Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-01-22 · Administracinė byla Nr. P-662-30-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-01-22
Bylos Nr.
P-662-30-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02164-2012-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Audrius Bakaveckas (pran.)
Pareiškėjas
K. Š.
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo
V. Z., R. K., E. P.
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P662-30/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02164-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo K. Š. (K. Š.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-1176/2013 pagal pareiškėjo K. Š. (K. Š.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Z., R. K. ir E. P.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. Š. (K. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) prašymu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo užtikrinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 3R-143(AG-127/05-2012) vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. 2013 m. rugsėjo 25 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo.

Atsiliepimas

Pareiškėjas K. Š. pateikė atsiliepimą į prašymą, kuriame nurodė nesutinkantis su R. K. prašymu.

II.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 2 d. nutartimi trečiojo suinteresuoto asmens R. K. prašymą tenkino iš dalies, priteisė iš pareiškėjo K. Š. (K. Š.) trečiojo suinteresuoto asmens R. K. naudai 700 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė teismo užtikrinti Komisijos 2012 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. 3R-143(AG-127/05-2012), kuriuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) buvo įpareigota nustatyti ir sprendime įvertinti bei pagrįsti, ar žemės sklypas Nr. 39 užima dalį kelio, taip pat pasisakyti dėl pareiškėjo prašymų, susijusių su gretimų žemės sklypų ribomis, vykdymo. Vienas iš pareiškėjo prašymo argumentų buvo tas, kad nagrinėdama pareiškėjo skundus Tarnyba netikrino, ar trečiajam suinteresuotam asmeniui, kurio žemės sklypas ribojasi su pareiškėjo žemės sklypu, priklausantis pastatas – sodo namas – nėra išsikišęs už sklypo ribų, ar nėra pastatytas valstybinėje žemėje.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. į procesą buvo įtraukta teismo iniciatyva. R. K., atstovaujama advokatės T. K., teikė atsiliepimą į prašymą. R. K. su pareiškėjo prašymu nesutiko, palaikė byloje atsakovo, kurio naudai buvo priimtas teismo sprendimas, poziciją. Teismo vertinimu, bylos baigtis buvo palanki trečiajam suinteresuotam asmeniui, kadangi teismui atmetus pareiškėjo prašymą buvo pripažinta, kad Tarnyba įvykdė Komisijos sprendimą, priimdama 2012 m. liepos 4 d. sprendimą, kuris yra palankus R. K.. Tarnyba 2012 m. liepos 4 d. sprendime konstatavo, jog R. K. priklausančio žemės sklypo vietovėje faktiškai naudojamos ribos atitinka Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas šio žemės sklypo ribas ir nenustatyta, kad ši būtų užėmusi valstybinę žemės dalį. Minėtu sprendimu taip pat konstatuota, kad Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo kadastro duomenų tikrinimo kameraliai aktu pagrįstai atsisakė derinti pareiškėjo pateiktą jo žemės sklypo planą, kadangi buvo nustatyti neatitikimai tarp pareiškėjo parengtame žemės sklypo plane nurodytų duomenų ir Tarnybos atliktų matavimų duomenų bei pareiškėjo parengto žemės sklypo plano neatitikimai teritorijų planavimo dokumente suformuotoms žemės sklypo riboms. Teismo vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. buvo suinteresuota, kad būtų pripažinta, jog minėtu sprendimu Tarnyba tinkamai įvykdė Komisijos įpareigojimus. Tokiu būdu R. K. teisės į jos šiuo metu naudojamą jai priklausančio žemės sklypo, besiribojančio su pareiškėjo žemės sklypu, plotą, ypač atsižvelgiant į tai, jog R. K. žemės sklypui nėra atlikti kadastriniai matavimai, buvo išsaugotos. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus teisėjų kolegija vertino, jog trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Remiantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta administracinėje byloje vyraujančia bendrąja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisykle „pralaimėjęs moka“, bylinėjimosi išlaidos trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistinos iš pareiškėjo, pralaimėjusio bylą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė ABTĮ 45 straipsnį ir pažymėjo, kad teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl tos trečiojo suinteresuoto asmens reikalavimų dalies, kuri susijusi su apeliaciniu procesu. R. K. prašė priteisti 1 400 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Prie prašymo R. K. pridėjo pinigų priėmimo kvitą LAT Nr. 691994, išrašytą 1 400 Lt sumai už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas. Minėtame kvite nurodoma, kad pinigus gavo advokatė T. K., kurios atstovavimo šioje byloje R. K. faktą patvirtina 2013 m. vasario 11 advokato orderis LAT Nr. 1003864, kuris remiantis ABTĮ 49 straipsnio 3 dalimi laikytinas tinkamu advokatės įgaliojimus patvirtinančiu dokumentu. Spręsdama dėl priteistinų atstovavimo išlaidų dydžio teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo metu minimalusis mėnesinis darbo užmokestis, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543, buvo 1 000 Lt. Todėl atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.11 punktą, maksimalus išlaidų už apeliacinio skundo surašymą dydis yra 1 500 Lt. Atsižvelgdama į bylos pobūdį, bylos sudėtingumą, į trečiojo suinteresuoto asmens atstovės dalyvavimo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme faktą, specialių žinių reikalingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisingumo ir protingumo principus, teisėjų kolegija vertino, jog 1 400 Lt suma yra neproporcinga, ir manė, jog adekvati suma, kuri gali būti priteista už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, yra 700 Lt.

III.

Pareiškėjas K. Š. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A492-1176/2013, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Prašyme teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vadovavosi administracinėse bylose vyraujančia bendrąja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisykle „pralaimėjęs moka“, tačiau į byloje esančių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą bei to paties teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimą nutartyje 2013 m. rugpjūčio 29 d. administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 buvo visiškai neatsižvelgta. Iš administracinės bylos yra pakankamai aiškiai matyti, kad ginčo turinys, bylos esmė ir dalykas yra tik tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilęs ginčas išskirtinai tik dėl Komisijos sprendimo įvykdymo, tik dėl Tarnybos priimto individualaus administracinio akto (sprendimo formos ir turinio), kuris, pareiškėjo manymu, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jame, anot pareiškėjo, nėra išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečių subjektų atžvilgiu, veikiantis šių subjektų teisinį statusą (teises ir pareigas). Byloje nėra duomenų, jog kilęs tik tarp pareiškėjo ir Tarnybos ginčas yra dėl R. K. žemės sklypo ploto ar jo ribų ar jame esančio pastato. Bylos dalykas yra tik Komisijos sprendimo įvykdymas. Nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas užtikrinti Komisijos sprendimo vykdymą, t. y. įpareigoti Tarnybą priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, kuriame yra aiškiai išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečių subjektų atžvilgiu, veikiantis šių subjektų teisinį statusą (teises ir pareigas), yra niekaip nesusijęs su R. K. teisėmis į jos žemės sklypo plotą. Pareiškėjas nei Tarnybai, nei teismui nėra pareiškęs jokių reikalavimų, kokiu nors būdu pakeisti R. K. žemės sklypo plotą, ar nustatyti R. K. ir pareiškėjo žemės sklypo bendrą ribą, ar įpareigoti R. K. atlikti kokius nors veiksmus. Pažymi, kad priimtas teismo sprendimas, nepaisant to, ar yra teigiamas, ar yra neigiamas pareiškėjui šioje byloje, kurios bylos dalykas yra vien tik Komisijos sprendimo vykdymo užtikrinimas, gali sukelti teisines pasekmes realiai tik pareiškėjui ar Tarnybai, tačiau tretiesiems suinteresuotiems asmenims jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negalės sukelti, nes teismo proceso metu pagal pareiškėjo nustatytas bylos nagrinėjimo ribas jokie kiti klausimai, išskyrus Komisijos įpareigojimų įvykdymo ir Tarnybos priimto sprendimo patikrinimą, teismas nesprendė, be to, ir negalėjo spręsti, kaip ir atitinkamai priimti kitų sprendimų kitais klausimais, aktualiais tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Pareiškėjo teigimu, yra akivaizdu, jog R. K. buvo suinteresuota teisme spręsti su bylos dalyku nesusijusį ginčą dėl jos ir pareiškėjo žemės sklypų bendros ribos, sutikimų dėl pareiškėjo statomų tvorų teisėtumo, tačiau teismas to nenagrinėjo ir šiais klausimais joks palankus ar nepalankus trečiajam suinteresuotam asmeniui teismo sprendimas priimtas nebuvo. Bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl to, kad išskirtinai tik teismo iniciatyva įtraukta į bylą R. K. klaidingai manydama, kad šioje byloje galės spręsti savo klausimus, kurie yra absoliučiai nesusiję su bylos dalyku, laisva valia sudarė atstovavimo sutartį dėl jos atstovavimo byloje. Kadangi R. K. į bylą buvo įtraukta vien tik pirmosios instancijos teismo iniciatyva, pareiškėjas nėra ir negali būti atsakingas dėl trečiojo suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidų susidarymo.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui, mano, kad yra akivaizdu, jog šioje byloje yra nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos taikant ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, nes teismo suformuota praktika rodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, yra būtina įvertinti visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių tam, kad būtų galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, o šioje byloje visumos reikšmingų aplinkybių teismas nevertino, dėl ko ir priėmė nepagrįstą nutartį. Mano, kad teismas peržengė administracinės bylos nagrinėjimo ribas, neatskleidė kilusio ginčo esmės, neatsižvelgė į administracinės bylos kontekstą, spręsdamas klausimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, netinkamai įvertino priimto galutinio teismo sprendimo reikšmę ir poveikį trečiojo suinteresuoto asmens teisėms bei konstatuodamas, jog priimtu teismo sprendimu yra patenkintos ir apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, padarė esminius procesinių ir materialinių teisės normų pažeidimus jas taikant, tokiu būdu nukrypo nuo administracinių teismų suformuotos praktikos.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. atsiliepimu į pareiškėjo prašymą su juo nesutinka ir prašo pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjas, dėstydamas prašymo dėl proceso atnaujinimo motyvus, siekia suklaidinti teismą, sąmoningai painiodamas galutinį tikslą (pageidaujamo žemės sklypo ribų nustatymas per akto panaikinimą ir kadastrinių matavimų bylų suderinimą įpareigojus Tarnybą įvykdyti Komisijos sprendimą, kaip pageidauja pareiškėjas) su šio tikslo pasiekimo būdais, t. y. veiksmais, kurių pagalba tai būtų galima padaryti (už kelio esančių žemės sklypų kadastrinių matavimų tikslinimas po vertinimo, R. K. žemės sklypo naudojimosi ribų pakeitimas ir kt.). Pareiškėjas per kadastrinių matavimų suderinimą siekia įteisinti ir ginčo ribą tarp pareiškėjo ir R. K. žemės sklypų, dėl kurios yra ginčas, o pats jos neįtraukimas trečiuoju suinteresuotu asmeniu šioje administracinėje byloje reiškia pareiškėjo norą išeliminuoti ją iš bylos nagrinėjimo. Nustačius tikrąją šios administracinės bylos esmę, konstatuotina, kad ginčo tarp pareiškėjo ir Tarnybos rezultatas turi įtakos trečiojo suinteresuoto asmens R. K. teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įtraukė ją į bylą, o abiejų instancijų teismai pagrįstai iš dalies tenkino jos prašymą priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas griežtai laikantis ABTĮ 23 skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 153 str. 1 d.) ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Jeigu kaip proceso atnaujinimo pagrindas nurodoma būtinybė užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), tokios aplinkybės paaiškėjimo momentas paprastai siejamas su baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimu, nes jau šią dieną asmuo turi galimybę įvertinti baigiamąjį aktą jos atitikimo buvusiai administracinių teismų praktikai aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-16/2009). Šiuo atveju, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2013 m. gruodžio 31 d., konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas, motyvuojant teismų praktikos išsiskyrimu, dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutarties yra nepraleistas.

Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. spalio 2 d. nutartimi išsprendusi teismo išlaidų atlyginimo klausimą ir padariusi išvadą, jog baigiamuoju procesiniu sprendimu apgintos trečiojo suinteresuoto asmens teisės, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013 suformuotos praktikos, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiajam suinteresuotam asmeniui. Pareiškėjo manymu, yra nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos taikant ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį, nes teismo suformuota praktika rodo, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 5 dalį yra būtina įvertinti visumą teisiškai reikšmingų aplinkybių tam, kad būtų galima nustatyti, ar priimtu galutiniu res judicata galią turinčiu teismo sprendimu buvo patenkintos ar apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Pareiškėjui tvirtinant, kad teismų praktika yra nevienoda, nukrypta nuo vieningos praktikos, pirmiausia būtina nurodyti procesinius sprendimus, kuriose atitinkamas klausimas spręstas skirtingai, nes jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Nėra būtina, kad nutartys būtų paskelbtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-19/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyta teismų praktika yra susijusi ne su materialinės, o su proceso teisės normų interpretavimu, t. y. su bylinėjimosi išlaidų atlyginimą reglamentuojančių normų aiškinimu (ABTĮ 44 str. 5 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad sistemiškai aiškinant ABTĮ 153 straipsnyje įtvirtintas teisės normas, darytina išvada, jog vien tik galimas procesinių teisės normų pažeidimas ir jų netinkamas taikymas, nagrinėjant administracinę bylą, negali būti pripažįstamas pakankamu pagrindu atnaujinti procesą (2011 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-53/2011, 2011 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-38/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ne dėl ginčo esmės, bet dėl procesinio sprendimo, kuriuo išspręstas procesinis išlaidų atlyginimo klausimas. Toks sprendimas neturi įtakos proceso šalių teisei į teisingą jų materialinių reikalavimų išsprendimą, kadangi ginčas jau yra iš esmės išspręstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-74/05, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011). Be to, nagrinėjamu atveju šios bylos ir bylos, nuo kurios, pareiškėjo teigimu, praktikos buvo nukrypta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013) ratio decidendi yra skirtingos, jose bendra yra tik tai, kad buvo sprendžiamas klausimas, susijęs su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taip pat pažymėtina, jog teisėjų kolegija 2013 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1176/2013, spręsdama teismo išlaidų atlyginimo klausimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2374/2013.

Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus, iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Proceso atnaujinimo stadijoje tik patikrinama, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo yra nurodyta argumentų, patvirtinančių konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-104/2012), šiuo atveju tokių pagrindų nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjo prašomoje byloje, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. Š. (K. Š.) prašymo atnaujinti procesą netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A492-1176/2013 pagal pareiškėjo K. Š. (K. Š.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo vykdymo užtikrinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – V. Z., R. K., E. P.).

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius