Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-09-27 · Civilinė byla Nr. 2-2227/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-27
Bylos Nr.
2-2227/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Alė Bukavinienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Gilojos statyba“
Atsakovas
V. S., G. S.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2227/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 27 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alė Bukavinienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gilojos statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4630-112/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gilojos statyba“ ieškinį atsakovams V. S., G. S. dėl skolos pagal jungtinės veiklos sutartį priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu netenkino ieškovo UAB „Gilojos statyba“ ieškinio.

Šalies argumentai

Atsakovai V. S. ir G. S. kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartimi atsakovų turtui pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – turto areštą 315 138, 68 Lt sumai. Nurodė, kad nei Vilniaus apygardos teismas, 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetęs ieškovo ieškinį atsakovams, nei Lietuvos apeliacinis teismas, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi palikęs nepakeistą Vilniaus apygardos teismo sprendimą, neišsprendė laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo, kaip tai reglamentuota CPK 150 straipsnio 2 dalyje.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį. Nurodo, kad ginčijama teismo nutartis yra nepagrįsta. Ieškovo nuomone, Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2013 m. birželio 28 d. nutartį, padarė aiškių skaičiavimo klaidų, netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos dalyvių teises ir pareigas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl ieškovas rengia kasacinį skundą dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo. Teigia, kad atsakovams, kaip fiziniams asmenims, ieškinio suma yra labai didelė, todėl yra grėsmė, kad, panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, atsakovai visą turtą perleis tretiesiems asmenims, o Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galimai patenkinus ieškovo ieškinį, jo įvykdymas bus apsunkintas arba negalimas.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti ieškovo skundą, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą, paskirti ieškovui 5000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos priteisiant atsakovams. Nurodo, kad CPK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, o tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių taikymą kasacinėje instancijoje reglamentuoja specialioji teisės norma, įtvirtinta CPK 363 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo ketinimas kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, prielaidos apie kasacinio skundo priėmimą neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Teigia, kad tokiu skundu ieškovas akivaizdžiai siekia užvilkinti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą, kadangi aiškiai gali ir turi suvokti, kad teismui įsiteisėjusiu sprendimu atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės negali būti paliekamos galioti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovo reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovų 315 138,68 Lt vertės nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių, priklausančių atsakovams ir esančių pas atsakovus ar trečiuosius asmenis, areštas. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu netenkino ieškovo UAB „Gilojos statyba“ ieškinio. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

CPK 150 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Minėta teisės norma imperatyviai nustato teismui pareigą atmetus ieškinį sprendime išspręsti ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą. Priešingu atveju, palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeidžiamos atsakovų teisės bei teisėti interesai. Kadangi nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo neišsprendė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad jos pagrįstai panaikintos ginčijama nutartimi.

Atskirojo skundo argumentas, jog ieškovas ruošiasi kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, nagrinėjamu atveju neturi įtakos ginčijamos nutarties teisėtumui. Pažymėtina, kad kasacinė instancija yra išimtinė įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų kontrolės forma ir galima tik tuo atveju, jeigu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, turinčias esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui (CPK 346 str.), – taigi kasacija galima ne kiekvienoje išnagrinėtoje civilinėje byloje, o ja pasinaudojama tik išimtiniais atvejais, kai kasacinio skundo priėmimo metu nustatomi šie pagrindai. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimas turi būti išspręstas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo atrankos kolegija priima kasacinį skundą, vadovaujantis CPK 363 straipsnio 1 dalimi teisėjų atrankos kolegija, teisėjų kolegija, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus ar teismo plenarinė sesija dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu arba savo iniciatyva turi teisę sustabdyti kasacine tvarka skundžiamo sprendimo ar nutarties vykdymą tol, kol byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Nurodyti subjektai taip pat turi teisę taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 363 str. 2 d.).

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovai taip pat prašo apeliantui skirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kadangi atskirasis skundas yra nepagrįstas, pateiktas siekiant atidėti laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą. Apeliacinis teismas pažymi, kad CPK 95 straipsnio nuostatos nustato baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinas sąlygas: šalies nesąžiningumą ir ieškinio (skundo) nepagrįstumą, jį pateikiant teismui arba sąmoningą veikimą prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Oruva” ir Ko“, atstovaujama Z. V. v. VSDFV Mažeikių rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-224/2005). Nagrinėjamu atveju apelianto atskirojo skundo, nors ir nepagrįsto, padavimas nesudaro pagrindo konstatuoti akivaizdų piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Alė Bukavinienė