Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-02-21 · Administracinė byla Nr. A-469-1163-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-02-21
Bylos Nr.
A-469-1163-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
Pareiškėjas
R.V.
Atsakovas
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A14–1163/07Procesinio sprendimo kategorija 16.7(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičieneidalyvaujant pareiškėjo atstovui adv. Ramūnui Širviui

atsakovo atstovui R.G.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R.V., atsakovo Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R.V. skundą atsakovui Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas nurodė, kad Tardymo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tardymo departamentas) direktoriaus 2003 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. (TE (TD) - 60), ryšium su atliekamu ikiteisminiu tyrimu baudžiamojoje byloje, nuo 2003 m. kovo 27 d. jis buvo nušalintas nuo Tardymo valdybos prie Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato Autotransporto vagysčių tyrimo poskyrio tardytojo pareigų, tačiau Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu išteisintas ir 2005 m. kovo 4 d. atsakovo įsakymu Nr. 20-TE-64 grąžintas į ankstesnes pareigas. Tos pačios dienos įsakymu nuo 2005 m. kovo 7 d. jis atleistas iš užimamų pareigų paties prašymu. 2006 m. sausio 11 d. pareiškėjas nurodė kreipęsis į Kauno miesto vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – VPK), prašydamas išmokėti darbo užmokestį už visą nušalinimo nuo pareigų laikotarpį. 2006 m. sausio 27 d. raštu atsakovas nurodytu klausimu pasiūlė kreiptis į Policijos departamentą, o pastarasis - į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją. Teisingumo ministerija, išnagrinėjusi 2006 m. kovo 14 d. pareiškėjo prašymą, 2006 m. birželio 21 d. sprendimu tenkinti jį atsisakė. Pareiškėjas nurodė, jog pagal Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalį pareiga išmokėti darbo užmokestį ir delspinigius už nušalinimo nuo pareigų laikotarpį tenka atsakovui. Kadangi atsakovas gera valia atsisako išmokėti jam priklausančias išmokas, pareiškėjas prašė priteisti jam iš Kauno miesto VPK 28292,39 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 31 d. iki 2005 m. kovo 7 d. ir 22087,70 Lt delspinigių nuo neišmokėtos darbo užmokesčio sumos.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovė prašė pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovo atstovės teigimu, kadangi pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų Tardymo departamento direktoriaus įsakymu, Kauno miesto VPK nėra tinkamas atsakovas byloje. Be to, pažymėta, jog pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas ne atsakovo iniciatyva, o vykdant prokuroro Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnyje nustatyta tvarka priimtą nutarimą. Atsakovo atstovės manymu, nušalinimo nuo pareigų metu galiojusi Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinta Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punkto redakcija ir dabartiniu metu galiojanti Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalis taikytina tik tais atvejais, kai pareigūnas nušalinamas nuo pareigų vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, iniciatyva, t.y. kai nušalinama tarnybinio patikrinimo laikui, o ne Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pažymėta, jog iškėlus pareiškėjui baudžiamąją bylą, tarnybinis patikrinimas nebuvo atliekamas, atsakovas nebuvo informuotas apie priimtus procesinius sprendimus baudžiamojoje byloje, R.V. dėl grąžinimo į tarnybą kreipėsi tik 2005 m. kovo 4 d. (jo prašymas buvo patenkintas), todėl atsakovo veiksmuose kaltės nėra.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. kovo 5 d. sprendimu prašymą patenkino iš dalies, priteisdamas R.V. iš Kauno miesto VPK darbo užmokesti už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2005 m. vasario 7 d. bei 0,06 procento delspinigių nuo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, bet ne daugiau kaip už tris metus. Teismas nustatė, kad 2003 m. kovo 31 d. Tardymo departamento direktoriaus įsakymu Nr. (TE(TD)-60 pareiškėjas nušalintas nuo Tardymo valdybos prie Kauno miesto VPK Autotransporto vagysčių tyrimo poskyrio tardytojo pareigų, įsakymas buvo priimtas vykdant Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės 2003 m. kovo 27 d. nutarimą Nr. 20-2-005-03, kadangi R.V. buvo iškelta baudžiamąja byla pagal požymius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 289 straipsnio 1 dalyje ( b.l. 25-26). Kauno apygardos teismo 2005 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pareiškėjas išteisintas ( b. l. 8-10 ) ir grąžintas į tarnybą (atleistas iš jos nuo 2005 m. kovo 7 d.; b.l. 11, 53-54 ).

Teismas konstatavo, jog Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnis, galiojęs iki 2003 m. gegužės 1 d., nustatė, kad tardytojas, patraukęs kaltinamuoju valstybės pareigūną ar tarnautoją, privalo išspręsti klausimą, ar reikia kaltinamąjį iki atidavimo teismui klausimo išsprendimo nušalinti nuo pareigų. Esant reikalui kaltinamąjį nušalinti nuo pareigų, tardytojas priima motyvuotą nutarimą, kurį turi sankcionuoti prokuroras arba jo pavaduotojas. Nutarimas siunčiamas kaltinamojo darbovietei vykdyti. Pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų metu galiojęs Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtintas Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas nušalinimo nuo pareigų aptartu pagrindu tvarkos nereguliavo, todėl nušalinto nuo pareigų asmens vadovas turėjo vadovautis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustatė, kad tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas nušalina valstybės tarnautoją nuo pareigų ir sustabdo darbo užmokesčio jam mokėjimą, remdamasis pagal įstatymus turinčių teisę jį nušalinti pareigūnų arba valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos rašytiniu reikalavimu. Nušalinimo terminui pasibaigus, valstybės tarnautojas grąžinamas į ankstesnes pareigas, jei dėl nušalinimo neatsirado pagrindas atleisti jį iš pareigų (34 straipsnio 4 d.).

Konstatuota, jog baudžiamoji byla, kurioje buvo pareikštas kaltinimas pareiškėjui, buvo perduota teismui 2003 m. balandžio 30 d., atsakovas apie šį procesinį sprendimą buvo informuotas (baudžiamoji byla, t.2, b.l. 139 ), nušalinimo terminas teismo pratęstas nebuvo (ten pat, b.l. 140), pagrindo atleisti R.V. iš tarnybos nebuvo, todėl jis nuo baudžiamosios bylos perdavimo teismui dienos turėjo būti grąžintas į pareigas. Teismas pažymėjo, jog tiek nušalinimas nuo pareigų, tiek grąžinimas į ankstesnes pareigas yra valstybės institucijos atitinkamų pareigūnų pareiga, kuri turi būti vykdoma nepriklausomai nuo nušalinto asmens iniciatyvos. Išnykus įstatyminiam nušalinimo pagrindui ir esant kitokiai nušalinto asmens valiai, t.y. asmeniui atsisakius grįžti į ankstesnes pareigas, jis turi būti atleistas iš tarnybos, o ne likti nušalintas ( Administracinių teismų praktika Nr. 9, psl. 433). Todėl atsakovo atstovės motyvai, kad atsakovui nebuvo žinoma baudžiamosios bylos eiga ir pareiškėjas iki 2005 m. kovo 4 d. į atsakovą nesikreipė, laikyti nepagrįstais. Teismas nurodė, jog baudžiamojoje byloje pareiškėjo atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, kuris įsiteisėjo 2005 m. vasario 7 d. ( b.l. 8-10 ), nuo 2003 m. gegužės 1 d. jau galiojo Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) patvirtinimo įstatymas. Statuto 28 straipsnio 1, 2, 3 ir 5 dalių sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, jis įgyja teisę į darbo užmokesčio išmokėjimą už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat į delspinigius už sumą, apskaičiuotą Vyriausybės nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjui atsirado teisė reikalauti išmokų, nurodytų Statuto 28 straipsnio 5 dalyje. Konstatuota, jog pareiškėjas įgijo teisę į delspinigių sumą nuo konkrečiu terminu apibrėžtos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, t.y. darbo užmokesčio dalies, kuri turi būti išmokama už nušalinimo laikotarpį. Jis nušalintas nuo pareigų 2003 m. kovo 27 d., o teisę į tarnybą įgijo 2005 m. vasario 8 d., todėl jo reikalavimas pripažintas pagrįstu iš dalies, jam priteisiant neišmokėtą darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2005 m. vasario 7 d. bei 0,06 procento delspinigius, apskaičiuotus Vyriausybės nustatyta tvarka, bet ne daugiau kaip už tris metus (Statuto 28 str. 5 d., Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 str. 1 d., Darbo kodekso 298 str.). Atsakovo argumentai dėl jo netinkamos procesinės padėties įvertinti kaip nepagrįsti, kadangi reorganizavus Tardymo departamentą, grąžinimo į tarnybą, atleidimo iš jos ir darbo užmokesčio mokėjimo klausimus sprendžia policijos komisariatas.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo, priteisiant iš atsakovo jam 28292,39 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2005 m. kovo 7 d. Apelianto manymu, teismas vadovavosi tinkamomis teisės normomis, tačiau netinkamai jas pritaikė, dėl to padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisingą sprendimą. Apeliantas nesutinka su laikotarpiu, už kurį teismas priteisė neišmokėtą darbo užmokestį. Jo manymu, sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytos išvados ne visiškai sutampa su sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais - teismas motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad jis buvo nušalintas tardymo laikotarpiui, kuris tęsėsi nuo 2003 m. kovo 27 d. (nušalinimo laikotarpio pradžia) iki 2003 m. balandžio 30 d. (baudžiamosios bylos atidavimo teismui diena), kad tiek nušalinimas nuo pareigų, tiek grąžinimas į ankstesnes pareigas yra valstybės institucijos atitinkamų pareigūnų pareiga, kuri turi būti vykdoma nepriklausomai nuo nušalinto asmens iniciatyvos, kad atsakovas apie baudžiamosios bylos perdavimą teismui buvo informuotas, o nušalinimo terminas teismo pratęstas nebuvo, tačiau nors atsakovo pareiga grąžinti jį į pareigas egzistavo (tęsėsi) visą laiką nuo 2003 m. balandžio 30 d. iki 2005 m. kovo 7 d. (grąžinimo į ankstesnes pareigas), darbo užmokesčio už laikotarpį nuo nušalinimo pradžios (2003 m. kovo 27 d.) iki 2005 m. kovo 7 d. teismas nepriteisė. Apelianto manymu, teismo motyvas, kad teisę grįžti į tarnybą jis įgijo tik 2005 m. vasario 28 d., prieštarauja kitai teismo išvadai, kad nušalinimo laikotarpis baigėsi 2003 m. balandžio 30 d., kai baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti teismui. Apeliantas pažymi, kad teisę grįžti į ankstesnes pareigas jis įgijo pasibaigus nušalinimo laikotarpiui, kadangi kompetentingoms spręsti nušalinimo klausimą institucijoms ir jų pareigūnams nepratęsus nušalinimo termino, galima teigti, kad, jų nuomone, buvo netikslinga laikyti jį nušalintą nuo pareigų, todėl jis turėjo būti grąžintas į ankstesnes pareigas. Be to, atkreipiamas teismo dėmesys, kad prie skundo buvo pateikta atsakovo 2006 m. sausio 23 d. pažyma Nr. 20-IL-55 apie nušalinimo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokestį, o jo reikalavimas buvo priteisti konkrečią pinigų sumą, susidariusią dėl neišmokėto darbo užmokesčio per nušalinimo laikotarpį. Apelianto manymu, teismas turėjo priteisti konkrečią pinigų sumą, o ne nurodyti laikotarpį, už kurį priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą atmesti. Atsakovo teigimu, teismas pažeidė materialines teisės normas, neteisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą. Atsakovas paaiškina, jog pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas vienam mėnesiui, t. y. nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. Nutarimą nušalinti jį nuo pareigų pagal Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnį priėmė Kauno miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų tyrimo skyriaus prokurorė. Tokiu būdu, pareiškėjas buvo nušalintas ne atsakovo, o prokuratūros iniciatyva. Kai pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, galiojo Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304. Jo 87 punktas numatė galimybę nušalinti pareigūną tarnybinio patikrinimo metu darbdavio iniciatyva. Nušalinimas pareigūno reikalavimu ir tokio nušalinimo tvarka bei pasekmės nėra išsamiai aptartos nei šiame statute, nei Vidaus tarnybos statute, patvirtintame 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Nušalinimui Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka taikytini tik Statuto 28 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimai (nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui nemokamas darbo užmokestis, netaikomi Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai, nušalintas nuo pareigų pareigūnas grąžina pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą ir kt.). Minėto straipsnio 5 punktas numato darbo užmokesčio už nušalinimo laiką išmokėjimą per 5 dienas nuo tada, kai pareigūnas vėl pradeda eiti pareigas. Apelianto teigimu, iš jo turinio matyti, kad tai taikytina tik tais atvejais, kai nušalinama tarnybinio patikrinimo laikui. Šiuo atveju tarnybinio patikrinimo metu pareiškėjas nušalintas nebuvo, todėl negali būti taikomas nei Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 87 punktas, nei Statuto 28 straipsnio 5 dalis (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-847-06). Atsakovas nesutinka ir su teismo teigimu, jog jis apie baudžiamosios bylos perdavimą teismui buvo informuotas. Teismas remiasi baudžiamojoje byloje esančia lydraščio kopija (baudžiamoji byla, t. 2, b. l. 139; posėdžio metu ši aplinkybė nesiaiškinta), tačiau, kaip teigiama, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. balandžio 30 d. lydraščio Nr. 14-524-03 kopijos Kauno miesto VPK kanceliarija negavo, tai patvirtina 2007 m. kovo 15 d. raštas Nr. 20-S-907 (pridedama). Paaiškinama, jog šią kopiją tą pačią dieną į Kauno miesto VPK Organizacinį skyrių atvežė prokuratūros kurjeris, tačiau minėtas lydraštis nėra oficialus raštas, yra skirtas kitiems tikslams - tvarkyti statistiką. Iš jo nebuvo galima suprasti, kad kalbama apie pareigūną, apie jo nušalinimo laikotarpio pasibaigimą. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog pareiškėjas 2003 m. balandžio 30 d. dar buvo Tardymo departamento žinioje, todėl Kauno miesto apylinkės prokuratūra pranešimą turėjo išsiųsti Tardymo departamentui. Kauno miesto VPK apie kitus procesinius veiksmus nurodo taip pat nebuvęs informuotas ir pažymi, jog teisės aktai nenustatė jam pareigos domėtis baudžiamosios bylos eiga ir nušalinimo pokyčiais. Atsakovo manymu, nušalinimą Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka pritaikę pareigūnai turėjo informuoti įstaigą, kurioje dirba nušalintas asmuo, apie situacijos pasikeitimus. Pažymima, jog kai nuo pareigų nušalinama Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, institucija, kurioje nušalintas asmuo dirba, privalo vykdyti pareigūno, kuriam suteikta teisė nušalinti nuo pareigų, patvarkymus ir negali nušalinimo vykdymo klausimų spręsti savarankiškai. Atsakovas teigia tik iš pareiškėjo sužinojęs, jog jis yra išteisintas, kai šis kreipėsi su 2005 m. kovo 4 d. prašymu ir pranešė apie tai, prašydamas grąžinti jį į pareigas nuo 2005 m. kovo 7 d. Tą pačią dieną jo prašymas patenkintas. Atsakovas nesutinka ir su teismo sprendimu dėl delspinigių priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2005 m. vasario 7 d. Jeigu teismas laikytų, jog atsakovas privalo išmokėti pareiškėjui delspinigius už nušalinimo laikotarpį, atsakovo manymu, delspinigiai turėtų būti skaičiuojami nuo 2005 m. kovo 7 d. (atsiradus pareigai išmokėti darbo užmokestį), pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnį ir taikant Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatytą šešių mėnesių senaties terminą.

Tretysis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - skundą atmesti kaip nepagrįstą arba palikti jį nenagrinėtu. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines bei procesines teisės normas. Pažymima, jog pareiškėjas nuo pareigų buvo nušalintas Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2003 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 20-2-005-03, o Tardymo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. TE(TD)-60 buvo tik įgyvendintas minėtas prokuroro nutarimas. Tokiu būdu, žala (nesumokėtas darbo užmokestis) kilo iš prokuroro, atlikusio ikiteisminį tyrimą, veiksmų, o ne iš policijos įstaigos kaip darbdavio veiksmų. Teigiama, jog Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalis taikytina tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų yra nušalinamas įstaigos vadovo valia, o ne įgyvendinant prokuroro ar teisėjo priimtą sprendimą. Šiuo atveju žalai atlyginti taikytinas tik Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymas, kurio numatytomis galimybėmis pareiškėjas pasinaudojo, kreipdamasis į Teisingumo ministeriją. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, nesutikdamas su Teisingumo ministerijos sprendimu, pareiškėjas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.272 straipsniu, galėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, atsakovu nurodydamas valstybę, tačiau to nepadarė. Apeliantas remiasi Civilinio kodekso (galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d.) keturiasdešimt antrojo skirsnio bei Civilinio kodekso (galiojančio nuo 2001 m. liepos 1 d.) 6.263, 6.271, 6.272 straipsnių nuostatomis, pažymėdamas, jog šiuo atveju tardytojo, prokuroro ar teisėjo veiksmai buvo teisėti, todėl atsakomybės negali būti. Reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, apelianto teigimu, taip pat nepagrįstas dėl aukščiau nurodytų priežasčių bei dėl to, kad delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą gali būti priteisiami tik tuomet, kai nustatyta darbdavio kaltė (šiuo atveju atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, veikė teisėtai, darbdavio kaltės nenustatė ir teismas). Pažymima ir tai, kad pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą delspinigių išieškojimui taikomas šešių mėnesių sutrumpintas terminas. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens manymu, teismas turėjo nutraukti bylą ir pareiškėjo prašymus palikti nenagrinėtus arba juos atmesti kaip nepagrįstus, pareiškėjui pasirinkus netinkamą reikalavimo teisinį pagrindą, teismą (turėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl prokuroro veiksmais padarytos žalos atlyginimo) bei atsakovą (tinkamu atsakovu dėl ikiteisminiu tyrimu padarytos žalos atlyginimo yra valstybė), neįrodžius darbdavio kaltės.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nurodo su šiuo apeliaciniu skundu sutinkantis. Jo manymu, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialines ir procesines teisės normas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV

Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio redakcija galiojusi 2005 m. kovo 7 d. (grąžinant pareiškėją į tarnybą) nustatė, kad tuo atveju, ,,kai pareigūnas nušalinamas nuo pareigų, taip pat tais atvejais, kai nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas. Šiais atvejais pareigūnui netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai.“; tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.“.

Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino nušalinimo nuo pareigų institutą reglamentuojančias teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad tuo atveju, kai nušalinimo pagrindas nepasitvirtina, nušalintas pareigūnas visais atvejais turi teisę gauti darbo užmokesčio kompensaciją už nušalinimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, koks subjektas priėmė sprendimą dėl nušalinimo.

Darbo užmokesčio mokėjimo teisinio santykio šalys yra apibrėžtos įstatymu – tai darbuotojas ir darbdavys, nagrinėjamu atveju- pareigūnas ir institucija, kurioje jis eina pareigas. Taigi atsakovo argumentai, kad nesant jo kaltės dėl nušalinimo, jis neturi kompensuoti pareiškėjui negauto darbo užmokesčio yra nepagrįsti ir atmetami.

Cituotos Vidaus tarnybos statuto normos suteikia nušalintam pareigūnui teisę į darbo užmokesčio kompensaciją už faktinį nušalinimo laikotarpį, byloje nustatyta, kad šis laikotarpis tęsėsi nuo 2003 m. kovo 27 d. iki 2005 m. kovo 7 d. Pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo laikė, kad nušalinimo laikotarpis baigėsi 2005 m. vasario 7 d., kadangi iki 2005 m. kovo 7 d. atsakovas pareiškėjo į tarnybą negrąžino, byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad dėl to yra kaltas pats pareiškėjas. Dėl to teismo sprendimas keičiamas priteisiant pareiškėjui atsakovo išduotoje pažymoje apskaičiuotą darbo užmokestį už visą nušalinimo nuo pareigų laiką.

Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio normos taip pat nustato, kad delspinigiai už dėl nušalinimo neišmokėtą darbo užmokestį turi būti mokami visais atvejais kai nušalintas pareigūnas grąžinamas į tarnybą, nepriklausomai nuo darbdavio kaltės konstatavimo.

Delspinigių už laiku neišmokėtą darbo užmokestį mokėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas (1996 m. vasario 20 d. Nr. I-1214). Darbo kodekso 27 straipsnis nustato bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą visiems iš darbo teisinių santykių kylantiems reikalavimams, jeigu šis kodeksas ar kiti darbo įstatymai nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi atsakovas skaičiuodamas delspinigių išieškojimo senaties terminą nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso normomis.

Kartu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė trejų metų ieškinio senaties termino pareiškėjo reiškiamiems reikalavimams dėl delspinigių. Kaip matyti iš patikslinto skundo, pareiškėjas reikalavo priteisti 22087,70 Lt delspinigių už laiką nuo 2003 m. balandžio - 2005 m. kovo mėnesius. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2006 m. lapkričio 10 d., atsakovo atstovė teismo posėdžio metu reikalavo taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl delspinigių galėjo būti patenkinti tik trejų metų ieškinio senaties termino ribose – už laiką nuo 2003 m. lapkričio 10 d. iki pareiškėjo nurodyto termino pabaigos. Pagal atsakovo parengtą pažymą tai sudarytų 16468,98 Lt.

Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus tenkina iš dalies ir iš dalies pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R.V. iš Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato 40303,29 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (neatskaičius privalomųjų mokėjimų) ir 16468,98 Lt delspinigių.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasRičardas PiličiauskasSigita Rudėnaitė