Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta galimai neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis, kankinančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-05-18 iki 2017-11-01.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos darbuotojai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Ginčui dėl minimalaus Ligoninės palatų plotų aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu, buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis (b. l. 22, 24, 27–35) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017-05-18 iki 2017-05-29, nuo 2017-06-08 iki 2017-06-19 ir nuo 2017-06-22 iki 2017-11-22 gyveno Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus (13D 3p korpusas) 203 kamerų tipo patalpoje (gyvenamosios patalpos plotas 17,90 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 1,38 kv. m, dvi vieno aukšto lovos), 205 kamerų tipo patalpoje (gyvenamosios patalpos plotas 42,24 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 1,42 kv. m, keturios vieno aukšto lovos), 206 kamerų tipo patalpoje (gyvenamosios patalpos plotas 26,25 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 1,73 kv. m, dušo plotas l,32 kv. m, trys vieno aukšto lovos), 207 kamerų tipo patalpoje (gyvenamosios patalpos plotas 14.98 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 5,71 kv. m, dvi vieno aukšto lovos), 304 kamerų tipo patalpoje (gyvenamosios patalpos plotas 29,45 kv. m, sanitarinio mazgo plotas 1,54 kv. m, keturios vieno aukšto lovos). Pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto Ligoninės patalpose ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas teigia, jog 206 palatoje buvo trys nuteistieji, o 205 palatoje penki nuteistieji. Pareiškėjas gavęs atsiliepimą į skundą nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie kamerose įrengtas gyvenamąsias vietas. Pareiškėjas teismui nepateikė tikslių duomenų apie kartu su juo 205 kameroje buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis (pvz., nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, nepaaiškino, kiek lovų buvo konkrečiose patalpose bei ar visiems nuteistiesiems buvo įrengtos miegamosios vietos ir pan.). Šių abstrakčių pareiškėjo teiginių negalima laikyti pakankamais tam, kad būtų paneigti atsakovės atstovo į bylą pateikti oficialūs rašytiniai duomenys apie gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu. Todėl teismas vadovaujasi oficialiai pateiktais atsakovės duomenimis. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę 203, 205, 206, 207, 304 kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto Ligoninės patalpose ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas nurodo, kad didelę kamerų gyvenamojo ploto dalį užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Teismas pažymi, kad į Taisyklių 11¹.4 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad į kamerų plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pastebėtina, kad asmens laikymo pataisos namuose sąlygas nustatančiame teisiniame reguliavime nėra nurodoma, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas. LVAT savo jurisprudencijoje paprastai aiškina, kad toks teisinis reguliavimas nereikalauja taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017-05-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017-07-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017). Pagal bylos duomenis (pareiškėjo ir atsakovo nurodytas aplinkybes), pareiškėjui atliekant bausmę kamerose jam teko daugiau 3 kv. m gyvenamojo ploto, todėl nėra pagrindo skaičiuojant ploto normą iš bendro kameros ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą.

Pareiškėjas skunde atsakovui reiškia pretenzijas dėl Ligoninės patalpų nepritaikymo neįgaliesiems. Nurodė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti (gyvenant trečiame aukšte), kadangi neveikė liftas ir jis negalėjo savarankiškai patekti į pasivaikščiojimo kiemelį.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nėščioms moterims, krūtimi maitinančioms motinoms, nepilnamečiams, neįgaliesiems, taip pat laisvės atėmimo vietų ligoninėse gydomiems nuteistiesiems sudaromos geresnės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos.

Kiek tai susiję su asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, teisėmis, pažymėta, jog neįgaliųjų teisė į aplinkos prieinamumą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (toliau – ir NSIĮ), J. T. Neįgaliųjų teisių konvencijoje ir jos fakultatyviame protokole (toliau – ir Neįgaliųjų teisių konvencija), kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010-05-27 ir kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Neįgaliųjų teisių konvencijos 15 straipsnis numato, kad niekas negali būti kankinamas ar su niekuo negali būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar taip baudžiama. Valstybės, šios konvencijos šalys, imasi visų veiksmingų įstatymų leidybos, administracinių, teisminių ar kitų priemonių, kad lygiai su kitais asmenimis užkirstų kelią neįgaliųjų kankinimams ar žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui su jais ar jų tokiam baudimui.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog valstybės pareiga užtikrinti tinkamas įkalinimo sąlygas apima ir tinkamų sąlygų kaliniams su specialiaisiais poreikiais suteikimą ir valstybė negali atleisti savęs nuo tokios pareigos. EŽTT pabrėžia, jog panašiais atvejais valstybės institucijos turi elgtis tinkamai ir saugiai, atsižvelgdamos į asmens neįgalumą, turi būti sudaromos galimybės jam savarankiškai patekti į įstaigos dalis, įskaitant valgyklą ir dušus, tualetą, bei užtikrintas organizuotos pagalbos dėl jo judėjimo suteikimas (žr., pvz., EŽTT 2014-02-06 sprendimą byloje Semikhvostov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 2689/12). Tokių kalinimo sąlygų neužtikrinimas konkrečiu atveju gali lemti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Analogiškos praktikos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1094-858/2015).

Pateikti teismui dokumentų išrašai (b. l. 27) patvirtina, jog pareiškėjas nevaikšto, juda neįgaliojo vežimėlio pagalba. Trečio aukšto (304, 306) palatose pareiškėjas buvo laikotarpiu nuo 2017-10-20 iki 2017-11-22 (b. l. 28, 29).

Atsakovė nurodžiusi, jog Ligoninėje neįgaliesiems nuteistiesiems (suimtiesiems) judantiems su neįgaliojo vežimėliu yra sumontuotas liftas. Nurodė, jog dėl lifto automatikos reguliavimo sutrikimo (liftas nekėlė tik į trečią aukštą) buvo iškviesti specialistai, kurie nustatė lifto automatikos reguliavimo sutrikimą, kurį nedelsiant ir pašalino (b. l. 23). Teigė, jog esant poreikiui gydomojo skyriaus tvarkinys visuomet padeda neįgaliems nuteistiesiems (suimtiesiems) patekti į pasivaikščiojimo kiemelius, bei į kitas patalpas.

Pažymėtina, jog atsakovė nenurodė tiksliai kada neveikė liftas ir kada minėti gedimai buvo pašalinti bei į bylą nepateikė tai patvirtinančių rašytinių duomenų. Nepaisant to, kad, siekiant užtikrinti pareiškėjo saugumą ir palengvinti judėjimą, į pasivaikščiojimus jį lydi Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas bei judėti su neįgaliojo vežimėliu padeda tvarkinys, tačiau asmeniui, judančiam neįgaliojo vežimėliu turi būti sudaryta galimybė be papildomos pagalbos važiuoti į pasivaikščiojimo kiemelį. Teismas sprendžia, jog neveikiant liftui ir pareiškėjui gyvenant trečiame aukšte, jam buvo sudėtinga patekti į pasivaikščiojimo kiemelį. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (gyvenant trečiame aukšte) pasinaudojo teise pasivaikščioti į bylą nepateikta.

Įvertinus aukščiu nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017-10-20 iki 2017-11-22 gyvenant trečiame aukšte buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės į aplinkos prieinamumą pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu.

Pareiškėjas teigia, jog jis negalėjo savarankiškai išsiskalbti savo apatinių ir viršutinių drabužių, kadangi Ligoninėje nebuvo skalbimo mašinos.

Atsakovė nurodo, jog Ligoninė yra sudariusi specializuoto (sveikatos priežiūros ir kitoms panašaus profilio įstaigoms) skalbimo paslaugų sutartį Nr. CP089747, todėl Ligoninėje naudojami skalbiniai yra skalbiami centralizuotai UAB „Kauno skalbykloje“. Taip pat Ligoninėje Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje yra skalbimo mašina, kurioje nuteistieji gali išsiskalbti savo asmeninius rūbus. Nuteistieji palikti atlikti ūkio darbus Ligoninėje gydomojo skyriaus tvarkinio pareigose (pagal savo pareigybės aprašymus) pagal nuteistųjų (suimtųjų) prašymus ir esant poreikiu surenka ir gražina išskalbtus nuteistųjų (suimtųjų) asmeninius rūbus. Atsakovė pateikė teismui PVM sąskaitą faktūrą, kuri patvirtina, jog Ligoninė 2014 m. yra įsigijusi skalbimo mašiną. Todėl pareiškėjo argumentai dėl negalėjimo išsiskalbti asmeninius drabužius ginčo laikotarpiu atmestini kaip nepagrįsti.

Atvykstant į Ligoninę ir išvykstant 6 kartus jis buvo laikinai patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kuriose būdavo po 5 val. Patalpoje įrengta 6-8 sėdimos vietos, žmonių būdavo nuo 12 iki 20, todėl nebūdavo vietos kur atsisėsti. Sėdimos vietos nebuvo pritaikytos neįgaliems asmenims. Minėtoje patalpoje nebuvo įrengtas tualetas, praustuvė, o pareigūnai neturėdavo laiko nuvesti į tualetą ar atnešti vandens. Nurodė, jog laikinojo sulaikymo kameroje tris kartus negavo priklausančio maisto davinio dėl to teko kęsti alkį.

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 11.2 punktą, laikino sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti. Taipogi 2 punkte numatyta, jog higienos norma netaikoma laikinojo sulaikymo patalpoms (laikinojo sulaikymo, paskirstymo kameros). Kiti teisės aktai taip pat nereglamentuoja koks inventorius turi būti laikinojo sulaikymo kamerose, todėl pareiškėjo argumentai dėl inventoriaus, sanitarinio mazgo neįrengimo laikinojo sulaikymo kameroje atmestini.

Pabrėžtina, jog pareiškėjas pateiktame teismui skunde nenurodė konkrečių datų ir neindividualizavo konkrečių įvykių, kada, jo teigimu, minėtose laikinojo sulaikymo kamerose, kiek kiekvieną kartą buvo nuteistųjų, kada neturėjo galimybės tinkamai atsigerti vandens, pasinaudoti tualetu, negavo maisto davinio ir tai grindė tik abstrakčiais teiginiais. Todėl šiuo atveju teismas, pačiam pareiškėjui nenurodant konkrečių pažeidimo epizodų, neturi pagrindo spręsti, kad kiekvieną kartą pareiškėjui atvykus ar išvykus į Ligoninę nebuvo užtikrintos tinkamos sąlygos laikino sulaikymo patalpose. Be to, atsakovė nurodė, jog pagal poreikį nuteistieji (suimtieji) būna nuvedami į tualetus, suteikiamas priėjimas prie geriamo vandens bei suteikiamos kitos reikiamos paslaugos. Taipogi nurodė, jog Ligoninės laikinojo sulaikymo patalpoje esantiems nuteistiesiems pietūs visada išduodami dienotvarkėje numatytu laiku. Pareiškėjo skundų dėl to, jog jam nebuvo išduoti pietūs, ar nebuvo suteiktos kitos paslaugos nebuvo gauta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo laikymo laikino sulaikymo kameroje atmestini.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį (savarankiškai negalėjo pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemeliu), jų trukmę (daugiau nei mėnesį), atsižvelgiant į tai, jog tokią galimybę turėjo pasinaudojant kitų asmenų pagalba, atsižvelgiant į tai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo sukeltų nepatogumų nesikreipė į Ligoninės administraciją ar kitas institucijas, byloje nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgus į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 100 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Z. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.