Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. D. ir Ž. D. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0065-358/2007 pagal ieškovų J. D. ir Ž. D. ieškinį atsakovei A. G. dėl pažeistų teisių atstatymo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai J. D. ir Ž. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovę A. G. per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis išvalyti užterštą kiemo statinį – šulinį, esantį bendro naudojimo sklype, plane pažymėtame raide „C“, šulinį, jog jo vanduo atitiktų reikalavimams, nurodytiems higienos normą HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“. Nustatytu terminu neatkūrus iki teisės pažeidimo buvusios padėties, atsakovei paskirti 5000 Lt baudą. Ieškovai nurodė, kad su atsakove yra gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini) , Domeikavoje, Kauno rajone, bendraturčiai. Jiems privatinės nuosavybės teise priklauso 62/100, o atsakovei - 38/100 gyvenamojo namo ir kiemo statinių. Atsakovė teršia nuotekomis kiemo statinį – šulinį, esantį bendro naudojimo sklype, plane pažymėtame raide „C“. 2006 m. kovo 16 d. ieškovai šulinio vandenį nunešė ištirti specialistams. Cheminių ir fizikinių bandymų laboratorija nustatė, kad šulinio vanduo neatitinka normatyviniams reikalavimams pagal higienos normą HN 48:2001 „Žmogaus vartojamo žalio vandens kokybės higieniniai reikalavimai“. Už aplinkos ir šulinio teršimą nuotekomis atsakovė buvo nubausta 200 Lt dydžio pinigine bauda. E. G. seniūno R. S. buvo įspėta išvalyti šulinį iki 2006 m. liepos 17 d., vėliau iki 2006 m. liepos 25 d., tačiau to nepadarė, šulinys liko užterštas, teršalų padaugėjo (Cheminių ir fizinių bandymų laboratorijos bandymo protokolas Nr.0101953). Atsakovė, užteršdama šulinį, pažeidė ieškovų teises, nes jie nebegali naudotis šulinio vandeniu. Be to, atsakovė savo neteisėtais veiksmais atėmė galimybę naudotis bendru turtu, ji pažeidė CK 4.75, 4.83 str. nuostatas, padarė ieškovams turtinę ir neturtinę žalą. Pažeistas teises atsakovė privalo atstatyti, t.y. savo lėšomis išvalyti šulinį, jog jame esantis vanduo atitiktų sanitarinius – higieninius reikalavimus, savo sąskaita atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (CK 1.138 str. 2 p.).

Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš J. D. ir Ž. D. solidariai 800 Lt už advokato pagalbą A. G. bei 17,70 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovų pateikti įrodymai yra nepakankami, įvertinant tikėtumo taisyklę, kad dėl atsakovės veiksmų šulinio vanduo yra netinkamas naudoti buityje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šulinys, dėl kurio kilo ginčas, yra ir ilgą laiko tarpą buvo atviras (neuždegtas), apgriuvęs. Liudytoja E. M. parodė, jog ieškovas Ž. D. šulinyje pragręžė angą ir įvedė lietaus vamzdį. Tai patvirtina atsakovės nurodytą aplinkybę. Ieškovai šios aplinkybės nei patvirtino, nei paneigė. Matė, kad į šulinį buvo įkritęs ir negyvas triušis. Parodė, kad šulinys jau buvo užterštas prieš perleidžiant patalpas atsakovei A. G. . Teismas ieškinį atmetė kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Vertindamas įrodymus teismas nesivadovavo įrodinėjimo taisyklėmis, nenurodė priimto sprendimo motyvų, teisės normos, kurios pagrindu darė tokią išvadą. Be to, teismo išvados neseka iš ištirtų ir įvertintų įrodymų, tai rodo, kad teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliantai nurodo, kad atsakovė teisme pripažino, kad pylė vandenį į krūmus netoli šulinio (b.l.31,49), baudą už aplinkos teršimą sumokėjo. Liudytojas G. V. parodė, kad 2006 m. kovo mėnesį yra nubaudęs atsakovę už pamazgų liejimą prie šulinio. Viena iš šalių neturi kanalizacijos, todėl kyla problemos. Liudytoja G. K. parodė, kad šulinio užterštumas galėjo atsirasti nuo buitinių nuotekų, paplavų, fekalijų. Apeliantų nuomone, jie įrodė, kad šulinį užteršė atsakovė ir koks šulinio vandens užterštumas. Teismas patikėjo atsakovės teiginiu, kad šulinio vanduo jau buvo užterštas iki 2006 m. kovo mėnesio. Tačiau atsakovė ir jos liudytoja E. M. , kuri parodė, kad šulinys jau anksčiau buvo užterštas, nepateikė jokių objektyvių, šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (CPK 12 str., 178 str.). Be to, liudytojos E. M. parodymais tikėti negalima, nes ji pyksta ant ieškovų, todėl duoda šališkus parodymus.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme negauta.

Apeliacinis skundas atmestinas. Iš bylos duomenų matyti, kad šalys yra gyvenamojo namo ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini) , Domeikavoje, Kauno rajone bendraturčiai. Tarp jų kilo ginčas dėl jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio kiemo statinio – šulinio naudojimosi. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ieškovai įrodinėjo, kad atsakovė pažeidžia jų teises naudotis šuliniu, nes užteršė šulinį nuotėkomis dėl ko jie negali naudoti šulinio vandens. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Byloje nėra ginčo, jog šalims bendrosios dalinės nuosavybės priklausančio šulinio vanduo yra užterštas (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Tačiau aplinkybės, kad šulinio vandenį neteisėtais veiksmais užteršė atsakovė, ieškovai neįrodė. Tokią išvadą sprendime padarė pirmosios instancijos. Nesutikti su ja kolegija neturi pagrindo. Vadovaujantis CPK 185 straipsniu, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta G. Šimkuvienė v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001 ir kt.). Tačiau nagrinėjamojoje byloje taikant šią taisyklę negalima padaryti išvados, jog šulinio vandenį savo veiksmais užteršė atsakovė. Byloje yra duomenys, kad atsakovė už aplinkos teršimą nuotėkomis buvo nubausta administracine tvarka (ATPK 51-6 straipsnis). Byloje liudytoju apklaustas administracinę nuobaudą atsakovei paskyręs pareigūnas G. V. nurodė, kad nuobauda atsakovei paskirta už šulinio teritorijoje išpiltas pamazgas. Tačiau liudytojas negalėjo patvirtinti, jog tarp šio atsakovės padaryto administracinės teisės pažeidimo ir šulinio vandens užteršimo yra priežastinis ryšys. Liudytoja taip pat buvo apklausta šulinio vandenį tyrusi Visuomenės sveikatos centro darbuotoja G. K. . Ji taip pat negalėjo nurodyti konkrečios šulinio vandens užteršimo priežasties. Iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad šulinys yra atviras, jo viršus praktiškai yra žemės paviršiaus lygyje, viršutinis rentinys apgriuvęs. Liudytoja G. K. pažymėjo, jog šios aplinkybės taip pat galėjo būti šulinio vandens užteršimo priežastimi. Pažymėtina ir tai, jog ieškovai dar 1990 m. jiems priklausančioje gyvenamojo dalyje įsirengė vandentiekį ir šulinio vandenį nuo to laiko naudojo tik techninėms reikmėms. Duomenų apie šulinio vandens kokybę laikotarpiu nuo 1990 m. iki 2006-03-16 byloje nėra. Atsakovė ginčo šulinio bendraturte tapo 2003 m., įsigijusi dalį gyvenamojo namo. Liudytoja E. M. nurodė, jog ieškovas Ž. D. iki atsakovei įsigyjant dalį gyvenamojo namo, šulinį naudojo lietaus vandens surinkimui. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šios liudytojos parodymais pirmosios instancijos teismas remtis negalėjo. Viena iš įrodinėjimo priemonių, leistinų ir nagrinėjamojoje byloje, yra liudytojų parodymai (CPK 177 str. 2 d.). Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla. Vertindamas liudytojų parodymus, teismas turi atsižvelgti į liudytojo žinių apie įrodomuosius faktus atsiradimo laiką ir būdą, bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės liudytojo parodymams įvertinti. Liudytoja E. M. buvo gyvenamojo namo bendraturte iki 2003 m. Todėl jai žinomos aplinkybės, susijusios su byla. Netikėti šios liudytojos parodymais objektyvaus pagrindo nėra. Tokiu būdu remiantis byloje surinktais įrodymais negalima padaryti net ir tikėtinos išvados, kad šulinio vandenį nuotėkomis užteršė atsakovė. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, surinktų byloje įrodymų pagrindu padarė pagrįstas išvadas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. vasario 27 d. sprendimo nekeisti.