Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė pabrėžia, kad ginčijamą Sprendimą – atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui E. B. (E. B.), priėmė vadovaudamasi teisės aktais, nenukrypdama nuo juose įtvirtintų taisyklių ir neperžengdama Tarnybai priskirtų kompetencijos ribų, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Tarnybos 2018 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 2.2 (NTP-2)-18-NT-1398-6993 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas E. B. (E. B.) 2018 m. balandžio 12 d. Tarnybai pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-3419-811/2017 (b. l. 25–29). Tarnyba 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad administracinė byla Nr. I-3419-811/2017 jau yra išnagrinėta ir įsiteisėjusi, todėl E. B. (E. B.) atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus (b. l. 4–5, 49–50). Ginčijamame Sprendime nurodoma, kad Tarnyba 2017 m. spalio 16 d. ir 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimais buvo suteikusi pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą minėtoje administracinėje byloje, jį atstovavo advokatės I. A. ir Aušra Saulėnienė. Tai patvirtina byloje esantys minėti Tarnybos sprendimai (b. l. 51–55).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 1 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, Tarnybai suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas nustato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Būtent Įstatyme nustatytų sąlygų ir apribojimų pagalba įstatymų leidėjas siekia užtikrinti vieno asmens poreikio ginti savo galbūt pažeistas teises ir valstybės, t. y. visos jos visuomenės, interesų bei galimybių, šią gynybą realizuojant, pusiausvyrą (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3010/2014).

Taigi, Įstatyme nėra nustatyta absoliuti Tarnybos pareiga suteikti antrinę teisinę pagalbą visiems jos prašantiems asmenims. Tarnyba, įgyvendindama jai suteiktą kompetenciją administruoti antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgdama į Įstatyme nustatytas antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygas (LVAT 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, todėl gavusį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Tarnyba privalo nustatyti, ar subjektas patenka į asmenų, kuriems gali būti teikiama antrinė teisinė pagalba, ratą bei įvertinti, ar nėra kitų Įstatyme nustatytų aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą prašančiajam.

Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje išvardinti atvejai, kuriems esant antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Atsižvelgdamas į ginčijamo Sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindą bei pareiškėjo skundo reikalavimą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar atsakovė tinkamai įvertino, kad pareiškėjo atstovavimas administracinėje byloje Nr. I-3419-811/2017 neperspektyvus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, 2014 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1815/2014 ir kt.).

Iš į bylą pateiktų duomenų, matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi (b. l. 41–46) išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3419-811/2017 pagal pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl raštų panaikinimo. Teismas nutartyje konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami raštai yra informacinio pobūdžio dokumentai, patys savaime nesukeliantys pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių, todėl bylą nutraukė. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, matyti, kad minėta nutartis įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 16 d. Administracinėje byloje Nr. I-3419-811/2017 2018 m. sausio 9 d. buvo gautas atskirasis skundas. Teismas 2018 m. sausio 10 d. nutartimi atsisakė jį priimti. Ši nutartis nebuvo apskųsta, todėl įsiteisėjo 2018 m. sausio 19 d.

Taigi pareiškėjas 2018 m. balandžio 12 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu, suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-3419-811/2017, kuri jau buvo išnagrinėta ir įsiteisėjusi, todėl teismas sutinka su atsakovės Sprendimo motyvu, kad pareiškėjo atstovavimas šioje byloje būtų neperspektyvus. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei minėtame prašyme, nei skunde teismui, nedetalizuoja, kokiu tikslu jam reikia atstovo minėtoje byloje. Atsižvelgdamas į nutartyje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo Tarnybai pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų turinį, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamame Sprendime nurodytais argumentais ir motyvais pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, o atstovavimas pareiškėjo interesams administracinėje byloje Nr. I-3419-811/2017 būtų neperspektyvus.

Teismas akcentuoja, kad skundžiamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad Tarnybos 2018 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 2.2 (NTP-2)-18-NT-1398-6993 yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės aktų nuostatas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. B. (E. B.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.