Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

- už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, padarymą – laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams;

- už nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą – laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. K. paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš E. K. priteista 4 228 Lt (keturi tūkstančiai du šimtai dvidešimt aštuoni litai) padarytai turtinei žalai atlyginti ir 20 000 Lt (dvidešimt tūkstančių litų) padarytai neturtinei žalai atlyginti D. A. bei 700 Lt (septyni šimtai litų) išlaidoms advokato suteiktai teisinei pagalbai padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 29 d., apie 1 val., bute, esančiame Ukmergėje, S. Nėries g. 6, neturėdamas leidimo disponuoti šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, iš savo sesers E. S. įgijo šaunamąjį ginklą, pagamintą savadarbiu būdu perdirbant pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdį dvivamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-49“ Nr. C30972, ir du medžioklinius šovinius, o po to automobilyje „Audi A4“, valst. (duomenys neskelbtini) , juos neteisėtai atgabeno iki sporto aikštelės, esančios prie namo adresu: (duomenys neskelbtini) , kur neteisėtai nešiojosi šautuvą, kuris buvo užtaisytas minėtais dviem šoviniais, taip neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir dviem šaudmenimis.

Be to, E. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 29 d., laikotarpiu nuo 1 val. 30 min. iki 2 val. 00 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - aikštelėje, esančioje tarp namų adresu: (duomenys neskelbtini) šaudamas nelegaliai disponuodamas šaunamuoju ginklu, pagamintu savadarbiu būdu perdirbant pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdį dvivamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-49“ Nr. C30972 kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, tyčia šovė į A. A. , padarydamas pastarajam šautinį galvos sužalojimą, pasireiškusį penkiomis šautinėmis įėjimo žaizdomis galvoje, daugiaskeveldriu kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiu su skliauto kaulų trūkiu, grubiu galvos smegenų sužalojimu su daliniu jų iškritimu, dviem pilko metalo svetimkūniais pakaušio srities poodyje su trimis šautinėmis išėjimo žaizdomis galvoje, dėl ko A. A. mirė.

Nuteistasis E. K. apeliaciniu skundu prašo paskirti jam švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę ir šią bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje. Apeliantas teigia nesutinkantis su Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nesilaikė BPK 18 ir 76 straipsnių reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi liudytojų D. A. , N. G. ir L. L. parodymais. Minėti liudytojai teigė, jog jokio pjūklo, kurį išeidamas į lauką neštųsi nukentėjusysis A. A. , nematė. Pirmosios instancijos teismas liudytojų Š. B. , P. Č. , A. P. , A. V. parodymus dėl motorinių pjūklų buvimo nepagrįstai pripažino netikrais ir tai argumentavo tuo, kad šie liudytojai galimai siekia palengvinti jo (nuteistojo E. K. ) teisinę padėtį. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai apie šią aplinkybę davė skirtingus parodymus, kurie teisminio nagrinėjimo metu turėjo būti tiriami ir vertinami. Apeliantas tvirtina, jog teismas, nepašalinęs visų abejonių ir neaiškumų, esančių baudžiamojoje byloje, ir įvertinęs juos nukentėjusiojo naudai, pažeidė baudžiamojo proceso teisės principą in dubio pro reo, kuris reiškia, kad visi neaiškumai ir netikslumai turi būti aiškinami kaltininko naudai. Be to, teismas netinkamai įvertino jį teisinančius įrodymus. Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į nukentėjusiojo draugės D. A. parodymus, kuriais ji teigė mačiusi motorinį pjūklą balkone buto, kuriame gyveno kartu su nukentėjusiuoju. Nuosprendyje nurodomi ir akcentuojami tie parodymai, kurie kelia abejones dėl motorinių pjūklų egzistavimo, o tie, kurie tokių abejonių neturėtų kelti, apskritai neminimi. Apelianto nuomone, jis atrėmė realų pavojingą kėsinimąsi, nes A. A. rankose laikė paleistą motorinį pjūklą ir grasino juo „papjauti, užmušti, paskersti“. Liudytojas N. G. parodė, kad girdėjo garsus, panašius į paleisto motorinio pjūklo, ir pagalvojo, kad netoliese esančios gamyklos medienos ceche atliekami darbai. Liudytoja R. B. nurodė, kad girdėjo burzgimą ir pagalvojo, jog kažkas važinėjasi motoroleriu, tačiau priėjusi prie lango jokio motorolerio nepamatė. Liudytojas V. P. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, parodė, kad prie Dariaus ir Girėno g. 6 esančio namo kampo išgirdo paleidžiamo motorinio pjūklo garsą. Pažiūrėjęs į tą pusę, pamatė jaunuolį, kuris laikė paleistą, į žemę nukreiptą motorinį pjūklą, kurio spalvos nematė, nes buvo per toli. Teisme apklausti kaip liudytojai A. S. ir N. G. tvirtino, jog prie nukentėjusiojo A. A. jie buvo tik dviese, o tai prieštarauja Z. G. parodymams. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodė, kad aikštelėje matė vieną gulintį vaikiną, šalia jo stovėjo du vyrai, o dar vienas aukštokas vaikinas dideliais žingsniais nuėjo nuo gulinčiojo ir užėjo už Vilniaus g. 96A esančio namo kampo. Liudytoja V. J. parodė, jog, išgirdusi du garsus, priėjo prie virtuvės lango ir pamatė, kad aikštelėje stovi trys jaunuoliai, iš kurių vienas nuėjo, o kiti du liko. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad įvykio vietoje buvo likę trys jaunuoliai. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai papildomai neapklausė liudytojų N. G. ir A. S. dėl trečio asmens buvimo įvykio vietoje.

Nuteistasis teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu įstatymo nustatyta tvarka parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo perskaitomi, nebuvo imtasi priemonių išsiaiškinti parodymų keitimo priežastis ir pašalinti esamus prieštaravimus. Pasak apelianto, nuosprendyje išdėstyti tik liudytojų parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai laikė esant pakankamus priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Apelianto teigimu, jo veiksmus prieš nukentėjusįjį išprovokavo paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai, todėl pirmosios instancijos teismas tai turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nukentėjusysis A. A. prie naktinio klubo „Topas“ sumušė jo (nuteistojo) draugą, kuris serga kraujo nekrešėjimo liga, dėl ko ir kilo konfliktinė situacija. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į paties nukentėjusiojo asmenybę, kad jis priklausė grupuotei, linkusiai daryti nusikaltimus. Apeliantas tvirtina neturėjęs tiesioginės tyčios nušauti A. A. . Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad jis šovė į nukentėjusįjį ne iš karto, o po to, kai iššovė įspėjamąjį šūvį. Tačiau matydamas, kad nukentėjusysis rankose laiko paleistą pjūklą, savo veiksmų nenutraukė ir toliau puolė A. V. , todėl jis šovė antrą kartą.

Nuteistojo manymu, teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jo motina iš dalies atlygino materialinę žalą nukentėjusiajam. Apeliantas nurodo, kad savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi, savo veiksmus vertina neigiamai, dėl įvykio labai sielojasi. Apeliantas teigia, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio proceso metu davė teisingus parodymus, jokių aplinkybių nenuslėpė, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir jame dalyvavusius asmenis. Apeliantas prašo šias išvardintas aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, psichiatrijos ir psichologijos specialistų išvadas, jis savo socialinės brandos lygiu prilygsta nepilnamečiui. Todėl prašo paskirti jam bausmę vadovaujantis BK 80 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo ypatumais. Apeliantas nurodo, kad ankščiau nebuvo teistas, charakterizuojamas tik teigiamai, nebaustas administracinėmis nuobaudomis, nepiktnaudžiauja alkoholiu, nevartoja narkotinių medžiagų. Jis davė teisingus parodymus, nesislapstė nuo teisėsaugos pareigūnų, o darydamas nusikalstamą veiką buvo įsitikinęs, kad vykdo savo pilietinę pareigą ir gina kitų asmenų interesus. Tvirtina, kad nepasirinko visuomenei pavojingo nusikaltimo padarymo būdo ir neplanavo nusikaltimo. Prašo pakeisti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, nes bijo, kad su juo gali susidorota, kadangi nukentėjusysis A. A. buvo nusikalstamos grupuotės narys.

E. K. ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Nuteistojo E. K. kaltė padarius nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 253 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta pirmosios instancijos teisme ištirtais ir nuosprendyje įvertintais įrodymais. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka tik su paskirtos bausmės dydžiu, kuris nustatytas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą. Apeliantas neginčija faktinių aplinkybių dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu) ir paskirtos bausmės dydžio pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, todėl šios nuosprendžio dalys neperžiūrimos.

Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė remdamasis tik tais liudytojų parodymais, kurie patvirtina jo kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, ir neatsižvelgė į kitų liudytojų parodymus, kurie švelniną jo atsakomybę. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų, esančių tarp liudytojų D. A. , N. G. ir L. L. parodymų (liudytojai tvirtino, jog jokio motorinio pjūklo, kurį išeidamas į lauką neštųsi nukentėjusysis A. A. , nematė) ir liudytojų Š. B. , P. Č. , A. P. , A. V. parodymų (pastarieji teigė, kad nukentėjusysis įvykio metu rankose laikė motorinį pjūklą). Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiais nuteistojo argumentais nesutinka. Kaip matyti, nuteistasis šioje byloje nesutinka su pirmosios instancijos teismo išreikšta nuomone dėl įrodymų vertinimo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad teismas, remiantis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir akcentuoja, jog jie turi būti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismas.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, ištyrė visus byloje esančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo liudytojų Š. B. , P. Č. , A. P. , A. V. parodymų, kad nukentėjusysis įvykio metu turėjo motorinį pjūklą vertinimu, t. y. kaip siekimą palengvinti E. K. teisinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas paties nuteistojo analogiškus parodymus vertino kaip jo gynybinę poziciją ir mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad nuteistojo versijos nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai, ir paneigė šią versiją nukentėjusiojo D. A. , liudytojų D. A. , N. G. , L. L. , M. B. , V. J. , N. V. , Z. G. parodymais, iš kurių matyti, jog įvykio vietoje jokio motorinio pjūklo jie nematė, garsų, panašių į veikiančio motorinio pjūklo, negirdėjo (t. 4, b. l. 163-166, 166-168, 168-171, 172-173, 196-197, 198-201, 201-203, 204-206). Liudytojas S. Š. taip pat patvirtino, kad įvykio naktį jokių garsų, panašių į motorinio pjūklo, negirdėjo (t. 4, b. l. 197-198). Dėl šių liudytojų parodymų patikimumo pirmosios instancijos teismui abejonių nekilo, nes jų parodymų apie įvykio aplinkybes dėl šūvių ir motorinio pjūklo garsų esminės detalės sutapo, jie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apeliantas yra neteisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į liudytojos D. A. parodymus, kad matė motorinį pjūklą balkone buto, kuriame ji gyveno kartu su A. A. . Tačiau šie liudytojos parodymai nepatvirtina, kad nukentėjusysis A. A. motorinį pasiėmė ir panaudojo įvykio vietoje nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. Duomenų, kad minėti liudytojai turėtų tikslą duoti melagingus parodymus, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodo jokių įtikinamų argumentų, kuriems esant būtų galima tikėti jo, liudytojų Š. B. , P. Č. , A. P. , A. V. parodymais, kad nukentėjusysis turėjo motorinį pjūklą konflikto metu. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje minėtų liudytojų parodymus išsamiai aptarė ir tinkamai įvertino. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip nori nuteistasis, nereiškia teismo šališkumą arba in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai vertinami kaltininko naudai) principo pažeidimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su liudytojo V. P. parodymų įvertinimu. Juos pirmosios instancijos teismas pripažino nepatikimais, kadangi jie prieštarauja liudytojų D. A. , D. A. , N. G. , L. L. , M. B. , V. J. , N. V. , Z. G. parodymams. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, liudytojo V. P. parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo posėdyje, nesutampa su jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apklaustas kaip liudytojas per ikiteisminį tyrimą V. P. parodė, kad įvykio metu matomumas buvo geras, nes įvykio vietą apšvietė gatvės žibintai, jis matė, kaip vienas vaikinas laikė rankose užvestą raudonos ar oranžinės spalvos motorinį pjūklą, jis girdėjo tik vieno jų garsą (t. 2, b. l. 30-31). Pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytojas davė priešingus parodymus ir teigė, kad motorinio pjūklo spalvos jis neįsidėmėjo, nes buvo tamsu, taip pat girdėjo dviejų motorinių pjūklų garsus (t. 4, b. l. 185-188). Liudytojas V. P. , duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdyje, teigė, kad prieš pirmąją apklausą kalbėjosi su nuteistojo gynėja, kurią jis pažįsta 20 metų ir kuri yra jo kaimynė, į ką atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas vertindamas liudytojo parodymų patikimumą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teisėjų kolegijos nuomonei.

Apeliantas nurodo, kad liudytojas N. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog girdėjo garsus, panašius į veikiančio motorinio pjūklo, ir pagalvojo, kad netoli esančios gamyklos medienos ceche yra atliekami darbai. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į liudytojos R. B. parodymus apie tai, kad ji girdėjo burzgimą ir pagalvojo, jog kažkas važinėjasi motoroleriu, tačiau priėjusi prie lango jokio motorolerio nepamatė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokole iš tikrųjų yra užfiksuoti tokie minėtų liudytojų parodymai, tačiau parodymai apie girdėtus garsus, panašius į veikiančio motorinio pjūklo ar motorolerio, neduoda pagrindo teigti, kad nukentėjusysis A. A. įvykio metu turėjo rankose motorinį pjūklą. Liudytojas N. G. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad nei A. A. , nei jis pats jokio motorinio pjūklo neturėjo (t. 4, b. l. 170). Iš liudytojo N. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad išeidamas iš namų A. A. pasiėmė apie pusės metro ilgio vamzdį, o ne motorinį pjūklą (t. 1, b. l. 188, t. 4, b. l. 169). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad šalia A. A. lavono iš tikrųjų rastas metalinis vamzdis (t. 1, b. l. 3-7-11). Tačiau byloje nėra duomenų, ar nukentėjusysis konflikto metu šį vamzdį laikė rankose. Iš bylos medžiagos matyti, kad jį galėjo turėti tiek pats nukentėjusysis A. A. , tiek bet kuris kitas konflikte dalyvavęs asmuo. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatyta, kas turėjo minėtą vamzdį, praėjus pakankamai dideliam laiko tarpui šio trūkumo pašalinti nėra galimybės, tačiau tai neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus ir kvalifikuojant nuteistojo veiką.

Apeliantas skunde nurodo, kad liudytojų N. G. ir A. S. parodymai apie tai, jog įvykio metu prie nukentėjusiojo A. A. jie buvo tik dviese, prieštarauja Z. G. ir V. J. parodymams. Liudytojas N. G. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad be jo ir A. A. įvykio vietoje buvo Linas ir Aidas (t. 4, b. l. 169). Liudytoja V. J. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, jog po šūvių matė „du tupinčius vaikinus, iš viso buvo trys vaikinai: vienas nuėjo, liko du“ (t. 4, b. l. 199). Liudytoja Z. G. taip pat parodė, kad pro langą pamatė gulintį žmogų, prie jo pastebėjo du atsiklaupusius vaikinus, o trečias šuoliais nubėgo (t. 4, b. l. 205). Liudytojas A. P. parodė, kad įvykio vietoje matė keturis jaunuolius (t. 4, b. l. 181), P. Č. matė dviejų žmonių siluetus (t. 4, b. l. 181), V. P. matė daugiau nei du ar tris asmenis (t. 4, b. l. 187), A. V. – keturis (t. 4, b. l. 178). Iš šių parodymų matyti, kad įvykio vietoje, be nukentėjusiojo, buvo dar trys jaunuoliai. Tačiau minėti parodymai nepaneigia vieni kitų, nes buvo tamsu, o liudytojai matė skirtingus įvykio momentus, kai kurie tik žmonių siluetus, todėl logiška, kad jų parodymai dėl įvykio vietoje buvusių asmenų skaičiaus šiek tiek skiriasi. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatytas trečias asmuo, kuris pagal skundo argumentus neva buvo šalia nušauto A. A. , nepaneigia teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus, nes nuteistasis skunde dėl to tik iškelia abejones, o jokių įtikinamų įrodymų nepateikia. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. S. nenurodė, kad įvykio vietoje be jo, N. G. ir nukentėjusiojo dar kažkas buvo. Tačiau vienos šios aplinkybės nesutapimas nepaneigia liudytojų N. G. , Z. G. ir V. J. parodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje iš tikrųjų nebuvo apklaustas liudytojas A. S. , kadangi jis yra išvykęs dirbti į užsienį (t. 4, b. l. 122). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad proceso dalyviai, taip pat ir nuteistasis bei gynėja neprieštaravo, kad būtų užbaigtas baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas neapklausus minėto liudytojo (t. 4, b. l. 200). Liudytojo A. S. parodymai buvo perskaityti pirmosios instancijos teismo posėdyje (t. 4, b. l. 207). Teisėjų kolegijos nuomone, liudytojo A. S. parodymai nėra svarbūs, nes jie nei patvirtina, nei paneigia esminių įvykio aplinkybių arba nuteistojo kaltės dėl padaryto nusikaltimo. Be to, apeliacinio proceso metu apeliantas ir jo gynėja atlikti įrodymų tyrimą nepageidavo. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo ir įvertino E. K. kaltę paneigiančius ir patvirtinančius įrodymus, todėl apelianto argumentai laikomi nepagrįstais. Vertinant įrodymus, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kaip aukščiau paminėta, bylos duomenų įvertinimas negali būti pripažintas šališku vien dėl to, kad jie įvertinti ne taip, kaip siūlo apeliantas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis skunde neteisingai atskleidžia BPK 18 ir 76 straipsnių turinį, todėl dėl jų taikymo teisėjų kolegija nieko nepasisako, nes apeliantas tai savaip interpretuoja.

Apeliantas skunde nurodo, kad šovė į A. A. , nes nukentėjusysis rankose laikė paleistą motorinį pjūklą ir juo grasino, todėl jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Taip pat apeliantas nurodo, kad jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis ir tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Šie nuteistojo argumentai atmetami, kadangi jie prieštarauja baudžiamojoje byloje esantiems ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtiems įrodymams. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, todėl nesant pavojingo kėsinimosi nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį. Iš nuteistojo E. K. , liudytojų A. V. , A. P. , P. Č. parodymų matyti, kad 2007 m. rugsėjo 28 d. Tatkūnų kaime, Ukmergės rajone esančioje viloje, buvo švenčiamas gimtadienis, kuriame dalyvavo nuteistasis E. K. , A. V. , A. P. , P. Č. , kiti asmenys. 2007 m. rugsėjo 29 d., apie l val. nakties, A. V. paskambino Š. B. ir pasakė, kad jį sumušė prie naktinio klubo „Topas“, esančio Ukmergės m., Vilniaus g., ir prašė, kad jie atvažiuotų jam padėti. Po to E. K. , A. P. , P. Č. , A. V. sėdo į pastarojo automobilį „Audi A4“ valst. (duomenys neskelbtini) ir nuvažiavo prie naktinio klubo „Topas“. Pakeliui E. K. iš savo sesers E. S. paėmė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. Prie klubo jų laukė Š. B. , kuris papasakojo, kad vaikinas iš „Galvos“ grupuotės jį sumušė. A. V. po pokalbio telefonu pasakė, kad Š. B. sumušęs vaikinas kviečia pasikalbėti prie namo Vilniaus g. 98, Ukmergėje. E. K. kartu su A. V. , A. P. ir P. Č. nuvyko prie Vilniaus g. 98, Ukmergėje, esančio namo, t. y. į įvykio vietą. Taigi iš šių įvykių matyti, kad E. K. , kartu su A. V. , A. P. ir P. Č. vykdamas į susitikimą su nukentėjusiuoju A. A. , jau numatė galimą konfliktą ir tam pasiruošė, t. y. pasiėmė šautuvą. Nuteistasis E. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad šautuvą paėmė tam, kad būtų saugiau (t. 4, b. l. 160). Kaip matyti iš bylos aplinkybių, liudytojas A. P. iš anksto pasiėmė dujinį pistoletą, iš kurio taip pat šaudė. Tai patvirtino nuteistasis E. K. , liudytojai Š. B. , A. V. , A. P. ir P. Č. (t. 4, b. l. 159, 174, 177, 180-181, 182). Šie duomenys leidžia teigti, kad E. K. veikė ne būtinosios ginties sąlygomis, nes jis smurtą vartojo ne gindamasis nuo pavojingo kėsinimosi, o kilus abipusiam konfliktui. Abi pusės vadovavosi agresyviais, puolimo interesais, buvo pasiruošusios pavartoti smurtą ne gynybos, o puolimo tikslais, todėl šioje situacijoje nebuvo besiginančiųjų ir teisė į būtinąją gintį nekilo. Byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, liudijančių apie realų ir pavojingą kėsinimąsi į E. K. , A. V. ar kitų konflikte dalyvavusių asmenų sveikatą ar gyvybę. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis nebuvo vienos privalomų būtinosios ginties sąlygų - pavojingo kėsinimosi. Tai, kad anot nuteistojo, jis iššovė įspėjamąjį šūvį, neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus ir kvalifikuojant veiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vien tai, jog tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartis kasacinėje byloje 2K-336/2008).

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, turėjęs įtakos padaryti nusikalstamą veiką. Provokuojančiu ar rizikingu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, prieštaraujančius moralės, dorovės normoms, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nukentėjusiajam nusikalstamą veiką. Nuteistajam E. K. negali būti taikoma minėta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nes pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta, kad nusikalstamą veiką sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar provokuojantis jo elgesys. Priešingai, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad konfliktą inicijavo E. K. , A. V. , A. P. ir P. Č. , kurie po Š. B. telefoninio skambučio siekė išsiaiškinti konflikto, kilusio tarp Š. B. ir A. A. , priežastis, patys ieškojo A. A. , skambindami mobiliojo ryšio telefonu D. A. , kuri gyveno kartu su nukentėjusiuoju. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad konfliktą išprovokavo nukentėjusysis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jo motina nukentėjusiajam iš dalies atlygino padarytą materialinę žalą. Iš baudžiamojoje byloje esančio mokėjimo nurodymo Nr. 227487 matyti, kad 2008 m. lapkričio 4 d. R. J. pervedė nukentėjusiajam D. A. 4 000 Lt laidojimo išlaidoms padengti (t. 4, b. l. 140). Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje į šią aplinkybę atsižvelgta sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą. Tačiau šiais pinigais buvo padengta tik dalis patirtos turtinės žalos, be to, civilinis ieškinys buvo pareikštas ir dėl patirtos neturtinės žalos. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, pripažįstama tada, kai jis pats ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą. Šiame punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos. Tačiau dalinį žalos atlyginimą teismas gali motyvuotai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi. Tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o kaltininko (nuteistojo) elgesys turi sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Šių sąlygų neatitinka atvejai, kai atlyginama tik nedidelė dalis dėl nužudymo padarytos žalos. Atsižvelgdamas į nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. A. priteistos sumos dydį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti ir atlygintos sumos santykį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tokios nežymios dalies patirtos žalos atlyginimo negalima pripažinti pakankama, jog ją būtų galima vertinti kaip E. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad aplinkybe, lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę, laikytina bet kuri iš šių situacijų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką; 3) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti šioje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdų gailėjimąsi pripažinti aplinkybe, lengvinančia jo baudžiamąją atsakomybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nužudymą nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nužudymo padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų duodant teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Tais atvejais, kai kaltininkas, nors ir prisipažindamas dėl padaryto nužudymo, sąmoningai neatskleidžia dalies jo faktinių aplinkybių, taip siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrindo pripažinti, jog yra BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta aplinkybė. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nužudymo nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga“). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad E. K. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaltu prisipažino iš dalies, duodamas parodymus ginčijo faktines bylos aplinkybes (iškėlė versiją, kad nukentėjusysis rankose laikė veikiantį motorinį pjūklą, todėl jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, atremdamas pavojingą nukentėjusiojo kėsinimąsi), taip siekė sumažinti savo nusikalstamų veiksmų apimtį, norėdamas palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, po to, kai šovė į nukentėjusįjį ir pamatė, kad jis nugriuvo ant žemės, jį paliko ir nebandęs suteikti jam pagalbos iš įvykio vietos pabėgo, po įvykio grįžo į sodybą, kur buvo švenčiamas gimtadienis. Taigi, nuteistasis E. K. nebuvo nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes, o gailestis dėl padaryto nusikaltimo buvo tik formalus. Todėl nuteistojo prisipažinimas iš dalies įvykdžius jam inkriminuotą nusikaltimą ir tik formalus gailėjimasis pagrįstai nepripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad teisminio proceso metu davė teisingus parodymus, jokių aplinkybių nenuslėpė, padėjo išaiškinti nusikaltimą ir joje dalyvavusius asmenis, tačiau tai teisėjų kolegija vertina kaip deklaratyvų teigimą.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija neranda pakankamo pagrindo apeliantui taikyti BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką, numato BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 4 dalis. Pastaroji dalis skirta tik tiems asmenims, kurie dalyvavo tyčia nužudant, priklausydami nusikalstamam susivienijimui ar organizuotai grupei, todėl apeliantui netaikytina. Netaikytina apeliantui ir BK 62 straipsnio 2 dalis, nes išnagrinėjus baudžiamąją bylą nenustatyta būtinų alternatyvių šios dalies taikymo sąlygų. Be to, BK 62 straipsnio 2 daliai taikyti reikalinga, kad būtų bent dvi kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o to šioje byloje nėra. Nėra pagrindo taikyti ir BK 62 straipsnio 1 dalies, nes nėra įstatyme numatytų tam reikiamų sąlygų – atvykimo ir pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką, prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi arba padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką.

Apeliantas prašo, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, į psichiatrijos ir psichologijos specialistų išvadas, pagal jo socialinę brandą pripažinti jį kaip prilygstantį nepilnamečiui ir paskirti bausmę vadovaujantis BK 80 straipsnyje numatytais bausmės skyrimo ypatumais. Tačiau toks nuteistojo prašymas yra nepagrįstas. BK 81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad BK XI skyriaus, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatos gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję aštuoniolika metų, tačiau nebuvo suėję dvidešimt vieneri metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 straipsnio paskirtį. Iš šios normos turinio matyti, kad įstatymų leidėjas klausimo apie asmens, padariusio nusikalstamą veiką, socialinę brandą išsprendimą pirmiausia susieja su paties teismo teise tai nustatyti, atsižvelgiant į paties kaltininko fizines ir psichinio išsivystymo ypatybes, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes ir tik prireikus į specialisto paaiškinimus ar išvadą. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. K. turi vidurinį išsilavinimą, iki 16 metų gyveno kartu su motina, kuri vėliau išvyko į užsienį ir ten dirba iki šiol, todėl motinos bute gyveno savarankiškai, net pats buvo nuvykęs į Škotiją, lankė mokyklą, tačiau buvo sunku mokytis anglų kalbos, todėl grįžo į Lietuvą, tačiau niekur nesimokė ir nedirbo (t. 3, b. l. 124-126). Iš Ukmergės dailės mokyklos charakteristikos matyti, kad E. K. charakterizuojamas kaip atviras, draugiškas, santūrus, mėgstamas mokinys, turėjo neformalaus lyderio savybių (atrodė labiau suaugęs už kitus bendraklasius, prisiimdavo atsakomybę, jam buvo svarbi bendruomeniškumo atmosfera) (t. 4, b. l. 132). Vykdant ikiteisminį tyrimą buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios metu nebuvo nustatyta duomenų, jog E. K. tuomet, kai darė jam inkriminuojamą veiką būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste ar būtų buvęs laikino psichinės veiklos sutrikimo būsenos, dėl savo psichikos būklės jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Taip pat buvo konstatuota, kad šiuo metu E. K. lėtiniu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste neserga, yra psichiškai sveikas, gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte pažymėta, kad nenustatyta, jog E. K. pasižymėtų savo amžiaus tarpsniui nebūdingais ypatumais (t. 3, b. l. 124-129). Išvardyti bylos duomenys, susiję su nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis ir teigiama nuteistojo asmenybe, nesudaro pagrindo teigti, kad nusikaltimų padarymo metu E. K. pagal socialinę brandą prilygo nepilnamečiui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad E. K. buvo ir yra fiziškai bei psichiškai sveikas, išsilavinęs, jo neteisėtas elgesys buvo sąmoningas (jis suprato savo neteisėtus veiksmus ir numatė galimus padarinius). Jokios bylos aplinkybės nerodo sulėtėjusio ar sutrikdyto nuteistojo protinio išsivystymo, socialinio supratingumo lygio ar nesiorientavimo socialinėje aplinkoje, priešingai, jis gerai suvokia jį supančią socialinę aplinką ir moka joje elgtis. Taigi E. K. socialinė branda nusikaltimų padarymo metu nebuvo mažesnė nei statistinio vidutinio išsivystymo 18 metų amžiaus jaunuolio. Esant šioms aplinkybėms, E. K. taikyti BK 81 straipsnio 2 dalį ir su ja susijusias kitas BK nuostatas nėra jokio pagrindo, nes to nepatvirtinta jokie bylos duomenys.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nuteistojo padaryto nusikaltimo (nužudymo) tyčios rūšį, konstatavo, jog šaudamas du šūvius iš palyginti nedidelio atstumo jam matomų asmenų link E. K. suvokė savo veiksmų pavojingumo laipsnį ir numatė pavojingas pasekmes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į E. K. parodymus, kad jis nenorėjo atimti nukentėjusiajam gyvybės, o tik norėjo pagąsdinti vaikiną su pjūklu. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad E. K. tyčia yra neapibrėžto pobūdžio, t. y. jis numatė savo veikos pavojingas pasekmes, tačiau jų nekonkretizavo, nors toliau konstatavo, kad E. K. nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia (t. 4, b. l. 227, 230). Kaip matyti iš aukščiau paminėtų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo išvados dėl tyčios turinio yra prieštaringos. Teisėjų kolegija šią klaidą ištaiso. Pagal BK 15 straipsnio 3 dalies nuostatas netiesioginei tyčiai būdingas pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas, galinčių atsirasti padarinių numatymas ir padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti. O tiesioginei neapibrėžtai tyčiai būdingas nusikalstamų veiksmų pobūdžio ir laipsnio suvokimas, padarinių siekimas, tačiau jie (padariniai) nekonkretizuojami. Apeliacinės instancijos teismas, nesant nuteistojo teisinę padėtį bloginančio skundo, negali konstatuoti, kad apeliantas A. A. nužudė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Iš bylos medžiagos ir E. K. parodymų matyti, kad jis, šaudamas į žmogų, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, taip pat ir aplinkui esantiems kitiems asmenims, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Tai patvirtina aukščiau aptarti įrodymai ir nuteistojo elgesys po šūvio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad E. K. šį nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Todėl iš nuosprendžio turi būti pašalinta teismo nurodyta aplinkybė, kad E. K. šį nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas E. K. skirtinos bausmės klausimą, atsižvelgė į tai, kad jis yra labai jauno amžiaus, neteistas, administracinių pažeidimų nepadaręs, iš dalies atlygino nukentėjusiajam D. A. padarytą turtinę žalą, charakterizuojamas teigiamai, ir į kitus apeliantą teigiamai charakterizuojančius duomenis, todėl dar kartą atsižvelgti į šias aplinkybes svarstant jam paskirtos bausmės pagrįstumą ir teisingumą nėra pagrindo. BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkto sankcija (Lietuvos Respublikos 2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija, įsigaliojusi 2007 m. liepos 21 d.) numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos, šios sankcijos laisvės atėmimo bausmės vidurkis sudaro 14 metų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis padarė vieną apysunkį ir vieną labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė labai sunkius neatitaisomus padarinius, nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina, nes bausmės dydis atitinka BK 54 straipsnio 1 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatuoja, kad E. K. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų ir atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžio 13-ame lape (t. 4, b. l. 230), kur aprašomi bausmės skyrimo motyvai, nurodyta G. R. (o ne nuteistojo E. K. ) pavardė. Teisėjų kolegijos nuomone, tai techninė klaida, kuri ištaisoma apeliacinio proceso metu.

BK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Apygardos teismas teisingai nustatė E. K. bausmę atlikti pataisos namuose, nes Bausmių vykdymo kodekso 90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atviroje kolonijoje laisvės atėmimo bausmę atlieka tik už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas įvertino nuteistojo E. K. asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, todėl paskyrė laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo skunde nurodytas motyvas pakeisti laisvės atėmimo vietą, kad neva A. A. buvo nusikalstamos grupuotės nariu, todėl nuteistasis bijo, kad jo draugai gali su juo (nuteistuoju) susidoroti, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad E. K. nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia.

Nuosprendžio 13-ame lape (t. 4, b. l. 230) vietoje G. R. pavardės nurodyti E. K. pavardę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.