susiklostę konfliktiški asmeniniai santykiai, dėl ko neatmetama galimybė, jog A. K. galėjo kaimynę ir apkalbėti. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent A. K. pateikė teisėsaugos institucijoms duomenis, kad jos kaimynė G. M. savo namuose prekiauja kontrabendinėmis cigaretėmis bei pilstuku, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir G. M. namuose atlikta krata (b.l.9,10).

Pirmosios instancijos teismas G. M. kaltę skundžiamame nuosprendyje grindė nepilnamečio liudytojo E. V. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais. Analizuojant šio liudytojo, kuris įvykio metu buvo kartu su nukentėjusiuoju D. K., parodymus, matyti, kad E. V. patvirtino, jog tą dieną jie važinėjo po kaimą žvyrkeliu. Jis – dviračiu, Deimantas – keturračiu, šalia vienas kito. Važinėjo gal porą minučių. Kai važinėjo, matė žmones, jis truputį priekyje važiavo. Gatvėje buvo žmonių. Tarp jo ir Deimanto buvo gal poros metrų atstumas. Kai važiavo, niekas nešaukė, negrasino. Pamatė, kad Deimantas nuo jo atsiliko, sustojo ir pamatė, kad jis verkia.

Tokiu būdu nei šio liudytojo, nei aukščiau aptartų liudytojų parodymais nėra neginčijamai nustatyta, jog nukentėjusiajam D. K. buvo mesta akmeniu ir tai padarė G. M..

Teisėjų kolegija dar kartą pabrėžia, kad jokia nukentėjusiojo apžiūra, jam padarytų sužalojimų tyrimas byloje nebuvo atlikti. Įvertinus tai, kad jokių objektyvių duomenų, t. y. medicinos specialistų išvadų, įrodymų, kuriuose būtų užfiksuoti D. K. padaryti sužalojimai, byloje nėra, konstatuotina, kad neginčijamų duomenų, jog G. M. 2013 m. rugpjūčio 1 d. apie 18.00 val. Žižmų k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., metė akmenį į mažametį D. K., gim. 2002 m., kuris tuo metu važiavo keturračiu šalia jos gyvenamojo namo, esančio Žižmų k., Dieveniškių sen., Šalčininkų r., pataikydama jam iš kairės pusės tarp akies ir skruosto, tuo sukeldama mažamečiui D. K. fizinį skausmą, byloje nesurinkta.

Tuo tarpu pagal formuojamą teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir LR BK specialiojoje dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimo.

Esant aptartoms aplinkybėms, 2014 m. spalio 28 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 329 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistosios G. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nuosprendį ir priimti naują:

G. M. pagal LR BK 140 str. 3 d. (2013 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XII-501 redakcija) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.